Amerikiečių ir kanadiečių rašytojas Williamas Gibsonas 1984 m. išleistame „Neuromante“ pateikė tokią įtaigią XX amžiuje sukurtą ateities viziją, kad dabar ji vienoje gretoje rikiuojasi su Aldouso Huxley „Puikiu nauju pasauliu“ ir George’o Orwello „1984“.
Klasika tapęs romanas pagaliau pasirodė lietuviškai – iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, išleido leidykla „Kitos knygos“. „Neuromantas“ buvo pirmas visa apimantis žvilgsnis į suskaitmenintą žmonijos ateitį. Knyga meta iššūkį tam, kaip suvokiame technologijas ir save pačius, keičia vaizduotės kraštovaizdį. W. Gibsonas išpopuliarino terminą „kibererdvė“, kurį pirmąkart pavartojo ankstesniame savo apsakyme.
W. Gibsonas taip pat laikomas kiberpanko (cyberpunk) žanro pradininku, o „Neuromantas“ – pirmoji ir esminė šio žanro knyga, įkvėpusi filmą „Matrica“ (rež. L. ir L. Wachowski, 1999). Kiberpankas – tai mokslinės fantastikos žanras, kurio veiksmas vyksta distopinėje futuristinėje aplinkoje, ir čia susilieja gyvenimas dugne ir aukštosios technologijos. Kiberpanko kūriniuose kalbama apie technologinius ir mokslo pasiekimus, tokius kaip dirbtinis intelektas ir kiberedvė, jie vystomi visuomenės žlugimo ir nuopuolio peizaže.
„Neuromanto“ pagrindinis veikėjas Keisas buvo vienas mitriausių duomenų vagių matricoje, bet kartą supykdė žmones, kurių nederėjo erzinti. Norėdami pamokyti, jie pažeidė Keisui nervų sistemą ir užkirto kelią patekti į kibererdvę. Dabar paslaptingas naujas darbdavys suteikia jam paskutinę progą: nusamdo surengti antpuolį, kurio tikslas – įveikti neįsivaizduojamai galingą dirbtinį intelektą. Padedamas Molės, gatvės samurajės veidrodinėmis akimis, ir savo mirusio mokytojo Diksio, kurio sąmonė įrašyta į kasetę, Keisas leidžiasi į nuotykį.
Viena priežasčių, kodėl kultinis romanas beveik 40 metų nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, – įmantrus autoriaus stilius ir detaliai išplėtotas technologijų žodynas. Įdomu tai, kad autorius, romane rašydamas apie technologijas, kurios dabar yra išrastos, jas įsivaizdavo kiek kitaip, nei yra iš tiesų. Visgi vertėja A. Kapočiūtė, mėgstanti mokslinę fantastiką ir verčianti daug tokių kūrinių, sako, kad sudėtingiausia lietuviškai buvo perteikti komplikuotą W. Gibsono sakinių struktūrą.
„Visos kalbos apie tai, kaip svarbu perteikti knygos atmosferą, koks ypatingas ir vizualus W. Gibsono stilius, žinoma, teisingos, bet, jei gerai išversi, „vizualumo“ nesugadinsi. Kebliau tada, kai sėdi, žiūri į ilgą, pinklų, savitai sukonstruotą sakinį, supranti, kas parašyta, bet šito anaiptol neužtenka, dar reikia tą sakinį sklandžiai ir suprantamai perrašyti lietuviškai. Nors tą pat, rodos, būtų galima pasakyti apie bet kurį verčiamą tekstą, vis dėlto, perfrazuojant vieną gerai visiems žinomą pasakymą, „visi teksto iššūkiai yra lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“. Ne sykį ir ne du teko pagalvoti: viskas, šito neįveiksiu. Bet kažkaip susidorodavau... iki kito sakinio. Techniniai dalykai – jau kur kas mažesnis iššūkis, visada gali pasiklausti pono Gūglo arba ko nors, geriau išmanančio“, – apie „Neuromanto“ vertimo iššūkius sako vertėja A. Kapočiūtė.
Užsakymą parašyti romaną W. Gibsonas gavo iš JAV leidyklos, kuri leido mokslinės fantastikos debiutantų knygas. Prieš „Neuromantą“ autorius buvo publikavęs keletą apsakymų. W. Gibsonui parašius trečdalį romano, kino teatruose pasirodė filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, rež. Ridley Scott, 1982) pagal Philipo K. Dicko romaną „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“. Jau po 20 minučių W. Gibsonas sunerimo, kad jo rašomai knygai gresia katastrofa, nes visi įtars jį nukopijavus filmą, – „Neuromanto“ rankraštį autorius perrašė dvylika kartų.
Išėjus knygai nebuvo didelės reklaminės kampanijos, tačiau jos populiarumas augo dėl sužavėtų skaitytojų iš lūpų į lūpas perduodamos žinios. „Neuromantas“ laimėjo tris svarbiausius mokslinės fantastikos autoriams teikiamus apdovanojimus: Hugo, „Nebulos“ ir Philipo K. Dicko. „Time“ žurnalas „Neuromantą“ įtraukė į geriausių romanų anglų kalba, parašytų po 1923 m., šimtuką.
