Apie tai, kad naujausioje J. Gaižausko knygoje „Antarktidos indėnai“, kurią išleido „Alma littera“, yra labai daug vilties, vakar iš „Keistuolių teatro“ scenos kalbėjo ir aktoriaus bičiuliai, kurso draugai. Knygos ištraukas skaitė Rolandas Kazlas, Remigijus Vilkaitis, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas su Sakalu Uždaviniu. Vakarą vedė Emilija Latėnaitė, Lina Rastokaitė ir Eimutis Kvoščiauskas. Muzikinius kūrinius pristatymo dalyviams dovanojo legendiniai keistuoliai – Ilona Balsytė, Aidas Giniotis ir Darius Auželis.
„Kiekvienas Juozo knygoje ras tai, kas artima jam. Tai ne tas atvejis, kai miniai žmonių galima primesti vieną variantą. Knygoje aprašyti itin asmeniniai dalykai, unikalūs pojūčiai. Kiekvienas jų turime ir visi jie – visiškai skirtingi“, – pristatydamas savąją knygos ištrauką kalbėjo aktorius, Juozo mokytojas R. Vilkaitis. Žiūrovų salę jis prajuokino prisipažinęs, kad ištraukos skaityti visai nenorėjęs, netgi galvojęs išvis renginyje nedalyvauti, o pakeliui sumanęs perskaityti tik leidyklos pavadinimą ir išleidimo metus. „Bet būtų gėda...“ – ištarė ir emocingai perskaitė antrąjį knygos skyrių apie lemtingą pavasarį.
„Užtat aš labai norėjau skaityti“, – šyptelėjo aktorius V. Martinaitis, o žiūrovai, kaip scenoje sakė E. Latėnaitė, atvėrę širdies duris ir langus klausėsi, kaip vidun beldžiasi naujoji Juozo knyga suaugusiesiems, pasakojanti apie vaiką, kurio gyvenime nebelieka vilties, kai skauda taip, kad nebeįmanoma ištverti, kai vaikas įsivaizduoja, kad privalo išgelbėti pasaulį ir savo artimus žmones.
„Antarktidos indėnų“ autorius neabejoja, kad jo knygą lengvai perskaitytų ir vienuolikos metų vaikas, ir senjoras, – joje ne vienas ir ne du sluoksniai. „Prisipažįstu, neketinau šios pasakos rašyti, labiau troškau ją perskaityti. Nė neįsivaizduojate, kaip norėjau, kad kažkas kitas ją parašytų. Dar vaikas laukiau, svajojau apie tai ir buvau visiškai tikras, kad ji bet kurią akimirką pasirodys. Norėčiau šią pasaką perskaityti pirmą kartą, deja, kartais svajonės pildosi keistai, ir tai nebeįmanoma, todėl pirmą kartą ją perskaityti teks jums“, – knygos įžangoje rašo J. Gaižauskas.
Jo bičiulis ir knygos pristatymo vedėjas E. Kvoščiauskas neabejoja, kad knyga įkvėps net ir visiškai gyvenimo prasmės netekusius žmones. „Juozo kūrinys nuskraidina toli, ten, kur, regis, jau nieko nėra. Nuo šiol skrisdamas lėktuvu, atsidūręs virš debesų, visada žiūrėsiu pro langą – o gal netyčia pamatysiu žmones, keliaujančius į Antarktidą pas indėnus. Labai norėčiau, kad ši knyga būtų ekranizuota“, – sako aktorius.
Antarktidoje indėnai, žinoma, negyvena, tačiau Juozo knygoje laiko ir erdvės sąvokos kinta, o Antarktidos žemė tampa rojaus atitikmeniu, saugia vieta, į kurią taip paprastai nepateksi. „Girdžiu tave“, – taip vienas kitam sako knygos herojai. „Girdžiu jus“, – knygos pristatymo vakarą ne kartą skambėjo nuo scenos.
Neabejotinai klausyti ir girdėti yra svarbu, jei nori parašyti gerą knygą. „Antarktidos indėnai“ – penktoji J. Gaižausko knyga. Panašu, kad skaitytojai taip pat girdi, apie ką jis rašo – aktorius ir rašytojas jau antrus metus atsiduria bibliotekose skaitomiausių knygų ir žinomiausių autorių dešimtuke, kurį kasmet skelbia autorių teisių agentūra LATGA. Trys jo romanai pripažinti kinematografiškiausiomis knygomis.
Dar rašydamas „Antarktidos indėnus“ J. Gaižauskas užpildė prašymą įsidarbinti Antarktidoje esančiame vieninteliame, Didžiajai Britanijai priklausančiame pašto skyriuje. „Paštininko kontraktas trunka pusmetį, alga – pusantro tūkstančio svarų sterlingų, maisto duoda, dušo nėra, tik šlapios servetėlės, gyveni visiškai vienas. Manęs nepaskyrė, norinčiųjų yra tūkstančiai“, – pasakoja J. Gaižauskas.
Niekas nėra tikras, kur dar svajonės ir mintys jį nuves. Ir iš kur atkeliaus naujų knygų idėjos. Savo pastarąją knygą apie Antarktidos indėnus Juozas skiria visiems vaikams – kurie gimė, užaugo, paseno, mirė ar neturėjo galimybės gimti. „Ir tegu šviečia jiems Antarktidos varinė saulė“, – užrašė autorius savo knygos dedikacijoje.
