„Jei norite, kad Elison ir Dženė Makgregor saugiai grįžtų namo, surinksite pinigų. Jei per keturiolika dienų surinksite jų pakankamai, jos bus paleistos. Jei ne, Dženė bus nužudyta.“
Iš Aberdyno kilusios motina ir dukra patenka į muzikinio televizijos šou „Kylanti Britanijos žvaigždė“ pusfinalį. Tačiau jų televizinė svajonė netrukus tampa pačiu tikriausiu košmaru.
Per laikraščius, televiziją ir internetą imama reikalauti išpirkos, skelbiama, kad visuomenei teks papurtyti kišenes, jei nori išgelbėti Elison ir Dženę. Loganas Makrėjus ir jo komanda gavo iš pažiūros neįmanomą užduotį – surasti Elison ir Dženę iki nustatyto termino, bet jie nežino, kas galėtų būti su tuo susijęs. O gal tai tik eilinis televizijos reklaminis triukas? Netrukus gaunama įrodymų, kurie įtikina, kad grėsmė yra reali. Lyg to būtų negana, Makrėjus apkaltinamas vietinės prostitutės išžaginimu, tad jam tenka išsiaiškinti, kas slypi ir už šito kaltinimo.
Laikas senka, bet kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus ir jo kolegos neturi už ko užsikabinti: pagrobėjai nepalieka nė menkiausio įkalčio, nėra jokių liudininkų.
Panašu, kad šlovės kaina tampa vis didesnė, o laimingų pabaigų tikrame gyvenime nebūna – jame vien skausmas ir sutrupinti kaulai...
Knygą iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Ištrauka
Ji prisislenka arčiau, ašaros degina drėgnus skruostus. Kairioji koja liepsnoja, ją degina ir duria, lyg milijonas bičių geltų į tą pačią vietą. Iškruvino visą čiužinį, bet jai tai nerūpi.
Auksiniai saulės spinduliai, prasiskverbę pro užkaltų langų plyšius, ant grindų meta raibuliuojančius pavidalus.
Ledai ir limonadas sode, klausantis, kaip dūzgia bitės ir dainuoja mama, kol tėtis daro kažką iš medžio virtuvei. Smėlio dėžė, pristatyta pilių, pilna princesių ir mažų, juodų kakučių, paliktų kaimynų katino, apie kurį mamytei negalima žinoti, kitaip supyks. Dženei kaimynų katinas patinka. Ji nenori, kad jam nutiktų kas nors bloga.
Sidabrinė juostelė stora ir lipni, tačiau nagais pavyksta atkrapštyti mamos lūpas dengiančio gabalėlio kamputį.
Dženė suima ir traukia. Plėšia, kol mamytė galiausiai giliai įkvepia oro ir užsikosėja. Aplink jos lūpas atsirado rožinis stačiakampis, vidinė juostelės pusė aplipusi smulkiais plaukeliais.
– O, Dieve, mažute mano, atleisk man… – Mamytė verkia. – Turime iš čia ištrūkti, turime ištrūkti iš čia tuojau pat, kol jie dar negrįžo! Jie mūsų nepaleis…
Dženė priglaudžia galvą mamai prie krūtinės, bent akimirką pajusdama šiltą minkštumą ir širdies tuksėjimą.
– Turėsi atrišti mamytei rankas.
Tai trunka visą amžinybę. Kaskart, aptikus galą, jis nuplyšta ir nusilupa ir mamytė verkia, ir Dženė verkia, ir jai labai sunku, ir taip skauda kojas… Bet galiausiai juostelės nebelieka ir mamytė atsisėda.
Dženė yra gera mergaitė. Jai tereikia truputį pailsėti. Užsimerkti ir palaukti, kol deginantis skausmas nurims. Gera mergaitė…
– Mažute?
Kažkas papurto ją už peties.
– Eime, turime keliauti. Greitai. – Mamytė atvynioja Dženei riešus. – Ar paeisi? – Ji pažvelgia žemyn. – O, Dieve, kiek kraujo…
Mamytė nuplėšia lipnią juostelę Dženei nuo veido, truputį skauda, bet ne tiek, kiek degančią pėdą.
– Noriu tėvelio…
– Turime iš čia sprukti.
– Aš pavargau.
Mamytė prispaudė Dženei prie kaktos delną.
