Graži, kultūringa, rafinuota. Tikra karalienė, gebanti pelnyti įtakingųjų pagarbą ir paliesti paprastų žmonių širdis. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume moteris, kurias vienareikšmiškai galėtume vadinti stiliaus ikonomis, tokias, dėl kurių ne kyla ginčai, bet sutampa nuomonės. Viena tokių – Jackie. Kelianti susižavėjimą, norą sekti jos pavyzdžiu, niekada nepamiršta. Ji gyveno XX a. ir istorijoje paliko protingos, ryžtingos, taktiškos ir nepaprastą charizmą turinčios moters įvaizdį. Jackie buvo diskretiška, bet gundanti, o likimas jai nepagailėjo turtų, sėkmės, visuomenės dėmesio ir sielvarto. Ji buvo trapi ir jautri, gavusi pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. Ji buvo drovi ir santūri, pasmerkta amžinai būti dėmesio centre, todėl visada elegantiška ir graži, draugiškai besišypsanti į kiekvieno fotoaparato objektyvą. Išliko tūkstančiai Jackie nuotraukų, tačiau – ir jos vidinis paslaptingumas, sielos laisvė. Jackie realybė niekada nebuvo tokia, kaip atrodė. Nuo pat vaikystės ji apžaisdavo tikrovę pagal savo vaizduotę. Jacqueline’a Lee Bouvier augo idealizuodama žavųjį kvaištelėjusį tėvą, kuris jai įskiepijo žavaus, elegantiško, santūraus moteriškumo sampratą. O motina ją nuolat mokė: „Brangioji, sutiktam vyrui negali pasirodyti protingesnė už jį, nes jį atbaidysi.“
To meto mergaitės buvo auklėjamos siekti sėkmingos santuokos ir tapti tobulomis žmonomis, bet toks moteriškumo modelis buvo tolimas ambicingajai Jackie, kuri nuo mažumės tiksliai žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. Pirmąjį žingsnį svajonės link ji žengė būdama aštuoniolikos – persikėlė per Atlantą ir išvyko studijuoti į Paryžių. Grįžo žavinga, netradicinio grožio mergina, kuriai buvo sunku atsispirti. Jai nestigo tvirtumo, charizmos ir gero skonio, be to, ji puikiai išmanė, kaip veikia žiniasklaida – to buvo išmokusi dirbdama fotožurnaliste dienraštyje „Washington Times-Herald“.
Šis grakštumo ir gyvybingumo užtaisas puikiai galėjo prisiderinti prie Johno Fitzgeraldo Kennedy’io komplikuoto charakterio, ji vienintelė tiko į būsimojo Amerikos prezidento kompanjones. Pirmųjų ponių istorijos skirstomos į prieš ir po. Jacqueline’os istorijos lūžio data – 1961 m. sausio 20 d. Tą dieną ji kartu su vyru pirmąkart įžengė į Baltuosius rūmus. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Su jais užgimė posakis „įtakingųjų pora“. Niekam kitam nepavyko taip kerinčiai atrodyti, būti patraukliems televizijos ekrane ir sužavėti visą pasaulį...
Prabėgus dešimtmečiams, tokios ikoniškos ir kartu tokios šiuolaikiškos asmenybės kaip Jackie legenda ir toliau skleidžia magiją, įkvepia ne tik dizainerius ir aktores, bet ir daugelį iš mūsų.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Ištrauka
Metų vestuvės (1950–1952)
Dirbdama fotožurnaliste Vašingtono gatvėse, Jackie imdavo interviu iš paprastų žmonių ir kylančių politikų, tarp jų ir Johno Fitzgeraldo Kennedy’io. Iki susituokdami šie gražūs, ambicingi ir sėkmės lydimi jaunuoliai jau buvo pripažinti žaviausia Amerikos pora, o jų vestuvių diena žymėjo nenutrūkstamo ryšio, sukurto iš meilės, politikos ir stiliaus, pradžią.
