Kai kurie žmonės gali palyginti lengvai susidoroti su infekcijomis ir ligų simptomais, o kiti serga labai sunkiai ir ilgai. Pasirodo, tam įtakos turi imuninis atsparumas. Įvairius sveikatos sutrikimus galima gydyti mitybinėmis medžiagomis ir pakeitus gyvenseną. Visa tai pagrįsta naujausiais mokslinių tyrimų įrodymais ir inovatyviais medicininiais metodais.
Kaip gi stiprinti imunitetą? Atsakymas – vartoti ne tik vitaminą C, cinką ir ežiuolių arbatas gripo sezono metu. Dažniausiai tikimės, kad tuomet, kai nepavyks susidoroti su infekcija, padės medicina. Deja, bet veiksminga medicininė pagalba ne visuomet padeda net ir tada, kai gulite geriausioje ligoninėje ir jus supa geriausi pasaulio gydytojai. Ne visuomet turime tinkamų vaistų, kad galėtume apsisaugoti ar gydyti visas įmanomas infekcijas. Net ir turimų vaistų veiksmingumą mažina vis labiau plintantys jiems atsparūs mikrobai, tokie kaip bakterijos, kurių jokie šiandieniniai antibiotikai nebegali įveikti.
Žinoma, nė vienas iš mūsų negali visiškai išvengti ligų. Jokie moksliniai tyrimai niekuomet neparodė, kad tai įmanoma. Tačiau, be jokios abejonės, norint kaip įmanoma labiau apsisaugoti nuo infekcijas sukeliančių mikrobų ar juos sėkmingai įveikti, taip pat sumažinti vaistų poreikį, visų pirma imuninė sistema turi būti stipri, atspari. Moksliniai tyrimai rodo, kad mūsų pasirinktas maistas ir gyvensena gali lemti, kaip veiks imuninė sistema. Jei pasirinksime tinkamai, galėsime sustiprinti įgimtas sudėtingas gynybines sistemas, kurios saugo nuo puolančių kenksmingų bakterijų, virusų, parazitų ir grybelių.
Siūlome susipažinti su neįtikėtinais būdais, kaip mūsų organizmas apsaugo mus nuo ligų. Knygoje žingsnis po žingsnio aprašyta programa, kurioje organizmo gynybą stiprinantys maisto produktai derinami su gyvenimo būdo strategijomis, įskaitant svarbius patarimus dėl judėjimo, miego ir streso mažinimo. Knygoje paaiškinamas miego ir imuninės atminties ryšys, kaip galima panaudoti protarpinio badavimo galią, kodėl gerieji mikrobai stiprina imunitetą ir mažina alergijų bei astmos atsiradimo tikimybę, kokie pratimai gerina imunitetą, galiausiai pateikiami daugiausia maistinių medžiagų turinčių patiekalų receptai.
Norite būti sveiki ir stiprinti imunitetą? Tuomet ši knyga – kaip tik jums.
Knygą iš anglų kalbos vertė gyd. genetikė doc. Birutė Tumienė.
Ištrauka
Mūsų gyvenime yra tokių brangių dalykų, kad dėl jų saugumo padarytume bet ką. Tarkime, mūsų šeima. Savo šeimą galime apsaugoti įvairiai ir dažniausiai tam naudojame bent kelis būdus. Galbūt jūs gyvenate puikiai įrengtame name su naujoviškomis spynomis, kiemas aptvertas tvora, jame įrengtas apšvietimas su judesiui jautriais davikliais, laksto šuo arba įrengta signalizacija.
Žinoma, negalite savo šeimos laikyti uždarytos namuose, jei norite, kad vaikai užaugtų ir išmoktų savarankiškai gyventi. Todėl jūs mokote vaikus nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis, nevaikščioti vėlų vakarą tamsiomis gatvėmis, įsiminti pagalbos tarnybų telefonus, o galbūt užrašote juos į savigynos kursus. Nuperkate jiems telefoną, kad galėtų paskambinti, jei prireiks pagalbos. Be to, stebite, kaip jie mokosi iš savo ir kitų patirčių, tarkime, neliesti karštos keptuvės, prirakinti savo dviratį, kompiuteriuose naudoti antivirusines programas, o gal net ir atsilaikyti prieš mokyklos mušeiką.
Ši įvairių saugumo priemonių ir mokymosi sistema veikia panašiai kaip imuninė sistema. Organizme taip pat yra sudėtingų gynybinių mechanizmų tinklas, saugantis nuo kenksmingų mikrobų. Tai įvairių struktūrų, žinučių perdavimo tinklų, biocheminių ginklų ir puolimo strategijų, specializuotų ląstelių, mokymo stovyklų ir net aljansų rinkinys, padedantis susidoroti su milijardais mikrobų, kurie organizmą puola kiekvieną dieną, net jei plika akimi jų ir nematome. Tai pasakytina ir apie iki milijardo mikrobų jūsų maiste ir ant jo bei nuo 10 000 iki milijono mikrobų, kuriuos kasdien įkvepiate su oru (!). Be to, su mikrobais susiduriame liesdami įvairius paviršius – ant mūsų rankų galima rasti nuo 40 000 iki 4 milijonų bakterijų. Jeigu esate sveikas, šie mikrobai jūsų nesusargdins.
Tai lemia visuomet aktyvi, tyliai veikianti imuninė sistema. Tai viena sudėtingiausių mūsų organizmo sistemų. Kai pirmą kartą susiduriate su aktyviu patogenu, tarkime, bakterija ar virusu, tarp įsibrovėlio ir imuninių atsakų iškart užverda varžybos. Mikrobo tikslas – pasidauginti ir išplisti, o imuninė sistema stengiasi to neleisti ir grėsmę pašalinti. Mikrobai, su kuriais susiduriame, gali būti labai pikti. Ir atkaklūs. Ir gudrūs, labai gudrūs, nes nuolat geba prisitaikyti ir sukurti naujus klastingus būdus prasibrauti pro barjerines struktūras ir įsiskverbti į ląsteles bei kraujotaką. Kai kurie jų panaudoja maskavimosi priemones, netgi mūsų organizmo ląstelių dalis, kad apkvailintų imuninę sistemą ir apsimestų nekenksmingais. Kiti naudoja Trojos arklio strategiją ir tyčia leidžiasi praryjami ląstelių, kad galėtų nepastebėti nukeliauti į kitas organizmo sritis. Mikrobai gali kėsintis į imuninių ląstelių ginkluotę ir jas nuginkluoti. Jie geba pakeisti savo tapatybę mutuodami ir sukurdami įvairias ankstesnio mikrobo varianto formas, taip suklaidindami imuninę sistemą ir sutrikdydami adaptacinių imuninių atsakų veiksmingumą. O svarbiausia – mikrobai yra tikri meistrai pasinaudoti kiekviena pasitaikančia proga – daugybė kenksmingų patogenų gali ilgą laiką nekaltai tūnoti organizme ir laukti patogios progos, kad staiga pasidaugintų ir pasireikštų.
Taigi, nors mūsų imuninė sistema yra neįtikėtinai veiksminga, aprūpinta įvairių lygių gynybiniais mechanizmais, veiksmingai reaguoti į įsibrovusius užpuolikus – visai ne paprasta užduotis. Nors dažniausiai galima pasikliauti imunine sistema, jos atsparumas ne visuomet garantuotas. Kuo gi skiriasi atspari imuninė sistema nuo tokios, kuri neužtikrina atsparumo ligoms? Išskiriamos šešios savybės ir visas jas galime paveikti (pablogindami arba pagerindami imuninės sistemos darbą) įvairiomis mitybinėmis medžiagomis ir gyvensena.
1. IMUNINĖ SISTEMA LABAI JAUTRIAI REAGUOJA IR GEBA GREITAI AKTYVUOTIS BEI NUSLOPINTI SAVO AKTYVUMĄ
Greičiausiai šalia savo namų ar juose neturite ginkluotųjų pajėgų bazės. Tai tikrai brangiai atsieitų ir visai neprireiktų, jei nesate kokio nepageidaujamo dėmesio centre. Tačiau kai susiduriame su įsibrovėliu, kyla ūmus sveikatos sutrikimas ar gaisras, galime paskambinti 112. Imuninė sistema veikia panašiai. Nereikia (ir mes to visai nenorėtume), kad organizme nuolat būtų daugybė aktyvintų imuninių ląstelių, todėl kai su infekcija kovoti nereikia, imuninė sistema sumažina imuninių ląstelių skaičių kraujotakoje ir palieka tik tas, kurių reikia stebėsenai.
O kas nutinka, kai kyla grėsmė? Imuninė sistema negali būti užklupta nepasirengusi, todėl kilus poreikiui geba labai greitai sustiprinti gamybą ir pasitelkti milijonus baltųjų kraujo ląstelių, svarbiausių imuninės sistemos ląstelių. Kilus grėsmei, prie jūsų namų slenksčio pasirodo ne koks nors vienas patruliuojantis automobilis, greitoji pagalba ar gaisrinė, o visa armija, pasirengusi mūšiui. Gaunate specialiųjų pajėgų ląsteles su unikaliais gebėjimais, kurios pasirengusios šiuos gebėjimus išnaudoti. Gaunate valymo komandą, pasirengusią išvalyti bet kokias po mūšio likusias nuolaužas ir pataisyti gretutinius pažeidimus. Taip pat gaunate sudėtingą valdymo aparatą, kuris kontroliuoja visą operaciją ir užtikrina kiekvieno armijos vieneto koordinavimą bei tinkamą sąveiką su kitais vienetais. Turbūt jau akivaizdu, kad visos operacijos sklandi veikla priklauso ir nuo tinkamai sureguliuoto žinučių perdavimo tarp imuninės sistemos komponentų tinklo bei rezervinių išteklių, kuriuos prireikus galima pasitelkti.
2. JI PUIKIAI PERDUODA ŽINUTES
Nors imuninė sistema ne visuomet jums aiškiai signalizuoja apie savo egzistavimą, iš tiesų būtina ypač sklandi komunikacija įvairiais jos lygiais ir tarp jų. Juk galų gale jai tenka suderinti labai sudėtingas operacijas, daugelio struktūrų judėjimą laike ir erdvėje. Kitaip nei kariai, imuninė sistema neturi technologinių komunikacijos priemonių, todėl jai tenka vadovautis dviejų rūšių žinučių perdavimo sistemomis: cheminėmis žinutėmis ir perdavimu iš ląstelės ląstelei.
• Cheminės žinutės: daugybė „civilinių“ ląstelių (taip jas vadinu todėl, kad paprastai jos nepriskiriamos imuninėms), taip pat imuninės ląstelės bendrauja sava cheminių signalų kalba, panaudodamos gausų tokių molekulinių žinučių kaip citokinai, eikozanoidai ir kininai arsenalą. Šios žinutės veikia kaip žodžiai ir frazės ir kitoms ląstelėms nurodo, ką daryti. Tarkime, jeigu viena iš civilinių ląstelių aptinka gaisro židinį, siunčia pagalbos šauksmą: „Ei, mane čia puola. Man reikia pagalbos!“ Ši žinutė pasklinda po organizmą ir specifinėse receptorių vietose prisijungia prie imuninių ląstelių. Receptorius žinutę perduoda į ląstelės vidų, o ši užkuria ląstelių atsaką. Ląstelės bendravimui gali panaudoti šimtus įvairių cheminių žinučių tipų. Tokios žinutės veikia labai įvairiai, nuo pavojaus paskelbimo ir kitų ląstelių sukvietimo į pažeidimo vietą iki puolimo, sustiprėjusios ląstelių gamybos, detalaus imuninių atsakų suderinimo ir daugelio kitų reakcijų.
• Perdavimas iš ląstelės ląstelei: žinutei perduoti iš ląstelės ląstelei reikia laikino jų fizinio kontakto, nes tik taip gali būti perduodama informacija. Perduodama informacija gali būti bakterijos fragmentas, kai viena ląstelė pagauna jį ir nori parodyti toms imuninės sistemos dalims, kurios gamina antikūnus. (Tai vadinama antigeno pateikimu.) Kai antikūnus gaminančios ląstelės „pamato“ bakterinio fragmento struktūras ir kartu gauna cheminius signalus, kurie „paskatina“, gali pradėti kryptingą antikūnų gamybą.
3. JI GALI ATSKIRTI DRAUGĄ NUO PRIEŠO
Įsivaizduokite, kad jūsų užduotis – atpažinti užsimaskavusį ir šimtų tūkstančių žmonių minioje pasislėpusį priešą. Tokia užduotis būtų labai sunki, ar ne? Tačiau imuninei sistemai nuolat tenka susidurti būtent su tokiomis situacijomis. Kasdien organizmas susiduria su milijardais įvairių medžiagų – maisto dalelių, dulkių, toksinų ar mikrobų, kurie gali būti draugiški arba nusiteikę priešiškai. Organizmui tenka atpažinti kiekvieną iš šių dalelių ir atskirti, ar ji kelia grėsmę, ar ne.
Imuninė sistema grėsmę nuo draugiškumo išmoksta atskirti pasitelkdama neįtikėtinai svarbų ir labai sudėtingą mokymosi procesą, kuris prasideda dar iki žmogaus gimimo. Pradžioje naujai susidariusiai imuninei sistemai viskas yra nauja ir jai reikia išmokti, kaip su visu tuo elgtis. Senstant imuninei sistemai lieka vis mažiau naujų dalykų, tačiau jai reikia išlikti savo vėžėse ir toliau gebėti atskirti, kas saugu, o kas – ne.
Galite įsivaizduoti, kad šiame mokymosi procese yra daug pavojų. O reikalams pakrypus netinkama linkme, imuninė sistema iš geriausio jūsų draugo gali tapti pikčiausiu priešu. Jeigu ši sistema medžiagą, kuri turėtų būti laikoma nekenksminga (tarkime, maistą ar žiedadulkes), netyčia priskiria grėsmėms, susidaro alerginės reakcijos. Imuninė sistema ima pulti tai, ką reikėtų laikyti gerybiniu ar net naudingu dalyku. Panašiai gali nutikti ir su nuosavo organizmo ląstelėmis: jei imuninė sistema pamano, kad kokios nors organizmo ląstelės kelia grėsmę, ji ima klaidingai jas pulti. Štai kodėl šias reakcijas vadiname autoimuninėmis, nes „auto“ reiškia „savas“. Autoimuninės reakcijos svarbios įvairioms ligoms, tarp kurių – I tipo diabetas, Hašimoto tiroiditas, išsėtinė sklerozė, reumatoidinis artritas, Krono liga, opinis kolitas ir Sjogreno sindromas. Štai kodėl taip svarbu, kad imuninė sistema viską tinkamai atpažintų.
Nors rasta dokumentuotų įrodymų, kad alergijos ir autoimuninės ligos egzistavo prieš tūkstančius metų, dabartiniais laikais šios ligos labai paplito, ypač per pastaruosius kelis dešimtmečius. Nors tikslias priežastis įrodyti sunku, akivaizdu, kad kažkokie mūsų gyvensenos veiksniai (o mokslininkai mano, kad tokių yra daug) kelia sumaištį imuninėje sistemoje.
4. JI NIEKUOMET NEPAMIRŠTA
Vienas skiriamųjų imuninės sistemos bruožų – neįtikėtinas gebėjimas atsiminti visus išmoktus dalykus. Vienas geriausiai žinomų šio reiškinio mechanizmų – kryptinga antikūnų gamyba. Paprastai antikūnai unikaliai atitinka tik kokį nors vieną mikrobą (arba kitą molekulę, tarkime, žiedadulkę žmonėms, kenčiantiems dėl šienligės), todėl atsakas yra labai veiksmingas. Imuninei sistemai susidūrus su nauju, galimai kenksmingu mikrobu, ji pamažu išsiaiškina (nuolatinio tobulinimo būdu), kaip pagaminti specifiškiausiai tą mikrobą veikiančius antikūnus, tuomet pagamina ir į kraujotaką išleidžia milijonus šių molekulių. Šių antikūnų kopijas imuninė sistema saugo savo atmintyje kaip šablonus, kuriuos galima panaudoti greitai antikūnų gamybai kitą kartą, kai imuninė sistema susidurs su tuo pačiu mikrobu. Todėl visam gyvenimui susidaro imunitetas tam tikroms ligoms, tarkime, tymams ar vėjaraupiams, nes kaskart, kai imuninė sistema pakartotinai susiduria su mikrobu, pradeda gaminti antikūnus ir neutralizuoja patogenus prieš atsirandant bet kokiems simptomams.
Mokslininkai mano, kad mūsų imuninė sistema gali sukurti antikūnus nuo kvintilijono (t. y. milijono milijardų) skirtingų mikrobų ir visus juos išsaugoti atmintyje. Tai tikrai nemaža biblioteka, saugoma atmintyje! Vakcinų veikimas pagrįstas tokiais pat imuninės sistemos atminties gebėjimais. Su vakcina į organizmą patenka silpnesnis arba nužudytas mikrobas (o panaudojus naująsias mRNR vakcinas – šablonai, pagal kuriuos organizmo ląstelės gali pagaminti mikrobo fragmentus) ir imuninė sistema gali su juo gerai susipažinti. Tuomet ji pagamina antikūnus ir atideda juos į antikūnų atminties biblioteką, kad galėtų panaudoti ateityje.
