Kelnas, 1941-ieji. Ana auga kepėjų šeimoje – su teta Marija ir dėde Motiejumi. Labiausiai jai patinka kepykla su didele duonkepe krosnimi iš tikro vulkaninio akmens. Tačiau karo negandos viską pakeičia: Motiejus sulaukia šaukimo į kariuomenę, o po oro antskrydžių kepyklos nelieka. Kelnas virtęs griuvėsių dykuma, sukaustytas šalčiausios šimtmečio žiemos.
Bandydama išgyventi Ana prisijungia prie vagių gaujos, išgarsėja kaip sumaniausia anglių vagilė visame mieste. Kai mažiausiai to tikisi, įsimyli, o nauji pavojai tampa rimtu jausmų išbandymu. Gindamosi nuo šalčio, bado ir pavyduolių, Ana su teta iš paskutiniųjų siekia svajonės – atstatyti sugriautą kepyklą. Ir viliasi, kad mylimi vyrai galiausiai grįš.
Lilly Bernstein – Kelno žurnalistės ir rašytojos Liobos Werrelmann pseudonimas. Už debiutinį romaną „Hinterhaus“ (liet. „Kitapus fasado“) 2020 metais ji buvo apdovanota prestižine Frydricho Glauzerio premija. Autorė kilusi iš kepėjų šeimos, užaugo tarp krautuvėlės ir kepyklos sienų. Pokarį gyvai prisimenanti jos mama taip pat buvo kepėjo dukra. „Griuvėsių mergaitė. Anos svajonė apie laimę“ – tai pats asmeniškiausias autorės romanas, ilgai puoselėtas išsipildęs troškimas.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Asta Dvilaitienė.
Ištrauka
Kai mažuoju Karlu vedina Ana išėjo iš siauro Liepų skersgatvio į Senąjį turgų, tekanti saulė švietė jai į nugarą, net atrodė, lyg švelniai kutentų kaklą. Nors tą ankstyvą 1946 metų spalio rytą dar nebuvo kaip reikiant išaušę, auksiniai spinduliai driekėsi toli per visą aikštę – tai dėl to, kad Senasis turgus nebuvo tikra aikštė. Iš šešėlį metusių aukštų, siaurų prieš karą stovėjusių namų buvo likusios vien žemos griuvėsių krūvos. Tik kepėjų gildijos pastatas ir kampinis namas priešais tebestovėjo, jų išorinės sienos atlaikė bombų krušą, bet stoguose žiojėjo didelės skylės. Auksinėje saulės šviesoje tie griuvėsiai atrodė savotiškai mielai, tarsi koks milžinas čia būtų žaidęs su kaladėlėmis ir viską išmėtęs. Ana atlošė galvą ir pro kepėjų gildijos pastato viršutinių aukštų langus pažvelgė į dangų. Koks neįtikimai jis šiandien! „Beveik toks pat mėlynas kaip kadaise mažojo Karlo akytės, kai buvo kūdikis“, – pamanė Ana.
Ana mylėjo Karlą ir mėgdavo rytais drauge žingsniuoti į mokyklą. Nesvarbu, ar būdavo pavargusi, alkana ar nusiminusi, Karlas visada ją prablaškydavo.
Ana švelniai spustelėjo jo rankutę. Karlas pakėlė galvą su vario raudonumo plaukų kupeta, sužiuro giliomis, ilgainiui žaliomis virtusiomis akutėmis ir labai rimtai pareiškė:
– Negalime pamiršti savo žaidimo!
– Niekaip, – nusišypsojo Ana. – Tu pradėk!
– Aš matau kai ką, ko tu nematai, – nieko nelaukdamas, sukrykštė Karlas, – ir tai yra raudona!
