Apie psichologinį atsparumą ir būdus jam sustiprinti kalbamės su dr. Juliumi Neverausku, gydytoju psichoterapeutu, Šiuolaikinės psichologijos ir psichoterapijos centro vadovu, Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidentu.
Kovo 17 d. dalyvaujate pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas.“, kur skaitysite pranešimą tema „Psichologinis atsparumas ir lankstumas: kaip priimti gyvenimo iššūkius ir stiprėti“. Kas yra psichologinis atsparumas? Ar jis įgimtas, ugdomas, įgyjamas?
Psichologinio atsparumo sąvoką galima paaiškinti keliais aspektais. Visų pirma, tai gebėjimas atsilaikyti žalojančių gyvenimo iššūkių akivaizdoje. Antra, tai gebėjimas sėkmingai (ne bet kaip, bet būtent – sėkmingai) prisitaikyti susidūrus su nepalankiomis aplinkybėmis. Ir trečia, ne mažiau svarbu – gebėjimas atsitiesti tais atvejais, jeigu gyvenimiškieji smūgiai mus pargriauna. Psichologinio lankstumo sąvoka apima ir mokėjimą bei galėjimą susidūrus su traumomis ir po jų atsistačius, tapti stipresniais, daugiau patyrusiais ir išmokusiais.
Kalbant apie būdus, kuriais mes psichologinį atsparumą įgyjam, pirmiausia reikia paminėti, kad biologines prielaidas būti daugiau ar mažiau atsparesniais mes gauname genetiškai gimdami. Daugelis smegenų funkcijų didele dalimi yra įgimtos. Pavyzdžiui, jau nuo gimimo galime skirtis gebėjimu išreikšti ir perdirbti emocinę informaciją, valdyti emocijas, išbūti su diskomfortu, išlaikyti ir nukreipti dėmesį. Tačiau, dažniausiai genetika lemia tik ribas, o mūsų galimybes tarp šių ribų lemia išmokimas, kuris gali būti natūralus ir tikslingas. Pavyzdžiui, vaikas, dažnai patiriantis nedidelių, pakeliamų sunkumų, tarsi užsigrūdina ir net susidūręs su didesne trauma gali ne tik išlikti nesužalotas, bet ir dar daugiau sustiprėti. Vaikai, auginami „šiltnamio“ sąlygomis ir neparengti gyvenimo iššūkiams, gali palūžti, net ir palyginus dėl nedidelių sunkumų.
Ar gali žmogui būti naudingi likimo smūgiai ir nesėkmės? Kuo?
Taip, čia ir yra svarbiausia psichologinio atsparumo dilema. Sunkumai, kuriuos mes nugalime, didina mūsų psichologinį atsparumą, moko ir stiprina bei parengia sėkmingai susitvarkyti su didesnėmis problemomis, kurių dažnam žmogui nepasiseka išvengti. Čia kaip rengiant krepšinio komandą sunkiam turnyrui, pradžioje parenkami varžovai, prieš kuriuos laimėti lengviau. Kita vertus, norėdami būti tikrai psichologiškai atsparūs turime išmokti ir pralaimėti, o po pralaimėjimų atsitiesti, nes kitaip net ir maža ar vidutinė nesėkmė gali būti priimta kaip didelė trauma.
Kaip fizinis krūvis susijęs su psichologiniu atsparumu?
Psichologinį atsparumą didina ir fiziniai pratimai, ugdantys ištvermę, ir pratimai, ugdantys jėgą. Tokie aerobiniai pratimai kaip bėgimas, greitas ėjimas, plaukimas ir net šokiai, jeigu mes juos atliekame tiek intensyviai ir ilgai, kad reikėtų prisiversti juos tęsti, tiesiogiai didina ir psichologinį atsparumą. Jėgos pratimai (dirbant su kūno svoriu ar svarmenimis), reikalaujantys tęsimo, net jaučiant diskomfortą, taip pat didina mūsų gebėjimą išbūti ir su psichologiniu diskomfortu.
Psichologinį atsparumą ypač didina pratimai, kai statiškoje būklėje atliekame veiksmą iki visiško fizinio „negalėjimo“ ribos, pavyzdžiui, ištiestose rankose laikome svarmenį ar atliekame taip vadinamą „lentą“ būdami išsitiesę ir remdamiesi į žemę tik delnais ir pėdomis.
Kokių gebėjimų ugdymas padeda žmogui stiprėti?
Stiprėti mums padeda gebėjimas išeiti iš komforto zonos ir ten funkcionuoti. Gebėjimas veikti esant diskomforto būsenoje ugdo ir stiprina ne tik kūną, bet ir smegenis, didina mūsų fizinę bei psichologinę ištvermę, gerina adaptacijos galimybes. Tai labai paruošia asmenį gyventi įprastą gyvenimą su iššūkiais, su sunkumais, problemomis ir galimybėmis, iš savo patirties mokytis bei stiprėti.
