Ar savarankiška veikla tinka kiekvienam, ir kokia tos laisvės kaina? Tiesa ta, kad sėkmė aplanko visus, kurie jos siekia, tačiau greitų kelių į ją nėra. Už tai reikia mokėti patirtimis, kurios ne visada būna malonios ir lengvos. Todėl didžiausias klausimas, ar išdrįsi prisiimti atsakomybę už savo svajonę ir sukursi savo sėkmę pats?
Povilas Petrauskas visų pirma yra šeimos žmogus, trijų vaikų tėtis – tai jo veiklos ir kūrybos pamatas. Profesiniame gyvenime jis vienas žinomiausių ICF koučingo specialistų Lietuvoje (ACC), sertifikuotas „Points of You“ treneris, Baltijos koučingo centro vadovas ir Infinito idėjos autorius. Artėjant pokyčių konferencijai „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ Povilas dalijasi mintimis apie savarankiško kelio iššūkius ir galimybes, kaip drąsiai siekti savo svajonės ir ją paversti verte klientams ir sau.
Pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ kalbėsite tema „Gyvenk oriai: kaip uždirbti iš savo mylimos veiklos“. Apie ką tai?
Kalbėsiu apie tai, kuo skiriasi pradedantysis nuo profesionalo. Pradedančiojo stiprybė – motyvacija ir ugnis savo veiklai, jam norisi daug visko daryti. O profesionalą palaiko jau ne motyvacija, bet žinios ir įgūdžiai. Profesionalas veikia koncentruotai, jis žino, ką daryti, tai tiesiog ima ir daro, ir jam viskas gaunasi. O naujai į rinką išėjęs žmogus ne iškart pagauna taisyklę „susikoncentruok“, ugnies jis turi tiek, kad norisi viską aprėpti, ir neretai perdega, „ištaško“ save. Tuomet nukrenta ir motyvacija tęsti, kas pradėta.
Mano pažįstamų žmonių rate buvo specialistų, gerai pasiruošusių naujam startui, jie buvo pilni drąsos ir motyvacijos veikti. Bet štai viena nesėkmė, kita, motyvacija krenta ir svajonė subliūkšta. Po kurio laiko išgirsti, kad jie grįžo į samdomą darbą arba toliau vysto savarankišką veiklą, bet be tos pradinės energijos ir plačių užmačių kaip anksčiau. Kodėl taip nutiko?
Pradedantysis turi daug energijos, kurią būtina koncentruoti į konkrečią vieną veiklą, konkretų klientų segmentą. Jei nesi išsigryninęs krypties ir tikslų, veiksi chaotiškai, iššvaistysi energiją ir nepasieksi to, ko nori. Todėl pradžioje būtina susikoncentruoti į kažką vieną, o vėliau ant to pagrindo galėsi kurti kitas veiklas, kitus verslus.
Kaip pavyzdį paimkime kurios nors srities specialistą, savo srities žinovą, naujai pradedantį verslą ar savarankišką veiklą. Tarkime, jis siūlo paslaugą, kuri gali būti naudinga labai plačiam klientų ratui, pradedant nuo mažiausias pajamas gaunančiųjų iki brangių klientų. Veiklos pradžioje šis specialistas yra pilnas energijos veikti, todėl klientų neatsirinkinėja, stengiasi padėti visiems. Nuėjęs pas mažas pajamas gaunantį klientą, jis išgirsta, kad jo paslauga klientui per brangi. Ką tuomet daro žmogus, kuris nori visiems padėti? Žinoma, mažina savo paslaugos kainą, kad prisitaikytų prie to kliento. O klientas, turintis mažas pajamas, vis tiek galvoja, kad ta paslauga per brangi ir jį apgaudinėja. Todėl specialistui tenka savo įkainį vis mažinti, mažinti, mažinti...
Tuomet specialistas atsigręžia į geriau apmokamus klientus, tačiau jau remiasi savo ankstesne patirtimi ir už gerą paslaugą užsiprašo per mažos kainos. Šie didesnes pajamas gaunantys klientai nebesupranta, ką jiems siūlo už tokią mažą kainą, nes rinkoje panašios paslaugos kainuoja brangiau. Jie galvoja, kad žemesnė kaina reiškia mažesnę vertę, o nevertingų paslaugų jiems juk nereikia, todėl jų atsisako.