Tai buvo jų mėgstamiausias žaidimas, kasryt jį žaisdavo. Ana vis stebėdavosi, koks įžvalgus Karlas. Kasdien abu bastydavosi po griuvėsių kalnus, bombų išmuštus kraterius, nuolaužų krūvas, bet Ana nė nepastebėdavo mažmožių, kuriuos pamatydavo Karlas. Prie atkasto įėjimo į rūsį – šiltai įvyniotą kūdikį, godžiai čiulpiantį skepetos galiuką. Iš griuvėsiuose įrengtų varganų priebėgų į dangų kylančius dūmelius visur, kur žmonės kūreno laikinas krosneles. Suknelę, plevėsuojančią ant tarp dviejų apgriuvusių kaminų ištiestos virvutės, kaip aguona raudoną.
– Žinau! – sušuko Ana, kita ranka rodydama į suknelę. Tačiau Karlas, regis, jos negirdėjo, staiga sustojo prie iki pusės sugriautos namo sienos, ant kurios balta kreida buvo kažkas užrašyta.
– Kas čia? – paklausė suraukęs kaktą, rankute rodydamas į užrašą, kurio dar vakar tenai nebuvo – Ana tuo buvo tikra. Kad jį kur paraliai – na, ir pastabus tas mažius!
„Ketė gyvena, – perskaitė ji, – pas Dytrichus, Trimborno gatvėje.“
– Valio! Valio! Valio! – suspiegė Karlas džiugiai stryktelėdamas. – Jie ją rado!
– Taip, Karlai, – sušnabždėjo Ana, šiek tiek stipriau spustelėdama jo ranką. – Manau, kad taip.
Ji kasdien skaitydavo Karlui žinutes, kurias žmonės kreida užrašydavo ant apgriuvusių, kulkų suvarpytų sienų. Taip susižinodavo kadaise čia gyvenę kaimynai, draugai, šeimynykščiai, išskirti karo. Užrašydavo, kur juos likimas nubloškė, teiraudavosi apie dingusiuosius. Mėnesių mėnesius ant šitos sienos akį rėžė užrašas: „Kete, kur tu?“ Dešimtis panašių užrašų Ana matydavo visame senamiestyje. Atrodo, kad ši paieška baigėsi laimingai. Dingusi Ketė gyveno Trimborno gatvėje, pas Dytrichus.
Karlas vis dar nenustygo vietoje. Ana meiliai jį stebėjo, sykiu jusdama, kokius prieštaringus jausmus pažadino žinia apie išgyvenusią nepažįstamąją Ketę. Kaip ji pavydėjo Karlui jo vaikiško džiugesio! Kiekviena širdies ląstele buvo išsiilgusi dviejų žmonių, iš to ilgesio net negalėjo džiaugtis kitų džiaugsmu radus vienam kitą.
Ana sunkiai nurijo seiles. Kad tik ir jos paieškos laimingai baigtųsi!
Kai juodu su Karlu jau buvo beveik įveikę paskutinį kelio galiuką, Ana uždraudė sau mąstyti apie Jozefą. Uždraudė sau apie jį galvoti, kaip kad buvo uždraudusi mąstyti apie dėdę Motiejų. Tas skausmas buvo per didelis. Jei būtų jam pasidavusi, nežinia, kuo viskas galėjo baigtis.
Valrafo aikštėje, priešais „Monopolio“ viešbutį, žvirbliai nuo grindinio rankiojo trupinius, tarsi karo niekada nė nebūtų buvę. Ir svečiai kaip kadaise mėgavosi kava ir pyragais, tik dabar, spalio mėnesį, jie sėdėjo lauke, nes kavinėje vis dar nebuvo langų. Šalia esanti Aukštoji gatvė vietomis užversta. Į pirmyn atgal riedančius vagonėlius moterys, vaikai, senukai ir vienas kitas vyras krovė akmenis ir šiukšles. Bėgiai vedė tiesiai į Hanzos žiedą, Ana buvo girdėjusi, kad iš griuvėsių supiltą nedidelį kalną žmonės planavo apsodinti medžiais ir krūmais, – vėliau, kai viskas praeis. Ana to negalėjo įsivaizduoti, kad ir kaip būtų norėjusi.
Iš jos mokyklos buvo likę lygiai pusė pastato. Kur kadaise buvo berniukų klasės, dabar žiojėjo milžiniška duobė. Prieš pat pusę aštuntos iš visų pasaulio pusių plūstantys vaikai, krypuodami per laikinai kur ne kur lentomis išklotus takus, ėjo į buvusią mergaičių mokyklą.
