Susipažinsite su sėkmės lydimu muzikantu, pirmos kartos imigrantu kinu, kenčiančiu nuo seksualinio sutrikimo; jauna moterimi, kuri, būdama vos devynerių, su jaunesniais broliu ir seserimi viduržiemį tėvo buvo palikta atkampioje trobelėje; prabangiai gyvenančia darboholike, kurios narciziška motina kasdien pasveikindavo ją žodžiais: „Labas rytas, pabaisa.“
Kiekvienas pacientas turi paslaptį, kuriai atskleisti prireikė ne vienų metų. Jie kreipėsi į Gildiner, norėdami įveikti tuo metu kamavusią problemą, tačiau kančių šaltinis, pasirodo, slypi praeities gelmėse.
Kaip ir pastaruoju metu klasika tapusiose knygose „Stiklo pilis“ (Jeannette Walls) ir „Apšviestoji“ (Tara Westover), kiekvienas pacientas, užtikrintai judėdamas tiesos akimirkos link, įkūnijo savirefleksiją, stojiškumą, atkaklumą ir gailestingumą. Gildiner kartu išgyventas istorijas pateikia jautriai, įžvalgiai, o kartais ir juokingai.
Galima sakyti, kad „Labas rytas, pabaisa“ – tai apsakymų forma perteiktos patirtys, leidžiančios pažvelgti į terapeuto kabineto užkulisius ir iliustruojančios, kaip terapijos procesas gali išgydyti net ir protu nesuvokiamas žaizdas.
Knyga apie įsimintiniausias pacientų istorijas yra viena geriausiai parduodamų Amerikoje, o „Amazon“ mokslo ir psichologijos srityje sulaukė daugiau nei 3000 atsiliepimų.
Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė.
Išrtauka
Nėra dūmų be ugnies
Gastroliuodamas su grupe pietinėse Jungtinėse Valstijose, Piteris susipažino su moterimi, dirbančia padavėja Arkanzaso bare. Jis ten grojo savaitę. Atnešusi jam gėrimų, ji paprašė padainuoti „Džordžiją“, viliokiškai pridurdama:
– Parodyk, kaip ilgiesi Džordžijos valstijos, nes aš kilusi iš ten. Piteriui pradėjus groti šią dainą, visas baras nuščiuvo. Paskui jis pasakė į mikrofoną:
– Daina buvo skirta Melanei, besiilginčiai gimtosios Džordžijos.
Grupės nariai pritrenkti sužiuro į jį: Piteris pirmą kartą per visus šešiolika grupės gyvavimo metų prabilo ant scenos. Piteris sakė, jog matė, kaip jie dėl jo džiaugiasi – net nežinodami apie lankomą terapiją, muzikantai suprato, jog tai lūžis.
Melanė laukė jo pasirodymo pabaigos ir jiedu drauge išgėrė. Piteris man prisipažino, kad stengėsi negalvoti apie seksą, tiesiog mėgavosi akimirka. Ji paklausė, kur jis apsistojęs, o jam pasakius viešbučio pavadinimą, padavėja reikšmingai linktelėjo ir pažvelgė į jį. Piteris teigė prisiminęs mūsų terapiją ir galimybę viską pakreipti taip, kad jis galėtų judėti pirmyn palaipsniui. Jis pasakė jai, kad po dviejų pasirodymų jaučiasi pavargęs, tačiau pakvietė drauge papietauti kitą dieną. Ji pasiūlymą priėmė.
Piteris kartojo sau, kad nereikia nerimauti dėl sekso, juk pirma gali užmegzti draugystę. Per pietus Melanė papasakojo Piteriui, kad jos tėtis kolekcionuoja senas bliuzo plokšteles, tad jiedu ėmė kalbėti apie muziką – raminančia jį tema. Jiedu nuėjo į dar kelis pasimatymus, bet sekso nebuvo. Taip ir nenusivedė jos į savo viešbučio kambarį.
Grįžęs į Torontą, Piteris dažnai jai rašė: laiškuose jam pavykdavo kiek labiau išsivaduoti iš santūrumo ir net šiek tiek išreikšti simpatiją. Nusprendė nuskristi pas ją savaitgaliui. Prieš šią kelionę mes repetavome, ką jis jai pasakys. Pasakiau, kad neprivalo aptarinėti savo lytinės problemos. Tereikėjo būti geraširdžiam ir mylinčiam – patikinau, kad tą padaryti jam bus nesunku, nes jis iš prigimties yra švelnaus būdo.
