Gimusi 1948 metais Ukrainoje, baltarusio tėvo ir ukrainietės motinos šeimoje, S. Aleksijevič rašė jau mokykloje, svariai prisidėjo formuojant vietinio mokyklos laikraščio turinį. Baigusi žurnalistikos studijas, ji rašė straipsnius, kritikuojančius Sovietų Sąjungos politiką. Svetlanos Aleksijevič rašymui bei stiliaus formavimuisi didžiausią įtaką padarė baltarusių rašytojas Alesis Adamovičius. Autorės savitas dokumentinės literatūros žanras kritikų pavadintas polifoniniu romanu ir išpažintimi.
Kiti linkę vadinti šį žanrą dokumentine grožine kronika arba tiesiog dokumentine proza. Pati rašytoja teigia ilgai ieškojusi tokio literatūrinio metodo, kuris padėtų realias istorijas papasakoti kiek įmanoma tikriau. „Realybė mane visuomet traukė tarsi magnetas, kankino ir hipnotizavo. Tokią realybę norėjau užfiksuoti popieriuje. Matyt, todėl taip greitai priartėjau prie žanro, kuriame galėjau sujungti žmonių pasakojimus, liudijimus ir įvairius dokumentus. Būtent taip aš matau ir girdžiu pasaulį – kaip atskirų balsų chorą, kasdienybės koliažą. Tokiu būdu vienu metu aš galiu būti sociologė, rašytoja, reporterė, psichologė ir pamokslininkė.“
Kelerius metus keliavusi po neaprėpiamą buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, autorė rinko paprastų žmonių pasakojimus ir liudijimus apie skaudžiausius įvykius, nutikusius Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu. Iš žmonių pasakojimų gimė ir garsusis autorės ciklas „Utopijos balsai“, kurį sudaro penkios knygos: „Karo veidas nemoteriškas“ (1985), „Paskutinieji liudytojai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1989), „Černobylio malda“ (1997) ir „Laikas iš antrų rankų“ (2013). 2015 metais už šį ciklą rašytoja buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.
Pastaraisiais metais S.Aleksijevič daug keliauja pristatydama savo kūrybą pasaulyje. Be kita ko, ji atvirai išsako savo poziciją apie šiandieninės Rusijos politinę ir visuomeninę padėtį, žmogaus teisių suvaržymus, kalba kitais aštriais istorijos ir dabarties klausimais. Dėl savo pozicijos rašytoja S.Aleksijevič buvo ne kartą užsipulta oficialios Rusijos žiniasklaidos ir net vadinama „tėvynės išdavike“... Išties sunku nesutikti su rašytojos pastebėjimu, kad „Raudonoji Imperija“ pasibaigė, bet „Raudonasis žmogus“, Homo Sovieticus, pasiliko. Jis išgyveno”. Išliko ir tie patys kovos su oponentais metodai.
Savo knygose Svetlana Aleksijevič, remdamasi „Raudonosios Imperijos“ suluošintų žmonių liudijimais, ieško atsakymų į amžinus žmogaus būties klausimus. „Mūsų pagrindinis kapitalas – kančia. Tai – vienintelis dalykas, kurį mes nuolat išgauname: ne nafta, ne dujos, o kančia. Aš įtariu, kad būtent tai mano knygose ir vilioja, ir atstumia, ir stebina Vakarų skaitytoją. (...) Čia iškyla amžinas klausimas: kokia mūsų išgyventų kančių prasmė, ko jos moko, jeigu vis vien kartojasi? Nuolat savęs apie tai klausiu. Daugeliui kančia – vertybė pati savaime, jų pagrindinis darbas, bet iš jo neišauga laisvė. Aš neturiu atsakymo...“
2017 metų lapkričio 29 dieną įvykusi premjera „Cinkas“ – pirmasis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis Jaunimo teatre po 26-erių metų pertraukos. Spektaklio centre – pati Svetlana Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė). Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas.
Spektaklį „Cinkas“ Jaunimo teatras pristato kartu su teatru „Meno fortas“. Vaidmenis kuria aktoriai Aldona Bendoriūtė, Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius, Genadij Verkovskij. Kompozitorius - Algirdas Martinaitis, scenografijos dailininkas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.
