Autoriaus žvilgsnis krypsta į Kulusuką (rytinėje Grenlandijoje), kur gyvena paskutiniai lokių medžiotojai, Maską (Tenerifės šiaurės vakaruose), kur susipažįsta su paskutiniais ūkininkais, savitai užsiimančiais žemdirbyste kalnų terasose, Transilvaniją (Rumunijoje), kur romai ūkio darbams vis dar kinko arklius. Galiausiai nukeliauja ir į Gruziją, į atokiausią ir aukščiausiai Kaukazo kalnuose įsikūrusį belaikį Ušgulio kaimą.
„Svarbu nukeliauti į vietą ir pagyventi ten kaip vietiniai, kuo ilgiau – tuo geriau. Subjektas visada ateina pats, net jei jis visąlaik susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, kuriam kelia grėsmę pasaulio vartotojiškumas“, – apie filmo kūrybos procesą pasakoja Gilles Vuillard.
Artėjant filmo premjerai, įvyksiančiai „Skalvijos“ kino centre vasario 24 d., autorius pasakoja apie filmo kūrimą, kūrybą ir būsimus projektus.
Filmavote gan atokiose vietose, į kurias patekti nėra taip lengva. Kaip pasirinkote šias vietas?
Būtent taip ir rinkausi vietas, kad būtų sunku nusigauti. Vietas, į kurias beveik niekas išvis nekeliauja arba nekeliauja tuo metų laiku. Stengiausi, kad ten būtų tuščia. Ir iš tiesų kai kuriose vietose taip ir buvo – Grenlandijoje, Kulusuke. Čia buvau tik aš, mano kamera, aišku, keletas vietinių ir dar baltoji meška, kuri bandė mane suvalgyti. (Juokiasi).
Kaip į Jus reagavo vietiniai?
Šis filmas antropologiškas, filmavau žmones tokius kokie jie yra, be jokių indikacijų. Antropologas ir kino kūrėjas Jean Rouch neapsimetinėdavo. Kartą jį vienas kolega perspėjo, kad matosi mikrofonas, o J. Rouch atsakė: „Negi manai, kad žmonės nesupranta, jog yra mikrofonas ir kamera?“
Filmuodamas aš tiesiog prieidavau prie žmonių ir paklausdavau, ar galiu juos nufilmuoti. Žinai, kaip jie sureaguodavo? Atsistodavo taip, tarsi aš daryčiau nuotrauką. Tai stipru. Šiek tiek primena mėgėjiškus ar šeimyninius filmus. Tik pastaruosiuose žmonės prieš kameras jaučiasi nelabai patogiai, nes nežino kaip reaguoti. Maname filme yra šiek tiek kitaip. Žmonės tiesiog stovi, bet jų žvilgsnis kažką sako. Jie dažniausiai žiūri į kamerą, kai kurie kalba, ir tu tiesiog būni su žmonėmis, kurių nepažįsti, o jie gali elgtis laisvai ir daryti tai, ką jie nori.
Filmus kuriate naudodamas kino juostą. Kodėl būtent renkatės ją?
Kuomet nusprendžiau kurti filmus, iš tikrųjų norėjau kurti kiną. Ne tik paspausti mygtuką kaip telefone. Aš netikiu video kaip medija, tinkančia kurti filmus. Nesuprantu, kodėl žmonės tai vadina filmais? Tai tikrai ne tas pats darbas, ir ne tos pačios pastangos. Filmuodamas su kino juosta negali dešimt kartų perfilmuoti, kiekvienas kadras svarbus.
Man kino juosta, tam tikru požiūriu, yra gyva. Video man atrodo plokščias. Jeigu kažkas filmuoja naudodamas skaitmeninį įrenginį, man sunku įsivaizduoti, kad tai daro kažkoks žmogus, atrodo, jog mašina padarė visą darbą. Tarsi nėra asmeninio santykio.
Kiek žmonių dirbo prie filmo kūrimo?
Tik aš vienas. Tiesa, kartais šiek tiek padėdavo draugai. Pats kūriau ir muziką.
Pastebėjau, jog šiame filme jos beveik nėra, tik kai kuriuose epizoduose ją galima išgirsti. Kodėl taip nusprendėte?