– Manau, tavyje slypi normalus, mylintis, geraširdis žmogus, kuris gali būti nuostabiu, jautriu meilužiu, – pasakiau jam. – Tiesiog vaikystėje patyrei pernelyg rimtą izoliaciją ir traumą. Tačiau vis tiek nori pamėginti užmegzti ryšį. Tavo muzika kupina emocijų, jautrumo ir ekspresijos, vadinasi, ir tu turi šias savybes. Nepamiršk, kad esi sužeistas, bet ne palaužtas.
Aptarėme, kas yra glamonės ir kaip glamonėti, nepasirodant paviršutiniškam. Jo sesuo turėjo vaiką, kurį dažnai apsikabindavo, arba bent jau Piteriui atrodydavo, kad dažnai. Jis atidžiai stebėjo šį elgesį, kad galėtų pakartoti, nes jam tai nebuvo natūralu.
Jis nusivedė Melanę vakarienės, ir tada ji pasakė, kad norėtų sugrįžti į jo viešbučio kambarį, nes gyveno su trimis merginomis. Jie atsigulė į lovą, deja, Piteriui ir vėl sukilo depersonalizacijos jausmai. Jis stebėjo save, gulintį lovoje, lyg pro objektyvą, kurio diafragma vis labiau traukėsi; nesijautė esantis savo kūne. Galiausiai abu užmigo.
Kitą dieną išėjo į miestą. Melanė tą vakarą nuo aštuonių iki antros turėjo dirbti bare. Jis sutiko susitikti su ja ten. Tačiau pamainai pasibaigus ji priėjo prie būgnininko ir išėjo su juo. Barmenas, kuris žinojo, jog Piteris laukia jos, pasakė: „Atleisk, bet kinams čia prastai sekasi.“ Piteris žinojo, kad barmenas tik norėjo jį paguosti, ir pats nesuvokė, kaip buvo įžeistas.
Man buvo liūdna dėl Piterio, tačiau paraginau jį vertinti šį atvejį kaip bandomąjį važiavimą. Seksas tebuvo ledkalnio viršūnė. Likę devyniasdešimt procentų slėpėsi po vandeniu, pasąmonėje, o į ją mums ir reikėjo susitelkti.
Paprašiau Piterio pasidalyti savo sapnais, nes jie buvo tiesiausias kelias į pasąmonę. Patariau pasidėti prie lovos popieriaus ir pieštuką, kad ryte galėtų užsirašyti pirmas kilusias mintis. Pasirodo, jo sapnai buvo negailestingai panašūs. Jis visada sapnuodavo įvykį, kurio negali suvaldyti.
„Išskėstomis rankomis ir kojomis gulėjau ant autobuso stogo, o šis nesuvokiamu greičiu svirduliuodamas lėkė keliu, mėginau į ką nors įsikibti, bet jokių rankenų nebuvo. Autobusui vinguriuojant iš vienos pusės į kitą, mane mėtė į šalis. Bandžiau sušukti vairuotojui, tačiau balsas buvo dingęs. Galiausiai nuslinkau iki autobuso priekio, kur stogas jungėsi su priekiniu stiklu. Pasilenkiau žemyn ir per stiklą pamačiau, kad vairuotojo nėra.“
Po šio dažno sapno Piteris visada nubusdavo apimtas siaubo. Aptarėme, kokiais požiūriais jo gyvenimas buvo panašus į nevaldomą autobusą. Jam pasakius, kad negali užmegzti draugystės, paprieštaravau, jog tai netiesa. Jis dar negalėjo pasimylėti. O draugiškus santykius buvo užmezgęs su manimi, savo seserimi ir grupės nariais, kurie, matyt, jį mėgo ir gerbė. Grupės nariai bendravo per muziką, ir Piteriui tą daryti buvo visai nesunku. Jo muzika netgi buvo intymi ir rezonavo su daugybe gerbėjų. Depersonalizacijos jis nepatirdavo tik grodamas klavišiniais, nesvarbu, kiek gausiai susirinkdavo publikos.
Vis dėlto Piteris paprieštaravo sakydamas, kad kitiems žmonėms jis nejaučia jokių tikrų jausmų, tad kaip jis gali užmegzti tikroviškus santykius? Melanei išėjus iš baro su kitu vaikinu, jis nenuliūdo. Tiesiog taip jau nutiko. Jo nuotraukai pasirodžius ant garsaus muzikos žurnalo viršelio, jis nepajuto džiaugsmo. Kai parodė jį motinai, ši atšovė, kad žurnalus apie muziką skaito tik opijaus mėgėjai ir kvaili amerikiečiai.
Perkopus į antrąją trečių metų terapijos pusę, Piteris su seserimi patyrė sukrečiantį įvykį. Šis incidentas tapo dar vienu terapijos lūžio tašku.
