Vieni kalbėjo apie mažus, pilką kasdienybę paįvairinusius stebuklus – importinius šokoladus ar kavą, Gariūnuose pirktus treningus ir magnetofonus, piratinius filmus nuomojančius punktus. Kiti apie komiškus įpročius. Tuščių alaus skardinių kolekcionavimą ar tikrą antausį Italijos kulinariniam paveldui – makaronus su pienu. Ir visada turimą dėžutę asorti saldainių, nes kitaip nei šiandien, svečiai galėjo užsukti ir neperspėję iš anksto. Priimti juos reikėjo kukliai, prašant nesiauti, mainais jie visada pagirdavo, kad gražu pas jus. Ypač visiems patiko namuose įrengtos (serialo „Santa Barbara“ pradžią primenančios) arkos.
Arkos į mada negrįžo, bet grįžo panaši muzika, šukuosenos, ūsai, drabužiai bei drąsa prisiminti tuos laikus ir iš jų pasijuokti. Nepriklausomybė reiškė išsivadavimą iš sovietinio kalėjimo. Išėję į laisvę daugelis paprasčiausiai nežinojo nei kaip elgtis, nei kur dėtis. Noro buvo daug. Entuziazmas virto stebuklų paieškomis ten, kur jų nebuvo, lobių kasimu tarp senų tarpukario klevų bei lengvai nuleistomis rankomis ir pasyviu laukimu, kentėjimu.
Tikėjome, kad kentėti liko nedaug ir jau tuoj tuoj gyvensime kaip Švedijoje. Mus žavėjo laisvi ir išprotėję vakarai, kurie galutinai atsipalaidavo sugriovę blogio imperiją ir laukė 2000-ųjų pasaulio pabaigos. Gyveno taip, lyg nebūtų rytdienos. Mes bandėme elgtis panašiai. Tik gavosi kažkaip ne taip, kažkaip dirbtinai. Kaip tie padirbti Nice ir Abibas prekių ženklai iš turgaviečių.
Vieniems pavyko, kiti atsimušė į sienas ir nuliūdo. Henriko Daktaro Užliedžių pilis (ir kiti to meto architektūros šedevrai) tapo simboliu tų, kuriems pavyko. Viktorijos ir Vitražo daina „Ašara“ tapo himnu tiems, kuriems ne. „Ir prisiglaudus prie medžio aš stoviu viena, noriu šio medžio kamiene atrasti tave“ grojant linksmai muzikai liūdnai dainavo blizgančiu kostiumėliu ir šukuosena „lizdas“ pasidabinusi Viktorija.
Namų lizdai tapo tomis vienintelėmis ir saugiomis vietomis, kur galėjai laukti stebuklo. Taip dar labiau sustiprėjo lietuviškos tapatybės simbolis atsitraukimas. Atsitraukę stengėsi gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų. Gėdos jausmas prieš kitus vis dar buvo didžiausia motyvacija ir varomoji jėga veikti.
Tokie 1992 m. ir filme. Tragikomedija skamba patraukliai, bet kaip ir 1992 metais čia daugiau tragedijos, o komedija yra šalia, kartais lyg netyčia. Ne kiekvienas sutiks, kad viskas buvo taip, kaip rodoma. Bet kiekvienas pajus ir prisimins tą jausmą ir po filmo išsineš šviesą. Nes nors ir komiškas bei liūdnas, šis filmas yra šviesus. Ne veltui jis primena visai neseną pažadą – kentėti liko nedaug.
Filmo anonsas:
