Veiksmas vyksta XX a. ketvirtojo dešimtmečio Amerikos pietuose. Dvi moterys: suvargusi, nuolat liūdna vidutinio amžiaus Evelina ir žilaplaukė ponia Tredgudė pasakoja savo gyvenimo istorijas.
Tą dieną, kai nutrūktgalvė Idžė ir jos draugė Rūta Alabamoje atidarė jaukią Vistlo stotelės kavinę, miestelis visiškai pasikeitė. Šalį buvo apėmusi Didžioji depresija, tad kavinė daugeliui buvo tarsi antrieji namai. Čia buvo verdama puiki kava, siūloma pietietiškų kepsnių ant grotelių, mezgėsi meilės romanai ir skambėjo juokas. Pasitaikydavo net žmogžudysčių...
Susipažinkite su to meto miestelio gyventojų istorijomis arba pagal pateikiamus receptus tiesiog pasigaminkite Vistlo stotelės kavinės populiarių patiekalų – keptų žaliųjų pomidorų ar ko nors pikantiškesnio.
Knygos autorė Fannie Flagg pradėjo rašyti ir kurti specialias televizijos laidas būdama vos devyniolikos. Pagal šį jos romaną kino kompanija „Universal Pictures“ 1991 m. pastatė filmą „Kepti žalieji pomidorai“. Filmo scenarijus buvo nominuotas „Oskarui“ ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimams bei pelnė labai vertinamą scenarijų apdovanojimą. Pats romanas net 36 savaites buvo „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše.
Knygą iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė.
Romano ištrauka
ISTLO STOTELĖ, ALABAMA
1931 m. lapkričio 18 d.
Kavinės pavadinimas jau parašytas ant šimtų vagonų sienų nuo Sietlo iki Floridos. Skaldytojas Belis Džonsas sako matęs net Kanadoje.
Tais metais nutiko daug blogo, bastūnų stovyklose naktį įsiplieskė gaisrai, ten nebuvo nė vieno žmogaus, kurio Idžė su Rūta kada nors nebūtų pamaitinusios.
Kleo, Idžės brolis, susirūpino. Jis užsuko į kavinę pasiimti žmonos Nini ir jų mažojo Alberto. Gėrė kavą ir krimto žemės riešutus.
– Idže, sakau tau, neprivalai pamaitinti kiekvieno, pasirodžiusio prie tavo durų. Čia turi sukti verslą. Džulijanas pasakojo aną dieną ėjęs pro kavinę ir matęs valgant septynis vyrus. Jis manąs, kad Rūtą su vaiku išleidi be nieko, kad pamaitintum tuos valkatas.
Idžė nesileido į kalbas.
– Ach, Kleo, ką žino Džulijanas? Jis pats mirtų iš bado, jei Opalė neturėtų grožio salono. Ko tu jo klausai? Jis nesuvokia, ką kalba.
Kleo negalėjo su ja nesutikti.
– Na, mieloji, ne tik Džulijanas, aš irgi nerimauju dėl tavęs.
– Žinau.
– Noriu, kad būtum sumani, o ne kvaila ir neišdalytum viso savo pelno.
Idžė pažvelgė į jį su šypsena.
– Na, Kleo, žinau, kad pusė šio miesto žmonių tau nemokėjo penkerius metus. Nematau, kad išmestum juos per duris.
Nini, kuri paprastai tylėdavo, irgi pyptelėjo:
– Teisingai, Kleo.
Kleo kramtė žemės riešutą. Idžė atsistojo ir apsikabinusi žaidė su juo.
– Klausyk, senas kaulų laužytojau, per savo gyvenimą nesi pikto žmogaus išmetęs už durų.
– Man niekada nereikėjo. Jie visada buvo čia, – ištarė ir atsikrenkštė. – Dabar rimtai, Idže, nebandau kištis į tavo verslą ar kur nors, tik noriu žinoti, ar sutaupai kiek nors pinigų, ir viskas.
– Dėl ko? – paklausė Idžė. – Klausyk, pinigai žudo, pats žinai. Na, tik šiandien užėjo vyras ir papasakojo man apie savo dėdę, kuris turėjo gerai mokamą darbą, dirbo Kentukio nacionalinėje pinigų kalykloje, vyriausybei gamino pinigus, viskas ėjosi gerai, kol vieną dieną jis patraukė ne tą svirtį ir jį mirtinai priplojo trys šimtai kilogramų dešimties centų monetų.
Nini pasibaisėjo.
– Oi, ne. Kaip baisu.
Kleo pažiūrėjo į savo žmoną, tarsi ji būtų pamišusi.
– Gerasis Dieve, moterie, manau, tiki viskuo, ką pasakoja mano pakvaišusi sesuo.