Tokiu būdu iš dviejų galimų variantų nelieka nė vieno. Vienam klientui per brangu, kitas nemato paslaugoje vertės. Tuo pat metu pats specialistas praranda savo identitetą, jis nebežino, kiek iš tiesų vertinga jo paslauga, ir kokia yra teisinga kaina. Jis neatranda savo terpės, savo klientų rato. Ir ką tuomet daro? Tai, kas lengviau. Grįžta ten, kur viskas aišku, prie to, ką veikė anksčiau. Vėl palieka savo svajonę kitam kartui. O kai praeina kažkiek laiko, pats suvokia: „Va, būčiau susikoncentravęs, būčiau tikslingai dirbęs su šituo klientų segmentu, ir galiausiai man būtų pavykę“.
O didžiausia pradedančiojo kliūtis yra jis pats. Tiksliau, jo gyvenimiška patirtis. Juk savo veiklą jis pradeda jau ne 15-os, o vyresnis, todėl jau žino, kur gyvenime yra lengviau. Ir kartais užtenka vieno kito suklupimo, kad grįžtų ten, kur saugu. Bet nusibrozdinimas kartais yra tik pamoka, ką kitąkart daryti kitaip. Tai yra kaina, kurią tenka sumokėti už naudingą patirtį. Jei to nesupranti, vadinasi laikaisi geros idėjos, fainos ateities vizijos, bet neįvertini atotrūkio tarp to, kur dabar esi, ir kur nori būti. Kartais ta svajonė atrodo ranka pasiekiama, regis, „Strykt ir viskas!“. Bet iš tiesų keliauti į savo svajonę tenka vingiuotu, kliūčių pilnu keliu. To kelio mes dažniausiai ir neįvertinam, ir tik jį nuėję pamatome, kaip toli iš tiesų buvome, kiek daug pakeliui teko išmokti. Ta kelionė kaip tik ir yra pati vertingiausia.
Tai kodėl nėra paprasta tuo keliu eiti?
Viena vertus, pradedantysis pervertina, ką jis gali nuveikti per trumpą laiko tarpą, bet neįvertina, ką gali per ilgesnį laiką. Trumpuoju laikotarpiu jis pervertina savo jėgas, galimybes (jokiu būdu ne svajones), situacijas, sąlygas, save patį. Pervertina metus, lyginant su 10 metų. Pervertina mėnesį, lyginant su puse metų. Tačiau neįvertina, kad per ilgą laiko tarpą gali padaryti daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Pavyzdžiui, šiuo metu savo kompiuteryje turiu 30 idėjų būsimiems tinklaraščio įrašams. Galiu visas jas realizuoti per savaitę, galiu per pusę metų. Aprašyti jas per savaitę fiziškai gal ir spėčiau, bet ar tai protinga? Juk daug ko tektų atsisakyti, kad po savaitės atsirastų 30 įrašų. Be to, kam reikalinga 30 idėjų vienu metu? Vienas žmogus perims vieną idėją. Likusių 29 idėjų jis nepamatys. Vadinasi, galvodamas, kad naudinga daryti daug vienu metu, aš apgaunu save, nes iš tiesų dėl to turiu daug ko atsisakyti, ir galbūt tuo metu kažkur kitur esu labiau reikalingas. Taip pat apgaunu ir savo tinklaraščio skaitytoją, nes jis negali įsisavinti visko iš karto. Kaip ir restorane – meniu didelis, bet valgome tik vieną ar du patiekalus vienu metu. Todėl protingiau tuos 30 įrašų išdėlioti pusmečiui, o gal net metams, nes berašant vieną idėją, gimsta kita, susitikus su žmonėm – dar kita. Tokiu būdu mano „restoranas“ nuolat veikia, tik jo „meniu“ vis atsinaujina.
