Gražuolė caraitė kelia pavydą visai Rusijos imperijai – ją supa prabanga, lepina tėvas, kuris svajoja, kad dukra ištekėtų už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ir valdytų Versalyje. Tačiau kai miško dvasia perduoda Jelizavetai lemtingą pranašystę, jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis: vieninteliam broliui įvykdoma mirties bausmė, nepastovusis tėvas staiga miršta, o motina užima Rusijos sostą.
Draugai virsta priešais... Caraitei tenka baimintis dėl savo laisvės ir gyvybės. Likimas siunčia aibę išbandymų, ir net meilė jai tampa nusikaltimu, užtraukiančiu žiaurius kankinimus bei mirties bausmę. Jelizaveta iš kenčiančios aukos išauga į stiprią, išmintingą moterį, gebančią išgyventi bet ką. Tačiau tik tikroji meilė ir deginanti aistra, kuria pora dalijasi, galiausiai padeda jai išpildyti savo likimą. Kai imperatoriškoji karūna paliekama mažamečiam caraičiui, Jelizaveta atsiduria mirtiname pavojuje ir turi spręsti baisią dilemą – perimti valdžią ir pakenkti nekaltam vaikui ar pasekti savo nužudyto brolio pėdomis. Po puošniu, pašėlusiai dekadentišku fasadu besislepiantis Rusijos imperatoriaus dvaras – tikras intrigų ir ambicijų lizdas. Tik be galo drąsi bei sumani moteris gali įrodyti, kad yra verta atsisėsti į Petro Didžiojo sostą.
Taip pat išleista kita autorės knyga „Carienė“ apie Jekateriną I, kuri tapo pirmąja moterimi, viena valdžiusia carinę Rusiją.
Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.
Ištrauka
Mes nubridome prie pontono, kur jis užkėlė mane ant lentų. Kai braukė man nuo veido įmirkusius plaukus, dar kartą pasirodė ištatuiruota žvaigždė. Augustas iki juosmens stovėjo drumzliname vandenyje, akys žaižaravo jam besišypsant (ta smagi, šilta jo šypsena), kai tarė:
– Tekėk už manęs, Lizenka.
Tekėk už manęs. Aš sulaikiau kvapą. Ar taip paprasta? Mano galvoje sproginėjo fejerverkai, apipildami mane laime ir abejonėmis. Užplūdo prisiminimai – laiminga mano tėvų santuoka, sumuštas Jekaterinos veidas, kenčianti Ana Ivanovna, varganas našlavimas, trikdantis, vos valdomas mano potraukis Buturlinui, kurio neturėjo būti, Karolio smurtas, Anuškos nusigręžimas nuo manęs ir, galiausiai, Augusto lūpos, kurios juokėsi, bučiavo ir kalbėjo žodžius, siūliusius man laisvę.
Prireikė tik atokvėpio nuspręsti.
– Tekėsiu. – Mano žodžiai buvo tokie pat paprasti, kaip ir jo. Pasižiūrėjusi iš arčiau mačiau, kaip žydras Peterhofo dangus atsispindi jo tvirtame pilkame žvilgsnyje. Pamaniau, suskaičiuosiu jo strazdanas, bet tai buvo bergždžios pastangos – paliksiu kitai progai. Mes susituoksime. Laiko į valias. Jis dar kartą pabučiavo man ranką, jo žvilgsnis spindėjo džiaugsmu. Už mūsų buvo girdėti žingsniai ir riksmai. Mūsų tarnai bėgo palei kanalą į jūrą, stumdydamiesi ir griūdami vienas per kitą.
– Ateik čia, – tariau Augustui. – Antraip peršalsi.