– Na, juk galėjo taip nutikti, tiesa? Ar jį iš tikrųjų užmušė dešimties centų monetos, Idže?
– Tikrai, taip ir buvo. Tik nepamenu, ar dešimties centų monetos, ar dvidešimt penkių, bet vis tiek užmušė.
Kleo papurtė galvą ir nesusilaikė nesijuokęs.
SENASIS MONTGOMERIO GREITKELIS
BIRMINGAMAS, ALABAMA
1986 m. sausio 29 d.
Kiekvieną sekmadienį, lankymo dieną, Edas Kouč ir jo motina, Didžioji Mama, visą popietę tiesiog sėdėdavo sausakimšame mažame kambarėlyje ir žiūrėdavo televizorių. Šiandien Evelina galvojo, kad jeigu greitai iš ten neištrūks, pradės rėkti. Atsiprašė pasakydama einanti į tualetą koridoriaus gale. Iš tikrųjų planavo pasėdėti automobilyje, bet pamiršo, kad raktelius turi Edas, tad vėl grįžo – vėl čia… laukiamajame su ponia Tredgude išvynioja pakuotę kokosinių „Sno Balls“ batonėlių iš „Hostess“ kompanijos, kol ponia Tredgudė pasakoja jai apie paskutinę vakarienę Rožės terasoje.
– Taigi, mieloji, ji sėdėjo stalo gale… visa išsipusčiusi ir gyrėsi.
– Kas?
– Ponia Adkok.
– Ponia Adkok?
– Ponia Adkok! Prisimeni ponią Adkok? Su lapių kailiais, ponią Adkok!
Evelina šiek tiek pagalvojo.
– Ach, ta turtinga.
– Teisingai. Ponia Adkok su vakariniais žiedais.
– Teisingai.
Evelina ištiesė jai atidarytą pakuotę.
– O, ačiū. Mėgstu „Sno Balls“. – Atsikando, o po kurio laiko paklausė: – Evelina, gal norėtum viską užgerti kokakola? Turiu kambaryje smulkių, jeigu nori, galėčiau atnešti tau šalto gėrimo. Koridoriaus gale yra automatas.
Evelina atsakė:
– Ne, ponia Tredgude, man viskas gerai, bet gal jūs norėtumėte?
– O, ne, mieloji. Paprastai norėčiau, bet toks jausmas, lyg kauptųsi dujos, tai jeigu neprieštarauji, išgerčiau vandens.
Evelina išėjo už durų ir atnešė abiem vandens nedideliuose baltuose kūgio formos puodeliuose.
– Nuoširdžiai dėkoju.
– O ką ponia Adkok?
Ponia Tredgudė pažiūrėjo į ją.
– Ponia Adkok? Ar ją pažįsti?
– Ne, nepažįstu jos, bet jūs ką tik pasakojote, kad ji kažkuo gyrėsi.
– Ach, tiesa, pasakojau… na, ponia Adkok vakar prie vakarienės stalo mums užsiminė, kad jos namuose yra grynas antikvariatas… senesnis nei penkiasdešimties metų… sakė, viskas, ką turėjo, buvo verta didelių pinigų. Pasakiau poniai Otis: „Pradėjau savo gyvenimą būdama menkos vertės, bet tapau neįkainojama seniena. Gal būčiau rinkoje verta didelių pinigų.“
Nusijuokė, ši mintis ją pralinksmino, tada trumpam susimąstė.
– Svarstau, kas nutiko visiems tiems žaisliniams porceliano indams ir tam mažam ožkų vežimėliui, su kuriuo žaisdavome.
– Sekmadieniais važiuodavome pasivažinėti tuo ožkų vežimėliu, kurį mums, mergaitėms, padarė Tėtis, ir galvojome, kad tai geriau už kelionę į Paryžių. Nenustebčiau, jeigu tas senas ožys vis dar būtų gyvas. Jo vardas buvo Haris… ožys Haris! Jis ėsdavo viską! – Nusijuokė. – Kartą Idžė sušėrė jam visą stiklainį Leonos pažastų dezodoranto, jis lapnojo, tarsi ėstų ledus…
– Žaisdavome visokiausius žaidimus, bet niekas taip nemėgo žaisti persirenginėjimo kaip Tredgudžiai. Vienais metais Mama mus, keturias mergaites, bažnyčios konkursui aprengė keturių kortų malkos spalvų kostiumais. Aš buvau kryžiai, dvynės buvo širdys ir būgnai, o Esė Ru – vynai, ir štai pasirodė Idžė, apsirengusi kaip džokeris. Laimėjome pirmą vietą!
