Dvidešimt trejų metų sulaukusi išmintinga ir savimi pasitikinti Sibilė Spencer XIX amžiaus Londone jaučiasi įkalinta. Beveik visos draugės jau ištekėjusios ir susukusios šeimos lizdus, o ji tebegyvena tėvų namuose ir mato, kad jai taikoma kur kas daugiau taisyklių bei draudimų nei jaunesniam broliui. Ji jau suprato, kad netekėjusios moters padėtis visuomenėje prilygsta nesubrendusio vaiko statusui, nesvarbu, kokia protinga ta moteris būtų. Taigi jai, norinčiai turėti daugiau laisvių, vedybos tikriausiai yra vienintelė išeitis. Tad, kai Benjaminas Hopkinsas, ambicingas tėvo laivybos įmonės darbuotojas, parodo susidomėjimą ja, Sibilė pasinaudoja šia galimybe pabėgti.
1836 metais Sibilė su sutuoktiniu Benjaminu atvyksta į Maroką plėsti savo tėvo prekybos imperijos. Susižavėjusi egzotiška Šiaurės Afrikos šalies kultūra, ji mėgaujasi turgaviečių šurmuliu, naujais kvapais ir Mogadore tvyrančiu dykumos karščiu. Sibilė neabejoja, kad gyvenimas čia tūkstantį kartų geresnis nei atšiaurioje ir šaltoje Europoje. Ji pagaliau pasijunta tikra pasaulio piliete ir džiaugiasi naujai įgyta laisve, savarankiškai sudaro pirmuosius verslo sandorius, susidraugauja su vietiniais ir pirmą kartą įsimyli žavų bei charizmatišką prancūzą. Tačiau nenumaldomo pinigų bei įtakos troškimo vedamas Benjaminas įsivelia į nešvarius reikalus ir vis labiau nutolsta nuo žmonos bei jųdviejų mažamečių sūnų. O tuomet sutuoktinis suimamas dėl siaubingų kaltinimų ir Sibilės pečius užgula sunki nežinomybės našta.
Išmintinga bei savimi pasitikinti šviesiaplaukė, musulmonų krašte dažnai vadinama Mogadoro liūte, ilgainiui pelno vietinių pagarbą ir įrodo, kad yra stipri ir gali pati tvarkytis ne tik asmeninį gyvenimą, bet ir tarptautinės prekybos reikalus. Likimas ją dažnai nubloškia į sudėtingas, kartais net beviltiškas situacijas, tačiau ji niekada nepasiduoda.
Antroje knygos dalyje Hopkinsų vaikai vaizduojami jau suaugę ir susikūrę savo gyvenimą, bet ir čia pagrindine figūra išlieka pati Sibilė. Ne mažiau išskirtine asmenybe Maroke tampa ir jos suaugusi duktė Emilija. Po ilgo laiko į gimtuosius namus sugrįžta Sibilės sūnūs ir, regis, turėtų įsivyrauti tikra idilė, tačiau tuomet į viešumą iškyla daugybę metų slėpta tamsi šeimos paslaptis...
Autorių pora vaizdingu rašymu ir įdomiu siužetu tiesiog įtraukia į nuostabią „Tūkstančio ir vienos nakties“ šalį. Kiekvienas personažas žavi savo tikroviškumu su visomis silpnybėmis ir ydomis, o neretai iškyla ir europiečių bei arabų pasaulio skirtumai. Skaitytojai gali drauge pasivaikščioti po istorines Maroko gatveles, žvilgtelėti į slapčiausius haremo moterų kambarius ir artimiau susipažinti su mums vis dar neįprasta kultūra, kurioje moteris yra tik dirva vyro sėklai. „Ji turi tau paklusti, gimdyti tau sūnus, kurie bus tavo palikuonys, ir dukteris, kurios rūpinsis tavimi senatvėje! Jei Maroke nori turėti sėkmingą verslą, įsidėk į galvą vieną dalyką: jūs, europiečiai, turite laikrodžius, o mes čia, Rytuose, turime laiko.“
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė
Ištrauka
– Noju niam! Tomai! Maaa! Mamaaa! – Nerišli vaiko kalba baigėsi graudžiu verksmu.
Sibilė atsiduso, padėjo į šalį ką tik atplėštą voką ant stalo ir išėjo į balkoną.
– Na, kas dabar atsitiko? Tomai, kodėl erzini mažąjį broliuką?
