Leitenantei Abei krizės nėra svetimos. Niujorko policijos departamento derybininkė kasdien susiduria su įtemptomis situacijomis. Jos niekas nebestebina.
Abė gyvena įprastą gyvenimą – po darbo grįžta pas du vaikus. Tačiau ji turi paslaptį, kurią žino nedaugelis. Kai leitenantei paskambina Iden Flečer, Vilkokso religinio kulto auka, Abė prisimena skaudžius praeities įvykius, kai pati priklausė šiam kultui. Kas nutiko per tuos metus, kai Iden ir Abės keliai išsiskyrė?
Kažkas pagrobė Iden sūnų ir reikalauja penkių milijonų dolerių išpirkos. Į bylą įsitraukusi leitenantė negali suprasti, kodėl pagrobėjas nusitaikė į Iden šeimą. Abė tiria naujos krikščionių bendruomenės veiklą, kad išsiaiškintų, ar berniukas galėjo būti pagrobtas dėl Iden pasitraukimo iš kulto. Tyrimas sužadina senus prisiminimus ir trukdo kritiškai mąstyti.
Aiškėjant tiesai, Abė suvokia, kad praeitis gali būti ne tokia tolima, kaip ji manė...
Kitos autoriaus knygos: „Žudiko kailyje“ ir „Kapo tamsoje“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Ištrauka
Natanas sekundės dalį dvejojo.
Valandos, praleistos įsivaizduojant šią akimirką ir gludinant užsimojimą, jam padėjo. Tačiau vaizduotėje vyro veidas buvo perkreiptas pykčio. Tai pabaisa žmogaus kūne. O kai dabar įėjo
pro duris, vyras šypsojosi ir rankoje laikė maisto pakuotę. Jo nosis buvo paraudusi nuo šalčio.
Todėl jis užsimojo ne taip greitai ir ne taip stipriai kaip galėjo.
Kai metalinis strypas trenkė vyrui į koją, nuo smūgio strypas suvibravo Natano delnuose ir vos neiškrito.
Vyro veidas persimainė. Jis jau nesišypsojo. Jo akyse Natanas išvydo baisų įtūžį ir skausmą. Girdėjo jį niurnant.
Iš Natano plaučių išsiveržė riksmas, ir tai buvo grynas siaubas, kai jis vėl užsimojo ir trenkė strypu vyrui per koją. Šį kartą stipriau ir žemiau. Kriokdamas tarsi agonijoje, vyras nuvirto ant grindų.
Natanas vėl užsimojo taikydamasis strypu į krūtinę. Vyro rankos judesys buvo toks greitas, kad berniukui tik šmėkštelėjo akyse. Strypas trenkė į ranką, vyras suriko ir sugriebė metalą. Vienu staigiu truktelėjimu išlupo strypą Natanui iš rankų. Natanas išlėkė pro atviras duris, palikęs rėkiantį vyrą. Tada
kliūdamas ir greitai, paniškai kvėpuodamas nuskubėjo koridoriumi ir susirado paradines duris. Mėgino atidaryti, bet jos tik subarškėjo ir liko užsklęstos. Natanas sugriebė įleistinės spynos rankenėlę ir pasuko – vos pajėgdamas ją išjudinti. Verkšlendamas stengėsi iš visų jėgų, išgirdo, kaip spragtelėjo spyna, ir vėl mėginoatidaryti duris. Nieko.
Jam virš galvos buvo antra įleistinė spyna. Pasistiebęs ir išsitempęs pajėgė ją paliesti piršto galiuku.
Vyras liovėsi rėkti. Dabar aimanavo iš skausmo. Natanas atsigręžęs pažiūrėjo į koridorių. Jo niekas nesivijo.
Jam reikėjo kėdės, ant kurios atsistojęs pasiektų aukštesnę įleistinę spyną. Apsidairęs aptiko mažą virtuvę, joje buvo stalas ir metalinė kėdė.
– Natanai! – suriaumojo vyras. – Grįžk čia, tu mažas šikniau! Prisiekiu dievais, jei man reikės tave vaikytis, tu to pasigailėsi!
Natanas kūkčiodamas įsvirduliavo į virtuvę. Kai čiupo metalinę kėdę, jo žvilgsnis pakilo virtuvės siena, ir jis sustingo.
Iš viršaus jam šypsojosi Gabriela.
Tai buvo jos paveikslas, milžiniško dydžio; jis užėmė beveik visą sieną. Natanas negalėjo atplėšti nuo jo akių. Paveiksle sesuoatrodė tokia laiminga, tokia rami. Bet paveikslas buvo kažkoks
keistas. Tokį įspūdį lėmė spalvų įvairovė. Tarsi paveikslas būtųsudėliotas iš mažyčių kvadratukų.
Natanas žengtelėjo arčiau, išryškėjo paveikslo detalės. Iš tiesų
tai buvo kompozicija, sudaryta iš tuzinų mažyčių nuotraukų. Ne, ne tuzinų. Šimtų. Ir kiekvienoje iš tų mažyčių nuotraukų irgi buvo Gabriela. Ji sėdėjo restorane, gulėjo lovoje, stovėjo gatvėje. Daugelyje
nuotraukų ji buvo su draugais. Natanui išdžiūvo burna: kai kuriose nuotraukose Gabriela buvo nuoga.
– Natanai!
Balsas skambėjo jau arčiau. Natanas žvilgtelėjo į koridorių. Juo gulomis artėjo vyras, jo veidas – grynos neapykantos kaukė, dantys sukąsti iš skausmo. Remdamasis rankomis, jis šliaužė grindimis
kriokdamas ir urgzdamas.
Natanas čiupo kėdę ir, nutempęs prie durų, ant jos atsistojo. Tada sugriebė viršutinės spynos rankenėlę ir mėgino pasukti. Girdėjo, kad vyras už nugaros šliaužia greičiau, bet neatsigręžė pažiūrėti, tik iš visų jėgų suko rankenėlę. Ji pasisuko. Pasigirdo spragtelėjimas. Natanas nušoko nuo kėdės ir pastūmė duris. Vidun įsiveržė šalto oro gūsis.
Ir tada vyras jį nutvėrė už kulkšnies. Jo pirštai spaudė vis stipriau. Natanas suriko iš siaubo. Kita koja ėmė mindžioti vyro pirštus taip, tarsi tryptų tarakonus. Klykdamas iš skausmo, vyras
paleido Natano kulkšnį.
Natanas išlėkė į tamsą. Riksmai aidėjo jam įkandin. <...>