Vėjuotą pavasario dieną Jackie skubėjo Vašingtono gatvėmis. Ji buvo susitarusi paimti interviu ir nufotografuoti jauną demokratų kongresmeną iš Masačusetso, kuris neseniai buvo išrinktas į JAV Kongresą. Šis susitikimas netikėtai pakeis jos gyvenimo kryptį, sujaukdamas visus iki tol kurtus ateities planus. Baigusi koledžą ji manė, kad pasuks žurnalistikos keliu, todėl įsidarbino fotožurnaliste laikraštyje „Washington Times-Herald“. Už 25 dolerius per savaitę ji tapo rubrikos „Žingeidi mergina su fotoaparatu“ redaktore. Jos užduotis buvo kalbinti įvairių visuomenės sluoksnių gyventojus ir fotografuoti juos gremėzdišku fotoaparatu „Graflex Speed Graphic“, kurį visada nešiojosi persimetusi per petį.
Be ekscentriškų personažų, klounų ir sunkvežimių vairuotojų, ji kalbino viceprezidento žmoną Pat Nixon ir pirmosios ponios anūkes Elleną bei Mamie Moore. Jai taip pat pavyko užduoti keletą klausimų žaviam, mėlynakiui, neatremiamos šypsenos politikui, kuris sėkmingai ėjo į priekį nepramintais politikos keliais. Neseniai jis buvo išrinktas geidžiamiausiu Amerikos jaunikiu, aplenkęs net kino žvaigždę Rocką Hudsoną, o laikraštis „Washington Post“ pavadino jį „gražiausiu kongresmenu“. Tai buvo Johnas Fitzgeraldas Kennedy’is.
Jackie jį paerzino: „Kam laimingam viengungiui tuoktis?“ ir pajuokė jo meilės nuotykius: „Ar sutinkate, kad airiai menkai išmano meilės meną?“, naiviai pridurdama: „Jei susitikinėtumėte su Marilyna Monroe, apie ką kalbėtumėtės?“ Jų akys susitiko nebe pirmą kartą. Kai Jackie dar mokėsi koledže, jis jau buvo pastebėjęs šią žavingą karalienę debiutantę ir diskretiškai su ja paflirtavo, bet nieko nepešė. Tuo metu Jackie širdis buvo užimta. Viename iš gausiai lankomų vakarėlių ji buvo susipažinusi su Johnu Hustedu jaunesniuoju, 24 metų brokeriu, kuris buvo baigęs Jeilio universitetą ir dabar dirbo Volstryte. Paprastai Jackie būdavo atsargi, bet šįkart leido sau atsipalaiduoti. Niujorko gatvėje per pūgą ji priėmė šio vaikino pasiūlymą tuoktis, nors jie buvo pažįstami vos mėnesį. Vaikinas piršlybas užtvirtino paveldimu žiedu su safyrais ir deimantais, kurį Jackie su pasididžiavimu mūvėjo. 1952 m. sausio 21 d. „Times-Herald“ paskelbė apie jų sužieduotuves. Vestuvės turėjo įvykti birželį, bet planai sugriuvo. Santuokai tuoj pat paprieštaravo Janet, kuri svajojo apie kitokią porą savo dukteriai. Kai motina sužinojo, kokia jos būsimojo žento alga, pasakė: „Jackie turbūt nukrito nuo žirgo ir susižeidė galvą.“ Jos duktė buvo verta daug daugiau. Jiedu išsiskyrė vieną gegužės savaitgalį. Jackie grąžino Hustedui žiedą, įsprausdama jį jam į kišenę ir prisipažindama, kad šiuose santykiuose jautėsi užspeista. Taip buvo be gailesčio atsikratyta netinkamo Johno, o horizonte pasirodė tinkamas Johnas, kuris turėjo dvi pavardes: Fitzgeraldas Kennedy’is.