Kaip auklėti vaikus, kad jie užaugtų atsparūs?
Galima atsakyti labai trumpai: mylėti, maitinti, mokyti ir auklėti visomis prasmėmis. Taigi, visų pirma reikia patenkinti bazinius vaiko poreikius, užtikrinti saugumą, išreikšti besąlygišką meilę ir rūpestį. Taip pat labai svarbu nustatyti ribas, kuriose vaikas gali turėti laisvę veikimui ir kurių negali peržengti. Ribos turi būti vienodos ir nepriklausyti nuo mūsų nuotaikos ar nusiteikimo. Ribos turi būti optimalios, kad neslopintų vaiko autonomijos ir kūrybiškumo, bet kartu mokytų gyventi socialinėje aplinkoje. Tarp ribų turi būti galima viskas, už ribų – niekas. Vaikui augant ribas reikia plėsti, o sulaukus pilnametystės mūsų palikuonis ribas turi jau nusistatyti pats ir mokėti jų laikytis. Vaiką reikia mokyti patirti sėkmes ir nesėkmes, talpinti ir tinkamai išreikšti emocijas bei jausmus, efektyviai bendrauti, ugdyti kantrybę ir tvirtabūdiškumą, planuoti savo laiką ir veiklą, prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Kaip šiuolaikiniam žmogui atlaikyti didžiulį tempą ir stresą?
Gyvenimas be streso neįmanomas. Ypač dabar, kai patiriame nuolatinius milžiniškus pokyčius aplinkoje ir informacinius krūvius. Prieš keliasdešimt metų žmonės pokyčių per metus ar keletą metų patirdavo mažiau nei šiuo metu patiria per keletą savaičių. Pagalvokime, kiek šiuo metu parašome laiškų (nesvarbu, kad jie elektroniniai) ar SMS žinučių. Kiek internetinės ar TV informacijos suvartojame. To neišvengsi... Ir nereikia.. Svarbu apsispręsti, kokią informaciją norime vartoti, o kokią į save krauti atsisakome. Ar tikrai norime skirti savo gyvenimo laiko kriminalinei kronikai ar domėtis žurnalistų, besimėgaujančių ilgomis variacijomis visokių negatyvų temomis rašliava ar kalbėjimu. Kuo maitinamės visomis prasmėmis – tą savyje ir stipriname. Jeigu norime geresnio gyvenimo, atkreipkime dėmesį į šviesesnę jo pusę. Dar niekada mes negyvenome taip saugiai ir kokybiškai visomis prasmėmis. Mokykimės įvairių relaksacijos būdų, judėkime, sportuokime. Tai „degina“ adrenaliną ir stiprina psichologinį atsparumą. Esant reikalui kreipkimės į specialistą, kuris suteiks profesionalią pagalbą bet kuriuo atveju.
Ką daryti užklupus sudėtingoms situacijoms ir emocijoms? Kaip išbūti, suvaldyti jas?
Žmogaus smegenyse yra dvi didelės sritys. Pirmoji, evoliucijos eigoje atsiradusi anksčiau, tai taip vadinamos „driežo“ arba emocinės smegenys, kurios atsakingos už emocijas. Antroji, būdinga tik žmogui, „protingosios“ smegenys, kaktinės smegenų skiltys. Jos atsakingos už mąstymą. Deja, abi šios zonos vienu metu labai aktyvios būti negali. Vyrauja arba vienų arba kitų dominavimas. Todėl ir sakome „susijaudino ir prarado protą“ arba „šis žmogus tiek galvoja, kad neturi jausmų“. Todėl, jeigu matome, kad emocijos užvaldė tiek, kad gali kilti grėsmė racionaliam mąstymui ir sprendimams, specialiai „įjunkime“ kaktinių skilčių darbą. Pavyzdžiui, užplūdusias emocijas užrašykime pirminiu pavidalu, be kritikos ir vertinimo. Rašant aktyvuojasi „protingosios smegenys“ ir emocijų valdymas gerėja. Jeigu to neužtenka, pradėkime rašyti nedominuojančia ranka. Jeigu dar nepadeda, viską rašykime užsienio kalba, kurią mokame. Padarykime intensyvių fizinių pratimų, pavyzdžiui, pritūpimų... Tai irgi padeda... Nukreipkime dėmesį į kvėpavimą ar kitus svarbius dalykus. Pradėkime skaičiuoti mintinai atimdami po 7 iš 100 arba po 77 iš 1000. Yra daug būdų valdyti emocijas ir labai naudinga jų mokytis, o išmokus naudoti praktikoje.
Yra žmonių, kurie gyvena praeities nuoskaudomis ir niekaip negali nei džiaugtis dabartimi, nei svajoti apie gražesnę ateitį. Ką jiems pasakytumėte?