Pamokos berniukams ir mergaitėms mokykloje vyko kartu, nors berniukai turėjo sėdėti dešinėje, o mergaitės – kairėje klasės pusėje. Vaikai keturiese ar penkiese susisprausdavo į suolą, kuris iš tikrųjų buvo skirtas dviem. Kiek stumdymosi ir triukšmo buvo! Ana norėjo, kad Karlas sėdėtų šalia jos, kuo toliau nuo išstypėlės Linos, kuri vakar prasivardžiuodama jį vėl pavadino Morka.
Juodu vos spėjo įsitaisyti suole, kai į klasę įėjo panelė Štiusgen, ir triukšmas bemat liovėsi.
Ana žavėjosi panele Štiusgen beveik dar labiau nei anksčiau. Mokytoja vienu metu mokydavo keturiasdešimt, o kai kuriomis dienomis – kone penkiasdešimt vaikų. Ji kalbėjo žemu, dainingu balsu, berniukai ir mergaitės gaudyte gaudė kiekvieną jos žodį. Net Karlas klausėsi išsižiojęs, nesvarbu, ar ji aiškino apie trupmenas, ar pasakojo apie osmozę. Jis įsijautęs keverzojo įsivaizduojamas raideles ant mažos grifelinės lentelės. Anai net linksma darydavosi dėl jo uolumo.
Šiandien panelė Štiusgen jaunesniems mokiniams aiškino, kaip paukščiai rūpinasi savo jaunikliais, o vyresnieji savarankiškai sprendė matematikos uždavinius. Ana jau seniai buvo baigusi ir džiugiai stebėjo, kaip Karlas, prikandęs viršutinę lūpą, piešia ant lentelės kažką panašaus į sparnus ir snapus.
Panelė Štiusgen atrodė labai pasikeitusi. Net Anai krito tai į akį, nors išvaizda ir drabužiais ji nė kiek nesidomėjo. Tačiau negalėjo negirdėti, kaip karštai kitos mergaitės aptarinėja panelės Štiusgen stilių, jos aptemptus sijonus ar palaidines giliomis iškirptėmis. Anksčiau panelė Štiusgen rengdavosi labai kukliai, vargu ar kas nors būtų prisiminęs, ką ji apskritai vilkėjo. Bet dabar jos drabužiai buvo iš tikro nailono! Ir Anai tai atrodė keista, iš Jozefo ji puikiausiai žinojo, kiek juodojoje rinkoje kainuoja nailonas. Keisčiausia vis dėlto buvo, kad panelė Štiusgen darėsi vis apvalesnių formų. Mokiniai atrodė vis labiau sulysę, vis giliau įdubusiais skruostais, o mokytoja, atvirkščiai – kiekvieną savaitę darėsi storesnė ir storesnė. Aptempti sijonai ir trumpos palaidinės garankščiavosi ant jos apvalėjančio kūno, galėjai pamanyti, kad tuoj tuoj plyš.
Anai šie pokyčiai atrodė labai keistai. Ar panelė Štiusgen galėjo turėti kokią maisto ir nailono slėptuvę?
Vidurdienį ši paslaptis, regis, ėmė aiškėti.
Vaikai jau nekantravo, ir lygiai dvyliktą valandą pasirodė britiškas džipas. Pasisuko ratai, sukaukė variklis, ir jis greitai apvažiavo didžiulę duobę, o tada sužviegė stabdžiai, ir džipas sustojo viduryje mokyklos kiemo. Džipo gale buvo du didžiuliai puodai sriubos, ir vyriausi bei stipriausi berniukai tuoj pat supuolė jų iškrauti. Kiti vaikai jau stovėjo eilėje, laukdami su savo lėkštėmis ir dubenėliais, kai kurie teturėjo švariai išplautas skardines. Didieji berniukai iš karto ėmė pilstyti sriubą, Anai tai atrodė normalu, būtų kilusios riaušės, jei būtų bent kiek uždelsę.
