Sakoma, kad kelionės protingus žmones daro dar protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Indija nepalieka abejingų, nesvarbu, ar baisiesi skurdu, ar mėgaujiesi vienos nakties nuotykiais. Ši šalis – lyg į keliautojų silpnybes ir ydas atgręžtas veidrodis. Galima pykti, baisėtis, grožėtis, bet neįmanoma apsimesti, kad nematai.
Visa, ką Vaiva aprašo, nutiko iš tiesų. Knyga, parašyta iš didelio nuotykio ir už jį dar didesnio jausmo. Ir ne tūkstančiai įveiktų kilometrų čia svarbiausia. Kokia kelionė šįkart laukia knygos „Viena Indijoje“ skaitytojų, kalbamės su V. Rykštaite.
Knyga „Viena Indijoje“ sugrįžta beveik po dešimties metų. Per tą laiką keiteisi ir tu, ir pasaulis, ir skaitytojai. Kodėl būtent dabar?
Pasaulis turbūt labiausiai pasikeitė tuo, kad daug žmonių šiandien jį stebi per socialinius tinklus. Bet kažkas juk vis tiek turi iš tiesų gyventi, kad kitiems būtų ką stebėti! Keliaudama po Indiją būtent tai ir dariau – gyvenau. Tiesa, dar be telefono ir tai buvo nuostabu.
Dabar labiau jaučiuosi ne knygos „Viena Indijoje“ autore, bet skaitytoja, stebėtoja. Kita aš, tačiau kartu suvokiu, kad būtent tų kelionių dėka tapau moterimi, kuria esu šiandien. Dabar jau ne keliauju, auginu tris vaikus. Sąmoningai pasirinkau neleisti jų į darželius, žindau vieną po kito iki trejų metukų, žodžiu, esu tokia supermamytė. Tai nėra lengva, bet tikiu, kad šiuo metu dirbu laimingos vaikystės kūrėja.
Kelionės po Indiją – lyg svarbus įrašas mano gyvenimo CV. Kai kas nors manimi suabejoja, na, pavyzdžiui, kai mano vyras nėra tikras, ar pati išspręsiu kilusią problemą, ar mama bijo, kaip aš ten kokiam oro uoste būsiu keliolika valandų, tai jiems iškart primenu: aš viena Indiją apkeliavau! Solo kelionės ir žmonių su negalia slauga man gyvenime davė daugiausiai. Tad džiaugiuosi, kad ši knyga perleidžiama. Daug žmonių man iki šiol rašo padėkos laiškus už ją, sako, kad ši knyga išlaisvina, padrąsina. Tai istorija ne apie Indiją, o apie drąsą pasiryžti atrasti save pasaulyje.
Per tą dešimtmetį nuo pirmo „Viena Indijoje“ leidimo pasirodė nemažai naujų tavo knygų. Pati populiariausia „Pirmąkart mama“, o štai knygą „Viena Indijoje“ iki šiol įvardiji kaip geriausią savo knygą. Kodėl?
Jeigu į mane kreiptųsi literatūros agentas iš JAV (taip nebus, man pačiai reikia į juos kreiptis) ir sakytų: duok knygą, kuri, manai, gali tapti pasauliniu bestseleriu, nesvarstydama duočiau „Viena Indijoje“. Tai geriausiai išpildyta mano knyga.
Nusikelkime tą dešimtmetį atgal. Priminki, ko vedina ir su kokiomis jausenomis tada leidaisi į kelionę po Indiją?
Jei atvirai, tai jauna ir durna buvau. Iš jaunystės radosi ryžtas, iš durnumo – drąsa. Keliaudama pati nežinojau, ko ieškau, bet tai ir buvo kelionės žavesys. Nedaug žmonių gyvenime ryžtasi išvykti į radikaliai svetimą kultūrą vieni be tikslo ir atgalinio bilieto. Trylika mėnesių – tiek prasiblaškiau po Indiją nuo Trivandrumo iki Ladako ir atgal. Kaip tai išlaisvina!