– Kokia tu šalta…
Ji iškelia rankas ir mamytė ją apkabina. Prispaudžia taip arti, kad ji nebegali kvėpuoti. Bet nieko tokio. Norisi truputį pailsėti. Pasišildyti. Pasijusti mylima.
Pasigirsta žvangėjimas ir grandinė nuslysta jai nuo kaklo it šalta metalinė gyvatė.
Dar vienas žvangtelėjimas. Dženė prisiverčia atsimerkti ir išvysta mamą, laikančią mažiuką, blizgantį rakčiuką, apnuoginusią viršutinių dantų eilę it piktas šuo.
– Visgi ne tokie jau jie protingi. Ar ne? – Ji atsistoja ir ištiesia ranką. – Eime.
– Kaip gaila neišnaudoto potencialo. – Renis nuleido pečius, stebėdamas, kaip teismo ekspertizės laborantas baltame lavonmaišyje išneša iš kambario Daviną Pyrs. Jis nuplėšė nuotrauką, kabančią virš lovos: menišką, nespalvotą Davinos, pozuojančios prie kažkokio didelio agregato, fotografiją. – Ji buvo graži. Nenoriu pasakyti, kad jei būtų buvusi kokia sūtrauka, tai tada nieko, bet… suprantat. – Jis ištiesė nuotrauką Loganui. – Ar teks pranešti jos tėvams?
– Priklauso nuo to, iš kur ji kilusi. – Loganas apvertė nuotrauką. Keturi lipnios gumos gabalėliai prilaikė lazeriniu spausdintuvu atspausdinto lapelio kampus: „Autoportretas, nespalvotas, 18–55 mm, 1/80 sekundės, f./4 ~ Pramoninio Velhedso rajono kiemas“ greta datos ir laiko atspaudo. – Pernelyg parankus sutapimas, ar ne?
– Autoerotinė asfiksija? Pats nesu mėgėjas.
– Ne, kvaily tu, tai, kad mažiau nei per savaitę miršta jau antras Krego Pitersono draugas. Briusas Sangsteris mirė perdozavęs, su maišeliu ant galvos, o Davinai Pyrs nutinka „seksualinio pobūdžio nelaimė“.
– Girdėjau, kad per metus maždaug šešiasdešimt žmonių užsilenkia, nes masturbuodamiesi pasismaugia. Kvaišeliai. Miego arterijai užgniaužti pakanka vos trijų kilogramų jėgos, ir amen. Žinau tikrą istoriją.
Loganas priklijavo nuotrauką ant sienos. Davina Pyrs turėjo akį apšvietimui ir šešėliams, ypač gerai jai sekėsi melancholiški nespalvoti kadrai. Vis atsikartojo miesto nykimo tema: užkalti statiniai, rūdijantys automobiliai, konteineriai, priversti įvairiausių formų daiktų, įdubusios vielinės tvoros, sudužęs butelis, saulė, besileidžianti už išdegusio „Volkswagen“.
Portretai taip pat buvo neblogi, bet jiems stigo peizažų ir natiurmortų intensyvumo. Davina labai mėgo pati pozuoti savo objektyvui. Vienoje nuotraukoje ji vilkėjo vien džinsais ir liemenėle ir per petį žiūrėjo į objektyvą, stovėdama kažkokiame apleistame name – sienos aprašinėtos grafičiais, ant grindų krenta šviesos ruožai. Meniška ir kartu kažkaip grėsminga. Jai per petį ėjo tatuiruotė – kiniškas drakonas, alsuojantis ugnimi… Samantai ji būtų labai patikusi.
Loganas nuplėšė nuotrauką nuo sienos.
Šiandien taip ir nepasiryžo jos aplankyti. Nesukaupė drąsos atsisėsti nedidelėje palatoje ir klausytis, kaip aparatai kvėpuoja už ją. Laikyti jos šaltą ranką, apsimetant, kad viskas bus gerai.
Štai kas nutinka, kai esi visiškai niekam tikęs. Kai negali apsaugoti mylimų žmonių. Kai net nesugebi surasti tai padariusių šunsnukių…
Jis įbedė akis į nuotrauką, jausdamas, kaip išpučia akis.
Galbūt jis visgi nebuvo toks niekam tikęs.
Loganas apvertė nuotrauką ir išvydo dar vieną lipduką, priklijuotą mėlyna lipnia guma: „Autoportretas, nespalvotas, 18–55 mm, 1/2 s, f/16 ~ apleistas pramoninis sandėlis, Ferberno pramoninis parkas“.
