„Kruvinos saulėgrąžos: Rusijos–Ukrainos karo dienoraštis“ yra ketvirtoji karybos apžvalgininko ir karo istorijos tyrinėtojo Giedriaus Petkevičiaus knyga, kurią išleido leidykla „Alma littera“.
Savo dienoraštį pradėjęs rašyti 2022-ųjų vasarį, autorius šį kartą daugiausia kalba apie vieną – Ukrainos ir Rusijos karą. G. Petkevičiui šioje knygoje svarbus ir edukacinis momentas – skaitytojai ras informacijos apie šiuolaikinius ginklus, stipriausias pasaulio kariuomenes, istorines šiandienos karo paraleles su Antruoju pasauliniu ir Žiemos karu. Nemažai dėmesio autorius skyrė karybos pagrindams, aptarė kariaujančių šalių taktikas. „Norėjau suteikti skaitytojui žinių, kurios padės geriau suprasti, ką jis mato karo reportažuose ir vaizdo įrašuose“, – sako G. Petkevičius.
Su knygos „Kruvinos saulėgrąžos: Rusijos–Ukrainos karo dienoraštis“ autoriumi G. Petkevičiumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Knygą pradėjote rašyti tada, kai Ukrainoje prasidėjo antrasis karo etapas. Tarsi apsidraudėte sakydamas, kad pamąstymai – lyg dienoraštis. Ar jau yra išsipildžiusių prognozių?
Savo dienoraštį pradėjau dėlioti dar prieš karo pradžią – reiškiau mintis, nuogąstavimus ir nebijojau reaguoti į besitvenkiančio karo debesis. Prisiminkime, tuomet egzistavo dvi stovyklos – vieni tvirtino, kad karas neišvengiamas, kiti pirmuosius vadino paranojikais ir įvykius aiškino „Putino, kaip didžiojo blefo meistro“ žaidimais. Išties, prognozės – negeras dalykas: jei karas nebūtų prasidėjęs, pirmoji pusė taip ir būtų likusi paranojikais, o dabar jie gali matuotis „aš juk sakiau“ karūną. Prognozavau didžiulę Vakarų paramą ukrainiečiams, kolosalius Rusijos nuostolius ir keletą kitų dalykų, tačiau nesijaučiu dėl to pranašu – tiesiog stengiuosi žvelgti giliau kaip, rašydavo vienas, nebeegzistuojantis savaitraštis.
Gražiai apibendrinate – karo liga. Iš kur kilo mintis lyginti karą su liga, kuri kartais gali tapti lėtine arba baigtis paciento mirtimi?
Ligos turi inkubacinių periodų, paūmėjimų, kartais – regreso laikotarpių. Karai, o šis ypač, vyksta banguojančia amplitude: sėkmės atkarpas keičia oponentų išsekimas, resursų kaupimas – pusės viena kitą atakuoja arba ginasi. Progresui pasiekti reikia stiprių antibiotikų – ginkluotės, papildomo personalo, atnaujintų planų, taktikų ir strategijų injekcijų. Vis dėlto svarbiausia – karus paprastai inicijuoja karštinės paveikti protai.
Tai kokie tie karo ligos simptomai, jei kalbėtume plačiau?
Galėčiau jums pateikti papildomų literatūrinių apibūdinimų, tačiau kariškiai, karo veiksmų strategai yra praktiški žmonės – jie tai vadina įtampos periodu. Kalbant paprastai, kai viešajame, diplomatiniame fronte viena valstybė alpėja dėl netinkamos kitos valstybės politikos, tikrų ar išgalvotų istorinių nuoskaudų ir tuo pat metu stiprina karines pajėgas, rengia pratybas ir „išimtinai gynybiniais tikslais“ koncentruoja ginkluotąsias pajėgas patogiomis pultui kryptimis, greičiausiai tai ir bus simptomai ar rodikliai, kad atvejis, kai kartą metuose lazda iššaus, jau čia pat.
„Kartais tenka skaityti nerimastingus žodžius, kad III pasaulinis karas jau vyksta, tik jis kol kas lokalizuotas Ukrainos žemėje, diplomatiniame fronte bei biurokratų tranšėjose“, – rašote. Ar iš tiesų Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjęs, tik niekas garsiai ir oficialiai apie tai nekalba?
Kiekvienas prisimename posakius, kad istorija sukasi spirale. Jei įvykiai nesikartoja, bent jau rimuojasi, – Homo sapiens būdingi mąstymo šablonai. Žvelgdami į praeities didžiųjų karų mechanizmus, randame daug bendrysčių su dabartine situacija. Iš kitos pusės, kiekvienas strategas suka galvą, kaip nemaloniai nustebinti savo priešininką, tad istorinėmis sąsajomis ir šablonais aklai pasitikėti neverta. Dabar turime savotišką 2022-ųjų vasario mėnesio pradžios situaciją ir jau minėtas dvi stovyklas. Viena tvirtina: Putinas kaip ta žiurkė į kampą įvaryta – atominis ginklas, Zaporižės atominės elektrinės katastrofos inicijavimas ar bent jau totali šalies mobilizacija ir ukrainiečių užvertimas „mėsa“ – viskas yra įmanoma. O kiti teigia, kad šviesa tunelio gale ir ukrainiečių pergalė ryškėja, reikia tik dar šiek tiek pastangų. Nemeluosiu, abu variantus vertinu kaip stipriai tikėtinus.
