Pasakojimas nukelia į XVIII amžių. Smulkių vokiečių aristokratų šeimoje auganti kunigaikštytė Sofija, būdama vos keturiolikos, apsukrios motinos išsiunčiama į Rusiją, kad ištekėtų už Karlo Peterio Ulricho (būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III). Sofija tampa stačiatike, pasivadina Jekaterina, o amžininkai ir istorikai vėliau papildo šį vardą – prideda Jekaterinos Didžiosios epitetą.

Imperatoriaus Petro III valdymas tetrunka pusmetį – besikeičiančiu užsienio politikos kursu ir reformomis nepatenkinta gvardija bei diduomenė jį įkalina, priverčia atsisakyti sosto ir valdove paskelbia jo žmoną Jekateriną II. Per šį perversmą ji parodo ryžtą ir drąsą, o vos įžengusi į sostą – tolerantiškumą, gebėjimą atleisti, politinę moralę, grįstą racionalumu ir praktiškumu.

Ji 34 metus valdė didžiausią pasaulyje Rusijos imperiją. Moters parašas, padėtas ant potvarkio, buvo įstatymas, o nutarimas bet kuriam iš dvidešimties milijonų pavaldinių galėjo reikšti gyvenimą arba mirtį. Jekaterina II buvo protinga, labai apsiskaičiusi ir įžvalgi žmonių žinovė.

Jekaterina įžengė į sostą kariuomenės, cerkvės, aukštuomenės daugumos ir Sankt Peterburgo liaudies palaikoma – visi jai padėjo, nes imperatorės asmenybė ir būdas buvo visiška priešingybė jos vyro Petro III akivaizdžiam negebėjimui valdyti. Ji buvo didinga monarchijos amžiaus figūra. Vienintelė jai lygi moteris Europos soste buvo Anglijos karalienė Elžbieta I. Rusijos istorijoje ji ir Petras I savo gebėjimais ir laimėjimais yra iškilę aukščiau visų kitų 300 metų senumo Romanovų dinastijos carų ir imperatorių.

Jekaterina perdavė Petro palikimą. Jis atvėrė Rusijai „langą į Vakarus“ Baltijos jūros pakrantėje pastatydamas miestą, kurį pavertė savo sostine. Jekaterina atidarė kitą langą – šis buvo prie Juodosios jūros, o jo brangakmeniai – Sevastopolis ir Odesa. Petras į Rusiją atvežė technologijas ir valdymo institutus; Jekaterina atnešė Europos moralę, politinę ir teisės filosofiją, literatūrą, meną, architektūrą, skulptūrą, mediciną ir išsilavinimą. Petras pastatė Rusijos laivyną ir subūrė kariuomenę, įveikusią puikiausius Europos karius; Jekaterina surinko didžiausią meno galeriją Europoje, statė ligonines, mokyklas, vaikų namus. Petras nuskuto barzdas ir nurėžė žymių didikų ilgus apdarus; Jekaterina įkalbėjo juos pasiskiepyti nuo raupų. Petras pavertė Rusiją didžia galybe; Jekaterina tą galią padidino ir nuvedė tautą link kultūros, kuri kitame šimtmetyje, be kitų, pagimdė Deržaviną, Puškiną, Lermontovą, Gogolį, Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, Čechovą, Borodiną, Rimskį-Korsakovą, Musorgskį, Glinką, Čaikovskį, Stravinskį, Petipą ir Diagilevą. Šie menininkai ir jų kūryba neatsiejami nuo Jekaterinos palikimo Rusijai.

Šiai knygai apie nepaprastą moterį būdingas istorinis tikslumas ir išsamus to meto įvykių išmanymas, meistriškas stilius, gebėjimas griauti mitus ir surasti bei parodyti žmogiškąją dramą.

***

1776 metų žiemą ir pavasarį, kai Jekateriną ir Potiomkiną saistanti aistra vėso, o jųdviejų apmaudas vienas kitam kaupėsi, ji surado Grigorijui pakaitą. Tai buvo Piotras Zavadovskis, feldmaršalo Rumiancevo protežė, pergalingos rusų kariuomenės kare su Turkija vadas. Sugrįžęs į Sankt Peterburgą Rumiancevas atsivežė du jaunus ukrainiečius – Zavadovskį ir Aleksandrą Bezborodką. Abu buvo puikiai išsilavinę ir per karą bei taikos derybas tarnavo Rumiancevo štabe. Kai Jekaterina paprašė Rumiancevo rekomenduoti į jos asmeninį sekretoriatą gabius valdininkus, feldmaršalas nurodė jai šias dvi pavardes. Abu buvo paskirti ir abiejų laukė puiki karjera.