Nulupęs visus pastatų išorės kadrus, ėmė ieškoti lipduko, kurio laiko atspaudas sutaptų su pirmąja nuotrauka.
Arčiausiai tikslo buvo vienintelis kadras: aukšti, spyna užrakinti vartai, o už jų – pilkas, kvadratinis pastatas užkaltais langais ir dideliais atkeliamais vartais, pro kuriuos tilptų ir šakinis keltuvas. Įmonės pavadinimo beveik nebesimatė per beržą, augantį kiaurai tvorą. Bet tai nebuvo svarbu: jiems tereikėjo nuvykti į tą industrinį rajoną ir susirasti pastatą iš nuotraukos.
Jis įgrūdo Reniui į rankas tarp grafičių pozuojančios Davinos nuotrauką.
– Fonas niekur nematytas?
Konsteblis palinko į priekį, prisimerkė.
– Mhm… E, ne. Lyg ir?..
– Duosiu užuominą: jis buvo vaizdo įraše, kuriame Dženei Makgregor nupjaunami kojų pirštai.
Su kiekvienu žingsniu rodosi, kad kažkas grūda pėdas į deginantį ledą, bet ji tik sukanda dantis ir nuryja kylančius klyksmus, nustumdama juos gilyn, kur jie gali kunkuliuoti ir drebėti.
Mamytė prispaudusi pirštą prie lūpų, sako ššššššššš. Tada lėtai ir tyliai praveria duris. Už jų dar vienas kambarys, lygiai taip pat aprašinėtas keverzonėmis ir dažais kaip ir tas, kuriame jos buvo uždarytos, bet čia nėra lovos, tik dar daugiau durų. Ji patraukia link durų, esančių pačiame gale.
Dženė nusivalo drėgnas akis purvina rankove, giliai ir virpančiai įkvepia ir nuskuba paskui ją. Pėdos tvarstis permirkęs, lyg įlipus į pomidorų padažo balą, ir kiekvienas žingsnis palieka ant purvino kilimo tamsų pėdsaką.
Be to, skauda.
– Nagi, mažute, jau beveik, juk esi mamos šaunuolė, tiesa?
Gera mergaitė. Ji yra gera mergaitė.
Dženė akimirkai stabteli, švokšdama pro dantis, ašaros rieda skruostais.
Mamytė pabando atidaryti duris, o tada pasako negražų žodį. Griebia rankeną ir ima sukioti ją į kairę ir į dešinę, traukia, niurna, tampo pirmyn ir atgal. Tada atsitraukia ir basa koja spiria į duris.
Pamėgina kitas. Užrakintos. Ir dar kitas. Irgi užrakintos.
– BJAURYBE tu! – Mamytė trenkia delnu į medieną ir trenksmas nuaidi per visą tamsų ir dvokiantį kambarį.
Patamsyje sukriokia šaltas metalinis balsas:
– Klausyk, tu gal juokauji, ką? – Iš prietemos išlenda pabaisa, žengianti į saulę, jo baltas kombinezonas nušvinta. Ant lipduko parašyta RODŽERIS. – Negi manai, kad išeičiau, neužrakinęs durų, kad jūs galėtumėte taip imti ir išeiti? Elison, negi manai, kad aš visai bukas?
Mamytė apsisuka ir prisiploja prie durų.
– Turi mus paleisti.
– Šūdą aš turiu daryti. – Jis iškelia blizgantį daiktą. Dženė ne iš karto suvokia, kad ten – didelis peilis. – Na, tai sugrįši į kambarį kaip gera mergaitė ar teks sutampyti ten tave gabalais?
Degant raudonai, jie įlėkė į Jurgio gatvę: Renis išėmė staigų posūkį, užmesdamas „Vauxhall“ galą, ir Loganas įsikibo rankenos virš keleivio durelių. Užkriokė balto autobusiuko signalas, o „Mini“ vairuojanti senutė iškėlė vidurinį pirštą.
– Kartoju, pramoniniame Ferberno rajone, Stounivude, kuo greičiau reikalinga ginkluota komanda.
– Sekundžiukę…
Pasigirdo caktelėjimas, pauzė, o tada per radijo stotelės kolonėlę užriaumojo Finio balsas:
– Kas vyksta?
Loganas papasakojo apie nuotrauką nuo Davinos Pyrs sienos.
– Ir, jūsų manymu, to pakanka, kad ginkluota komanda atskubėtų…
– Sakau jums, tai lygiai tas pats kambarys, kuris buvo ir vaizdo įraše. Atsargiai, autobusas!