Prisirišimas prie praeities (nesvarbu ar teigiamų įvykių ar neigiamų) apsunkina žengimą gyvenimo keliu pirmyn. Ar lengva eiti į priekį, jeigu galva nusukta atgal? Praeitis – likimas, ateitis –pasirinkimas. Vienintelis teisingas santykis su praeitimi yra mokymasis iš jos. O nuoskaudas ir traumas galime priimti kaip užmokestį už mokslą. Kuo brangiau mokėjome, tuo daugiau galime pasimokyti. Pasimokėme, užsimokėjome už mokslą ir einame pirmyn. Visą dėmesį sukoncentruojame į dabartį, nes kiekvieną akimirką darome naujus pasirinkimus, o ateitį planuojame ir stengiamės tuos planus išmintingai įgyvendinti.
Psichologinis atsparumas ir drąsa, veiklumas – kaip tai susiję? Juk kartais per didelis stengimasis sukelia daug psichologinių problemų?
Psichologinio atsparumo ugdymui reikia ir drąsos, ir mokėjimo rizikuoti bei gebėjimo priimti ne tik savo laimėjimus, bet ir nesėkmes. Psichologinių problemų sukelia ne tiek stengimasis, kiek prisirišimas tik prie savo sėkmių ir baimė suklysti ar patirti sunkumų. Verta prisiminti, kad jeigu mes norime ką nors daryti gerai, tai pradžioje turime išbūti su tuo, ką darome blogai. Neįmanoma mokantis šokti ar groti tai daryti labai gerai jau nuo pat pradžios. Sėkmė dažniausiai yra nulemta didžiulio skaičiaus prieš ją buvusių nesėkmių.
Kaip žmogui tapti laimingu? Kur jam ieškoti laimės?
Laimė – tai mokėjimas suprasti ir vertinti ką turime, investuoti į tai ir apsispręsti būti laimingu gyvenant savo gyvenimą, kad ir kas bebūtų. Labai svarbu suprasti, kad norint būti laimingu nereikia gyventi tobulo gyvenimo. O malonios laimės patirtys kasdieniame gyvenime jį daro savotiškai tobulu. Laimė slypi smulkmenose. Mūsų smegenys labai greitai adaptuojasi prie bet kokių patirčių, todėl laimės pojūčiui susikurti geriau daug mažų laimingų ar malonių akimirkų, negu viena didžiulė sėkmė.
Kaip lavinti psichologinį atsparumą? Ką skaitytojos galėtų išmėginti jau šiandien?
Visų pirma, galime pradėti priimti sunkumus ir problemas kaip galimybę pasimokyti, pasitreniruoti ir sustiprėti. Kas mūsų nenužudo, tas mus sustiprina. Antra, išnaudokime pozityvumo galias, pamatykime šviesiąsias gyvenimo puses. Gyvenimas vienas, tačiau mūsų savijauta sutelkiant dėmesį į negatyvą ar pozityvą gali labai skirtis. Trečia, mokykimės iš klaidų ir nesėkmių, ir supraskime, kad komforto zona nėra geriausia vieta žinių apie save ir pasaulį kaupimui. Mes mokomės tik patekę į diskomfortą. Ketvirta, galime pabandyti ir tokias fizines priemones, kaip ledo kubelių laikymas rankoje kol jie ištirps ir pritūpimai, kol turime jėgų, ar svarmenų ištiestose rankose laikymas ir jau minėta „lenta“...
Ką pasakytumėte žmogui, kuris baidosi sunkumų ir nesėkmių, tad negyvena autentiško gyvenimo?
Sunkumų ir nesėkmių bijojimas ir vengimas jau yra nesėkmė. Tai automatiškai atitraukia mus nuo realaus gyvenimo, užkerta kelią augimui ir stabdo mūsų vystymąsi. Tikras gyvenimas nėra tobulas gyvenimas. Žmonės yra netobuli ir gyvena netobulą gyvenimą. Jeigu jie būtų tobuli, būtų jau ne žmonės. Nuolatinis vystymasis, augimas, tobulėjimas ir yra tikrasis gyvenimo grožis...
Daugiau apie psichologinį atsparumą ir lankstumą išgirsite LITEXPO parodų ir kongresų centre Vilniuje, kovo 17 d. (šeštadienį) moterims skirtoje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ išklausę dr. Juliaus Neverausko pranešimą „Psichologinis atsparumas ir lankstumas: kaip priimti gyvenimo iššūkius ir stiprėti“. Renginyje pranešimus taip pat skaitys ir praktines dirbtuves ves su pokyčių įgyvendinimo temomis dirbantys psichologai, koučingo specialistai, lektoriai, karjeros konsultantai. Daugiau informacijos galite rasti interneto svetainėje isdriskpradeti.lt