5. ŠIEK TIEK BLOGŲ DALYKŲ IMUNINEI SISTEMAI YRA NAUDINGA
Norint suprasti imuninės sistemos fiziologiją, apie ją būtina štai ką žinoti: kartais šiek tiek blogų dalykų imuninei sistemai yra naudinga. Šis reiškinys vadinamas hormeze: medžiaga, kurios dideli kiekiai yra žalingi, o maži gali būti naudingi.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti keistai, bet reikėtų suprasti tam tikrus dalykus. Greičiausiai gyvenime jums teks susidurti su įvairiais iššūkiais. Juos gali pateikti mokytojai mokykloje, tėvai namuose ir darbas. Esu tikra, kad dažnai mes patys sau pateikiame iššūkių, kai norime ko nors pasiekti. Paprastai jie leidžia mums augti. Mokytis. Vystytis. Tačiau kartais gyvenime pasitaiko pernelyg didelių iššūkių ir žmogus nebegali su jais susidoroti. Visa tai taip pat hormezė, nes nedideli iššūkiai yra naudingi, bet pernelyg dideli gali turėti neigiamų pasekmių.
Hormezė būdinga ir sveikatos būklei bei imuninei sistemai. Hormetinius atsakus gali sukelti įvairiausi dalykai; tinkamos jų dozės bus naudingos, bet didelės – žalingos. Keli to pavyzdžiai – fizinis krūvis, stresas ir badavimas. Vakcinos taip pat veikia pagal hormezės principą, nes imuninę sistemą šiek tiek pastimuliuoja arba sukelia nedidelį stresą nedideliais kenksmingų dalykų kiekiais, kad susidarytų imuninė atmintis prieš konkretų mikrobą. Aplinkoje esantys mikrobai gali sustiprinti imunitetą, jei tik jų skaičius neviršija gynybinių imuninės sistemos gebėjimų. Vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche kartą dramatiškai pareiškė, kad „tai, kas nenužudo, galų gale padaro mane stipresnį“.
Šioje knygoje taip pat paaiškinsiu, kur galima pasitelkti šį reiškinį ir sulaukti naudingo hormezės poveikio. Jis gali sustiprinti, išmokyti ir subrandinti imuninę sistemą ir taip padidinti jos atsparumą.
6. JI NESKUBA ATLIKTI VISŲ DARBŲ IŠKART, BET IR NELEIDŽIA LAUŽUI ĮSIDEGTI
Imuninė sistema visuomet turi būti budri, bet jai nereikia nuolat užimti puolimo pozicijos. Žmogus greitai pervargsta, jei imasi visų darbų iškart. Tą patį galima pasakyti ir apie imuninę sistemą.
Kovinė parengtis organizmui daug kainuoja. Taip yra dėl dviejų svarbiausių priežasčių: šiame procese sunaudojama daug mitybinių medžiagų ir jame dažnai pažeidžiamos gretutinės struktūros – nekalti praeiviai, atsidūrę mūšio lauke. Todėl imuninei sistemai tenka kruopščiai kontroliuoti puolimo mechanizmus ir skirti laiko atsargoms papildyti bei atsigauti. Jei šie procesai vyksta netinkamai, gali kilti nevaldomas uždegimas.
Uždegimas – labai svarbus imuninei sistemai reiškinys. Jeigu žaizdos vieta patinsta, parausta, yra skausminga ir palietus karšta, tai rodo uždegimą. Imuninė sistema uždegimą panaudoja kovai su mikrobais: paskatintos kenksmingų mikrobų, tam tikros cheminės žinutės verčia kraujagysles išsiplėsti, kad į pažeistą vietą pritekėtų daugiau kraujo ir atneštų reikiamų imuninių ląstelių.
Dėl to atsiranda patinimas ir paraudimas. Tada darbo imasi imuninės ląstelės – kareiviai, kurie stengiasi sunaikinti mikrobą. Užverda tikras mūšis (žinoma, žvelgiant pro mikroskopą), kuriame žvanga daugybė fizinių ir cheminių ginklų.
Kaip sužinosime kituose šios knygos puslapiuose, juos neretai paskatina infekcija.