Labai gražiai rašai, kad Indija tarsi sarį vilkinti moteris, su daugybe įvairių rūbo sluoksnių.
Nes Indija tikrai yra daugiasluoksnė, apgaulinga, stebuklinga, žavi, žiauri, seksuali, vaikiška. Stogą raunančiai visokia.
Tavo knygą drąsiai galima vadinti kelio knyga, o kelionę – gyvenimo. Kaip šiandien pasakytum, kokius esminius dalykus pavyko suprasti ir atrasti tos kelionės metu?
Kad visi esam žmonės. Kad dvasingumas yra prekė. Kad svarbiausia išmokti būti sau geriausia kompanija – tada ir kiti norės būti tavo kompanionais, ir atvirkščiai – žmonės nemėgsta desperacijos. Išmokau keliauti gilesne prasme – kelionę patirti kaip visumą. Ir kelionė autobusu, ir laukimas stotelėje, ir bagažo atsiėmimas yra kelionės dalys. Išmokau atskirti bėgimą nuo buvimo ir tuo pačiu atrasti buvimą bėgime. Išmokau medituoti. Daug visko išmokau!
Turbūt keliaujant, o ir rašant šią knygą lydėjo jausmas, kaip nepaversti pasakojimo tiesiog turisto, keliautojo stebėjimusi, kad Indijoje viskas kitaip, kaip galima taip gyventi ir pan. Kaip pavyko nusiimti tą atvykėlio žvilgsnį ir pažvelgti šiek tiek giliau? Tikiu, kad ne iš karto tai pavyksta?
Aha. Aš pati žiauriai nemėgstu kelionių literatūros. Nes vos pasiėmus tokią knygą man iškart kyla klausimas: na, ir kas, kad tu tai matei? Kai žmonės tiesiog aprašo įspūdžius, man tai nuobodu ir išgyvenu FOMO (baimės praleisti) jausmą. Todėl pradėjusi rašyti iškart užsibrėžiau, kad ši knyga pasakos apie vidinę transformaciją, o ne apie tai, ką mačiau ir kur buvau. Žmonės sako, kad man pavyko.
Per Knygų mugę ne viena skaitytoja pasakojo, kad būtent ši tavo knyga įkvėpė ryžtis pokyčiams, gal net padėjo keisti gyvenimus. Neįtikėtina, kad knyga, kito žmogaus nuoširdus pasakojimas gali tiek daug. Labai gražiai baigi knygą apie tai, kad pasakoriai aušina burną, bet, jei nebūtų jų, niekas nesužinotų apie didelius paprastų žmonių darbus. Klausimas toks pretenzingas, bet po tokių skaitytojų patirčių, tikriausiai tiki knygos, istorijos galia veikti žmonių gyvenimus? Turiu minty, kiek daug gali kito žmogaus pasakojimas.
O taip! Man tie žmonių laiškai ir pasakojimai, kad po mano Indijos jie leidžiasi į SAVO kelionę, yra vienas didžiausių kūrybos įprasminimų! Kaip sakė Yuval Harari, visas mūsų žmonių pasaulis yra pagrįstas pasakojimu – mitais, kuriais iki šiol tikime. Istorijos, kuriomis tikime, daro mus žmonėmis, kuriais esame. Čia ir slypi grožis, kad kasdien po truputį galime tapti geresniais žmonėmis.
„Pasaulį patirti kaip širdyje gimusią paslaptį“ – rašai knygoje. Kaip manai, ar šiandien dar įmanoma kelionę patirti ne per fotografijų albumą, ne per socialinius tinklus? Patirti autentiškai. Sau. Ar kažkas jau negrįžtamai prarasta?