Tai toks ir skirtumas tarp pradedančiojo ir profesionalo. Pradedančiajam norisi viską daryti vienu metu, lemti pokytį pasaulyje ir čia pat džiaugtis rezultatais. Bet toks požiūris ne į naudą. Kada žmogus vienu metu griebiasi daug idėjų, gavus pirmą „ne“ jo užsidegimas greit atvėsta, nes atrodo, kad atmetė visą paslaugų „puokštę“. Pažįstu ne vieną puikų specialistą, kuris pasiūlė klientui visą savo paslaugų asortimentą, o jam atsisakius kažkurio vieno produkto ar paslaugos, priėmė tai kaip viso pasiūlymo atmetimą, ir kitiems klientams pasiūlymų nebeteikė. Tačiau jų „puokštės“ puikios, tik gal ne tam žmogui pasiūlė, ar paprasčiausiai tuo metu nebuvo poreikio. Gal atsisakė tik vienos „gėlės“, kurios tuo metu nenorėjo, kitų dalykų iš puokštės galbūt net nežiūrėjo. O žmogus tai priėmė kaip visos „puokštės“ atmetimą. Ne tik dabar, bet visam laikui.
O gal kartais mes patys nevisiškai tikime tuo, ką siūlome kitiems?
Taip, netikėjimas savo paslauga ar produktu nesvetimas visiems. Ir man taip pat. Tačiau aš renkuosi požiūrį „suklupti į priekį“ vietoj „suklupti atgal“. Abiem atvejais tai suklupimas, bet pirmuoju – tai žingsnis į priekį, kad ir labai mažas. Jei eini, visuomet krisi į priekį. O jei stovi vietoje, tai niekur nejudi arba atsiloši atgal. Todėl jei suklupai į priekį, viskas gerai. Pasiūlei paslaugą, bet atsisakė? Viskas tvarkoj. Nebūtum pasiūlęs, nebūtum gavęs jokio atsakymo. Tegul tai motyvuoja siūlyti dar daugiau.
Pasiūlymo atmetimas kartais suveikia kaip šaltas dušas, sukliba žmogaus savivertė. Tačiau jei mano tinklaraščio skaitytojai atmetė kažkurį iš mano parašytų tektų, tai nereiškia, kad jie atmetė mane. Galbūt nesutapo mūsų idėjos, gal jiems nepatiko išsakyta mintis. Bet tai nekeičia manęs kaip asmenybės, nestabdo nuo kūrybos. Visi esame čia tam, kad kurtume. Sako, žmogus yra sukurtas pagal Kūrėjo atvaizdą, todėl ir jo veikla (kūryba) yra iš to paties Šaltinio. Žinoma, vieni žmonės ją priima vienaip, kiti kitaip, bet paties kūrimo proceso vertinimas neturi stabdyti.
Gyvenimas tam ir yra, kad kažką kurtume. Ir jei atmetė kažkurią tavo kūrybos dalį, tai neatmetė tavęs kaip žmogaus, kaip asmenybės. Tas atsisakęs klientas galbūt net negalvojo apie tave. Jis galvojo apie save, savo poreikius. Jis atmetė tavo sukurtą dalyką dėl to, kad jam netiko. Na ir kas? Tu dėl to nepasikeitei. Eik kitur, kurk toliau. Taip galvodamas išlaikysi sveiką savivertę.
Be to, mes nuolat renkamės, kuo patikėti, ir esame atsakingi už savo sprendimus. Praeitą savaitę kalbėjomės su mokiniais, kas stabdo priimti sprendimą. Visų pirma esu aš pats, o aš daug ko nežinau. Nežinau, kaip man seksis. Mes apskritai daug ko nežinom. Ir tas labai gerai. Tuomet yra mūsų aplinka, kuri irgi daug ko nežino. Pavyzdžiui, ji sako mums, kad nieko nesigaus. Iš kur ji žino? Taigi ta daug ko nežinanti aplinka veikia mus, taip pat daug ko nežinančius. Iš tokios sumaišties kyla klaidų baimė. Tačiau jų reikia. Jei nedarai klaidų, vadinasi, niekas nevyksta. O jei darai klaidų, vadinasi, bent kažką darai. Čia pat iškyla atsakomybės klausimas, nes už klaidas teks pačiam atsakyti. Todėl tenka nuspręsti, ar aš priimu sprendimą eiti savo pasirinktu keliu, ar leidžiu, kad aplinka priimtų sprendimą už mane. Kai renkuosi sprendimus, pasiūlytus aplinkos, tampu nekuriančiu žmogumi, kas iš esmės prieštarauja mano esybei. O jei sprendimą pasirenku pats, neprieštarauju sau ir kuriu tai, kas ateina iš mano vidaus. Savarankiška veikla vienareikšmiškai yra kūryba, nes tuo gyvenančiam žmogui tenka nuolat daryti sprendimus.