Šio amžinai jauno politiko gyvenimas sparčiai keitėsi – jis paskelbė ketinąs kandidatuoti į Senatą. Jam teko pareiga išpildyti ambicingos šeimos užmojus, nes jo vyresnysis brolis Joe žuvo Antrajame pasauliniame kare skrisdamas bombonešiu virš Anglijos. Johnas, kurį visi šeimoje vadino Jacku, buvo antras didelės Kennedy’ių šeimos sūnus. Po jo gimė Rosemary, gražiausias ir nelaimingiausias vaikas iš jų visų, kuriai likimas lėmė didžiąją gyvenimo dalį praleisti psichikos ligų įstaigoje ir ištverti lobotomiją. Toliau gimė Kathleena, Eunice’ė, Patricia, Robertas, vadintas Bobby’iu, Jeana Anna ir galiausiai Edwardas, visų šaukiamas Tedžiu. Joe Kennedis, tėvas be skrupulų, buvo ta jėga, kuri stūmė vaikus į politikos viršūnes. Kad užtikrintų šeimai beribį turtą ir galią, jis, visų manymu, nesibodėjo turėti reikalų su gangsteriais ir mafiozais. Nors Jacko politiniams siekiams turto užteko, karjeros kliuviniu tapo jo viengungiškas gyvenimo būdas. Jam reikėjo kuo skubiau susituokti, kad ištaisytų plevėsos reputaciją. Ir reikėjo vesti tinkamą moterį, bent jau pagal išvaizdą. Joe vaikams vis kartodavo: „Nesvarbu, kas tu esi iš tiesų, vienintelis svarbus dalykas – kas tu esi žmonių akyse.“
Susitikimas, įžiebęs ugnelę tarp Jackie ir Jacko, nebuvo atsitiktinis. Romantišką rendezvous suorganizavo Pulitzerio premiją pelnęs žurnalistas Charlesas Bartlettas ir jo žmona Martha, pakvietę porą vakarienės į savo namus. Jiedu vienas kitam iškart patiko. Po daugelio metų „Washington Post“ interviu Kennedy’is prisipažins: „Nebuvau sutikęs kitos panašios į ją.“ Visą vakarą jis su pasigėrėjimu stebėjo jaunąją moterį, tokią santūrią ir tokią žavią, pakerėtą herojiškų Charleso pasakojimų apie karą, kuomet jam pavyko išgyventi penkias valandas praleidus jūroje ir daug dienų negyvenamoje saloje.
Jackas turėjo sportininko temperamentą, gerą išsilavinimą ir puikių ryšių su Europos aristokratija, puoselėjamų tėvo, kol šis buvo ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje, ir sustiprintų vienos iš seserų santuoka su grafystės Devonšyre paveldėtoju. Bet svarbiausia – jis buvo išdidus, originalių pažiūrų ir nenuspėjamas, kaip ir Juodasis Džekas. Jackie norėjo savo meilę tuoj pat supažindinti su tėvu, jie susitiko vakarienės Niujorke ir puikiai sutarė, nes vienodai aistringai mėgo sportą, politiką ir moteris. Jie buvo daug panašesni, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, ir netruko vienas kitam perduoti Jackie ranką ir širdį.
Kai atėjo Jacko eilė atskleisti šeimai, kad yra įsimylėjęs Jacqueline’ą, jo viską numatyti ir apskaičiuoti mėgstantis tėvas Joe Kennedy’is tuoj pat sutiko su šiuo pasirinkimu. Jeigu sūnus su ja susituoktų, turėtų nuostabaus grožio moterį ir susietų šeimą su Niuporto šlove bei socialine padėtimi, Jackie įgyta dėka jos motinos, antrąkart nutekėjusios į Auchinclossų šeimą, su kuria susieti savo sūnų Kennedy’ių šeimos patriarchas itin troško. Jį sužavėjo kerintis Jackie europietiškumas ir nepalaužiama dvasia.