Infekuotos ląstelės ir mikrobai suskaldomi, o jų turinys ir fragmentai išplinta aplink. Žinoma, geriausia būtų puolamąją ugnį nukreipti kaip įmanoma tiksliau į mikrobų taikinį. Deja, šalia esančios ląstelės taip pat visuomet nukenčia ir pasiunčia dar daugiau „Gelbėkite!“ signalų, kurie pritraukia dar daugiau imuninių ląstelių.
Kai mikrobas nugalėtas, imuninė sistema turi nurimti. Imuninis signalas turi pasikeisti: šauksmai „Gelbėkite! Mane puola“ turi nurimti, o juos pakeisti „Žmonės, viskas gerai! Mes laimėjome. Laikas viską sutvarkyti ir pašalinti pažeidimus“.
Pusiausvyra tarp imuninės sistemos aktyvinimo ir nuslopinimo tiesiog būtina. Jeigu viskas vyksta tinkamai, organizmas grįžta į įprastinę, stabilią, nuolatiniam funkcionavimui palankią būseną.
Tačiau kartais uždegiminis atsakas nenurimsta. Tuomet galimos dvi situacijos. Pirmoji, laimei, pasitaiko retai. Tai – pernelyg stiprus uždegimas (tarkime, sukeliantis vadinamąją citokinų audrą), kai „varyk, varyk, varyk“ cheminiai signalai nesiliauja ir uždegimas tampa nebevaldomas. Kartais taip nutinka, kai mikrobas yra pernelyg stiprus, kad jį galima būtų nugalėti, todėl imuninė sistema lieka aktyvi ir kursto vis didesnį uždegimą, stengdamasi susidoroti su mikrobu. Pernelyg stiprus uždegimas gali pažeisti organus ir sutrikdyti jų funkcijas. Jeigu sutrinka gyvybiškai svarbių organų veikla arba procesas išplinta į kraujotaką, pernelyg stiprus uždegimas ima kelti grėsmę gyvybei ir reikia neatidėliotino medicininio gydymo. Nors šis procesas retai pasitaiko senyvo amžiaus arba sergantiems kitomis ligomis žmonėms, COVID-19 pandemija pakurstė susidomėjimą pernelyg stipriu uždegimu, nes SARS-CoV-2 virusas geba sukelti tokį poveikį plaučiuose ir kituose organuose žmonėms, sergantiems sunkia COVID-19 forma. Tiesą sakant, tai buvo svarbiausia mirties nuo šios ligos priežastis. Retais atvejais ir kiti virusai, bakterijos ar grybeliai (tarkime, gripo virusas) jautriems asmenims gali pakurstyti pernelyg stiprų uždegimą.
Antroji ir kur kas dažniau pasitaikanti situacija – kai imuninė sistema nebesugrįžta į pradinį lygį, nors mikrobas jau nebekelia grėsmės. Nors tokiam uždegimui nebūdingas nuolatinis stiprėjimas, jis toliau rusena ir neišblėsta. Tai vadinama lėtiniu uždegimu. Besitęsiantis uždegimas nekelia tiesioginės grėsmės gyvybei, bet lemia daug kitų problemų. Rusenantis uždegimas – tai nuolatinė pavojaus būklė. Ar pamenate ląsteles, kurios, pažeistos uždegimo, ir toliau jį kursto, šaukdamos „Gelbėkite!“? Šios ląstelės išlieka sužadinimo būsenos ir nepaliaudamos siunčia organizmui streso signalus. Kai horizonte nesimato pavojingų mikrobų, tokie signalai kelia sumaištį, sužadinamos ir kitos ląstelės. Be to, šie signalai nesiliauja kurstyti imuninių ląstelių, o šios bando pulti „nematomą“ priešą, bet tik sukelia dar daugiau gretutinių pažeidimų ir dar labiau sužadina nuosavas ląsteles.
Imuninė sistema negali arba nemoka tinkamai nusiraminti dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai susiję su besitęsiančiu uždegimą skatinančiu dirgikliu, kuris nėra susijęs su pradiniu patogenu. Tai gali būti maistas, kuriame gausu cukraus arba perdirbtų produktų, ilgalaikis psichologinis stresas, pernelyg sėsli gyvensena, aplinkos toksinų poveikis arba netinkamos mikrobų rūšys žarnyne. Nespecifinį uždegimą gali kurstyti ir riebalų sankaupos organizme, nes perteklinės riebalų ląstelės (ypač esančios pilvo srityje) yra gana „piktos“, jos gamina ir skleidžia uždegimą kurstančius signalus.