Trimetis Tomas nekaltomis akimis žvelgė į mamą aukštyn. Šalia jo stovėjo dvejų metukų dar neturintis Džonas ir gailiai verkė.
– Mama, noju niam!
Skųsdamasis jis rodė į Tomą, kuris laikė prakąstą pyragėlį iškėlęs taip, kad mažasis brolis nepasiektų.
Sibilė turėjo labai pasistengti, kad neimtų šypsotis. Ant ilgų kelnyčių apvilkti mažais vaikiškais kaftanais, abu atrodė be galo mieli, ypač rubuilis Džonas. Vis dar kaip kūdikis, putlus ir minkštutis, jo užverktos akys dabar buvo liūdnos. Abu šviesiais garbanotais plaukais, abu mėlynakiai, tik mažojo veidukas apvalesnis, skruostukai rausvi. O Tomas buvo didesnis, lieknesnis, subtilesnių veido bruožų, todėl atrodė vyresnis nei trejų.
Džonas buvo penkiolika mėnesių jaunesnis už brolį. Kai gimė Tomas, Sibilė spaudė Benjaminą sakydama norinti dar vieno vaiko, geriausia – mergaitės. Po nedidelio laiko tarpo vėl pastojusi, ji labai džiaugėsi. Gimė ne mergaitė, o berniukas, bet, pirmąkart paėmusi į rankas rausvą putlutį kūdikį, visai pamiršo svajojusi apie dukterį.
– Atėmei iš brolio jo ragelį, Tomai? – paklausė Sibilė.
– Ne, mamyt! – Tomas stipriai papurtė galvelę. – Jis įmetė savo ragelį į baseiną, o tėčio karpiai jį suėdė.
– Ar taip ir buvo, Džonai?
Sibilė žvilgtelėjo į baseiną, kuriame neskubėdami plačius ratus suko riebūs auksaspalviai karpiai – Benjamino pasididžiavimas.
Mažasis verkdamas linktelėjo. Jis buvo smaližius, saldumynai jam buvo tikras džiaugsmas, ypač mėgo cukraus pudra apibertus saldžius ragelius su migdolų įdaru, kuriuos Nadira vadino „gazelės rageliais“.
– Kiek kartų aš tau sakiau, kad valgyti turi sėdėdamas ir neskubėdamas, Džonai? Tada niekas neiškris iš rankų, – auklėjo savo jaunesnįjį sūnų Sibilė.
– Noju niam, – skundėsi Džonas.
– Daugiau ragelių nebėra. Turėsi palaukti pietų, mielasis. Eikit žaisti toliau!
Mažasis patempė lūpą. Atrodė, tuoj vėl pradės verkti.
– Imk!
Tomas perlaužė likusį savo ragelį per pusę ir vieną dalį padavė broliui, o tas tučtuojau susikimšo viską į burną. Sibilei širdyje pasidarė šilta.
– Labai gražiai pasielgei, branguti.
Tomas buvo jautrus vaikas. Jis rūpinosi ne tik mažuoju broliuku, jam taip pat rūpėjo, kad visiems aplink viskas būtų gerai: ir mamai, ir tėčiui, ir Firialei, ir Nadirai, ir kitiems namų tarnams. Berniukas gailėjo ir gatvėje sėdinčių elgetų, vis klausinėjo mamą, ar jie turi ką pavalgyti, kur miegoti, ar turi tokią lovą kaip jis.
Sibilė buvo dėkinga likimui už tai, kad jos pirmagimis taip gerai vystėsi ir augo. Kai jis gimė, jos krūtyse nebuvo pieno. Keletą mėnesių teko vaiką maitinti asilės pienu per žinduką, pritaisytą ant puodelio su snapeliu. Asilo patelę parūpino Rustonas dar tada, kai Sibilė karavansarajuje ilsėjosi po gimdymo. Be to, jis padėjo ją su naujagimiu saugiai pargabenti į Mogadorą. Benjaminas negalėjo ilgiau pasilikti, nes turėjo uoste pasitikti laivus, atplaukiančius iš Londono. Ji pati įkalbinėjo jį joti, nors širdies gilumoje pasijuto nusivylusi, kai jis paskui iš tikrųjų paliko ją karavansarajuje. Kita vertus, jei taip nebūtų atsitikę, ji taip ir nebūtų sužinojusi, kad Rustonas toks įdomus pašnekovas ir toks žavus linksmintojas. Kai ji su kūdikiu vėl gulėjo neštuvuose, kuriuos nešė keturi vergai, jis jojo greta, juodu šnekučiavosi. Rustonas pasakojo, kaip, pasibaigus karui su Alžyru, keliavo po Šiaurės Afrikos šalis. Savo susitikimus su karingomis berberų gentimis, išmintingais arabų mokslininkais, Rytų valdovais, skęstančiais neįsivaizduojamuose turtuose ir neregėtoje prabangoje, jis vaizdavo taip gyvai, kad Sibilei atrodė, jog ir pati ten yra buvusi. Ypač įdomu buvo klausytis apie tai, kaip jis, persirengęs musulmonu, apsilankė Mulai Idrise, švenčiausiame Maroko mieste, svarbiausioje piligrimų lankymo vietoje.
