Savo veiksmų nekontroliuojantis Billis Milliganas – žmogus, kurį kankino dvidešimt keturios skirtingos asmenybės, kovojančios dėl viršenybės jo kūne. Kova pasiekė kulminaciją, kai jis atsibudo kalėjime, suimtas už trijų moterų pagrobimą ir išprievartavimą. Teisme Billis buvo išteisintas dėl nusikaltimų, kuriuos padarė dėl daugialypės asmenybės sukeltos beprotybės. Tai buvo pirmasis toks JAV teismo sprendimas istorijoje. Taip visuomenei buvo atskleistas labiausiai sukrečiantis kada nors užfiksuotas daugialypės asmenybės atvejis.
Billio Milligano viduje gyvena dvidešimt keturi žmonės: Philipas, smulkus nusikaltėlis; Kevinas, prekiavęs narkotikais ir organizavęs parduotuvės apiplėšimą; Aprilė, kurios vienintelis siekis – nužudyti Billio patėvį; Adalana, drovi, vieniša, meilės ištroškusi lesbietė, naudojusi Billio kūną išprievartavimams, dėl kurių jis buvo suimtas; Davidas, aštuonmetis skausmo sergėtojas, ir visi kiti, įskaitant vyrus, moteris, kelis berniukus ir mergaites, ir Mokytojas, vienintelis, galintis juos visus sujungti. Šioje šokiruojančioje tikroje istorijoje susipažinsite su kiekvienu iš jų bei palaužtos sielos jaunuolio mintimis ir jo suskilusiu, siaubą keliančiu pasauliu.
Ši knyga – tai faktais paremtas pasakojimas apie Williamo Stanley’aus Milligano, pirmojo asmens JAV istorijoje, kuris buvo pripažintas nepakaltinamu dėl sunkių nusikaltimų, nes sirgo psichikos liga (disociaciniu tapatybės sutrikimu), gyvenimą, koks jis buvo iki šios knygos išleidimo originalo kalba.
Skirtingai nuo kitų psichiatrijos ir grožinėje literatūroje aprašytų daugybinių asmenybių, kurių anonimiškumas iš pat pradžių buvo užtikrinamas išgalvotais vardais, Milliganas nuo pat suėmimo ir kaltinimų pateikimo tapo prieštaringai vertinama visuomenės figūra. Jo veidas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir ant žurnalų viršelių. Jo psichiatrinių ekspertizių išvados pateko į vakarines televizijos žinių laidas ir laikraščių antraštes visame pasaulyje. Jis taip pat yra pirmasis daugybinės asmenybės pacientas, kuris ligoninėje buvo akylai stebimas visą parą, o išvadas apie jo daugialypiškumą prisiekę patvirtino keturi psichiatrai ir psichologas.
Dauguma iš tų žmonių, kurie Billį Milliganą sutiko, su juo dirbo arba nuo jo nukentėjo, pripažino jo daugybinės asmenybės diagnozę. Daugelis iš jų, prisimindami, ką B. Milliganas pasakė ar padarė, galiausiai pripažino: „Jis tiesiog negalėjo apsimetinėti.“ Kiti gi iki šiol mano, kad jis yra sukčius, genialus aferistas, pasinaudojęs beprotybės korta, kad išvengtų kalėjimo.
Williamas Stanley’us Milliganas – ligotas palaužtos sielos žmogus, gyvenantis sudėtingą gyvenimą.
Jis yra arba sukčius, apgavęs visuomenę ir išvengęs bausmės už smurtinius nusikaltimus, arba sergantis disociaciniu tapatybės sutrikimu. Bet kokiu atveju, situacija nepavydėtina...
Tik laikas parodys, ar Milliganas apgaudinėjo pasaulį, ar yra viena liūdniausių jo aukų...
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
IŠTRAUKA
Yavitchius pasisveikino su daktare Stella Karolin ir Sheila Porter, socialine darbuotoja iš Pietvakarių centro, ir buvo supažindintas su daktare Wilbur bei daktaru Hardingu.
Tada atsidarė durys ir jis pirmą kartą išvydo Billį Milliganą. Šalia, laikydama jį už rankos, ėjo Judė Stevenson, priekyje – Dorothė Turner, o Garis iš paskos. Visiems susirinkus, pamatęs tiek žmonių, Milliganas pasimetė.
Dorothė Turner pristatė juos vieną po kito ir nuvedė jį į vietą šalia Cornelios Wilbur.
– Daktare Wilbur, – tyliu balsu tarė Dorothė, – tai Dannis.
– Sveikas, Danni, – tarė Wilbur. – Džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti. Kaip jaučiatės?
