Prasidėjus naujiems metams daugelis keliame sau naujus tikslus ir raginame save susimąstyti, ar gyvenu taip, kaip noriu, ar svajoju apie pokyčius savo gyvenime, ar atėję nauji metai jau tinkamas laikas pradėti kažką keisti. Ir tuoj pat sunerimstame. Žodis „pokytis“ skamba dviprasmiškai ir asocijuojasi ne tik su šviesiomis spalvomis.
Ir nors dažnu atveju mes patys inicijuojame pokyčius ir būname jiems pasiruošę, kartais ir pats gyvenimas mus pastūmėja į pokyčių kelią. Ir tuomet užplūsta galybė klausimų: kaip juos priimti, kaip elgtis, ar sulauksime teigiamų rezultatų, o gal kaip tik – priešingų negu tikėjomės, kaip susitaikyti su tuo, kai pokyčių mums pateikia pats gyvenimas, o mes jų visai ir nenorime? Juk pokyčiai būna ne tik teigiami, tokie, kokių siekiame – naujų tikslų įgyvendinimas, nauji iššūkiai, karjera, – dažnai aplanko ir tokie, kurių nelaukiame – netektys ir išsiskyrimai ar kiti neplanuoti nepageidaujami įvykiai. Pastarosios situacijos ir priveda prie to, kad pokyčiams imame priešintis. Apie tai kalbamės su Janina Radvile, pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ pranešėja.
Priešintis pokyčiams – dažno iš mūsų prigimtis
Priešintis neplanuotiems pokyčiams žmogui yra įprasta. Kodėl taip elgiamės? Atsakymas paprastas – nes žmogus veikia ir elgiasi taip, kaip jis mąsto. Mąsto pagal susikurtą savojo „aš“ įvaizdį, mintyse sudėliotą savęs aprašymą, kuris yra toks, kokį kadaise sukūrė kiti: tėvai, mus supantys žmonės, galiausiai – ir mes patys. Ir tas savo susikurtas įvaizdis mums atrodo nekintantis, tiesiog nepajudinamas „aš toks esu“. Bendraujant su kitais mes taip pat geriausiai priimame tą informaciją, kuri sutampa su savojo „aš“ įsivaizdavimu. Elgiamės taipogi taip, kaip mums sufleruoja tas mūsų įsitikinimas „aš visada taip darau“.
Žmonės dažniausiai nori išlikti tuo paties susikurtu savuoju „aš“. Nes kaip tik čia ir yra mūsų komforto zona, kurioje viskas žinoma ir aišku, o bet koks pokytis mus išmuša iš tos prisijaukintos zonos. Ramybės vis neduoda ta nežinia, kas bus, tas „kitaip negu iki šiol“. Viskas, kas yra nauja, yra už mūsų komforto zonos ribų. Kitu atveju tai nebūtų nauja. Natūralu, kad pokytis iš žmogaus nemažai pareikalauja. Jei norime jį priimti, turime ir patys keistis: keisti savo mąstymą, nuostatas, veiksmus. Nes tik kitaip mąstantis žmogus kitaip ir veikia.
Taigi, jei norime ką nors keisti savo gyvenime, pirmiausiai turime keistis patys. Nepasiryžimas keistis patiems ir sukelia tokį, lyg ir pasyvų, pasipriešinimą pokyčiams. Dažnai girdimi žodžiai „tai ne man“ kaip tik ir liudija tai. Vadinasi, norėčiau „to“, bet nenoriu keistis, kad „tą“ turėčiau.
Pokyčiai suteikia energijos
Žmogui iš prigimties yra duota daug daugiau vidinės energijos, nei jis jos išnaudoja. Iš kitos pusės, kiek jis energijos naudoja, tiek jos ir turi. Gyvenimas be pokyčių – pasyvesnis, gyvenimas, tekantis ramia, įprasta vaga iš žmogaus pareikalauja mažiau vidinės jėgos. Ir priešingai, kai žmogus priima pokyčius, jis yra priverstas naudoti daugiau galių, daugiau energijos. Tuomet žmogaus veikla aktyvėja, tuo pačiu jis jaunėja ir savo vidumi.
Todėl net kai žmogus peršoka šešiasdešimties metų ribą, jis gali būti ir jaustis jaunas pagal savo energetikos lygmenį. Taip pat, kaip ir būti senas, kai jam tik trisdešimt. Senatvė – ne amžius, o savijauta, kai nebesinori ko nors keisti, kai nebeišnaudojama žmogui duota vidinė energija. Nenaudojamos vidinės galios pradingsta, nes nebėra joms poreikio. Panašiai kaip su automobiliu – jei jis nevažiuoja, tai ir kuro nenaudoja, jei važiuoja mažai – mažai jam to kuro ir tereikia.
Reikia ar noriu?
Gyvenimas dažnai mums nešykšti naujų galimybių – žiūrėk ir vieną, ir antrą, ir trečią progą ką nors keisti pamėtėja. Bet tas progas pirmiausia turime pastebėti patys, o jas pastebėję nuspręsti, ar jų tikrai norime.
Dažno žmogaus bėda slypi tame, kad gyvenime jis elgiasi taip, kaip „reikia“, o ne taip, kaip „nori“. O iš kur jis žino, kaip reikia? Tiesiog žino. Tokį jį suformavo gyvenimas, kitų įdiegtos nuostatos. Pradžioje tėvai aiškino, ko ir kaip reikia, vėliau savo patarimais prisidėjo aplinkiniai, galiausiai gyvenimo patirtis parodė. Ir pokyčiams čia vietos nebelieka. O kartais ir to paties pokyčio „reikia“, nors jo ir nesinori. Bet kai jo „reikia“, tai ir neskubame priimti, nes žodis „reikia“ mums džiaugsmo neteikia, asocijuojasi su kažkokia prievarta.