Piterio sesuo buvo ramus vaikas, kuris sėdėdavo restorane ant minkštasuolio ir paišydavo su kreidutėmis. Ji buvo tylus, paklusnus robotas, kuriuo ir reikalavo būti jos mama. Tačiau ji patyrė kur kas mažiau traumų nei Piteris: sesuo nebuvo uždaryta ir sugebėjo bendrauti su lankytojais, iš kurių sulaukdavo ir švelnumo apraiškų. Suaugusi ji taip pat išliko rami ir pagarbi, tačiau niekada neleido mamai netinkamai elgtis su savo vaiku: tokiais atvejais šiepdavo dantis kaip įpykusi vilkė. Piteris dažnai lankė savo trimetę dukterėčią ir mielai su ja bendravo. Jis mokėsi normalaus elgesio, stebėdamas, kaip meiliai sesuo bendrauja su dukrele.
Kartą Piterio dukterėčia nutraukė nuo viryklės puodą su troškiniu – taip baisiai nusiplikė, kad buvo paguldyta į ligoninę. Dukterėčios nusiplikymas visus sukrėtė. Piteris pasakojo, kad jis, motina ir sesuo drauge nuvyko jos aplankyti į nudegimų skyrių. Jis pašiurpo išvydęs skausmo kamuojamus vaikus.
Motina pradėjo elgtis itin keistai.
– Eidama koridoriumi, motina ėmė juoktis ir kartoti: „Tik pažiūrėk į ją! Pažiūrėk!“ Ji rodė pirštu į smarkiai apdegusią mergaitę ir juokėsi. Seselė pažvelgė į ją ir pasakė: „Arba elkitės padoriai, arba išeikite lauk.“
Piterį sukrėtė, kad seselė taip išrėžė motinai.
– Staiga mano smegenis užplūdo viskas, ką sakėte apie mamą. Galite netikėti, bet ji ir toliau juokėsi, ir seselė pagrasino iškviesianti apsaugą, jei ji nesiliaus. Ėmė rinktis kitos seselės. Sesuo tik žiūrėjo ir tylėjo. Man buvo taip gaila tos siaubingai apdegusios mergaitės. Atsisukau į mamą ir pratrūkau: „Kas tau darosi? Juk šie vaikai kenčia. Tuoj pat užsičiaupk arba namo keliausi autobusu.“ Ji nutilo, o sesuo uždėjo ranką man ant nugaros, taip parodydama palaikymą.
Piteris pirmą kartą sąmoningai supyko ant motinos. (Net neįsivaizduoju, koks pasąmoningai piktas jis turėjo būti.) Pastebėjau, kad nors Piteris ir negali supykti ant jos už tai, kaip elgėsi su juo, dabar jau pajuto pyktį dėl elgesio su apdegusiais vaikais.
Suintriguota tokio keisto motinos elgesio, pasiteiravau Piterio apie jos pačios vaikystę. Jis leido suprasti, kad mamos praeitis jam buvo visiška paslaptis. Jis nepažinojo nei jos tėvų, nei brolių ar seserų. Toronte jie turėjo pusbrolių iš tėvo pusės, tačiau ji su jais nutraukė visus ryšius – pasinaudojo, kai prireikė prisiglausti vyrui vėjais paleidus visus šeimos pinigus, tačiau dabar, kai pati praturtėjo ir įsigijo kelis gyvenamuosius namus, nesutiko paskolinti jiems pinigų verslo pradžiai.
Piteris sakė, kad matydamas, kaip beširdiškai mama elgiasi prie tų sužalotų vaikų, pajuto, kaip nuo grandinės nutrūksta įtūžis dėl jam padarytų skriaudų. Nustojo lankytis pas ją vakarienės.
Motina, nesuprasdama Piterio užsisklendimo, palikdavo vakarienę jam prie durų. Bėgo dienos, ir ji ėmė tiesiog isteriškai protestuoti, rėkdama telefonu, kad jis privalo ateiti vakarieniauti. Galiausiai jis sutiko pas ją apsilankyti. Pasiūliau jam pamėginti išsiaiškinti tos siaubingos reakcijos nudegimų skyriuje priežastis. Piteriui apie tai užsiminus, ji ir vėl ėmė beprotiškai kvatoti. Įpykęs dėl jos beširdiškumo, Piteris ėmė lieti jausmus dėl žiaurios savo vaikystės. Motina tik dar kartą papurtė galvą juokdamasi ir sakydama, kad jis net neįsivaizduoja, kas yra žiauri vaikystė, pridurdama, kad apsaugojo jį nuo blogų žmonių.
Piteris paklausė apie jos praeitį. Ji atsakymą ėmė vynioti į vatą, pasakydama tik tiek, kad svarbiausia turėti pragyvenimo šaltinį pačiai ir niekada nepriklausyti nuo vyro. Taip pat pridūrė, kad niekada nebus „antrąja žmona“.