– Prisimenu liepos ketvirtąją, kai visos mergaitės buvome apsivilkusios žvaigždžių ir juostų suknelėmis, užsidėjusios popierines karūnas. Visi sėdėjome galiniame kieme, valgėme naminius ledus ir laukėme, kol prasidės fejerverkai. Ir štai laiptais leidžiasi Badis Tredgudis, apsitaisęs Leonos midi suknele, į plaukus įsirišęs didžiulį kaspiną, ir ima bidzenti kaip pamaiva. Jis vaizdavo Leoną, nesupranti? Toliau dar blogiau – Edvardas ar Džulijanas, ar vienas iš berniukų išnešė į kiemą patefoną „Victrola“ ir užsukę rankenėlę grojo „Arabijos šeichą“, o Badis kieme šoko pilvo šokį. Daug metų iš to juokėmės. Vėliau Badis stipriai pabučiavo Leoną. Badžiui atleistum viską.
– Kai sutemdavo, Tėtis pasamdydavo tuos fejerverkus leidžiančius žmones parodyti šou visam miestui… ateidavo ir visi spalvotieji iš Troutvilio. Koks vaizdas! Tie fejerverkai sprogdavo ir apšviesdavo visą dangų. Ir, žinoma, visi berniukai eidavo iš proto šaudydami savo petardas. Kada viskas baigdavosi, grįždavome ir susėdę svetainėje klausydavomės, kaip Esė Ru skambina pianinu. Ji grodavo „Paklausyk strazdo“, „Nola“ arba tuo metu populiarias dainas… o Idžė staugdavo įsilipusi į medį.
– Atrodo, kad Idžė visada vilkėdavo kombinezoną ir būdavo basa. Tai irgi gerai. Šitaip laipiodama po medžius būtų suplėšiusi bet kokią gražią suknelę, be to, ji visada eidavo su Badžiu ir broliais žvejoti ir medžioti. Badis sakė, kad ji šaudo gerai, kaip bet kuris berniukas. Ji buvo daili mažytė, kol Badis trumpai nukirpo jai plaukus, tada būtum galėjęs prisiekti, kad ji mažas berniukas.
– Bet visos Tredgudžių mergaitės buvo gražios. Taip, jos dėl to stengėsi. Ypač Leona. Ji buvo tuščiausia iš mergaičių ir nesuprato jokio humoro.
– Žinoma, aš nebūdavau nepastebėta, nes buvau labai aukšta. Anksčiau dėl to truputį kūprinausi, bet Mama Tredgudė sakydavo: „Nini, gerasis Dievas padarė tave aukštą, kad būtum arčiau dangaus…“ Dabar aš nebe tokia aukšta, kokia buvau. Sendamas susitrauki.
– Argi plaukai nėra juokingas dalykas? Tiek daug žmonių eina iš proto dėl savo plaukų. Žinoma, manau, tai natūralu. Plaukai dažnai minimi Biblijoje: Samsonas ir Šebos moteris ir ta mergina, kuri savo plaukais nuplovė Jėzui kojas… Ar ne keista, kad spalvotieji visada nori tiesių plaukų, o mes – garbanotų? Mano plaukai anksčiau buvo rudi, bet dabar naudoju „Silk & Silver“ penkioliktą numerį… naudodavau šešioliktą, bet nuo jų plaukai būdavo per tamsūs ir atrodydavo kaip dažyti.
– Tais laikais tiesiog susukdavau juos į mazgą ir eidavau savais reikalais. Panelė Leona – priešingai. Plaukai visada būdavo skausminga jos ir Idžės tema. Spėju, Idžė buvo devynerių ar dešimties, Troutvilyje žaidė su vaikais ir iš ten parsinešė utėlių. Mums visiems teko išsiplauti galvas tuo sieros, žibalo ir taukų mišiniu. Niekada nebuvau girdėjusi tiek verksmo ir klyksmo. Galėjai pamanyti, kad Leona deginama ant laužo. Po to Leona nesikalbėjo su vargše Idže.
– Tuo metu grįžęs iš mokyklos Badis pastebėjo, kad Idžė nusiminusi. Jis turėjo eiti žaisti futbolo, tą vakarą išeidamas iš namų pasakė: „Nagi, mažyle.“ Nusivedė ją į futbolą ir leido sėdėti ant suolelio kartu su kitais žaidėjais. Toks buvo Badis…
– Manau, kad Leona iki galo neatleido Idžei, gal tik kai ištekėjo. Leona puikavosi savo išvaizda iki pat mirties. Kartą „McCall“ žurnale perskaitė straipsnį, kad nuo neapykantos randasi raukšlių. Ji visada grasino užmušianti Idžę, bet tą sakydama šypsodavosi.