Norėjau būti visiškai laisvas ir improvizuoti. Viskas yra improvizacija. Daug dirbau prie montažo ir jį suskirsčiau į tam tikrus etapus. Visuomet, kai sugrįždavau iš kelionės, imdavau montuoti tai, ką užfiksuodavau. Kartais šiose dalyse būdavo muzika, kartais ne. Aišku, aš turėjau pagundą sukurti muziką visam filmui, kas palengvintų jo žiūrėjimą. Bet aš ne to norėjau. Norėjosi sukurti tai, kas, mano nuomone, tinkama šiai temai. Ir kartais tai reikalavo muzikos. Pavyzdžiui, kai kur išgirsite besikartojančias natas grojamas pianinu, sukuriančias jausmą tarsi kažko lauktume. Muzika sukonstruota labai intuityviai. Iš tikrųjų, būtent intuicija yra ne tik filmo, bet ir mano gyvenimo variklis.
Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite perduoti šiuo filmu?
Norėjau parodyti žmones, kurie nėra labai matomi: romus, inuitus, piemenis ir kt. Tai yra sociologinis, antropologinis ir netgi politinis žvilgsnis. Bet nenoriu, kad žmonės manytų, jog primetu savo požiūrį. Manau žmonės patys supras, apie ką šis filmas.
Jūs kuriate eksperimentinius filmus. Kodėl būtent tokia kino raiška?
Man labiau patinka juos vadinti poetiniais filmais. Manau, kad ten, kur yra pinigai, ten nėra kūrybos laisvės. Į filmų kūrimą yra įtraukiama daug žmonių, tarp kurių yra įtakingi žmonės, prodiuseriai, kurie turi didelę sprendžiamąją galią filmo kūrime. Bet ką jie išmano apie patį kūrimą?
Filmo pradžioje yra tekstas apie rupūžę ir drugelį, kurie yra sulyginami su prodiuseriu ir menininku. Menininkas naudojasi rupūže tam, kad pasiektų savo tikslą. Mano nuomone, jeigu to gali išvengti, geriau rupūžės nenaudoti išvis.
Ši problema vyrauja ne tik kine, bet ir kitose kūrybos srityse. Kūrybos procesui daro įtaką finansinis aspektas, tam kad kūrinys taptų matomas. Aš visiškai to nemėgstu, esu visiškas anarchistas šiuo klausimu. Niekas nepasakys, kaip turėčiau kurti savo filmą ar savo gyvenimą. Nebent draugai, bet ne tie, kurie nori mane papirkti.
Esate ne tik filmų kūrėjas, bet taip pat ir menininkas, poetas...
Aš nemėgstu kuomet mane vadina menininku. Problema yra kategorijose, kurios tave tarsi įspraudžia į mažą dėžutę.
Poeziją rašau nuo vaikystės. Aš užaugau vienui vienas miške. Ieškojau kontakto su medžiais, miegojau vienas kalnuose dar būdamas dešimties. Aišku, aš bijojau, bet elgiausi taip tarsi nebijočiau. Tikriausiai gyvenime ieškau to, kas nustebintų tarsi būnant miške. Markus Lüpertz: „Tapymas yra tai, ką daro vaikas, dainuodamas vakaro miške, norėdamas išvaryti mirtį“.
Galbūt galėtumėte įvardinti kūrėją, kuris turėjo įtakos Jūsų darbams?
Mes visi tarsi mėnulis, sugeriantis visų įtakas, todėl labai sunku įvardinti konkretų žmogų. Tai ne natūralus pasirinkimas. Aišku, man patinka daug kūrinių. Kine galbūt paminėčiau Stan Brakhage ir jo filmą „Stellar“ (1993). Jis yra 2 minučių, gal netgi trumpesnis, nutapytas. Jame jūs tarsi keliaujate kosmose. Nežinau kodėl Holivudas, siekdamas pavaizduoti kosmosą, išleidžia milijonus specialiesiems efektams tam, kad galiausiai sukurtų šūdą?
Galbūt žinote Joną Meką bei jo kūrybą? Ar ją galėtumėte sulyginti su savąja?
Taip, gerai žinau jo darbus ir esu keletą kartų su juo susitikęs. J. Mekas kuria filmus įtraukdamas savo aplinką. Mekui labai būdingas išskirtinis kameros valdymas. Nors atrodo visiškai netechniškai, tačiau jis žino kaip tai daryti ir yra sukūręs specialią techniką. Mano kadrai statiški, mažiau juntamos vibracijos, taipogi šis mano filmas nėra susijęs su mano kasdienybe. Mano kūryba yra artimesnė Jean Rouch.
Minėjote, jog kuriate naują filmą. Ar galėtumėte trumpai apie jį papasakoti?
Taip, tačiau jis dar neturi pavadinimo. Prašėte trumpai, tai štai.
Kalbino Akvilė Pranckevičiūtė