– Gerai, – atsakė jis, įsikibęs į Dorothės ranką.
– Žinau, kad turbūt nervinatės, būdamas tarp tiek daug nepažįstamų žmonių, bet mes čia tam, kad jums padėtume, – pasakė Wilbur.
Jie atsisėdo į savo vietas, o Schweickartas pasilenkė ir sušnibždėjo Yavitchiui:
– Jei nepatikėsi tuo, ką netrukus pamatysi, atiduosiu savo teisininko praktikos licenciją.
Wilbur pradėjus klausinėti Milliganą, Yavitchius atsipalaidavo. Ji jam priminė patrauklią, energingą motušę ugniniais plaukais, išsidažiusią ryškiai raudonais lūpų dažais. Dannis atsakė į jos klausimus ir papasakojo apie Arthurą, Rageną ir Alleną.
Ji atsisuko į Yavitchių.
– Matote... Daugybinei asmenybei būdinga noriai kalbėti, kas nutiko kitiems, bet ne apie tai, kas nutiko jam.
Po dar kelių klausimų ir atsakymų ji kreipėsi į daktarą Georgeʼą Hardingą.
– Tai akivaizdus isterinio-neurotinio pobūdžio disociacinės būsenos pavyzdys.
Dannis pažvelgė į Judę ir pasakė:
– Ji paliko dominavimo lauką.
Judė nusišypsojo ir sušnabždėjo:
– Ne, Danni. Su ja taip nebūna.
– Greičiausiai jos viduje pilna žmonių, – primygtinai tvirtino Dannis. – Ji kalba su manimi vienaip, o paskui pasikeičia ir pradeda vartoti visus tuos protingus žodžius, taip daro ir Arthuras.
– Norėčiau, kad čia būtų ir viską pamatytų teisėjas Flowersas, – pasakė Wilbur. – Žinau, kas vyksta šio jaunuolio viduje. Žinau, ko jam iš tikrųjų reikia.
Dannis staigiai suktelėjo galvą ir kaltinamai pažvelgė į Dorothę Turner.
– Jūs jai pasakėte! Pažadėjote, kad to nedarysite, bet papasakojot.
– Ne, Danni, – patikino Turner. – Nepasakiau. Daktarė Wilbur pati žino, kas tau negerai, nes ir anksčiau yra sutikusi tokių žmonių, kaip tu.
Tvirtu, bet švelniu balsu Cornelia Wilbur nuramino Dannį. Ji pažvelgė jam į akis ir paprašė nurimti. Kaire ranka ji palietė sau kaktą, o jos žiedo brangakmenis blykstelėjo ir atsispindėjo jo akyse.
– Danni, dabar esi visiškai atsipalaidavęs ir gerai jautiesi. Niekas tavęs netrikdo. Atsipalaiduok. Viskas, ką jauti norįs daryti ar sakyti, yra gerai. Viską, ką tik nori.
– Noriu išeiti, – pasakė Dannis. – Noriu pasišalinti iš dominavimo lauko.
– Danni, mes neprieštaraujame, sutinkame, kad darytum, ką pageidauji. Aš tau pasakysiu štai ką. Kai išeisi, norėčiau pasikalbėti su Billiu. Su tuo Billiu, kuris buvo pavadintas tokiu vardu, kai gimė.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Negaliu priversti Billio ateiti. Jis miega. Arthuras ir Ragenas yra vieninteliai, kurie gali jį pažadinti.
– Ką gi, pasakyk Arthurui ir Ragenui, kad turiu pasikalbėti su Billiu. Tai labai svarbu.
Yavitchius su vis stiprėjančia nuostaba stebėjo, kaip Dannio žvilgsnis pasidaro tuščias. Ėmė krutėti jo lūpos, kūnas staiga trūktelėjo, išsitiesė kaip styga, tada tarsi nesuprasdamas, kur atsidūrė, apsižvalgė aplink. Iš pradžių jis nieko nesakė, paskui paprašė cigaretės.
Daktarė Wilbur jam vieną padavė, o kai jis atsilošė, Judė Stevenson pašnibždėjo Yavitchiui, kad vienintelis, rūkąs cigaretes, yra Allenas. Wilbur dar kartą prisistatė ir pristatė kambaryje esančius žmones, kurie anksčiau nebuvo susitikę su Allenu, o Yavitchius negalėjo atsistebėti, koks pasikeitęs, atsipalaidavęs ir lengvai bendraujantis atrodė Milliganas. Jis šypsojosi, raiškiai, energingai ir atvirai kalbėjo, tapo visiškai kitoks nei drovuolis, mažą berniuką primenantis Dannis. Allenas atsakinėjo į jos klausimus apie savo pomėgius. Sakė, kad groja pianinu ir būgnais, taip pat piešia, daugiausia portretus. Jam buvo aštuoniolika metų, jis mėgo beisbolą, nors Tommis šio žaidimo nekentė.