– Aišku, Leona gavo turtingiausią vyrą, o jos vestuvės buvo išskirtinės. Ji labai bijojo, kad Idžė sugadins jos vestuves. Tik kad nebuvo ko baimintis, nes didžiąją dalį dienos Idžė praleido su jaunikio šeima ir taip juos sužavėjo, kad dienos pabaigoje jie manė, jog ji nuostabiausias daiktas krūme ar medyje. Net tokio amžiaus ji turėjo to Tredgudžių žavesio. Bet nieko pasaulyje nebuvo žavingesnio už Badį Tredgudį.
Ponia Tredgudė trumpam nutilo atsigerti iš puodelio ir pamąstė:
– Žinai, tas mažas kokoso pyragėlis primena man tos baisios dienos iškylą.
– Jau buvau susižadėjusi su Kleo, tai turėjau būti septyniolikos. Buvo birželio šeštadienio popietė, mes tiesiog puikiai leidome laiką baptistų bažnyčios iškyloje. Jaunimo grupė iš Andalūzijos baptistų bažnyčios traukiniu atvažiavo į svečius, o Mama ir Sipsė ta proga iškepė apie dešimt kokosų pyragų. Berniukai vilkėjo baltus vasarinius kostiumus, o Kleo iš Tėčio parduotuvės ką tik buvo gavęs naujutėlę šiaudinę skrybėlę. Bet dėl kažkokios priežasties Badis įkalbėjo Kleo leisti jam tą dieną užsidėti naująją jo skrybėlę.
– Po iškylos Esė Ru ir aš grįžome namo su pyrago lėkštėmis, o visi Tredgudžių berniukai, kaip įprasta, nuėjo į geležinkelio stotį išlydėti andalūziečių. Mama galiniame kieme nuo medžio skynė figas, aš buvau su ja, kai viskas įvyko…
– Išgirdome pajudant traukinį ir švilpuką kone tuo pat metu. Tada sužviegė ir sudžeržgė stabdžiai, ir tą pačią akimirką pasigirdo merginų klyksmas.
– Pažiūrėjau į Mamą, ji staiga susiėmė už širdies ir parpuolusi ant kelių sušuko: „Ach, ne, tik ne vieną iš mano vaikelių! Brangus Dieve, ne mano vaikelį!“
– Tėtį Tredgudį triukšmas pasivijo parduotuvėje, jis tekinomis atbėgo į stotį. Buvau priekinėje verandoje, kai pamačiau ateinančius vyrus. Tą akimirksnį, kai Edvardo rankose išvydau šiaudinę skrybėlę, iškart supratau – tai Badis.
– Jis tądien flirtavo su ta gražuole Marija Miler, traukiniui pajudėjus stovėjo ant bėgių, pakreipė skrybėlę ir nusišypsojo jai gražia šypsena, tuo metu nuaidėjo švilpukas. Jie sako, kad net neišgirdo atvažiuojant traukinio. Ak, iki šios dienos norėčiau, kad Kleo nebūtų jam skolinęs tos šiaudinės skrybėlės.
Ji papurtė galvą.
– Neįsivaizduoji, atrodė, kad nužudė mus visus. Bet sunkiausiai priėmė Idžė. Tuo metu jai buvo dvylika ar trylika, kai viskas įvyko, ji buvo Troutvilyje ir žaidė su kamuoliu. Kleo turėjo eiti jos pasiimti.
– Niekada nemačiau nieko taip kenčiančio. Maniau, ji mirs kartu su juo. Laidotuvių dieną ji pabėgo. Neįstengė iškęsti. Grįžusi namo užkopė laiptais ir valandų valandas tūnojo Badžio kambaryje, paskui tiesiog sėdėjo tamsoje. Kai nebegalėjo būti namie, išėjo ir liko pas Sipsę Troutvilyje… bet niekada neverkė. Jai buvo per skaudu verkti… Žinai, širdis gali būti sudaužyta, tačiau ji vis tiek ir toliau plaka taip pat.
– Mama Tredgudė beprotiškai dėl jos nerimavo, bet Tėtis pasakė leisti Idžei daryti tai, ką jai reikia. Žinoma, daugiau ji niekada nebebuvo tokia pati, kol sutiko Rūtą, tada pradėjo grįžti į senąją save. Nors aš žinau, ji niekad iš tikrųjų neatsigavo po Badžio… nė vienas iš mūsų neatsigavo.
– Bet nenoriu likti liūdnuose laikuose. Būtų neteisinga. Be to, Idžė sutiko Rūtą, Dievas niekada neuždaro durų neatidaręs kitų, aš tikiu, kad jis atsiuntė pas mus Rūtą tikriausiai turėdamas priežastį…
„Jo akys nukreiptos į žvirblį, ir aš žinau, kad Jis mane stebi.“
