Istorinėje fotografijų knygoje surinkti esminiai kadrai, padedantys susidaryti bendrą vilčių ir prieštaravimų kupino amžiaus vaizdą. Dauguma šių fotografijų tapo vaizdiniu etalonu, kur kas veiksmingesniu už bet kokį kitokio pobūdžio liudijimą.
Nė viena iš knygoje spausdinamo šimto fotografijų nėra atsitiktinė. Šio albumo sudarytojai italai Margherita Giacosa, Roberto Mottadelli ir Gianni Morelli po ilgų svarstymų atrinko ir chronologine tvarka į albumą sudėjo pasaulinio garso fotografų darbus (tiesa, yra keletas ir nežinomų autorių), įamžinančius pačias ikoniškiausias pusantro šimto metų laikotarpio akimirkas.
Šalia kiekvienos nuotraukos glaustai aprašomas jos kontekstas, įamžinto akimirksnio svarba, reikšmė istorijai ar žmonijai, o neretai ir tai, kas dar liko už kadro. Faraono Tutanchamono sarkofago atidengimas, po atominės bombos sprogimo virš Nagasakio grėsmingai pakibęs grybo formos debesis, išsekusiais veidais į objektyvą žiūrintys koncentracijos stovyklos žiaurumus išgyvenę žydai – tai vos keletas fotojuostose užfiksuotų ir šiame albume pateikiamų įvykių.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas
***
ČADORUS VILKINČIOS ŠAULĖS TRENIRUOJASI
1986 m. – Teheranas, Iranas
Devintojo dešimtmečio viduryje prancūzų fotografas ir žurnalistas Jeanas Gaumy išvyko į Iraną įamžinti po 1979-ųjų Islamo revoliucijos prasidėjusių radikalių pokyčių. Jo nuotraukos liudijo apie nerimą keliančią situaciją: šalis, kuri nuo 1980 m. kariavo su Iraku, buvo apimta radikalaus religinio fundamentalizmo.
Šioje nespalvotoje nuotraukoje užfiksuotos moterys, kurios Teherano priemiestyje tobulina šaudymo įgūdžius. Visos jos dėvi čadorus, o nuo jų ant išsausėjusios žemės krinta ilgi šešėliai. Visos atrodo vienodos, tvarkingai išsirikiavusios į eilę, rankose laiko po pistoletą ir taikosi į nematomą priešą. Į fotografą jos, regis, nekreipia jokio dėmesio, bet suformuoja dvi eiles, kurios įstrižai susikerta tiesiai priešais jo objektyvą. Neįmanoma nuspėti, kas dedasi jų galvose: galbūt jos yra atkaklios šalį valdančių ajatolų sekėjos, o gal tiesiog patriotės, pasirengusios ginti Iraną ir kovoti su irakiečiais. O galbūt jos vis dar įniršusios dėl represijų ir egzekucijų, kuriomis visą aštuntąjį dešimtmetį pasižymėjo šacho Rezos Pahlavio valdymas, kol jo nenuvertė ajatola Chomeinis.
Vis dėlto būtent valdant Pahlavių dinastijai moterys, pradedant galimybe balsuoti, gavo daug teisių. O ajatola Chomeinis, priešingai, dar prieš Islamo Respublikos paskelbimą ėmė iraniečius versti pažodžiui vadovautis Korano bei šariato įstatymais ir atšaukė praėjusių dešimtmečių reformas. Visai netrukus moterys neteko pilietinių teisių, o jų asmeninė laisvė irgi buvo stipriai apkarpyta: jos negalėjo siekti aukštesnių mokslų arba eiti dirbti, negavusios savo vyro, kuris šeimoje priimdavo visus sprendimus, sutikimo. Šis režimas viską įslaptino ir įvedė griežtas fizines bausmes už islamo įstatymų pažeidimus. O viena iš nedaugelio moterims paliktų teisių buvo teisė stoti į sukarintas pajėgas.