– Džonai! – šūktelėjo Sibilė, pasilenkusi per balkono turėklą. – Pasakyk broliui „ačiū“ už tai, kad pasidalijo su tavim savo rageliu. Girdi?
– Atiūū, Tomai, – sumurmėjo mažasis pilna burna.
Paskui ištiesė cukrumi aplipusią rankytę.
– Noju daudiau!
– Tai pagauk! – šelmiškai nusijuokęs Tomas pasileido bėgti.
Mažasis nulapsėjo jam iš paskos.
Sibilė žiūrėjo į vaikus, kaip jie suka ratus aplink seną alyvmedį, paskui pamatė, kad nusitaikė šturmuoti saulės laikrodį, kurį Benjaminas įsigijo daugiau nei prieš dvejus metus, švęsdamas itin gerai pavykusį sandorį. Sibilės nuostabai, jis pats tada iškasė duobę ir padarė laikrodžiui pamatą. Šiaip jos vyras fiziniais darbais niekada nesižavėjo. Kai surinktas, nupoliruotas ir teisingai nustatytas saulės laikrodis pagaliau stovėjo jų riado kieme, jis dar greta įkasė į žemę stulpą, ant jo pakabino Jungtinės Karalystės vėliavą ir pasikvietė kaidą į svečius. Sibilė gerai atsiminė, kaip išdidžiai Benjaminas jam demonstravo savo saulės laikrodį. Jo sūnūs tą daiktą taip pat įvertino, bet, dideliam tėvo apmaudui, tik kaip tinkamą lipynę.
– Pasitraukit nuo tėčio saulės laikrodžio! Ar girdit abu? – iškart riktelėjo Sibilė, pamačiusi ant jo lipantį Tomą.
Tiesa, Benjamino namie nebuvo: kuo geriau jam sekėsi prekybos reikalai, tuo mažiau laiko jis leido su šeima. Bet Sibilė nenorėjo rizikuoti, kad, netikėtai jam pasirodžius, vėl nekiltų barnių.
Kaip gerai, kad Mogadore berniukai ištisus metus galėjo šėlti lauke. Kad ir dabar. Gruodžio pradžia, o oras čia buvo toks švelnus kaip pavasarį Anglijoje. Riado vidiniame kieme žydėjo rožės, puošnioji bugenvilija tebeskleidė svaigų kvapą, o ant nedidelių apelsinmedžių, kuriuos Sibilė paprašė pasodinti abipus medinių laiptų, kabojo saldūs vaisiai. Jai patiko, kad čia nereikia nei šiltų batų, nei movos, kad galima pamiršti ir kailinę kepurę, ir ilgą žieminį paltą. Išeidama iš namų užsimesdavo tik skarą ant pečių – jos užteko, kad nebūtų šalta. Užtat ji mielai sutiko taikytis su dulkėmis ir smėliu, kurių vėjas prinešdavo į namus.
Ji grįžo į kambarį. Jos senojoje tėvynėje dabar visi kūreno židinius, o čia pakako atviro varinio indo, kuriame liepsnojo keletas gabalėlių anglių ir skleidė malonią šilumą. Priėjusi prie vazos, stovinčios ant stalelio netoli ugnies, Sibilė paėmė iš jos gabalėlį kvepiančių sakų ir įmetė į žarijas. Netrukus kambaryje pasklido malonus ambros ir muskato kvapas. Sibilė užmerkė akis, ir jos vaizduotėje atgijo paslaptingo Rytų pasaulio vaizdai. Ji mėgo juos, jai patiko čionykštis gyvenimas, o Benjaminas – priešingai, į viską žvelgė su nepasitikėjimu.