Ne paslaptis, kad lengviausia pokyčius įgyvendinti tuomet, kai žmogus jų nori pats. Taigi, akstinas pokyčiui natūraliai turėtų būti „noriu“, o ne „reikia“. Jei ko nors tikrai norime, pokytį ne tik priimame, bet ir patys dedame jėgų ir stengiamės jį įgyvendinti. Pavyzdžiui, dažnai įstaigoje, vykstant kokioms nors reformoms, dalis darbuotojų nėra nusiteikę palikti savo įprastos darbo vietos, nors jiems ir yra siūlomos naujos pareigos. Jiems sunku susitaikyti su tuo, kad reikės įgyti naujų žinių ir įgūdžių, reikės kažką keisti. Kyla pyktis, pasipriešinimas. Situacija būtų visiškai kitokia, jei žmogus pats nuspręstų, kad senosios pareigos jo nebetenkina, kad jis pats pageidauja jas keisti, nors ir supranta, kad reikės paplušėti įgyjant naujų žinių ir įgūdžių. Tarp pirmos ir antros situacijos – skirtumas didžiulis. Skirtumas tarp „reikia“ ir „noriu“.
Kaip pokyčius priimti?
Neužgniaužkime savo jausmų. Jei vykstantys pokyčiai kelia nerimą – priimkime tą jausmą natūraliai, neignoruokime ir neužspauskime jo. Jei netekome mylimo žmogaus, leiskime sau liūdėti, jei praradome darbą – leiskime sau kurį laiką pabūti ir piktiems, ir nusivylusiems. Be to, savo jausmais galime pasidalinti ir su kitais.
Supraskime, kad pokyčiai yra neišvengiama gyvenimo dalis. Gyvenimas niekada nestovi vietoje – ankstesni įvykiai, jausmai, išgyvenimai pasilieka praeityje, juos pakeičia nauji. Įsisąmoninkime, kad pokyčiai yra gyvenimo dalis ir jie dažniausiai atneša mums naujas galimybes.
Stenkimės matyti pokyčius perspektyvoje. Natūralu, kad nelaukti neigiami pokyčiai iššaukia tam tikras niūrias emocijas. Bet toms neigiamoms emocijoms galima nepasiduoti ir į jas reaguoti kiek kitaip – pokyčių rezultatą stengtis pamatyti perspektyvoje, panaudojant tokias technikas:
Pažiūrėti į situaciją kiek kitu kampu, paklausti savęs, kodėl ta konkreti situacija mane taip neramina, kas, mano manymu, dėl šio pokyčio galėtų nutikti, galiausiai, ar tos mano mintys yra realios. Atsakymai į šiuos klausimus padės suprasti, ar mūsų nuogąstavimai turi pagrindo.
Prisiminti, už ką galime būti dėkingi. Išgyvenamas dėkingumo jausmas gali padėti mums pasijausti laimingesniais ir ramesniais. Kasdien surašykite dešimt dalykų, už kuriuos esate dėkingi likimui, gyvenimui. Ir tai nebūtinai turi būti labai reikšmingi gyvenimo įvykiai, dėkingu galima jaustis ir už šviečiančią saulę, geros kavos puodelį ar malonų pokalbį telefonu su draugais.
Stenkimės pamatyti gerąsias pokyčių puses. Net jei konkretūs pokyčiai ir asocijuojasi su negatyviais išgyvenimais, visada galima atrasti būdų pažvelgti į juos bent šiek tiek pozityviau. Žiūrėkime į juos kaip į galimybes pakeisti likimą arba būdus sužadinti entuziazmą veikti. Jei netekote artimojo, pamąstykite apie jums likusius šeimos narius, apie būtinybę stiprinti ryšius su jais. Jei praradote darbą, pažvelkite į situaciją kaip į atsiradusią galimybę susirasti naują darbą ar kitą kelią, kuriame galėsite save realizuoti dar labiau. Jei išsiskyrėte su mylimu žmogumi, pagalvokite, kad gal tokiai baigčiai buvo priežastis, kad gal abu būsite laimingesni atskirai, kad gal ši netektis atlaisvins vietą kitiems, jus labiau džiuginsiantiems, santykiams.
Stiprinkime savo asmenybę ir galimybes adaptuotis. Vertinkite pokyčius kaip galimybę augti ir tobulėti. Pasakykite sau, kad esate stipri ir dinamiška asmenybė, ir kad tie pokyčiai padės jums sustiprėti dar labiau. Neužmirškite, kad pokyčiai gali būti stiprus motyvatorius, padedantis pasiekti naujų tikslų. Pavyzdžiui, jei netekote darbo, šis pokytis gali tapti motyvu mokytis, siekti naujos karjeros, apie kurią svajojote, bet nesiryžote pradėti.
Nenustokime veikti. Jei įvykę pokyčiai kelia jums neigiamas emocijas ir mintis, stenkitės būti užimti visą laiką. Nenustokite veikti.
Turėkime savo tikslų sąrašą. Priimdami pokyčius galvokite apie ateitį. Žiūrėdami į priekį lengviau susidorosite su nesėkmėmis, priimdami jas kaip būtinas sąlygas judėjimui į priekį.
Nesvajokime apie ramų gyvenimą, gyvenimą be pokyčių. Jis – neįdomus.
Savo įžvalgomis apie pokyčius, tinkamiausią laiką jiems įgyvendinti, mūsų pačių požiūrio ir mąstymo keitimą informatikos mokslų daktarė, dėstytoja, didžiulio susidomėjimo sulaukusios knygos „Niekada nevėlu gyventi“ autorė Janina Radvilė dalinsis LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“. Pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