Iš pradžių pasirodė, kad Zavadovskis turi daugiau savybių, kurių reikia norint prasimušti. Gimęs geroje šeimoje, jis lydėdavo feldmaršalą į mūšio lauką, kur drąsa užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. Trisdešimt septynerių, to paties amžiaus kaip ir Potiomkinas, jis buvo dailios figūros, klasikinio išsilavinimo, gerai nusiteikęs, kuklus ir mandagus. O Bezborodka pasirodė prasčiokas ir šiurkščių manierų, bet ilgainiui jo karjera bus įspūdingesnė. Zavadovskis neilgai mėgavosi imperatorės palankumo žara ir grįžo prie didžiai gerbiamo valdininko gyvenimo, o Bezborodka dėl išskirtinio proto ir darbštumo galų gale tapo kunigaikščiu ir imperijos kancleriu.

Jekaterinos susidomėjimas Zavadovskiu buvo ganėtinai suprantamas. Imperatorei patiko jo tamsus gymis, metro aštuoniasdešimties ūgis ir ramus atsidavimas ir, Potiomkinui pritarus, ji po mėnesio priskyrė jį prie savo asmeninio personalo kaip asmeninį sekretorių. Bezborodka liko kanceliarijos valdininku. 1775 metų liepos pabaigoje Zavadovskis pradėjo pietauti su Jekaterina ir Potiomkinu.

Per pačią Jekaterinos ir Potiomkino santykių audrą šie du patronai abipusiu sutarimu pritarė Zavadovskio kandidatūrai dėl jo vykusios išvaizdos. Abu labai norėjo išsiaiškinti santykius, nepridarydami dar daugiau žalos, ir Zavadovskis pasitarnavo kaip amortizatorius. Iš pradžių naujas sumanymas veikė: ramus, apdairus ukrainietis savo buvimu teikdavo Jekaterinai palengvėjimą nuo kraštutinių Potiomkino reikalavimų ir smarkesnių nuotaikų svyravimų; jai to reikėjo imperijai valdyti. Tačiau ji nenorėjo prarasti paguodos, retos energijos ir unikalių politinių bei administracinių Potiomkino gebėjimų. Potiomkinui taip pat reikėjo tokios figūros kaip Zavadovskis. Jis nekantravo, netgi skubėjo rasti sprendimą, užtikrinantį jo kaip svarbiausio žmogaus imperatorės gyvenime padėtį ir tuo pačiu suteikiantį jam užtektinai savarankiškumo nevaržomai veikti ir nebebijoti, kad vieną rytą prabudęs jis sužinos, kad jį jau pakeitė kažkuo kitu. Abu norėjo tokio susitarimo, kuris išsaugotų naudingą jųdviejų santykių pagrindą: Potiomkinas norėjo išsaugoti savo įtaką ir atsikratyti pavojų, Jekaterina norėjo vyro, kuris ją mylėtų, bet jai reikėjo stabilumo ir nuspėjamumo. Zavadovskis, jos manymu, ir buvo tas vyras, kurio reikėjo. Iš pradžių Potiomkinas pritarė.

1776 metų kovą Jekaterina pasinėrė į lytinius santykius su Zavadovskiu, dar neišsiaiškinusi santykių su Potiomkinu. Dvaras ir diplomatinis korpusas visiškai suglumo; be to, kad vakaro pabaigoje dabar Zavadovskis, o ne Potiomkinas lydėdavo Jekateriną į jos apartamentus, atrodė, kad niekas nepasikeitė. Potiomkinas tebegyveno Žiemos rūmuose ir visada būdavo ten, kur tik pasirodydavo Jekaterina. Viešumoje jiedu su Jekaterina atrodė tokie pat lipšnūs vienas kitam, tarp įeinančio ir išeinančio favorito nebuvo nė ženklo įtampos ar pavydo. Potiomkinas pritariamai laikėsi Zavadovskio atžvilgiu, kone kaip vyresnysis brolis.

Zavadovskis tenkino ją, kaip ji ir tikėjosi. Jis buvo karštas, bet ne toks kaip kiti jos meilužiai: jis negeidė nei apdovanojimų, nei turtų. Jų kalba išsiskirdavo aistra: Jekaterina kreipdavosi į jį mielais deminutyvais, o jis ją vadino Katia ir Katiuška. Kai jis persikraustė į Žiemos rūmus, viskas būtų buvę gerai, jei jis nebūtų iki ausų įsimylėjęs Jekaterinos, dėl ko kilo baisus Potiomkino pavydas. Zavadovskis norėjo, paskui reikalavo išskirtinio artimumo ir skundėsi, kad jam skersai kelio visada tįso jo pirmtako šešėlis. Jekaterina mėgino paaiškinti savo padėtį ir jausmus; Zavadovskis nesiklausė. Tai ir privedė jį prie nuopuolio.