Neseniai nuskambėjo Prigožino žygis į Rusiją, po kurio daugybė žmonių Vakaruose liko išsižioję. Ar ir šį kartą galimas paprastas paaiškinimas – protu Rusija nesuvokiama? Jų pačių žodžiais tariant?
Tam, ko negali paaiškinti racionaliu, sąlyginiu vakariečio protu ir logika, lieka priskirti antgamtinių ir nepaaiškinamų galių. Agresyviam, išplautomis smegenimis sociumui už mūsų rytinių sienų tik to ir reikia – grėsmingai, iš padilbų žvelgiantis beprotis su lazda rankose kiekvienam normaliam žmogui atrodo stipriai bauginančiai. O jeigu beprotis ne toks jau kvailas, tai šita racionalia baime jis būtinai pasinaudos ir bandys manipuliuoti. Visa laimė, kad demokratijos panašias manipuliacijas gali išspręsti pasitelkdamos policininką su dar didesne lazda. Svarbu turėti ir policininką, ir lazdą.
Labai daug kalbame apie atgrasymo taktiką. Tačiau ką daryti prieš tuos, kurie neturi baimės ir stoja nuoga krūtine prieš stipriausius ginklus?
Priešas puikiai jaučia tiek baimę, tiek ryžtingą nusiteikimą. Tiesa, priešo juslės (žvalgyba) kartais jį gali stipriai suklaidinti. Panašu, kad būtent taip nutiko ir Ukrainos atveju – akivaizdu, kad tokio masto ir tokio įnirtingo pasipriešinimo rusai nesitikėjo.
Savo knygoje plačiai aptarėte ginklus, kuriais kariauja ukrainiečiai ir rusai. Kaip manote, kodėl verta apie juos žinoti?
Itin plati tema – kalbant apie ginklus, kiekvienas netinkamas civilio ir kariškio pasirinkimas lemia žūtis, sužeidimus, galiausiai, pralaimėtą mūšį. Aš vis dar prisimenu nukautus ukrainiečių civilius karo pradžioje, kai šie ruošėsi pasitikti šarvuotą rusų koloną su Molotovo kokteiliais rankose. Viešojoje erdvėje dažnai tenka skaityti apie prastą Lietuvos gyventojų finansinį raštingumą. Taikos metu tai svarbu, tačiau karui atėjus mūsų žemėn karinis raštingumas lems ne tai, kaip gyventi turtingai ar skurdžiai, o apskritai – gyventi ar ne. Pagrindinių karybos principų išmanymas yra labai svarbu.
Ką jaučiate, kai matote karinės technikos virtinę Lietuvos keliuose?
Pasireiškia profesinės ligos simptomai – imu skaičiuoti karinės technikos vienetus, jų priklausomybę (Lietuvos kariuomenė ar NATO sąjungininkai), mintyse primenu sau vykstančias pratybas ar galimus karinių vienetų perdislokavimo maršrutus. Kalbant paprastai, karo technika pratybose – tai saugumo jausmas valstybėje.
Savo knygoje išvardijote penkias stipriausias pasaulio kariuomenes. Kuo rėmėtės sudarydamas savo penketuką?
Žinoma, formalus vertinimas pateikiamas globalfirepower.com duomenų bazėse, tačiau būtina suprasti kontekstą ir pasigilinti. Skaitančiuosius gali piktinti, kad Rusijos kariuomenė vis dar pristatoma kaip antroji pasaulyje – juk juokaujama: ji tiesiog antroji Ukrainoje, o po Prigožino akcijos – apskritai, antroji Rusijoje. Kaip ji gali būti antroji? Tada aš pašnekovo klausiu, jeigu RF ginkluotosios pajėgos nėra antroje vietoje, tai kokia kariuomenė, jūsų manymu, turėtų joje atsidurti? Žmonės nežino... Sako – gal Kinija? Puiku, o ką jūs žinote apie Kinijos kariuomenę, jos ginkluotę, struktūrą, pastarųjų dešimtmečių kovinę patirtį? Paprastai atsakymo nesulaukiu. Vertinimai gimsta palyginimuose, atskirų dėmenų ir rodiklių analizėse.
Kaip apibūdintumėte Lietuvos kariuomenę? Ar karuose būta istorijų, kai maža šalis nugalėjo, nors pergalė prognozuota daug didesniam priešui?
Ieškant Dovydo ir Galijoto kovos analogijų, pirmoji mintis, kuri kyla, – žydų ir arabų karų serija, iš dalies suomių ir sovietų Žiemos karas.