Jis užlipo ant lentų ir mudu susikabinę rankomis kartu pasisukome veidu į pasaulį. Saulės spinduliai jau buvo atvėsę ir mes kalenome dantimis. Mus greitai įsupo į vilnones antklodes ir pasiūlė taureles degtinės, kurias išmetėme vienu ypu. Stipriam gėrimui švelniai šildant, dar kartą pasižiūrėjau į jūrą. Rinkosi debesys, jų tamsesni kraštai žadėjo vakaro lietų. Nuo vandens kylanti migla šydu dengė ūkanotą horizontą.
Prisimerkiau: pasirodė, tarsi vandenyje kažkas judėtų, stengdamasis išsilaikyti ant jo paviršiaus. Tai buvo viskas, kas mane slėgė, – mano vidinė ledo karalienė: Augusto glėbys ir pasipiršimas stačiai išplovė ją iš mano sielos. Mėgavausi bergždžiomis jos grumtynėmis su srove, kuri nuvilko ją į jūrą. Laimingos kelionės!
***
Visos kitos savaitės Peterhofe buvo skirtos Augustui, nors mamą ir Menšikovą tikrai kasdien informuodavo pranešimais. Juk kaip tik šito jie ir tikėjosi. Augustas kasryt prisidėdavo prie manęs Mon Plaisir patalpoje užkandžiams ruošti. Maišydama mums kašą buvau laisvai susipynusi kasą, vilkėjau paprastą suknelę be nėrinių ir veltos vilnos švarkelį su kailine apykakle ir odiniais sprunkliais. Jis nulaižė man nuo pirštų smetaną ir medumi pagardintą košę, o po to užvirė samovarą ir šliūkštelėjo gerą burnelę degtinės gerai dienos pradžiai. Mes kalbėjomės, klausėmės vienas kito, bet visų puikiausia – kartu tylėjome.
Jam gerai sekėsi užduoti man klausimus: apie vienišą mano vaikystę, ką manau apie Sankt Peterburgą, apie mano tėvą, kurį jis vadino Didžiuoju Caru. Mudu kartu stebėjomės Menšikovo arogancija, gailėjome Jekaterinos, kad jos vyras toks gyvulys, ir Anos Ivanovnos, kad Kurše ji gyvena skurde. Aš kvatojau iki ašarų, kai jis pamėgdžiojo sustingusį podagra sergantį Ostermaną, o kada verkiau dėl nutrūkusių santykių su Anuška, jis laikė mane apsikabinęs. Kai būdavome drauge, man ne taip geldavo širdį dėl praeities, ir aš nekantriai laukiau mudviejų bendros ateities. Po pirmojo bučinio greitai išdrąsėjome. Atrodė, jog mintys apie Buturliną pakurstė prakurus, kuriuos Augustas galėjo uždegti. Jis patarnaudavo man prie stalo, laikydamas mane už rankos, kol valgydavau, bučiuodamas man pirštus, o tada užsiversdavo mane ant savęs ir jam tik kartą lūpomis pareikalavus aš pasiduodavau. Sėdėdama jį apsižergusi, jutau jį, o jis, atsegęs mano husariško švarko sprunklius, suėmė rankomis mano krūtis per marškinius.
– Ideali aristokratiška sauja, – tarė.
– Todėl, kad tavo rankos didelės, – paerzinau aš ir pabučiavau. – Daug didesnės, nei kunigaikščiui derėtų.
Augustas pabučiavo mane, tačiau toliau nežengė.
– Juk sakiau, kad širdyje aš jūreivis. Tačiau noriu tavęs kaip savo žmonos, – tarė jis ir atsitraukė.
Nepaisant to, mes vis labiau plėtėme savo geismo ribas. Kai išjojome medžioti (jis šaudė netgi geriau už Buturliną, prisiminimai apie kurį vis labiau blėso), Augustas surado proskyną, kurioje kurmiai savo rausvomis rankutėmis buvo sustūmę ne tiek daug kupstelių. Po suplėkusiais, raudonais bei geltonais dėmėtais lapais visur buvo pridygę grybų, tik juos labiau išduodavo kvapas, o ne vaizdas, – baravykų, voveraičių, pievagrybių ir bobausių, tokių skanių su plaktais kiaušiniais.