– O sirenos įjungti tikrai negalima? – Mašina iššoko į kelio vidurį, tada vėl grįžo atgal. Už keleivio lango liejosi pro šalį skriejančios parduotuvės, taksi, sunkvežimiai ir žmonės.
– Žiūrėk, jau pusė aštuonių – iki termino liko mažiau nei penkios valandos. Jei jie…
– Palaukit. – Ryšys nutilo. O tada vėl grįžo Finis. – Tikiuosi, čia nebus laiko gaišimas kaip su Stivenu Kleitonu.
– Štai ką pasakysiu: jei taip bus, rytoj iš ryto ant stalo rasite mano atleidimo prašymą.
Nors nepasakytum, kad jam tai būtų didelis nuostolis.
Dar viena pauzė.
– Sutarėm. Ginkluota komanda jau pakeliui.
– O kaip šitas? – Renis parodė pro langą į nebenaudojamą sandėlį.
Loganas palygino su nuotrauka.
– Važiuok toliau.
Tarnybinė mašina šliaužė per pramoninį rajoną, laikydamasi kelkraščio. Deja, tokios vietos trečiadienio vakarais, be ketvirčio aštuonios, atrodydavo vienodai: beveik kiekvienas pastatas rodėsi apleistas, viskas uždaryta, visur tamsu, vien vielinės tvoros ir ant vartų kabančios spynos.
Dangumi nusidriekė juodai violetiniai debesys, mašinų langus nulijo smulki dulksna, virš didžiulio, bjauraus, apleisto aštuntojo dešimtmečio stiliaus betono ir stiklo komplekso, buvusios „British Petroleum“ būstinės, nušvito vaivorykštės puslankis.
– Čarlis Delta Dvylika, čia Fokstrotas Tango Du… Kur, po velnių, jūs esat?
Loganas nuspaudė mygtuką.
– Velhedso kelyje. Vis dar ieškome reikiamo pastato.
– Mes šiuo metu sukame į Rivervju kelią. – Balsas kitame laido gale virto kuždesiu. – Noriu, kad žinotum, jog už mūsų važiuoja tas gyvatė iš SONTT drauge su kriminaliste seržante Teilor, Styl ir Finiu. Sakau, kad žinotum.
Styl vienoje mašinoje su Grynu. Vargšelė Doryn, šita kombinacija tikrai negalėjo baigtis geruoju.
Renis pasuko kairėn, į keliuką tarp dviejų stūksančių sandėlių.
– Žinot, šefe, visad galima suorganizuoti kokį nelaimingą įvykį, kur kas nors netyčia peršauna Grynui kiaušus. Sumaišties metu.
– Negundyk… Štai! – Loganas trenkė delnu per prietaisų skydelį. – Tenai, tas žaliu stogu!
Net ir medis augo kiaurai tvorą.
Prie pastato priekio buvo pritvirtintas didelis išblukęs ženklas „CAMBERTOOLS“: tretinio naftos gavybos metodo sprendimų specialistai“. Pirmas aukštas buvo nudrėbtas rupiu pilku tinku, pora užkaltų langų aklai dėbsojo į šiukšlėmis nuklotą mašinų stovėjimo aikštelę. Antrasis aukštas buvo padengtas tuo pačiu susiraukšlėjusiu žaliu metalu, kaip ir stogas, kai kur atšokusiais ir besilupančiais dažais, nutaškytas žuvėdrų išmatomis. Ant didelių sandėlio vartų kabėjo purvinas ženklas „Avarinis pastatas. Eiti draudžiama“. O ant vartų buvo perspėjimas „DĖMESIO: teritoriją saugo sarginiai šunys“.
– Fokstrote Tango Du, radome pastatą. – Loganas nurodė ginkluotajai komandai, kaip atvažiuoti, tada paprašė Renio pastatyti mašiną gatvėje už penkiasdešimties metrų, už uždaryto mėsainių furgonėlio.
– Kas dabar? – Renis paminkė vairą.
– Įsiveršime į vidų kaip A komanda, sumušime visus blogiukus ir išgelbėsime Elison su Džene.
Jis atsisėdo tiesiau, akys nušvito:
– Jėga! Galime…
Loganas trenkė jam:
– Nebūk kvailas. Sulauksime ginkluotosios komandos, apsupsime perimetrą ir sugalvosime, kaip išlaisvinti įkaites nieko nenužudydami. Kas tau darosi?
