Pagrindinis jo rūpestis dabar – iš atskirų pakeliamų dekoracijos fragmentų scenoje sklandžiai „sumontuoti“ Signatarų namus.
„Anksčiau kildamas Pilies gatve praeidavau Signatarų namus kaip bet kurį kitą pastatą. O dabar iš atminties galėčiau nupiešti kiekvieną šio namo ornamentą, konsolę, koloną ir kapitelį“, – tvirtina scenografas.
Jau pirmųjų bendrų operos „Post futurum“ kūrėjų susitikimų metu išryškėjo konkretų istorinį pastatą atkartojančios scenografijos idėja.
Sudėtingiausia, pasak G.Makarevičiaus, buvo ne pagaminti realistišką, tik nežymiai sumažintą Signatarų namų kopiją, o sukonstruoti ją taip, kad atskiri dekoracijos elementai pasitarnautų konkrečioms operos scenoms ir tuo pačiu nepriekaištingai susilietų į visumą spektaklio finale. Tam Signatarų namų kopijos fasadas buvo suskaidytas į keturis vertikalius sluoksnius, kuriuos įvairiai jungiant performuojamas operos scenovaizdis.
„Darbą pradėjau fotografuodamas Signatarų namus. Kurdamas dekoracijos maketą, šiek tiek keičiau realias pastato proporcijas, pritaikydamas jas scenai. Visgi šie pokyčiai – minimalūs, tik specialistams įžvelgiami.
Visa pastato architektūrinė sistema bus pedantiškai atkurta: atpažinsite ne tik fasado skulptūras, langų proporcijas ar visiems iki skausmo žinomus balkonus, bet ir karnizus“, – tvirtina G.Makarevičius.
Tai – antrasis kartas teatro dailininko karjeroje, kai scenoje tenka nuosekliai atkurti konkretų architektūrinį objektą. Pirmasis prieš porą metų buvo režisieriaus Oskaro Koršunovo kurtoje Williamo Shakespeare‘o pjesės „Akis už akį“ inscenizacijoje Varšuvos dramos teatre („Teatr Dramatyczny“). Šio pastatymo scenovaizdis atkartojo Lenkijos parlamento pastato centrinės dalies interjerą, tuo pačiu pasaulinio klasiko pjesei suteikdamas aktualų vietos kontekstą.
„Kurdamas scenografiją operai, dedikuotai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, bandžiau reikšmingą mūsų istorijai laikmetį išvysti nūdienos žmogaus akimis. Natūralu, kad kai kas man pasirodė juokinga, kai kas – įtartina, o kai kas – iš tiesų herojiška. Dirbant kildavo įvairiausių minčių, ir aš nesistengiau jų vengti. Manau, apie savo istoriją turime kalbėti atvirai ir drąsiai, su meile ir su šypsena kartu“, – teigia G.Makarevičius.
Kone didžiausia vizualinė operos „Post futurum“ mįslė yra skraidanti žirafa, kurios Sigito Parulskio librete nė nebuvo. „Čia režisierius O.Koršunovas taip pajuokavo, o man patiko. Žirafa scenoje išnyra tuomet, kai pagrindiniai kūrinio veikėjai Dievas ir Šėtonas sutaria drauge statyti operą. O bet kurio spektaklio kūrimo pradžia būna chaotiška: žmonės bėgioja, tampo į sceną įvairius daiktus – reikalingus ir visai nereikalingus. Praskrendanti žirafa, kaip „kažkas iš visai kitos operos“, ironiškai byloja apie spektaklio pradžios sumaištį“, – atskleidžia „Post futurum“ scenografas.