– Gerai, Allenai, – tarė Wilbur, – dabar norėčiau pasikalbėti su Arthuru.
– Taip, gerai, – pasakė Allenas. – Palaukite, aš...
Yavitchius spoksojo, kaip prieš išeidamas Allenas porą kartų greitai ir giliai užsitraukia cigaretę. Tokia maža detalė, tie paskutiniai cigaretės užsitraukimai, prieš atsirandant Arthurui, kuris nerūko, atrodė taip spontaniškai.
Žvilgsnis vėl tapo tuščias, suvirpėjo vokai. Jis atsimerkė, atsilošė, pakylėtai apsižvalgė ir sudėjo pirštų galiukus, iš jų sudarydamas piramidę. Tada prakalbo sodriu, aukštesniajam visuomenės sluoksniui būdingu britišku akcentu.
Yavitchius klausėsi suraukęs antakius ir negalėdamas patikėti. Jam pasirodė, kad iš tikrųjų mato ir girdi su daktare Wilbur kalbantį visiškai kitą žmogų. Arthuro akių kontaktas, jo kūno kalba akivaizdžiai skyrėsi nuo Alleno. Klivlende Yavitchius turėjo draugą, buhalterį britą iš Anglijos, taigi Yavitchių pribloškė kalbėjimo manieros panašumas, tai jam neleido suabejoti autentiškumu.
– Drįstu manyti, kad nesu sutikęs šių žmonių, – pradėjo Arthuras.
Jis buvo visiems pristatytas, ir Yavitchius pasijuto kvailai, sveikindamasis su Arthuru, tarsi šis būtų ką tik įėjęs į kambarį. Kai Wilbur paklausė Arthuro apie kitus, šis apibūdino jų vaidmenis ir paaiškino, kam bus ar nebus leista pasirodyti. Galiausiai daktarė Wilbur pasakė:
– Turime pasikalbėti su Billiu.
– Jį žadinti labai pavojinga, – pasakė Arthuras. – Žinote, jis linkęs į savižudybę.
– Labai svarbu, kad su juo susitiktų daktaras Hardingas. Nuo to gali priklausyti bylos baigtis. Laisvė ir gydymas arba kalėjimas.
Sučiaupęs lūpas, Arthuras susimąstė, tada tarė:
– Na, iš tikrųjų ne aš turiu spręsti. Kadangi esame kalėjime, priešiškoje aplinkoje, dominuoja Ragenas ir tik jis priima galutinį sprendimą, kas pasirodys, o kas nestos į dominavimo lauką.
– Koks Rageno vaidmuo jūsų gyvenimuose? – paklausė ji.
– Ragenas yra gynėjas ir neapykantos sergėtojas.
– Gerai, – įsakmiai tarė daktarė Wilbur. – Turiu pasikalbėti su Ragenu.
– Ponia, siūlyčiau...
– Arthurai, neturime daug laiko. Kad atvyktų čia ir tau padėtų, daugybė užsiėmusių žmonių paaukojo savo sekmadienio rytą. Ragenas turi sutikti ir leisti mums pasikalbėti su Billiu.
Jo veidas vėl ištuštėjo, akys dėbsojo į tuštumą tarsi jis būtų transo būsenos. Lūpos judėjo lyg jam dalyvaujant vidiniame, niekam negirdimame dialoge. Paskui žandikaulis įsitempė, o kakta giliai susiraukė.
– Tai niįmanoma, – pasigirdo sodrus slaviškas balsas.
– Ką turite omenyje? – paklausė Wilbur.
– Niįmanoma pasikalbėti su Billiu.
– Kas jūs toks?
– Aš esu Ragenas Vadaskoviničius. Kas tė žmonės?
Daktarė Wilbur visus pristatė ir Yavitchius vėl negalėjo patikėti regėdamas šį pasikeitimą, dėmesį kaustantį slavišką akcentą. Jis pasigailėjo, kad nežino bent keleto frazių jugoslavų ar serbų-kroatų kalba, kad įsitikintų, ar tai tik akcentas, ar Ragenas moka šią kalbą. Jis norėjo, kad tai išsiaiškintų bent daktarė Wilbur. Visgi apie tai užsiminti garsiai jis negalėjo, kadangi jų visų buvo paprašyta nekalbėti ir tik prisistatyti.
