Teismo psichologės Zojos Bentli ir FTB specialiojo agento Teitumo Grėjaus duetas padeda Čikagos detektyvei Molei O’Donel ieškoti nepagaunamo maniako Rodo Gloverio, puoselėjančio viltį pagaliau susidoroti su Zoja. Mirtinos ligos kamuojamas, jis pasitelkia bendrininką, kuris po padoraus visuomenės nario kauke slepia nenumaldomą kraujo troškulį. Abu nusikaltėliai savo instinktus tenkina ypač žiauriais būdais.
Žudikas, kuris geria savo aukos kraują? Zoja ir Teitumas manė, kad jau yra matę visko, tačiau barbarišką jaunos moters žmogžudystę ypač sunku suvokti.
Šį kartą nei patirtis, nei intuicija nepadeda Zojai laiku išsiaiškinti tikrojo žudymo motyvo, juolab kad jį kursto paslaptingas trečias asmuo, išnaudojantis liguistas žudikų psichologines būsenas. Ar pavyks sekliams sučiupti žudikus psichopatus ir surasti jų nusikaltimų užsakovą?
Knygą iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius.
Ištrauka
2016 m. spalio 22 d., šeštadienis
Girgžtelėjo atidaromos durys, Rėja pakėlė apsiblaususias akis. Įėjo tas, kuris geria kraują. Rankoje laikė stiklinę su vandeniu.
Jos delne tvinkčiojo pritrintos pūslės. Kone visą naktį praleido stengdamasi atsukti veržlę, kol galiausiai neteko sąmonės. Ar pavyko tai padaryti? Aiškiai prisiminė, kaip veržlė truputį pasisuko. Tačiau buvo per silpna tęsti darbą. Lengviau pasiduoti.
Atsitūpęs šalia ir ištraukęs kamšalą iš burnos, priglaudė stiklinę jai prie lūpų. Ji gėrė godžiai, stengdamasi nė lašelio nepralieti pro šalį. Ištuštino visą stiklinę.
Pridėjęs delną jai prie kaktos, jis tarė:
– Tavo temperatūra vis dar aukšta.
– Tai infekcija, – sušnibždėjo ji. – Man reikia antibiotikų.
– Mes jų čia neturime.
– Man reikalingas gydytojas. Infekcija ir aukšta temperatūra mane gali pražudyti.
Jis atrodė susirūpinęs dėl jos gyvybės. Gal pavyktų jį prikalbinti.
Nesiklausydamas, ką mergina sako, jis sužiuro į jos kaklą.
– Kas tai?
– Apie ką tu?
– Ta įpjova. – Jis palietė kakle vietą, kur vakar sužeidė perpjaudamas kilpą.
– Vakar padarei tai skalpeliu, argi neatsimeni?
Jis suraukė kaktą.
– Ne, neatsimenu. Aš tik sykį įpjoviau koją.
– Dar ranką ir kaklą.
– To nedariau. Aš prisiminčiau. Tikrai prisiminčiau. Nuleidau tau kraujo tik vieną kartą. Aš prisimenu. Vieną kartą. Ir ne iš kaklo, jokiu būdu ne iš kaklo, aš nepjaučiau…
– Ne… Tu čia irgi įpjovei, – desperatiškai tvirtino ji. – Įpjovei man keletą kartų.
– Aš… nepjoviau. Aš ne… Tai neįmanoma. – Jis smarkiai papurtė galvą. – Tu pati įsipjovei! Tu nori mirtinai nukraujuoti, kad aš negaučiau kraujo.
Jis šaukė išvertęs akis, taškydamasi seilėmis. Įniršio iškreiptu veidu atrodė it įsiutęs žvėris. Buvo pasirengęs ją tuoj pat nužudyti. Širdžiai pašėlusiai daužantis krūtinėje, ji leptelėjo:
– Čia buvo kitas vaikinas. Danielis. Tai jis įpjovė.
Jis nustojo šaukęs ir suraukė antakius.
Tas žmogus aiškiai buvo netekęs bet kokio ryšio su realybe. Galbūt jai tuo pasinaudoti?
– Jis atėjo naktį. Peržengė per tave, kai miegojai, – tarė ji drebančiu balsu. – Įpjovė man ir gėrė kraują. Jis nori pats paimti visą kraują. Nori, kad aš visiškai nukraujuočiau.
Atrodė, kad jis priešinasi priimti tokią versiją.
Atrodė, kad jis priešinasi priimti tokią versiją.
– Tai buvo ne Danielis.
– Jis, prisiekiu.
– Ne, tai buvo tas auglys. Auglys, kuris jį užvaldė. Dabar nori ir mus užkrėsti vėžiu. Tai auglys. Rodas Gloveris. Auglys.
– Iš tiesų, – suvebleno ji. – Tai jo auglys. Jis atėjo čia, gėrė mano kraują. Tai buvo auglys, dabar tikrai prisimenu. Tu turi man padėti. Tas auglys nori pavogti tavo kraują.