Toji rafinuotų, ne amerikietiškų manierų moteris jam atrodė tobula žmona sūnui. Taigi jis mielai priėmė ją į triukšmingąjį Kennedy’ių klaną. Atletiški ir konkurencingi Kennedy’ių šeimos broliai ir seserys gyveno kartu dideliame name, prie kurio įnirtingai žaisdavo sportinius žaidimus su kamuoliu ir iš kur toli keliaudavo į mokyklas, universitetus, keliones ir karus. Jackie vėliau juos taip apibūdino: „Jie kaip gazuotas vanduo: žvalinantys, atviri, prieinami.“ Jos motina Janet šiai sąjungai irgi pritarė.
Dėl šeimos įtakingumo ir turtų J. F. Kennedy’is neabejotinai buvo vienas geidžiamiausių Jungtinių Amerikos Valstijų jaunikių. Su juo sužiedavusi dukterį, Janet jautėsi išpildžiusi motinišką pareigą: užauginti savo dukteris pavyzdinėmis žmonomis, stumtelti jas į sėkmingą santuoką, kuri užtikrintų finansinį stabilumą ir socialinį statusą. Jackie jau buvo sutikusi su Jacko pasiūlymu, kai sugavo nuotakos puokštę, mestą sesers Lee, pirmosios sumainiusios žiedus su vyru, puikiai išpildančiu jos siekius – Michaeliu Canfieldu, leidyklos „Harper & Row“ savininko sūnumi.
Dar iki vestuvių Jackie išėjo iš darbo „Times-Herald“, bet prieš tai parengė reportažą iš Didžiosios Britanijos apie karalienės Elžbietos II karūnavimą. Straipsnis pateko į pirmąjį puslapį. Jackas tuoj pat išsiuntė jai telegramą: „Puikus straipsnis, bet pasiilgau tavęs.“ Paskui paskambino iš už Atlanto. Vos ji grįžo iš Londono, buvo oficialiai paskelbta apie sužadėtuves ir iškeltas didelis pokylis. Tą 1953 m. liepos dieną Hajanisporte, ištaigingoje Kennedy’ių šeimos rezidencijoje Menkių kyšulyje, kur Masačusetso pusiasalis lyg kablys įsikabinęs į Atlanto vandenyną, švietė saulė. Apie sąjungą buvo pranešta maždaug šimtui kviestinių svečių, tarp kurių buvo garsių pramonininkų ir aukštus postus užimančių politikų, su džiaugsmu atidavusių pagarbą šiai gražių ir sėkmės lydimų jaunuolių porai. Būsimoji nuotaka demonstravo specialiai jai juvelyrinių dirbinių įmonės „Van Cleef & Arpels“ kurtą žiedą, papuoštą 2,88 karato deimantu ir 2,84 karato smaragdu, sudėtais vienas šalia kito, simbolizuojančiais į vieną susijungiančias dvi sielas. Žiedas buvo pagamintas pagal žymųjį „Toi-et-Moi“ žiedą, kurį Napoleonas piršdamasis įteikė savo būsimai žmonai Josephine’ai. Išliko daug tos dienos ir kitų kelių savaičių nuotraukų. Nors iš pradžių straipsniui apie piršlybas teko duoti nuotrauką iš ankstesnių Jackie piršlybų su Johnu Hustedu, paskui spaudą užplūdo galybė naujų portretų. Kennedy’ių šeimos dvaras tapo fonu daugybei populiarių kadrų, padarytų patriarcho Joe samdytų fotografų.