Daktarė Wilbur paklausė Rageno:
– Iš kur žinote, kad noriu kalbėti su Billiu?
Ragenas su lengva pašaipa linktelėjo galva.
– Arthuras atsiklausia mano nuomonės. O aš prėštarauju. Mano, kaip gynėjo, teisė yra nuspręst, kas pasirodo dominavimo lauke. Kad Billis pasirodytų, niįmanoma.
– O kodėl ne?
– Juk esate gydytoja, ar ne? Leiskite man pasakyti taip. Niįmanoma, nes jei Billis prabus, jis nusižudys.
– Kaip galite būti tuo tikras?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Kėkvėną kartą, kai Billis atsistoja į dominavimo lauką, jis galvoja, kad daro kažką bloga, ir bando nusižudyt. Aš esu atsakingas. Todėl sakau „ne“.
– Už ką esate atsakingas?
– Privalau saugot visus, ypač mažosius.
– Suprantu. Ir jūs niekada nesuklydote vykdydamas savo pareigas, visada su jomis susitvarkydavote? Mažieji niekada nebuvo įskaudinti ir nejuto skausmo, nes jūs juos nuo to apsaugojote?
– Ni visai taip. Davidas jaučia skausmą.
– Ir jūs leidote Davidui patirti skausmą?
– Tai jo paskirtis.
– Toks didelis, stiprus vyras kaip jūs leidžiate vaikui nešti visą tą skausmą ir kančią?
– Daktare Wilbur, aš ni esu iš tų, kurė...
– Jums, Ragenai, turėtų būti gėda. Nemanau, kad turėtumėte save laikyti autoritetu. Esu medicinos gydytoja ir jau esu gydžiusi tokius pacientus, kaip jūs. Manau, kad aš turėčiau nuspręsti, ar Billis gali pasirodyti, tikrai ne tas, kuris leidžia negalinčiam apsiginti vaikui kęsti skausmą, užuot palengvinęs jį, pasiimdamas dalį skausmo sau.
Ragenas pasimuistė kėdėje, atrodė sutrikęs ir prasikaltęs. Jis sumurmėjo, kad ji visiškai nesupranta situacijos, o ji ramiai, bet tvirtai ir įtikinamai tęsė toliau.
– Gerai! – tarė jis. – Jūs prisiimat atsakomybę. Bet prėš tai pirmiausia visi vyrai turi išeit iš kambario. Billis bijo vyrų po to, ką jam darė tėvas.
Išeiti iš kambario pakilo Garis, Bernie Yavitchius ir daktaras Hardingas, bet tada prabilo Judė.
– Ragenai, labai svarbu, kad daktarui Hardingui būtų leista pasilikti ir pamatyti Billį. Turi manimi pasitikėti. Daktaras Hardingas labai domisi medicininiais šio atvejo aspektais, todėl jam reikia leisti pasilikti.
– Mes išeisime, – pasakė Garis, rodydamas į save ir Yavitchių.
Ragenas apžvelgė kambarį, vertindamas situaciją.
– Gerai, leidžiu, – pasakė jis, rodydamas į kėdę tolimiausiame didelio kambario kampe. – Bet jis turi sėdėt ten. Visą laiką.
Georgeʼas Hardingas nenoriai šyptelėjo, jam buvo kiek neramu. Jis linktelėjo ir atsisėdo kampe.
– Ir nejudėt! – sukomandavo Ragenas.
– Nejudėsiu.
Kai Garis ir Bernie Yavitchius išėjo į koridorių, Garis pasakė:
– Niekada nesu sutikęs pagrindinės asmenybės, Billio. Nežinau, ar jis pasirodys. Beje, kokia tavo reakcija į tai, ką jau pamatei ir išgirdai?
Yavitchius atsiduso.
– Iš pradžių buvau nusiteikęs labai skeptiškai. Dabar nežinau, ką ir galvoti. Bet nemanau, kad tai vaidyba.
Pasilikusieji kambaryje atidžiai stebėjo, kaip Milligano veidas išblyško. Atrodė, kad jo žvilgsnis nukrypo į vidų. Jo lūpos virpėjo, tarsi jis kalbėtų per miegus.
Staiga akys plačiai atsimerkė.
– Dieve mano! – sušuko jis. – Maniau, kad esu miręs!
Jis pašoko. Pamatęs į jį žiūrinčius žmones, jis šoko nuo kėdės ant grindų ir keturiomis vikriai nuropojo prie priešingos sienos, kuo toliau nuo visų, įsispraudė tarp dviejų kėdžių su rašomaisiais porankiais ir susigūžęs pravirko.
– Ką aš dabar padariau?