Ko gero niekas kitas negali mums pakenkti labiau negu mes patys. Ir įskaudinti mūsų niekas kitas negali labiau, nei mes patys. Galutinį sprendimą tai „nupirkti“ priimame patys. Yra 5 žingsniai, kuriantys mūsų gyvenimą: nežinojimas, aplinka, sprendimas, klaidos ir atsakomybė. Jei mes patikime tuo, ką mums sako, turime prisiimti už tai atsakomybę. Sprendimas yra mūsų rankose. O kai nežinome, kas iš tikrųjų esame, lengva patikėti tuo, ką mums sako aplinka. Patikėti, kad esame tokie, kokius mus teigia esant. Todėl labai svarbu žinoti, kas esi savo vidumi. Galbūt tu puikus samdomas darbuotojas ir savarankiška veikla visiškai ne tau? Turi save pažinti.
O kaip sužinoti, kas esi, jei neturėjai progos to sužinoti? Tarkim žmogus eina standartiniu keliu – mokykla, universitetas, 15 metų samdomo darbo – ir iki šiol nežino, kas jam tinka?
Suvokimas, kad nesi patenkintas esama situacija yra raktas pokyčiui. Tarkim, baigėsi mokykla, universitetas, 15 metų pradirbai... Tuomet supratai, kad kažkas ne taip. Puiku. Tačiau turi įsivardinti, kad tai, ką turi, nėra tai, ko nori. Nes jei ginsi studijų laikotarpį, karjerą samdomam darbe, niekur neišjudėsi. Turi suprasti, kad tuos maždaug 40 metų mokeisi. Ir suvokimas, kad vis dar nežinai, kas esi, yra pradžia, nuo kurios jau galima pradėti dirbti. Galima pradėti ieškoti, atsispiriant nuo įgytos patirties ir žinių, pomėgių, nuo jau sukurtos savo dalies. Net jei tau jau 40, dar nieko nepraradai. Tiesiog savęs pažinimo poreikis tave aplankė vėliau. O tie, kurie pradėjo tą kelią būdami jaunesni, dar neturi tos patirties, kurią tu jau turi. Ir apskritai neverta savęs lyginti su kitais, nes kiekvienas žmogus yra unikalus, ir jo kelias taip pat. Lygindamasis gali tik pakenkti savo savivertei, todėl geriau priimti save tokį, koks esi dabar, ir tarti sau: „Nuo šiandien pradedu mokytis, dabar prasideda pats įdomumas“.
Aš pats nuolat tikrinuosi, ar man vis dar įdomu tai, ką darau. Savęs klausinėjimas padeda pasitvirtinti savo sprendimus ir judėti toliau. Todėl neatmetu galimybės, kad kada nors veiksiu kažką kita, jei man to norėsis labiau nei to, ką veikiu šiandien. Kaip ir savo dabartinės veiklos mokyklos laikais neplanavau. Bet štai – dirbu visai ką kita negu tuo metu įsivaizdavau. Šiandien tiesiog pripažįstu, kad nežinau, kas bus ateityje. Žinau tik, kaip norėčiau, kaip būtų, bet kas iš tiesų bus juk niekas nežino. Laikui bėgant mus keičia sutikti žmonės, kelionės, augantys vaikai, todėl natūralu nežinoti, kokie būsime po dešimtmečio ar dviejų, kuo užsiimti tuomet norėsim. Šiuo metu su šeima ruošiamės ilgoms atostogoms toli nuo Lietuvos, ir aš nežinau, su kokiomis mintimis grįšiu po šių atostogų.
O kaip žinoti, kada jau laikas pradėti?
Gal ir banaliai nuskambės, bet pradžiai tinkamą laiką reikia pajausti. Esu pastebėjęs, kad vaikai tai daro natūraliai, o mes, suaugę, norime suprasti protu, o ne širdimi. Kai pajausi, kad „tai“ yra tavo, kad jau nebegali be „to“ gyventi, tai ir bus ženklas pradėti. O imtis veiksmų reikia bet kokiu atveju, nes tik veikdamas galėsi pasitikrinti, ar nuojauta teisinga, ar tai tikrai tavo veikla. Pajautei – darai žingsnį, pasitikrini. Pataisai, ką reikia, vėl darai žingsnį, ir vėl patikrini. Ir taip kelis kartus, kol supranti, kad tai tikrai tavo. Na, kaip ir žvejyboje: meti plūdę – pasimatuoji gylį. Jei reikia, užkabini didesnę ir meti vėl, kol atrenki teisingą plūdę pagal vandens gylį.