– Na, e… Ghm… – Jis išjungė variklį. – Klausau, šefe.
Po penkiolikos minučių pasirodė ir urzgiantis, purvinas nežymėtas autobusiukas. Atsistojo priešais tarnybinį automobilį ir Loganui pro priekinį langą pamojo besišypsantis civiliais drabužiais vilkintis pareigūnas.
– Taigi, taigi. Puiki diena pašaudyti?
– Juk žinai, kas bus, jei tave išgirs Finis, ar ne, Brajanai?
Kitoje kelio pusėje sustojo nežymėtas „Vauxhall“. Šypsena dingo nuo Brajano veido.
– Vilką mini.
Loganas išlipo iš automobilio ir nuskubėjo link autobusiuko galo, slapstydamasis nuo pramoninio „Cambertools“ pastato už mėsainių furgonėlio. Iš kitos mašinos išlipo Finis, Grynas ir Styl. Doryn liko mašinoje ir sulaukusi, kol keleiviai nebežiūrės, trinktelėjo galva į vairą.
SONTT atstovas išpūtė krūtinę, o tada spragtelėjo pirštais:
– Kokia padėtis?
Tu esi suskis. Loganas parodė į pramoninį kompleksą.
– Manome, kad Dženės Makgregor pirštų amputaciją jie filmavo čia.
– Supratau. Ir dar nenustatėte, ar įtariamieji yra pastate?
Styl pasuko elektroninę cigaretę ir paliko kabėti lūpų kamputyje.
– O kada jie būtų turėję tam laiko? Atvyko čia vos minute anksčiau nei mes. Gal dabar norit paraudoti, kad neturime pakankamai aiškiaregiškų galių?
– Man jūsų kalbos jau pradeda įgristi, inspektore.
– Juk dėl viso kito tai aimanavot. – Ir išpūtė į jo pusę netikros cigaretės dūmų debesį.
– Tai penkių minučių niekaip nepavyktų ištverti, taip? – Finis akimirką sužiuro į dangų, tada vėl nuleido akis į žemę. – Kriminaliste inspektoriau Makrėjau, noriu išgirsti rizikos analizę: koks pastato išsidėstymas, kur yra įėjimai ir išėjimai, kur galimai laikomos mūsų aukos, kiek galimų taikinių turime, kokiais ginklais jie greičiausiai ginkluoti…
– Neturime tam laiko. – Grynas atsisagstė švarką, nusivilko jį ir metė į Loganą. Po apačia jis vilkėjo neperšaunamą liemenę ir turėjo pistoleto dėklą.
– O nereikėtų…
– Pridenkit mane! – Vyresnysis komisaras išsitraukė iš dėklo trumpavamzdį pusiau automatinį ginklą ir pritūpęs greitai nuslinko link užrakintų vartų.
– Grįžkit čia! – Finio akys išsprogo, lūpos susiraukė į katino užpakalį, o Grynas judėjo toliau. – Kas jums davė sumautą ginklą?
Žvangtelėjimas ir Grynas jau kitapus vartų slinko pagrindinių durų link.
– Ak, kvaily tu nelaimingas… – Loganas numetė firminį švarką ant drėgno kelio ir padaužė į autobusiuko šoną. – ATIDARYKIT! – Iškišo galvą iš už kampo. – RENI!
– Jau, šefe.
Autobusiuko durelės ūmai atsidarė ir į švelnią dulksną išvirto suplukęs, švokščiantis ginkluotas pareigūnas. Nuo galvos iki kojų vilkėjo juodai, nuo patvarių batų plienu kaustytomis nosimis iki pat neperšaunamos liemenės ir apsauginio šalmo, pasikabinęs ant kaklo automatą.
– Ten kaip orkaitėje.
– Duok savo ginklą. – Loganas ištiesė ranką.
Juodai apsirengęs vyriškis žengtelėjo atatupstas:
– Ką?
– Duok savo ginklą!
Jis ištraukė savo „Glock“, masyvų stačiakampį daiktą, kvepiantį šilta alyva ir plastiku, ir laikė jį prie krūtinės.
– Em… Turėjau užsiregistruoti, kad imu šitą, tai…
Loganas nutvėrė jį. Ištraukė apkabą. Ji buvo pilna, tad įstūmė ją atgal į rankeną ir atitraukė slankiklį, užtaisydamas pirmąja kulka.