Mes pririšome arklius; jie ganėsi ir glaustėsi vienas prie kito. Augustas nudyrė zuikį, kurį buvo nušovęs, ir mikliai kūgiu sudėjęs sausus prakurus, tarp pagaliukų prikimšęs sudžiūvusių samanų, vienu titnago brūkštelėjimu įkūrė laužą. Jis uždėjo kepti žvėrieną, o aš su pakreipta ant šono kailine kepure, drąsiai atsagstytais marškiniais, aptemptais kiulotais ir šlaunis siekiančias aukštaauliais sėdėjau ant jo apsiausto, kurį jis patiesė man ant samanų, ir žiūrėjau į ryškiai mėlyną dangų. Nuo stipraus raudono burgundiškojo gurkšnių mūsų bučiniai įsiliepsnojo ir, kai jis labiau prisišliejo prie manęs, aš atsiguliau. Jo kūnas buvo maloniai sunkus: išsiriečiau iš malonumo, jo lūpoms lėtai slenkant mano kaklu žemyn. Jis nuleido nesusegtus mano marškinius, bučiuodamas švelnius mano pečius, ir po truputį slinko iškirpte žemyn, atsegdamas vieną sprunklį po kito, mėgavosi mano oda. Jam mane glamonėjant, vėsus oras braukė man per spenelius.
– Aš taip tavęs noriu. Mylėsiu tave kiekvieną mūsų gyvenimo dieną – kas rytą ir kas vakarą. Pirmam, pagrindiniam patiekalui ir desertui per pietus, patikėk. Mes susilauksime daugybės mažų Holšteino kunigaikščiukų ir kunigaikštyčių, nes tu man niekada neatsibosi. Tačiau noriu tavęs kaip žmonos ir iki tol nenuplėšiu tau garbės, – atsisėsdamas pasakė Augustas ir savo sidabriniu žvilgsniu įdėmiai pasižiūrėjo į mane. – Myliu tave, Lizenka, – tarė jis ir mane pribloškė jo žodžių paprastumas. Kas būtų pagalvojęs, kad mūsų meilė gali būti tokia graži taip paprastai? Nusileido vakaras ir mes tirtėjome nuo atslinkusios vėsos; zuikis ant iešmo virto apanglėjusiu gumulu.
– Tai nedidelė auka meilės dievui, – nusikvatojo Augustas ir sviedė jį į tankmę, kad papuotautų laukiniai žvėrys. – Kol turiu tave, mano alkis numalšintas.
Peterhofo labirinte žaidėme slėpynes: jis rado mane susilenkusią už Veneros ir nukėlęs mažą statulėlę nuo pjedestalo vietoj jos ten užkėlė mane.
– Čia ir yra tavo vieta, – tarė nuaudamas man kurpaites. Atsiklaupęs per permatomas šilkines kojines pabučiavo mano padus. Aš atsirėmiau į sodrią mus slėpusios gyvatvorės žalumą, kai jis pakėlė mano sunkų platų sijoną iki klubų.
– Augustai! – aiktelėjau, bet jis ir toliau glamonėjo mano blauzdas, kelio linkį, vidinę šlaunų pusę, po jo liežuviu traškėjo šilkas. Tirpau iš geismo, kai lietė mane, ir kandžiojau sau nykštį, kad neišduočiau mūsų, kai jo liežuvis įslinko man į vidų. Priblokšta nustėrau – ką jis daro?
– Ne, – aiktelėjau aš ir jis trupam nustojo.
– Ne? – paklausė. – Tau nepatinka?