Aiškumas ateina bedarant. Nesižvalgant į praeitį, o žiūrint į tai, kas yra čia ir dabar. O jei darai darai, bet nesigauna, turi pripažinti, kad tiesiog nemoki to daryti. Turi pripažinti, kad pats esi kliūtis norimiems rezultatams ir reikia mokytis, o ne sakyti, kad tai neįmanoma. Tam, kuris moka, viskas įmanoma. Vadinasi, norint pasiekti daugiau, būtina mokytis, investuoti į save. O jei mokytis nesinori, tai tiesiog nereikia reikalaut iš gyvenimo daugiau, negu turi, nes gavai tiek, kiek gali panešti.
Gyvenimas duoda tiems, kurie atlaisvina vietos savo krepšyje, kad į jį būtų įdėta. Jei tavo krepšys perpildytas einamųjų reikalų ir senienų, tai jame nėra vietos naujiems dalykams. Jei nori, kad į jį įkristų kas nors nauja, turi atlaisvinti tam vietos. Arba įsigyti didesnį krepšį. Neturi pinigų? Užsidirbk. Nežinai, kaip? Klausinėk. Atsakomybė už tai, ką turi ar neturi, priklauso tik tau.
O kaip pradedančiajam būti atsakingu neįsitempiant, iki kol jis taps profesionalu?
Verta prisiminti trumpo ir ilgo laikotarpio taisyklę – tai, ko nori per metus, lyginant su tuo, ką gali pasiekti per 10 metų. Visi, kurie nori pirmauti savo srityje, visų pirma turi sekti kitus, labiau pažengusius. Pirma pats turi mokytis, kad vėliau galėtum rodyti kelią kitiems. Jei pabandysi šį kelią sutrumpinti, tai ką tada mokysi? Kam būsi pavyzdys?
Aš pats nuolat mokausi ir nemanau, kad mokymasis turi kada nors pasibaigti. Mano mokytojai irgi iš kažko mokosi, tik aš iš jų mokytojų mokytis dar negaliu. Kiekvienas semia iš to šaltinio, kuris jam tuo metu prieinamas. Lygiai taip pat aš negaliu mokyti tų, kurie yra mokęsi daugiau už mane. Kodėl? Todėl, kad aš pats iš jų mokausi. To, ką darau šiandien, man teko ilgai mokytis. Taigi bloga žinia, kad mokymuisi reikia laiko. O gera žinia ta, kad gali vienu metu ir mokyti, ir mokytis. Mokyti ir mokytis. Aišku, neperlenkiant lazdos, iš ko mokaisi, ir ką mokai. Tau augant, keičiasi ir tavo mokiniai – mokytis ateina vis labiau patyrę žmonės. Praktiškai kiekvienas, kuris yra mokęsis mažiau, jau turės ko iš tavęs pasisemti.
O ar nėra gėda pasakyti, kad nežinai, kas bus? Kad nesi visam gyvenimui apsibrėžęs savo profesijos, tikslų? Juk visuomenė teigia, kad būtina žinoti.
Gyvenimas pilnas staigmenų ir kartais būna nelogiškas. Niekada nežinome, kokius žmones sutiksime rytoj, kaip patys pasikeisime. Ne visada galime rinktis remdamiesi logika, kartais sprendimus reikia išjausti. Visai kaip meilėje, mylimoje veikloje neretai tenka vadovautis pirmiausia širdimi, o tik po to protu. Tame ir visas smagumas.
Daugeliui žmonių nežinojimas sukelia baimę prarasti tai, ką jie jau turi, ir ta nežinomybė juos gerokai išvargina. O aš galvoju, kad mums tereikia prisiminti, ką mes jau ir taip mokėjom, kai buvom vaikai. Tuomet mums viskas buvo nauja, buvom smalsūs ir norėjom pažinti pasaulį. Mums augant tas įgūdis pamažu dingo ir vargu, ar tai mums išėjo į naudą. Juk natūralu kažko nežinoti, tai yra dalis augimo. Kai daugiau išmoksti, įgauni galios visapusiškai mąstyti ir gebi priimti atitinkamai geresnius sprendimus.