– Taip. Tu teisi. Man reikia tuo pasirūpinti. – Jo lūpos virpėjo. – Reikia jo atsikratyti.
– Kaip tik taip! Prapjauk ir ištrauk jį. Tai vienintelis būdas. – Ji galėjo tai padaryti. Paskatinti jį nužudyti bendrininką. Jis pasvarstė jos pasiūlymą.
– Ne. Einu nupirkti tau antibiotikų. Paklausiu, ar jie turi kokių vaistų nuo auglio. Paprašysiu jų.
Jei jis išeis iš namų, draugas būtinai nužudys ją.
– Neišeik! Jis mane nužudys! Iš pradžių susitvarkyk su juo!
– Nesijaudink. – Paėmęs kamšalą, įbruko jai į burną. Ji priešinosi, stengėsi išspjauti, tačiau jis dar stipriau užveržė mazgą, atimdamas galimybę atsikratyti kamšalo. – Vakar vakare jis išgėrė savo tablečių. Išgėręs miega ligi vidurdienio. Aš grįšiu gerokai anksčiau.
Jis atsistojo. Rėja šaukė pro kamšalą, mėgino išstumti jį liežuviu. Viskas veltui.
– Tik nekelk per daug triukšmo. Jis miegos, kol pabus, – pasakė uždarydamas duris.
Laukti, kol tas maniakas grįš, ji neketino. Vienas niekšas išėjo, kitas miega prigėręs vaistų. Jeigu ji išsilaisvintų ir apsiginkluotų skalpeliu, tai turėtų ne tik menką viltį. Ji turėtų realią progą.
Tos minties įkvėpta, iš visų jėgų pasuko veržlę ant praustuvo kriauklės nuotekų vamzdžio.
Užrūdijusi veržlė girgždėdama pasisuko.
***
Zoja krūptelėjo ir atsibudo, sąmonė palengva vadavosi iš susapnuoto košmaro, nors dar trūko oro. Ji jautė tuoj suvoksianti kažkokią svarbią nuotraukų detalę, kurios anksčiau nebuvo pastebėjusi. Galbūt reikšmingą žvilgsnį, kuriuo Gloveris apsikeitė su vienu iš parapijiečių? Arba kokį nors žmogų, kuris nuolatos būdavo nuotraukose kartu su Gloveriu?
Tačiau ji buvo tiek daug kartų nagrinėjusi tas nuotraukas, kuriose buvo Gloveris, tad jos tvirtai įsirėžė į atmintį. Galėjo mintinai išvardyti visus jose esančius žmones. Tiesą sakant, savo sąraše buvo parašiusi, kiek sykių kiekvienas buvo nufotografuotas besikalbantis ar kaip kitaip susijęs su Gloveriu.
Atrodo, arčiausiai jo būdavo toks Denisas Bleikas. Jis pateko į Zojos atrinktą aštuonetuką. Nevedęs, trisdešimt šešerių metų, dirbo prekybos tinklo „Walmart“ pardavėju konsultantu. Tikėtina, įpratęs dirbti kieno nors vadovaujamas, vadinasi, buvo tokio tipo žmogus, kuris paklustų Gloveriui. O Gloveris nedelsdamas jį įsidėmėtų.
Matyt, jis buvo tas, kurio ji ieškojo. Labai jau panašus į jų ieškomą subjektą. Zoja paėmė telefoną ketindama surinkti Teitumo numerį.
Ne.
Ji nepajuto to palengvėjimo, kokį paprastai jausdavo radusi nerimo priežastį. Nors ir kokia šiuo atveju būtų ta priežastis, Denisas Bleikas neturėjo su ja nieko bendra.
To, kas kėlė jai nerimą, nepamatė tose nuotraukose. Tai buvo kažkas, ko jose trūko.
Galbūt tai kažkas, sąmoningai vengęs fotografuotis kartu su Gloveriu? Iš viso buvo trylika vyrų, kurie nėkart nepasirodė nuotraukose su Gloveriu. Ji paeiliui apsvarstė kiekvieną iš jų. Niekas neatrodė vertas ypatingo dėmesio.
Reikalas tas, kad Zoja buvo susitelkusi tik į Gloverį. Kaip tie žmonės nuotraukose susiję su juo? Ar jie kalbėjosi, ar jis šypsojosi jiems ir jų žmonoms arba vaikams? Viskas atrodė taip, lyg ji negalėtų sukurti subjekto psichologinio portreto, nenurodydama bet kurios jo savybės sąryšyje su Gloveriu. „Subjektas baltasis kaip ir Gloveris. Jo ūgis maždaug toks kaip Gloverio. Jo psichikos liga paranki Gloveriui juo pasinaudoti. Jis leidžiasi valdomas, dėl to Gloveris pasirinktų jį bendrininku.“
Subjektas beta – irgi žudikas. Galbūt Gloveris pažadino jo žvėriškus instinktus, bet jie slypėjo jame jau anksčiau. Tad jo savybės iš viso nėra susijusios su Gloveriu. Nustatyti jas trukdo Zojos pačios problema, kuri persekiojo ją nuo vaikystės. Rodui Gloveriui pasirodžius, ji ėmė kitaip žiūrėti į pasaulį. Tarytum pro kreivą lęšį.