Birželio 28 dieną oficialiai buvo paskelbtas Zavadovskio kaip favorito statusas. Potiomkinas keliomis dienomis anksčiau buvo išvykęs iš sostinės į Naugardą ir mėnesį nesirodė. Jam išvykus Zavadovskis liūdėjo; jis nebuvo dvariškis ir dvaro gyvenimas jam buvo nuobodus; jis prastai kalbėjo prancūziškai ir negalėdavo dalyvauti aukštuomenės pokalbiuose. Potiomkinas irgi liūdėjo. Liepos pabaigoje sugrįžęs skundėsi, kad jaučiasi vienišas ir neturi kur eiti. Jekaterina atsakė: „Mano vyras man parašė: „Kur man eiti? Kur rasti savo vietą?“ Mano brangus, mylimasis vyre, ateik pas mane. Priimsiu tave išskėstomis rankomis.“

Iš pradžių pritaręs savo įpėdiniui, dabar Potiomkinas matė, kad Zavadovskis kelia grėsmę ne tik jo asmeninei, bet ir visuomeninei padėčiai. Jis pasiskundė Jekaterinai. Ji, kuri tikėjosi ramybės namuose, pamatė, kad turi kęsti ir Zavadovskio, ir Potiomkino pavydo scenas. 1777 metų pavasarį Potiomkinas nepasirodė per Jekaterinos gimtadienio šventę ir pasitraukė į užmiesčio dvarą. Iš ten jis parašė ultimatumą, kuriame reikalavo atleisti Zavadovskį. Jekaterina atsisakė:

„Jūs prašėte nušalinti Zavadovskį. Jei įvykdyčiau jūsų prašymą, smarkiai nukentėtų mano reputacija. Per tai mūsų nesantaika tvirtai įsigalės ir mane tiktai laikys silpnesne. <...> Pridursiu, kad tai būtų neteisinga nekalto žmogaus atžvilgiu. Nereikalaukite neteisybės, nesiklausykite šmeižikų, išgirskite, ką aš sakau. Tarp mūsų vėl atsiras santaika. Jei jus sujaudintų mano sielvartas, tada meskite iš galvos net mintį atsiskirti nuo manęs. Dėl Dievo, vien tai įsivaizdavus darosi nepakeliama, o tai tik dar kartą įrodo, kad aš prie jūsų prisirišusi stipriau nei jūs [prie manęs].“

Potiomkinas neatlyžo; Zavadovskis turėjo išeiti. 1777 metų vasarą mažiau nei pusantrų metų išbuvęs favoritu jis išėjo įsižeidęs ir nelaimingas, pasiimdamas savo išsiskyrimo dovaną – aštuoniasdešimt tūkstančių rublių ir metinę penkių tūkstančių rublių pensiją, – ir užsidarė savo dvare Ukrainoje. Tą rudenį Jekaterina nenoromis pamėgino jį susigrąžinti, bet 1777-ieji buvo politinės krizės metai; iki tol Potiomkinas kaip imperatorės vietininkas valdė Jekaterinos imperijos pietus ir jo parama buvo pernelyg svarbi, kad ji rizikuotų ją prarasti per sumaištį savo asmeniniame gyvenime. Trejus metus Zavadovskio nebuvo dvare; 1780 metais jis sugrįžo į Sankt Peterburgą, kai buvo paskirtas asmeniniu patarėju. 1781 metais jis tapo valstybinio banko direktoriumi, kuris buvo įkurtas pagal jo pateiktą planą. Vėliau jis tapo senatoriumi ir karjerą baigė kaip švietimo ministras prie vyriausiojo Jekaterinos vaikaičio Aleksandro I.

Naujai susiklostę imperatorės ir Potiomkino santykiai suteikė kiekvienam laisvę rinktis lytinius partnerius išsaugant abipusį prieraišumą ir glaudų politinį bendradarbiavimą. Jekaterina dažnai jo ilgėjosi. „Degu iš nekantrumo vėl su jumis pasimatyti, man atrodo, kad metus jūsų nemačiau. Bučiuoju jus, mano drauge. Sugrįžkite patenkintas ir sveikas ir mes mylėsime vienas kitą. <...> Bučiuoju ir labai noriu jus pamatyti, nes myliu jus iš visos širdies.“ Savo laiškuose ji laikė būtinu dalyku jam pranešti, kad jos naujasis favoritas – kas tik tuo metu buvo – siunčia jam linkėjimus ar pagarbą. Ji priversdavo savo meilužius jam rašyti tiesiogiai, dažniausiai pataikūniškus laiškus apie tai, kaip ir jie jo pasigenda, juo žavisi ir netgi garbina. Jaunuoliai taip darydavo, nes žinojo, kad, palyginus su Potiomkino įtaka, jų pačių yra niekinė.

