Termometro stulpelis rodo minus septyniolika. Išsitraukiu mamos spintoje jau dešimtį metų kabančius kailinius, susirandu jos stalčiuje vilnonę kepurę ir kviečiu taksi.
Įėjus pro vartus užplūsta mielas jausmas – esu tiek kartų buvusi knygų mugėje, kad ši vieta jau kelia nostalgiškus prisiminimus kaip kokia senelių sodyba. Palieku kailinius rūbinėje šalia kitų kailinių ir einu link Tyto albos stendo, kur guli naujas, vos prieš dešimt dienų dienos šviesą išvydęs mano ketvirtasis romanas „Neišryškinta juostelė“.
Pasilabinusi su visais prisėdu stende ir čia pat jau sveikinuosi su Lietuvos kultūros ministre ir ją lydinčia Lietuvos kultūros instituto vadove. Prisimenam savo pažintį praeitų metų Leipcigo knygų mugėje, prisimename tą nuostabią Lietuvių literatūros naktį Leipcigo centre ir puikų Lietuvos pasirodymą. Parodau jai savo romaną, atverčiu pirmą puslapį, kad išraityčiau autografą ir ... suprantu, kad neprisimenu jos vardo. Atmintis siūlo kokius tris variantus, bet net neįsivaizduoju, kuris jų tikras. Suprantu ir tiek, kad klausti būtų irgi protokoliškai neteisinga. Ir tuo metu ministrė, lyg suprasdama, kas tas tris sekundes sukasi mano galvoje, sako, čia bus knyga ministerijos bibliotekai, tai vardo nerašykite. Plačiai šypsodamasi suraitau linkėjimą.
Per tą įtampą net nepastebiu, kad prie stendo grėsmingai priartėjusi Lietuvos Prezidentė. Ji šypsosi ir spaudžia ranką visai greta sėdinčiam kunigui Algirdui, dviejų populiarių knygų autoriui. Spragsi fotoaparatai kol jie keičiasi šypsenomis ir maloniais žodžiais. Aš suprantu, kad turiu dvi galimybes – atsitūpti ir apsimesti, kad manęs čia nėra arba išdidžiai stovėti šalia savo romano.
Prezidentė atsisveikina su kunigu ir eina toliau link manęs. Atsitūpti nespėju. Nusišypsau ir sveikinuosi. Prisistatau. Suprantu, kad čia ir dabar yra ta tik knygose skaityta situacija, kai turi sudominti žmogų per septynias sekundes. Čiumpu knygą į rankas ir sakau, kad mano romano pagrindinė herojė taip pat Dalia, kad tai ketvirtasis mano romanas, kad tai pasakojimas apie šeimą, apie nutylėtus mūsų tėvų gyvenimus, apie menininkų vargus anais, sovietiniais metais ir aš be galo džiaugčiausi galėdama jai jį padovanoti. Ji linkteli galva ir sako, kad labai norėtų. Aš atverčiu knygą, šįkart vardą prisimenu, bet net neįsivaizduoju ką reikia užrašyti ant knygos aukščiausiam šalies pareigūnui. Ir rašau paprastai – Gerb. Daliai, apie Dalią. Žinau, kad tai visiškai neprotokoliška, tad pridedu dar „Su nuoširdžiausiais linkėjimais“. Ir tik po penkerių minučių, kai jos žingsniai seniai nutolę, pajuntu kaip linksta mano keliai.
Bet čia pat prieina kelios mano skaitytojos, paskui vaikystės laikų draugė, paskui buvusi bendradarbė, paskui buvęs bosas, paskui kelios mano ekskursijų Berlyne dalyvės, keli draugai žurnalistai, kolegės rašytojos. Bibliotekų atstovės kviečia atvykti pristatyti knygos, bet viskas, ką aš joms galiu pasiūlyti – tai susitikti Berlyne. Prieina moterys, kurios skaitė mano ankstesnį romaną, išsako komplimentus, bet sako lauksiančios, kol nauja knyga atkeliaus į biblioteką. Smagu sutikti žmones, kurie skaito mano romanus, kurie mėgsta mano blogą, net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių jį skaito. Smagu, bet buvau pamiršusi, kaip greitai išvargstu bendraudama.
Išgeriu kavos, pasirašau dar penkias knygas, pajuokauju su kunigu Algirdu Toliatu ir išeinu pasivaikščioti po mugę. Atėjo laikas paklausyti kitų pristatymų. LRT studijoje klausausi Aldonos Ruseckaitės pasakojimų apie V.Mačernį, sudėtų į knygą „Dūžtančios formos“. Klausausi, koks jis buvo darbštus, apsiskaitęs, mokėjo septynias kalbas, vienu metu sugebėdavo paeiliui skaityti Dostojevskio Karamazovus rusiškai, Džoiso Ulysą angliškai, versti Bodlerą iš prancūzų kalbos. Įstringa jos žodžiai, kad Mačernis yra tokio amžiaus, kad jis niekam nėra per jaunas. Per 23 savo gyvenimo metus jis nuveikė tiek, kiek būtų galėjęs per 70. Klausausi jo žiemos sonetų ir jaučiu, kaip rimsta širdis, kaip atsitraukia visas mugės šurmulys ir žinau, kad grįžus namo susirasiu jo knygą ir perskaitysiu visus iš naujo.
Kitame renginyje Vokietijos knygyno savininkė pasakoja apie knygų rinką Vokietijoje. Žmonių salėje nedaug, vien specialistai, bet informacija įdomi. Sužinau, kad 47 proc knygų Vokietijoje parduodama knygynuose, 21 proc – leidyklos kanalais, 19 proc online, o prekybcentriuose tik 1,4 proc. Taigi vokiečių knygynams konkurenciją sudaro ne Maksimos, bet Amazon. Vokietijoje mažiems knygynams išsilaikyti kur kas lengviau, nes ten galioja fiksuota knygos kaina – tai reiškia, kad knyga visuose pardavimų kanaluose kainuoja tiek, kiek nurodyta leidyklos. Įdomu ir tai, kad Vokietijoje, norėdamas dirbti knygyne, turi turėti specialų išsilavinimą. Knygyno savininkė pastebi, kad knygos Vokietijoje sąlyginai pigesnės, jos visiems įperkamos, nes paperback kainuoja tiek, kiek trys kavos puodeliai.
Užsuku trumpam į Dalios Kutraitės romano pristatymą, bet didžiulė salė nejaukiai pustuštė. Paklausau penkias minutes ir einu toliau. Paskutinė mano stotelė – kolegos žurnalisto ir rašytojo Algirdo Kumžos knygos apie kuksando pristatymas. Nesu nieko girdėjusi apie šią sveikatingumo sistemą, todėl užeinu ne vien dėl kolegiško palaikymo, bet genama smalsumo. Klausausi apie jo keliones, apie atsitiktinai sutiktą korėjietį, pakreipusį jo gyvenimą visai kita vaga. Pasak jo, vakaruose religija eina per intelektą, bet rytuose ji įtraukia ir kūną, nes sveika dvasia gali gyventi tik sveikame kūne. Kunigas Algirdas kalba, kad šios praktikos jokiu būdu nesipjauna su katalikybe, kad tai nėra religija, tik kūno galių palaikymas. Jis kalba apie tai, kad mes per greitai gyvename, skubame, bandome pralenkti save, tampame savo paties šešėliu ir pamirštame gyventi čia ir dabar, todėl reikia sustoti ir kartais atsigręžti į savo kūną.
Nekviečiu taksi. Nusprendžiu gyventi čia ir dabar ir lėtai sliūkinu iki troleibuso stotelės.