Įjungusi nešiojamąjį kompiuterį, ji vėl peržiūrėjo visą nuotraukų rinkinį, šį kartą sutelkdama dėmesį į tas, kuriose Gloverio nebuvo. Ieškojo bet ko, kas būtų kuo nors ypatingas.
Surado tai po dvidešimties minučių.
Šiame rinkinyje trūko nuotraukos, kurią buvo mačiusi prisegtą bažnyčios skelbimų lentoje, skirtoje Ketrinos Lem atminimui. Ji iškart prisiminė, kas buvo nufotografuotas šalia Ketrinos.
Alenas Svensonas..
Susiradusi tas nuotraukas, kurias Teitumas padarė bažnyčioje, ji atvertė jas vieną po kitos. Alenas Svensonas buvo dviejose iš jų. Vienoje juodu su Ketrina stovėjo kitų žmonių būryje šypsodamiesi prieš fotoaparatą. Ši nuotrauka buvo ir rinkinyje, kurį jie gavo iš fotografo Finčo. Antroje nuotraukoje Alenas ir Ketrina kalbėdamiesi sėdėjo sode ant suolelio. Tačiau tarp Finčo nuotraukų jos nebuvo. Kodėl?
Tiesą sakant, dabar, kai Zoja apie tai pagalvojo, nuotraukų su Alenu, fotografuotų pastaruoju laikotarpiu, apskritai nebuvo. O jis buvo jiems sakęs, kad dalyvaudavo beveik visose sekmadienio pamaldose. Ji dar kartą pasitikrino. Svensonas buvo tik keliose didelėse grupinėse nuotraukose.
Zoja jau kelintą kartą vėl peržiūrėjo visas fotografijas, šįsyk atkreipdama dėmesį į failų pavadinimus ir pasižymėdama bloknote kiekvieną atvejį, kai buvo praleistas failo numeris. Apskritai nuotraukų numeriai ėjo iš eilės. Jų praleidimą, pasikeitus fotografavimo datai, buvo galima paaiškinti tuo, kad nuotraukos, matyt, darytos kitomis progomis, tarp bažnyčios renginių. Retkarčiais vienas ar pora numerių galėjo būti praleisti turbūt dėl to, kad nuotraukos išėjo neryškios arba netinkamos ir buvo ištrintos. Tačiau daugelyje aplankų su pastaruoju metu darytomis jų trūko gana dažnai, ir nuoseklioje jų numerių eilėje buvo staiga peršokama per keturis ar penkis numerius. Pastarųjų dvejų metų nuotraukose iš viso stigo trisdešimt dviejų.
Buvo pašalintos kai kurios nuotraukos. Gal tai padaryta Svensono prašymu?
Jis sakė jiems matęs Ketriną pravažiuodamas pro bažnyčią. Zoja mintyse atkūrė tą pokalbį. Sakėsi tada kalbėjęsis su draugu. Ji su Teitumu nemėgino daugiau pasiaiškinti apie tai. Su kokiu draugu? Su Gloveriu?
Ar matė Ketrina juos abu, sėdinčius automobilyje? Jeigu Gloveris suprato, kad ji atpažino jį ir pamatė važiuojantį su Svensonu, tai jam būtų pakankama priežastis jos nužudymui suplanuoti.
Svensonas nepateko į aštuonetuko sąrašą, nes tą sąrašą Zoja sudarė turimų nuotraukų analizės pagrindu. Jose jo beveik nebuvo. Vadovaudamasi savo prielaida, pagal kurią subjektas beta susipažino su Gloveriu bažnyčioje ir dažnai matydavo ten Ketriną, Zoja sutelkė visą dėmesį į vyrus, priklausančius parapijos bendruomenei ir neretai pasitaikančius nuotraukose. Jai niekada neatėjo į galvą mintis, kad nuotraukos su tam tikrais žmonėmis galėjo būti pašalintos.
Panaršiusi socialiniuose tinkluose, ji surado Svensono paskyrą „Facebook“. Peržiūrėjo ten esančius duomenis. Jis buvo išsiskyręs, vaikų neturėjo. Buvo pasidaręs keletą asmenukių su gerokai jaunesnėmis moterimis.
Ji paskambino Teitumui.
– Sveika, – atsiliepė jis, balse buvo girdimas nuovargis.
Ji kaipmat prisiminė gudrybę, kurią Teitumas vakar panaudojo bendraudamas su žudiku interneto forume.