Nuo 2014-ųjų Lietuvos kariuomenė žengia priekin septynmyliais žingsniais, po 2022 metų vasario šį ėjimą ji dar gerokai paspartino. Ir jeigu turėtume prieš akis du sąrašus – „Ką įsigijome“ ir „Ko mums dar reikia kariuomenei“, pastarasis būtų gerokai ilgesnis. Negalime net stabtelėti, atvirkščiai – privalome didinti gynybos modernizavimo apsukas.
„Karo romantika dažnai patraukli tol, kol karo nėra, tačiau prasidėjus agresijai...“ – rašote. Kas nutinka, kai realiai prasideda karas?
Pradžioje – šokas ir baimė. Visiems be išimties. Profesionaliam kariškiui gali pavykti šiuos jausmus suvaldyti per kelias akimirkas ar minutes, bet iliuzijose gyvenusiam civiliui, deja, tai gali būti pirmasis ir paskutinis jausmas, patirtas karo pradžioje. Toks civilis karą matė tik filmuose, karui nesiruošė, nes to negali būti, jis nežinos, nei kur eiti, nei ką daryti vykstant karo veiksmams. Atvirkščiai – gali mėginti karo technikos judėjimą filmuoti iš arti ar mėginti pradėti diskusiją su priešo kariais.
Rašote apie tai, kad civiliai miestuose – tik niekam nereikalingas trukdis. Ir vis dėlto, ar civiliai mieste kuo nors galėtų pagelbėti kariams?
Žinoma, jeigu kalbėsime apie aktyvius karo veiksmus, daugiabučio namo rūsyje sėdintys moterys ir vaikai yra trukdis nuosavoms pajėgoms – vietoje tiesioginės kovos reikia rūpintis civilių evakuacija, o priešas tokią situaciją gali išnaudoti savo tikslams. Visgi, vienam kariui, kad jo kovinė veikla būtų maksimaliai efektyvi, reikia nemažai jį aptarnaujančių žmonių – tik Holivudo filmuose rodoma vieno žmogaus armija gali būti efektyvi. Kariams reikia maitintis, ilsėtis, gydytis, džiovinti rūbus, gauti šilumos ir karšto maisto, miegoti, siūti, skalbti ir taip toliau, civiliai tam gali stipriai pasitarnauti.
Ukrainoje jau keletą metų buvo formuojami teritorinės gynybos būriai. Kodėl lietuviai nesinaudoja šia praktika?
Nėra visai taip – Lietuvoje veikia tokie teritorinės gynybos vienetai kaip Krašto apsaugos savanorių pajėgos, kiekviename regione turime vietines Šaulių Sąjungos rinktines. Sutinku, kad trūksta integralumo – galbūt nėra aiškiai pasidalytos kompetencijų, tarpusavio sąveikos užduotys arba jos nėra tiksliai iškomunikuotos eiliniam personalui. Vis dėlto matau, kaip auga minėtos organizacijos, gerėja jų materialinė bazė, keičiasi vadai, tobulėja teisinė pusė, ir tikiu, kad šalia reguliariosios kariuomenės regionuose veiks stiprūs ginkluoti šalies gynėjų būriai – visas prielaidas tam turime – nuo paskirtų karinių komendantų iki organizuotų patriotiškų piliečių.
Jūs daug žinote apie karą, ginklus ir kariuomenes. Ką kalbate žmonėms susitikimuose? Kaip juos raminate, juk nerimo aplink labai daug?
Prisipažinsiu, ramumos ir atsipalaidavimo mano kalbose nebūna. Aš nekeliu sau terapinio vaidmens užduoties, nebent tuo atžvilgiu, kad skatinu žmones domėtis karyba ir taip sau padėti. Paprastai sakau – informuotas, vadinasi, stiprus, o stiprų nugalėti sunku. Būkime stiprūs.
Socialiniuose tinkluose sklando daugybė informacijos, prognozių ir pranašysčių. Kaip atsirinkti, ką verta skaityti ir ko – ne?
Šioje vietoje kiekvienam reikėtų atsikratyti linijinio mąstymo – būtina kartais nerti giliau, žvilgtelėti į kelias skirtingas nuomones ir viską vertinti su nemenka skepsio doze. Mažai beliko respektabilių informacijos šaltinių, kurie tikrai meluoti negali – kartais klystama dalijantis gerai suformuotomis fake news naujienomis, kartais klystama dėl asmeninio žurnalistinio ar gyvenimiško nepatyrimo – neretai karštas naujienas formuoja ir jas pateikia gana jauno redaktoriaus ranka, o jeigu žodžiai „karo menas“ ir „karyba“ pastarąjį kartą girdėti vidurinėje mokykloje, bėda netruks ateiti. Tai dar viena priežastis domėtis šiomis temomis plačiau.
Žiniasklaidos priemones, ekspertų pasisakymus vertinu ne iš „tiesa / netiesa“ perspektyvos, o per „labiau / mažiau tikėtina“ prizmę. Pamenate, ką sakiau, – žvelk giliau.
