Į Kubą reikėjo važiuoti prieš dešimt metų, prieš penkerius ir skubiai reikia važiuoti dabar, nes dar keleri metai, ir autentika alsuojančios šalies, kurią be proto buvo įsimylėjęs Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingway'us, nebeliks. Kad ir kaip stengtųsi JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš naujo riboti Amerikos ir Kubos verslo ryšius, amerikiečių įtaka šioje šalyje stiprėja, o didžiausios Karibų salos laukia tviskantis Havajų ar Bahamų spindesys.
Tiesą sakant, nieko čia nauja. Kuba veikiausiai tik grįžtų į taip mėgstamą romantinti savo aukso amžių, – garsusis viešbutis „Continental“, turtingi amerikiečiai, prabangūs automobiliai, cigarai, kokteiliai, salsa, rumba, bosanova skambančios karštos naktys Havanos krantinėje... Beje, kubiečiai to labai norėtų, nusimintų gal tik autentiškų įspūdžių ištroškę turistai.
Riedantis antikvariatas
Šiandien žinau: jei tik būtų buvusi galimybė, būčiau likusi čia ilgiau. Spalvotame mieste, kuris nemiega naktį. Ne, ne restauruotame senamiestyje, kur kelios pagrindinės gatvės tarsi specialiai išpuoštos atvykstantiems keliautojams, ne, būčiau vaikščiojusi skambančia Havanos krantine, gal net kartu su paaugliais sėdėjusi ant šlapio betono ir klausiusi bangų mūšos naktyje. Būčiau ištrūkusi į klubą „Fabrica de Arte Cubano“ ar ilgiau sėdėjusi po žvaigždėmis legendinėje užeigoje „Buena Vista Social Club“. Trys kokteiliai „Cuba Libre“, ir svinguojanti melodija nejučia ima skverbtis į kūną. Pasijauti dalimi to, kas čia vyksta nuolat, kas vakarą, jau daugybę metų. Arba būčiau dieną praleidusi stebėdama žmones bare, kurį taip mėgo Hemingway'us. Tiesa, nuėjau ten paskutinę naktį. Būčiau save užgraužusi, jei būčiau to nepadariusi.
Čia verda tikras, ne turistams skirtas Havanos gyvenimas. Skurdas ir prabanga, kuria didžiuojasi Kubos politiniai veikėjai, žengia koja kojon.
„Gal daugiau čia niekada neatvažiuosim, nejau dabar eisim miegoti?!“ – pasakė draugė, ir mes išsikvietėme taksi. Gaila, sukežusį rusišką automobilį vairavo ne Super Mario, su kuriuo susipažinome vos atskridusios į Havaną. Super Mario ir senutėlį jo automobilį vos vos užsidarančiomis durimis radome prie išėjimo iš Havanos senamiesčio. Už kelionę iki viešbučio naujame rajone suderėjome 10 kukų – maždaug tiek pat eurų (Kuku paprastai vadinamas Kubos konvertuojamas pesas (Cuban convertible peso (CUC). Ši viena oficialių šalies valiutų skirta turistams, patys kubiečiai naudoja Kubos pesą). Taksi kainas jau žinojome, todėl išdidžiai pareiškėme, kad mokėsime tiek ir ne daugiau. Super Mario, ilgai negalvojęs, atidarė mums savo mašinos dureles ir pats sėdo prie vairo. Įsikalbėjome. Mario studijavo universitete inžineriją, yra muzikantas, o laisvalaikiu – taksistas. Beje, būtent pastarasis darbas jam užtikrina didžiausią uždarbį, mat nei grodamas, nei statydamas namus šioje šalyje tiek neuždirbsi. „Labai noriu, kad viskas čia pasikeistų“, – drąsiai sako jis puikia anglų kalba. Mario tėvas gyvena Amerikoje, tačiau jį pamatyti vaikinas kol kas neturi vilčių.
Kol lekiame Penktuoju aveniu į viešbutį, Mario dar spėja iškloti istoriją apie JAV svaiginamą karjerą padariusį kubietį dainininką, kuris negali grįžti į šalį, kurioje gimė, ir kaip protestą prieš Kubos valdžios draudimą transliuoti jo muziką per radiją koncertą Havanos gyventojams surengė tiesiai priešais miestą, jūroje, neutraliuose vandenyse. Atsisveikindamas Super Mario įkišo mums po vizitinę kortelę su savo telefono numeriu – jei ir kitą dieną norėtume su juo pasivažinėti. Žinoma, norėjome! O dar vėliau supratome, kad Super Mario yra tikras gidų dievas, palyginti su vaikinu, kuris mums teko kelionėje. Jei ne Super Mario ir sukežusi jo mašina, Havaną būtume matę kaip savo ausis. Ir visai nesvarbu, kad automobilį beveik reikėjo stumti, o paskui ir visai į kitą persėsti. Apie automobilius Havanoje – atskira kalba. Perlėkti plačiomis miesto gatvėmis rožiniu, raudonu ar ryškiai žydru retro automobiliu privaloma.
Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių dodžai, pontiakai, ševrolė, kadilakai... Beje, iš išorės ir nuotraukose jie atrodo gerokai gražesni nei viduje. 1959 metais, kai Fidelis Castro nuvertė amerikiečių draugą diktatorių Fulgencio Batistą, Havana ištuštėjo – atostogauti, šėlti, lošti, gerti ir mylėti moteris mėgdavę turtingi amerikiečiai išvyko. Daugelis jų čia paliko savo automobilius, o naujoji – komunistų – vyriausybė kaipmat išleido įstatymą, draudžiantį pirkti ir parduoti transporto priemones. Dar po trejų metų įvestas prekybos embargas, tad saloje likusių amerikietiškų automobilių savininkai nebegalėjo nusipirkti atsarginių detalių.
Parduotuvių lentynos – lyg iš sovietinės vaikystės, čia guli ryžiai, pupelės, cukrus, vitrinoje – gabalas šlapios dešros, šalia – apdžiūvęs šviežios mėsos gabalas.
Neapsigaukite, važiuoti senovine mašina labiau įspūdinga nei smagu. Dyzelio kvapas ir išmetamosios dujos iškart užspaudžia kvėpavimą. Apskritai dūmų miesto gatvėse tiek, kad sunku kvėpuoti. O štai Havanos pastatai – tiesiog pribloškiantys.
Balkonai, terasos, vartai, fasadai apkaišyti lipdiniais. Dažnas jų – tarsi vaiduoklis, pasakojantis kolonijinio laikotarpio istorijas. Po revoliucijos šie namai atiteko valstybei, ir panašu, kad jau beveik šeši dešimtmečiai nematė nei šeimininkų, nei įrankių. Ir kuo gilyn į miestą, kuo toliau nuo pagrindinių gatvių, tuo tokių pastatų daugiau. Daugiau ir šiukšlių, nosį riečiančių kvapų, murzinų vaikiščių ir nuvargusių senolių. Nes čia verda tikras, ne turistams skirtas Havanos gyvenimas. Skurdas ir prabanga, kuria didžiuojasi Kubos politiniai veikėjai, žengia koja kojon.
Slėnis be vynuogynų
Sakoma, kad Kubą ir jos valdžią šiais laikais išlaiko turistai. Jų per metus saloje apsilanko 2,8 milijono. Dažniausiai keliauja organizuotai, autobusais, tačiau sutikome ir tikrų romantikų, kurie į kelią leidosi pasisamdę senovinio automobilio vairuotoją, susikrovę lagaminus ant galinės sėdynės. Reikia manyti, kad karštį ir pravažiuojančių automobilių išmetamas dujas jie iškentė stoiškai. Už kelionę tokiu automobiliu iki Vinjaleso (Vinales) slėnio kainuoja nuo 80 iki 120 kukų.
Pavadinimas sufleruoja, kad šiame slėnyje turėtų augti vynuogės, tačiau derlingose žemėse plyti tabako plantacijos. Vinjaleso miestelį pasiekiame asfaltuotais kaimo keliukais kartu su buivolų traukiamais vežimais ir arkliais jojančiais vietiniais. Tai – turistinė vieta. Atrodo, kad miestelio gyventojai nieko daugiau ir neveikia, tik turistams nuomoja kambarius, gamina valgyti, vedžioja juos po tabako plantacijas ir sodina ant arklių. Labai gailiuosi neišbandžiusi ir kelionės žirgu po kavos pupelių ir tabako plantacijas. Mūsų programoje jos nebuvo, tačiau būčiau mielai pajodinėjusi, juolab kad ir kainuoja nebrangiai – 5 kukai už valandą.
Neabejoju, vietos gidai būtų daugiau papasakoję, kokį kelią tabako lapai nueina nuo valstiečio ūkio iki fabriko. Pastarajame eilėmis išsirikiavę vyrai ir moterys pirštais mikliai, lapas po lapo suka jau išdžiovintus tabako lapus, – vaizdas primena vaikystėje matytus filmus. Geriausi, labiausiai vertinami cigarai gimsta iš daugiausia saulės gaunančių viršutinių augalo lapų. Cigaro dūmo kvapą lemia, kuo tabako lapai buvo purkšti. Įmaišoma ramunėlių, cinamonų, gvazdikėlių ir visokių kitokių žolių.
Naktį Trinidade skamba salsa. Ant laiptų centrinėje miesto aikštėje šoka visi. Arba geria mochitą. Beje, šiedu dalykai Kuboje neatskiriami.
Ūkininkai beveik visą tabako derlių, kurį užaugina šiame slėnyje, privalo atiduoti valstybei, patiems lieka gal tik 10 procentų. Vietiniai cigarus taip pat suka ir atsargiai parduoda turistams.