Cornelia Wilbur švelniu, bet tvirtu balsu tarė:
– Nieko blogo nepadarei, jaunuoli. Nėra dėl ko tau taip nusiminti.
Jis drebėjo ir spraudėsi prie sienos, tarsi bandydamas pro ją prasiskverbti. Plaukai krito ant akių ir jis pro juos žvelgė, nebandydamas nusibraukti.
– Suprantu, kad tu to nežinai, Billi, bet visi šiame kambaryje yra tam, kad tau padėtų. Dabar, manau, turėtum atsikelti nuo grindų ir atsisėsti ant tos kėdės, kad galėtume su tavimi pasikalbėti.
Visiems kambaryje tapo aišku, kad Wilbur puikiai valdo situaciją ir žino, ką daro, kad padarydama reikiamas psichologines manipuliacijas sukeltų reikiamas Milligano reakcijas.
Jis atsistojo ir atsisėdo ant kėdės, keliai neramiai virpėjo, kūnas drebėjo.
– Aš nemiręs?
– Tu esi dar ir kaip gyvas, Billi, ir mes žinome, kad turi problemų ir tau reikia pagalbos. Tau tikrai reikia pagalbos, ar ne?
Plačiai atsimerkdamas, jis linktelėjo galva.
– Pasakyk man, Billi, kodėl aną dieną galvą daužei į sieną?
– Maniau, kad esu miręs, – atsakė jis, – o tada pabudau kalėjime.
– Kokį paskutinį dalyką prieš tai prisimeni?
– Pamenu, kad ėjau ant mokyklos stogo. Nenorėjau daugiau matyti gydytojų. Daktaras Brownas iš Lankasterio psichikos sveikatos centro negalėjo manęs išgydyti. Maniau, kad nušokau. Kodėl nesu miręs? Kas jūs visi esate? Kodėl jūs taip į mane žiūrite?
– Billi, mes esame gydytojai ir teisininkai. Norime tau padėti.
– Gydytojai? Tėtis Chalas mane užmuš, jei su jumis kalbėsiu.
– Kodėl, Billi?
– Jis nenori, kad papasakočiau, ką man padarė.
Wilbur klausiamai pažvelgė į Judę Stevenson.
– Jo įtėvis, – paaiškino Judė. – Jo motina išsiskyrė su Chalmeriu Milliganu prieš šešerius metus.
Billis apstulbęs žvalgėsi aplinkui.
– Išsiskyrė? Prieš šešerius metus? – Jis palietė savo veidą, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jis tikras. – Kaip tai įmanoma?
– Turime apie daug ką pasikalbėti, Billi, – pasakė Wilbur. – Šioje dėlionėje yra daug trūkstamų detalių, kurias reikia sudėti į visumą.
Jis apsidairė aplinkui pamišusiu žvilgsniu.
– Kaip aš čia atsidūriau? Kas vyksta? – Tada ėmė verkti ir siūbuoti pirmyn atgal.
– Žinau, kad dabar esi pavargęs, Billi, – pasakė Wilbur. – Jau gali grįžti ir pailsėti.
Staiga verksmas liovėsi. Jo veido išraiška akimirksniu tapo budri, bet sumišusi. Jis palietė per veidą bėgančias ašaras ir susiraukė.
– Kas čia vyksta? Kas tai buvo? Girdėjau, kad kažkas verkia, bet nesupratau, kas. Jėzau, kad ir kas jis būtų, jis kaip tik ketino bėgti ir trenktis į sieną. Kas jis toks?
– Tai buvo Billis, – pasakė Wilbur, – tikrasis Billis, kartais vadinamas pirmine, arba pagrindine, asmenybe. Kas esi tu?
– Nežinojau, kad Billį išleido. Niekas man nesakė. Aš esu Tommis.
Gariui ir Bernie Yavitchiui buvo leista grįžti į kambarį, o Tommis buvo visiems pristatytas, jam užduoti keli klausimai ir jis nuvestas atgal į savo kamerą. Išgirdęs, kas atsitiko jiems nesant, Yavitchius papurtė galvą. Visa tai atrodė taip nerealu, tarsi Milligano kūnas būtų apsėstas dvasių ar demonų. Gariui ir Judei jis pasakė:
– Nežinau, ką tai reiškia, bet manau, kad esu jūsų pusėje. Neatrodo, kad jis apsimetinėja.
Savo nuomonės nepareiškė tik daktaras Georgeʼas Hardingas. Jis sakė, kad kol kas nekomentuos, nes turi apgalvoti, ką girdėjo ir matė. Savo išvadas jis pažadėjo pateikti kitą dieną teisėjui Flowersui.