Būsimoji nuotaka jau tada pasižymėjo neatremiamu respektabilumu ir elegancija – esminėmis vėliau susiformavusio „Jackie stiliaus“ sudėtinėmis dalimis, kuris veikė madą ne vieną dešimtmetį. Švytinti ir tobulai tinkanti savo vaidmeniui, ji turėjo šiokios tokios paslapties ir rafinuoto žavesio. Išliko nuotraukų, kur ji pozavo su Jacko seserimis Eunice ir Jeana, žaidė mažąjį beisbolą su broliais Kennedy’iais, stovėjo basa verandoje. Bet žymiausia yra ta nuotrauka, kur pora besiplaikstančiais vėjyje plaukais šypsosi plaukdami burlaiviu „Victura“. Jį penkioliktojo gimtadienio proga Jackas gavo dovanų iš tėvo. Nuotrauka buvo išspausdinta ant žurnalo „Life“ viršelio su antrašte „Senatorius Kennedy’is išsiruošė į romantinę išvyką“. Keturis puslapius užėmė rašinys, skirtas pasidžiaugti, kad „gražiausias JAV senatorius“ yra įsimylėjęs ir laimingai susižadėjęs. Tačiau vos spėjo pasirodyti milijonus amerikiečių pasiekęs žurnalo tiražas, Jackas jau keliavo po Prancūziją su 21 metų švedų gražuole Gunilla von Post, kuriai pareiškė, kad jei būtų anksčiau ją sutikęs, būtų atšaukęs sužadėtuves.
Bet nebebuvo kaip persigalvoti. Laikraščiai jau skelbė artėjančias „metų vestuves“. Tuoktuvės buvo numatytos rugsėjo 12 d., visi laukė šio įsimintino įvykio. Jis nenuvylė. Pavyzdinė ceremonija, karališkas priėmimas, vestuvinė svajonių suknelė – viskas buvo kone tobula ir šios vestuvės iki šiol vadinamos sėkmingiausiomis vestuvėmis istorijoje. Jackie būtų patikusi mažesnė šventė su vos keliais svečiais, bet jos uošvis įsivaizdavo kitaip. Joe Kennedy’is savo sūnui norėjo surengti stulbinamą pokylį, kurį žiniasklaida nušviestų taip plačiai, kaip dar nėra buvę. Todėl, be nuotakos giminaičių ir viso didžiojo Kennedy’ių klano, ceremonijoje taip pat dalyvavo Amerikos visuomenės elitas, 800 kruopščiai atrinktų svečių, tarp kurių buvo bankininkų, milijonierių, aristokratų ir verslo magnatų. Prie senatorių, diplomatų ir išskirtinių visuomenės veikėjų vėliau prisijungė dar 400 svečių, pakviestų į ištaigingą priėmimą Hamersmito rūmuose, įspūdingame Jackie patėvio Hugho D. Auchinclosso dvare. Nenuostabu, kad tai jis, o ne Jackie tėvas vedė nuotaką prie altoriaus. Buvo pasakyta, kad Juodasis Džekas susirgo gripu, bet iš tikrųjų tą rytą jis smarkiai prisigėrė, nerimaudamas, kaip reikės pasirodyti tarp tiek įtakingų svečių. Religinė ceremonijos dalis vyko jaunosios poros pamėgtoje Šv. Marijos bažnyčioje Niuporte. Kaip pranešė Los Andželo „Times“, Jackas ir Jackie mėgo leisti savaitgalius tame ramiame Rod Ailando kampelyje. Dažną sekmadienį juos galėjai sutikti bažnyčioje, glaudžiai sėdinčius dešimtoje klauptų eilėje. Žurnalas „Life“ rašė, kad per ceremoniją kardinolas Cushingas, tuo metu ėjęs Bostono arkivyskupo pareigas, iškilmingai paskelbė, jog šeimai skiriamas „ypatingas popiežiaus palaiminimas“. Lydimi pulko pamergių iš bažnyčios išėję jaunieji plačiai šypsojosi. Jackas vilkėjo nepriekaištingą vizitinį kostiumą su balta gėle švarko atlape, o Jackie – ištaigingą suknelę, kuri jai puikiai tiko, nors ir ne pati ją pasirinko.