O Potiomkinas ir toliau savaip mylėjo Jekateriną. Jo fizinė aistra jai išsivadėjo, bet prieraišumas ir ištikimybė liko. Tuo metu jis ėjo nuo vienos merginos prie kitos. Tarp jų buvo trys iš penkių jo dukterėčių – Aleksandra, Varvara ir Jekaterina – jo sesers Marijos Engelhardt dukterys.

Varvara pirmoji patraukė savo dėdę. Auksaplaukė, koketiška ir reikli dvidešimtmetė žinojo, kaip valdyti kunigaikštį, kuriam tada buvo trisdešimt septyneri. Jis dėjo herakliškas pastangas, kad jai įtiktų. Potiomkino laiškai jai buvo karšti, kur kas karštesni nei tie, kuriuos jis rašė Jekaterinai:

„Varenka, aš myliu tave, brangioji, taip, kaip nieko kito anksčiau nemylėjau. <...> Bučiuoju tave visą, brangiausioji mano deive. <...> Viso gero, mano lūpų saldybe. <...> Tu saldžiai miegojai ir nieko neprisimeni. Prieš išeidamas tave apkamšiau ir pabučiavau. <...> Pasakyk man, mano gražuole, mano deive, kad myli mane. <...> Mano mylimiausioji, nedrįsk sunegaluoti; aš tau už tai pliaukštelėsiu. <...> Bučiuoju tave dvidešimt du milijonus kartų.“

Varvarai buvo nesunku primesti savo valią be proto įsimylėjusiam dėdei. Ji kirkino jį ir vedė iš kelio. Kai Potiomkinas išvyko į pietus, ji dėjosi liūdinčia iš vienatvės. Tai paskatino imperatorę jam parašyti: „Klausykite, brangusis, Varenka labai serga; visa tai dėl to, kad jūsų nėra. Jūs klystate. Jūs ją pražudysite, o man ji vis labiau patinka.“ Iš tikrųjų mergina juos abu apgaudinėjo; ji buvo įsimylėjusi jaunąjį kunigaikštį Sergejų Golicyną ir stengėsi rasti būdą, kaip išpešti Potiomkino ir Jekaterinos sutikimą už jo ištekėti. Jai pavyko, ji ištekėjo ir su Sergejumi susilaukė dešimties vaikų.

Paskui buvo jos sesuo Aleksandra (Sašenka). Ji buvo dvejais metais vyresnė už Varvarą, jos romanas su Potiomkinu buvo ne toks aistringas, bet rimtesnis ir tvaresnis. Jie visą likusį gyvenimą buvo atsidavę vienas kitam ir net jai ištekėjus už įtakingo lenkų aristokrato grafo Ksavero Branickio, Sašenka dažnai būdavo šalia Potiomkino. Kai ne su juo, tai su imperatore, ji tapo viena iš Jekaterinos mylimų patarnaujančių freilinų. Ji buvo liekna, rudais plaukais, mėlynomis akimis, aukštais skruostikauliais ir nepriekaištingos laikysenos. Iš visų dukterėčių Sašenka Potiomkinui buvo brangiausia. Būtent jai Potiomkinas paliko didžiausią savo turto dalį; jos kaip garbaus amžiaus moters turtas buvo įvertintas dvidešimt aštuoniais milijonais rublių. Vis dėlto iki Jekaterinos mirties daugiausia žiemų Sašenka praleido Žiemos rūmuose, o kai imperatorė mirė, Sašenka tyliai pasitraukė į medinį namą kaime.

Gražiausia ir tingiausia iš Engelhardt seserų buvo Jekaterina (Katerina), kuri atsidavė Potiomkinui, nes nenorėjo vargintis jam priešindamasi. Šie santykiai buvo ne tokie audringi, kaip su Varvara, ir ne tokie meilūs, kaip su Sašenka. Jekaterina ištekėjo už grafo Pavelo Skavronskio, bet kai Jekaterina paskyrė grafą ministru į Neapolį, jo žmona atsisakė jį lydėti ir liko Sankt Peterburge, nes dėdė norėjo, kad ji pasiliktų. Kai ji vis tik atvyko į Italiją, rado savo vyrą sergantį lėtine liga ir gulintį lovoje. Ji paliko jį ten ir dienas bei naktis leido šalia jo įsisupusi į juodus kailinius gulėdama ant sofos ir žaisdama kortomis. Ji atsisakė nešioti Potiomkino jai dovanotus briliantus ar savo vyro jai nupirktas sukneles iš Paryžiaus. „Kokia nauda iš viso šito? Kam to reikia?“ – klausė ji. Kol ji buvo Italijoje, mirė Potiomkinas, o kai mirė ir jos vyras, ji grįžo į Rusiją, ištekėjo už grafo italo ir visą likusį gyvenimą nugyveno su juo.