– Ne! Na, taip! Patinka, – atsakiau ir nepatikliai nutilau, jam laižant mane – lėtai ir švelniai kaip mažą kreminį pyragaitį. Kaip turi mane mylėti, jog taip daro? Jo liežuvis sustojo vienoje vietoje. Sulaikiau kvapą, nežinodama, ko tikėtis. Užsimerkus akyse mirguliavo, jo liežuviui švelniai sukant ratus. Aš rangiausi, suleidusi pirštus į jo tankias kaštonines garbanas, kai manyje sukilo nepažįstamas, visiškas laisvumas. Įsitvėriau į pjedestalo kraštus kone alpdama iš malonumo.
– Mano Venera, – šnibždėjo jis glausdamas mane prie savęs. – Negaliu sulaukti, kada būsi mano, – tarė iš geismo apsiblaususiomis akimis. – Bet kol kas mums daugiau negalima.
Supykau iš nusivylimo.
– Kas dar turi nutikti, kad tapčiau tavo?
– Mes susituoksime, niekada dėl to nebijok.
– O jei ta akimirka niekada neateis?
– Ateis, – jis išsišiepė. – Jei iki to laiko aš tau nenusibosiu.
– Niekada, – karštai atsakiau aš. – Nei siela, nei kūnas niekada nepavargs nuo tavęs.
– Niekada nesutikau nė vieno, tokio pilno priešybių, kaip tu, Lizenka, – jis švelniai pažvelgė į mane. – Man labai patinka, kaip priverti mane galvoti apie tave.
– Ką turi minty?
– Užaugai tokia laukinė ir laisva kaip valstiečio dukra Rusijos kaime, bet buvai paskirta tapti paties įmantriausio Europos dvaro karaliene. Tu tokia pamaldi, kad keliais eitum į piligriminę kelionę, bet čia su manimi slepiesi krūmuose. Jodinėji išsižergusi, apsirengusi kaip vyras, bet turi ir neišpasakytą daugybę stulbinančių suknelių. Gyveni rūmuose, bet tau labiau patinka miegoti palapinėje ir gaminti ant laužo. Iš pradžių mane niekinai, o dabar karštai myli. Nepakenti, kai skriaudžiami tavo giminaičiai, bet susitaikai su tuo, jog tavo brolis, caraitis, turėjo mirti...
– Tyliai, – perspėjau jį ir prisidėjau pirštą prie lūpų.
Jis linktelėjo, suprasdamas mano begalinį skausmą, tačiau pabučiavo man pirštų galiukus.
– Tu tikrai mano rusaitė.
Stojo trumpa tyla. Jausmas, jog galime dalytis viskuo, buvo toks pats apreiškimas kaip ir džiaugsmas matyti, kad jis iš tikrųjų stengiasi suprasti mane ir kas aš per viena.
– Rusaitė? Išties, – tariau paprastai.
Iš Peterhofo išvykome Karelijos lygumas merkiant rudens liūtims; kai karieta prariedėjo įvažiavimą į Oranienbaumą, pasižiūrėjau pro langą. Žinoma, nesimatė nei Petruškos, nei Buturlino. Sugrįžus į Sankt Peterburgą, netrukus atėjo žiema su sausu, pokšinčiu speigu. Papūtęs Diedas Morozas – Senis Šaltis – kiekvieną šakelę padengė krištolu. Dvaras leidosi į kaip niekad pompastišką kalėdinį laikotarpį. Menšikovui pavyko laikyti mūsų šeimą skyrium. Anuška su Karoliu persikraustė į Jekaterinenhofo rūmus; aš džiaugiausi girdėdama, kad jie laimingi. Matyti mamą vieną buvo beveik nepakeliama. Menšikovas kuo daugiau turėjo, tuo daugiau norėjo – tokia jo prigimtis; to vyro godulys ir ambicijos buvo beribės – kaip mano laimė. Augusto meilė įveikė ledo karalienę ir nuskandino ją Baltijos dugne: kitą dieną po Trijų Karalių ir slėpiningo krikšto maudynių palaiminimo turėjo būti paskelbtos mūsų sužadėtuvės.
Tada man viskas pasikeis.