Kuboje viskas parduodama atsargiai. Pasakojama, kad šioje šalyje keletą kartų per dieną pakartojami du ispaniški žodžiai – conseguir, šis reiškia „gauti, susiveikti“, ir resolver – „sugalvoti, išspręsti“. Mums, iš sovietinių laikų atėjusiems žmonėms, šie žodžiai ir jų įgyvendinimo aplinkybės vis dar aiškios. Arba turi blatą, arba ne. Jei turi ir sugebi gauti deficitinių prekių, esi turtuolis, jei ne, – vargšas. Tokia paprasta yra socialistinio rojaus logika. Daugelis daiktų – automobiliai, buities technika, televizoriai – seni, kai kurie mena praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Parduotuvių lentynos – lyg iš vaikystės, čia guli ryžiai, pupelės, cukrus, vitrinoje – gabalas šlapios dešros, šalia – apdžiūvęs šviežios mėsos gabalas. Ak, kaip nepasiilgau to jausmo...
Vietos gyventojai turistams skirtose parduotuvėse neperka, maisto namo jie atsineša iš kaimynų ar nedidelių turgelių. Vaisiai čia nebrangūs – vos už 2 kukus į mūsų krepšį keliauja saldutėlių bananų kekė, ananasas, keli sultingi pomidorai ir dar keli nematyti egzotiniai vaisiai. Pardavėjas sudeda juos į sumaniai susuktą popierinę tūtą ir taip ištraukia iš atminties dar vieną vaikystės prisiminimą.
Sunku įsivaizduoti, kur ir kaip vietos gyventojai perka drabužius, batus, kur moterys gauna kosmetikos, – jų nematėme jokiose parduotuvėse. Užtat klausimą, ar nenorėtume atiduoti ar parduoti savo sportinių batelių, dažnai girdėjome.
Salsa skambanti naktis
Jei važiuočiau į Havaną dar kartą, ilgiau pasilikčiau Trinidade, mat žavi galimybė pasinerti į praeitį. Kalnų apsuptas miestas dieną – tarsi nuspalvintas, o naktį – pulsuojantis salsa. Pirmą kartą Kuboje, pabėgusios iš viešbučio, kuriame kaskart patiekiama ta pati beskonė vakarienė, skaniai pavalgėme. Na, bent jau pakenčiamai ir šiek tiek įdomiau, nei viešbučiuose siūloma turistams.
Naktį Trinidade skamba salsa. Ant laiptų centrinėje miesto aikštėje šoka visi. Arba geria mochitą. Beje, šiedu dalykai Kuboje neatskiriami. O nusipirkti galima ir už 5 kukus, ir už 1,5. Pigesnis tikrai nereiškia prastesnis. Ir žuvis lėkštėje nebūtinai bus šviežia. Tiksliau – tikrai nebus. Nebent vandenyno pakrantėje pavyktų paimti už pakarpos žveją ir priprašyti jį savo laimikį parduoti. Dar vienas Laisvės sala vadinamos Kubos paradoksas – visas pagautas žuvis kubiečiai eksportuoja, o patys valgo šaldytas. Tokią penkių žvaigždučių viešbučio paplūdimio bare savo svečiams ir kepa – ima iš dėžės sušaldytą gabalais ir čirškina ant grotelių.
Laukiniais paplūdimiais garsėjančiame Kajo Santa Marijos (Cayo Santa Maria) kurorte esančiame penkių žvaigždučių viešbutyje lyg ir kvepia šiuolaikiniu pasauliu, tačiau kambarinių veiduose šypsena, įžiebta turistų duoto peso, dažnesnė nei nuoširdus rūpestis. Pabėgti nuo žmonių čia įmanoma, tačiau nuogas laukiniame paplūdimyje neišsimaudysi, nes iš kažin kur prisistatys du gelbėtojai – moralės saugotojai. Tiesa, prancūzės nekreipdamos į juos dėmesio deginasi be viršutinės maudymosi kostiumėlio dalies.
Po trijų Kuboje praleistų savaičių neapleido jausmas, tarsi ją pačiupinėjau, tačiau tos tikrosios taip ir nepajutau.
Mėlynai žydras šiltutėlis vanduo, gaivus vėjelis išsklaido karštį, slegiančios drėgmės nejauti, oras nuostabus. Ir, žinoma, dieviški, kokteiliai: natūralūs susmulkinti ananasai, šviežios kokosų sultys ir gera dozė romo. Be šio kubiečiai savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduoja.
Po trijų Kuboje praleistų savaičių neapleido jausmas, tarsi ją pačiupinėjau, tačiau tos tikrosios taip ir nepajutau. Sovietinio pasaulio prisiminimai manęs nežavėjo, o dvi ten egzistuojančios realybės netgi erzino. Viena valiuta – vietiniams, kita – turistams. Vienos kainos – jiems, kitos – mums. Vienos kalbos – tarpusavyje, visai kitokie pasakojimai – atvykėliams. Vis dar juntama baimė kalbėti, pasakoti, diskutuoti. Įsivaizduojama, kad kičas yra tai, ko visi čia važiuoja, ir giliai giliai paslėpta autentika.
Jei važiuočiau į šią šalį dar kartą, rinkčiausi kitokią kelionę – ne su didele bičiulių kompanija, kai viskas padėta ant lėkštelės, o beprotišką pasivažinėjimą senu automobiliu ir nuotykius už kampo. Kuba – saugi šalis keliauti. Gal toks keliavimo būdas padėtų ne pažinti, o pajausti šalį.