Žmonės be reikalo demonizuoja socialinius tinklus. Iš tikrųjų jie tėra mūsų pačių atspindys. Juk niekas neverčia juose būti. Padėjai telefoną į šalį ir nebėra tų tinklų, tik tu ir pasaulis, betarpiškai. Aš socialinius tinklus matau lyg Ameriką – beribių galimybių šalį, kur kiekvienas turi potencialą suburti bendraminčius, kurti verslą ir panašiai, tačiau tai tėra įrankis. Čia, kaip ir su knygų rašymu, pirmiausiai juk reikia turtingo vidinio gyvenimo, kad būtų ką pasakoti.
Yra visokių tyrimų apie tai, kaip fotografija keičia mūsų atmintį. Pati neturiu apibrėžto atsakymo. Kartais atrodo, kad tikrai matau tik tai, ką nufotografuoju. Bet būna ir atvirkščiai. Žiūriu Indijos kelionių nuotraukas ir tik jų dėka prisimenu tam tikras situacijas, kurių tikrai neatgaivinčiau, jei ne tie vaizdiniai kompiuteryje.
Bet, taip, kažkas tikrai prarasta. Vienas gražiausių dalykų keliaujant po Indiją buvo tai, kad sąmoningai nesinaudojau telefonu. Teko sugrįžti prie žodžio laikymosi, pasitikėjimo kitais žmonėmis, senamadiško laiko planavimo ir pasimatymų. Dabar gąsdinančiai sparčiai besivystant dirbtiniam intelektui, man rodos, vėl prie to sugrįšime. Kai nebebus įmanoma atskirti tikro video nuo to, kurį sukūrė dirbtinis intelektas. Tuomet dar didesne vertybe taps gyvi susitikimai ir tai, ką matysime savomis akimis. Robotai jau tekstus rašo, na ir kas? Dėl to žmogaus kurti tekstai bus tik dar labiau vertinami, lygiai taip pat, kaip šiandien labiau už fabrikų produkciją vertinamas rankų darbas.
Knygoje prikausto tavo humoro jausmas, saviironija net situacijose, kai atrodo būtų įmanoma tik verkti ir gailėti savęs. Kaip pavyksta išsaugoti tokį žvilgsnį į pasaulį ir pasakojimo būdą?
Tai yra mano prakeiksmas ir dovana. Pamenu, dar būdama paauglė pasakoju draugėms apie savo gyvenimą ir jausmus, o jos juokiasi, sako, gerus bajerius skaldau. Man tai ne pokštas, ne komedija, tai mano gyvenimas. Nesistengiu sąmoningai būti juokinga ar dramatiška, tiesiog pasakoju, kaip patiriu pasaulį. Na, jei indas man brangiai pardavė sviestą, o aš jį ryte nieko kito nevalgius surijau, tai ką daugiau kaltinti, jei ne savo patiklumą?
Čia vėl norisi grįži į vaikystę. Mama net tamsiausius šeimos įvykius sugebėdavo su manimi aptarti lengvai, linksmai. Kas nors šeimoje apsivogė, kas nors ką nors sumušė, o mano mama niekad to nepaversdavo tabu temomis, apie kurias kalbama pašnibždomis. Kas buvo, tą įvardijam, jei apsikvailinam – pasakom tai garsiai ir drauge su visais juokiamės. Tai yra gydantis, išlaisvinantis požiūris. Matyt, ir aš jį perėmiau.
Mini, kad norėtum sugrįžti į Indiją. Bet turbūt aplanko mintys, kad susidursi ne tik su pasikeitusiomis vietomis, bet ir pasikeitusia savimi?
Esu tikra, kad sugrįšiu. Gimus Žemynai, jau buvau suplanavusi kelionę drauge su dukrele ir anyta, bet nepamenu, kas nutiko, kad mus sustabdė. Noriu į Indiją ir su vaikais, ir su vyru, ir kada nors tikrai grįšiu ten viena į kokį ašramą, kai vaikai jau bus dideli. Žinau, kad daug kartų nusivilsiu ir daug ką ten atrasiu. Kitaip ir būti negali, juk kaip būtų nuobodu galvoti, kad jau viską žinau ir viską mačiau.