Man atrodo, kad pirmą kartą žmogus išdrįsta išeiti į nežinomybę dėl to, kad jį gena smalsumas, jis tikisi, kad viskas gerai ir lengvai gausis, ir nelabai suvokia susidursiantis sus sunkumais. Kelio pradžioje dažnai neįvertina, kiek teks nueiti iki to „gerai“, ir kad kelyje pasitaikys kliūčių, kurias teks įveikti. O kas svarbiausia, neįmanoma iš anksto nuspėti, kur tie sunkumai lauks, ir jiems pasiruošti. Taip pat nežinia, kaip reaguos į tam tikras situacijas. Pavyzdžiui, vienam kliento atstūmimas bereikšmis, o kitas žmogus dėl to labai susikrims. Tačiau tai sužinome tik išėję į kelią.
Kita „Išdrįsk pradėti“ pusė yra žinojimas, kad kelyje bus sunkumų, nes įžengsi į erdvę, kurioje dar nesi buvęs, dar neturi reikiamų gebėjimų ir patirties. Vadinasi, reikės daug ko išmokti. Bet jei išdrįsai pradėti, žinok, kad tau tai bus naudinga. Kad klaidos yra tavo pamokos, ir sunkumai yra patirtis. Net jei po pirmo žingsnio norisi viską mesti, po kurio laiko neabejotinai suprasi, kad sunkumai tau išėjo į naudą. Kaip ir sporte, taip ir veikloje, paauginus „raumenis“ galima pereiti prie didesnių svorių, kitokių pratimų. O ta auganti stiprybė atveria daugiau perspektyvų ir galimybių, kurių anksčiau net nežinojai esant ar nemanei, kad jos tau įkandamos. Iš čia ir nežinomybės, paslapties žavingumas. Padarei žingsnį – paaugo „raumuo“, padarei dar vieną – atsivėrė nauji horizontai. Naudingų, vertingų patirčių bus tikrai daug, bet su nežinomybe ir staigmenomis teks susigyventi. Reikės išmokti tuo mėgautis.
Todėl išdrįsti pradėti yra tik pirmas kelionės žingsnis. O toliau prasideda kitas – nežinomybės – etapas. Ir net neaišku, kiek tų etapų bus. Kelią nuėję žmonės gali pasidalinti savo patirtimi, bet tai dar nereiškia, kad taviškė kelionė bus tokia pati. Nes kiekvieno žmogaus kelias unikalus ir dviejų vienodų nebūna. O ta nežinomybė, kuri lydės tave kelyje, labiausiai ir prisidės prie tavo asmenybės augimo, veiklos praturtinimo ir ilgainiui – sėkmės.
O jei net nedrįsti pradėti, tai paklausk savęs, ar tau nesmalsu, kaip viskas galėtų baigtis? Nepamiršk, kad smalsumas yra tikras, kylantis iš tavo vidaus, o baimės yra įgytos per laiką, „nusipirktos“ iš kitų žmonių, aplinkos. Smalsumą turime nuo gimimo, baimes įgavome per draudimus, kitų „pasidrąsinimus“, per lyginimąsi su kitais žmonėmis. Vaiko akyse matosi, kad baimės jis dar neturi, tik daug smalsumo pažinti pasaulį. Savo veiklą pradedantis žmogus iš esmės yra toks pat vaikas. Jam smalsu, kaip viskas bus, tik jis, deja, jau turi prisirinkęs baimių. Jei neturėtų jokios ankstesnės patirties, tai jam nebūtų jokio skirtumo, ką pradėti. Neturėtų, su kuo lyginti, neieškotų „žinojimo“ savo patirtyse. Taigi raktas į drąsą – leistis vedamam savo smalsumo ir kurti sau naują patirtį, kad baimėms liktų vis mažiau vietos. Prisimink, kad tavo, kaip žmogaus, esmė ir yra kurti. Kurti taip, kad tau pačiam būtų gera, ir kad sukurtum naudos kitiems. Savarankiška veikla dėl to taip ir vadinasi, nes tai yra TAVO veikla, vienintelis ir nepakartojamas tavo kelias.
Daugiau apie tai, kaip kurti vertę ir užsidirbti užsiimant savarankiška veikla, išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ išklausę Povilo Petrausko pranešimą „Gyvenk oriai: kaip uždirbti iš savo mylimos veiklos“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Bilietus ir renginio programą galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
