Sakoma, kad kiekviena šeima turi savo paslapčių. Motina Megė ir dukra Nina, taip ilgai gyvenančios po vienu stogu, – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad jų paslaptys nėra palaidotos giliai praeityje.

Kiekvieną vakarą Nina grįžta namo iš darbo, o kas antrą vakarą ji gamina sau ir motinai vakarienę. Baigus valgyti, Nina padeda Megei grįžti į jos kambarį palėpėje ir pririša ją sunkia grandine, kad ši negalėtų pabėgti iš namų. Mat kadaise Megė padarė kai ką baisaus, už ką Nina niekada jai neatleis, tad dabar tenka už tai kentėti. Praeityje slypi baisių dalykų. Nina dar nespėjo išsiaiškinti visų motinos Megės paslapčių. Jei kada nors jas išsiaiškins, Megė įsitikinusi, jog Nina supras, tačiau motina bijo pagalvoti, ką dukra gali jai pačiai padaryti.

Ši knyga – tai savotiškas žmogaus prigimties tyrimas: apie jo atsparumą, nepaisant iš pažiūros slegiančių situacijų, atkaklumą ir jėgą, galinčią padėti ištverti net ir sunkiausias akimirkas. Tai istorija apie apsėdimą, šeimą, neapykantą, kuri gali tik stiprėti, jei neieškoma išeities, ir tai, kaip kartais pavojinga saugoti paslaptis. Tai beprotiškas ir visiškai nenuspėjamas trileris, keliantis įtampą ir siaubą.

Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius

***

Megė

Prieš dvidešimt trejus metus

– Turime kuo greičiau išgabenti iš čia Dylaną, – meldžiu Elzės. Girdžiu, kad mano balsas kupinas nerimo.

– Tikrai nenori apie tai pagalvoti ilgiau? – klausia ji. – Tai svarbus sprendimas.

– Aš visiškai įsitikinusi, – atsakau. – Mes negalime jo čia laikyti. Dėl jo paties saugumo.

– Kodėl? Kas nors nutiko? – Elzė, žiūrėdama į mane ir laukdama atsakymo pabąla, bet kai nieko nepaaiškinu, supranta, kad geriau į tai nebesigilinti. – Aš paskambinsiu.

Elzė palieka mane rūsyje ašarojančią ir sūpuojančią Dylaną. Girdžiu prislopintą jos balsą kalbantis telefonu koridoriuje, bet žodžių neišskiriu. Negaliu jai papasakoti, ką radau Hanterio bute. Negaliu prisipažinti, ką padarė Nina, arba tai, kokiems kraštutinumams pasiryžau norėdama ją pridengti. Negaliu jai atskleisti, kad esu blogesnė už savo dukrą, nes mano bandymas nužudyti Hanterį buvo sąmoningas.

Netrukus apie tai kalbės per visas naujienų laidas. Belieka viltis, kad Elzė nesuves visų galų. Prieš keletą minučių, vos tik grįžau namo, paklausinėjau jos daugiau apie žmones, kurie galbūt norėtų įsivaikinti Dylaną.

– Aš tvarkau tos šeimos namus, – pasakė Elzė. – Džeinė susilaukė trijų vaikų, bet po paskutinio negimdinio nėštumo jai patarė daugiau nebandyti. Jiedu su vyru norėtų įsivaikinti, bet valdžios atstovai sako, kad jie tam per seni. Tai gera šeima, berniukui nieko netrūks.

Dar Elzė papasakojo, kad jie finansiškai apsirūpinę, gyvena didžiuliame dvare pietinėje miesto dalyje, jų vaikai lanko privačią mokyklą. Tai tas saugumas, kurio aš noriu savo anūkui.

– Jis ten bus saugus, – tęsė Elzė. – Tikiuosi, nieko tokio, kad paskambinau jai, kai buvai išėjusi, ir papasakojau apie tavo... padėtį?

Pasakiau tik tiek, kad vaiko mama yra nepilnametė. Ji norėtų atvykti ir su jumis abiem susipažinti.

– Ji negali susitikti su Nina, – sakau greitai. – Aš to neleisiu.

– Žinau, žinau, – ramina Elzė. – Aš paaiškinau, kad Nina patyrė tam tikrų „emocinių komplikacijų“, bet Džeinė vis tiek norėtų su tavimi pasikalbėti.

Vėl pažvelgiu į Dylaną. Jo akys atmerktos, bet jis dar negali sutelkti į mane žvilgsnio. Džiaugiuosi tuo. Nenoriu, kad jis matytų, kas iš tiesų yra jo senelė. Dvejodama, ką atsakyti Elzei, pagalvoju, kad šiandien galbūt paskutinį kartą laikau Dylaną ant rankų. Tada pagalvoju apie beprotišką Sali Anos užpuolimą ir kad galbūt nužudžiau Hanterį. Mano anūkas neturi būti greta tokių žmonių kaip aš, jis nusipelno geresnio. Tai pats geriausias sprendimas, kokį galiu padaryti po tokios daugybės katastrofiškų.

* * *

Kai Džeinė pasirodo prie mano durų ankstyvą tos dienos vakarą, ji atrodo tokia pat nervinga ir abejojanti, kaip ir aš. Elzė palydi ją į vidų, paskui laiptais žemyn, ir štai aš stoviu prieš ją su Dylanu ant rankų. Paskubom nužiūriu moterį, kuriai patikėsiu savo kūno ir kraujo likimą. Džeinė užjaučiamai nusišypso – taip šypsotis gali tik kita motina, žinanti, ką man teko patirti. Bet iš tiesų ji nežino. Niekas nežino, net Elzė.

Prisėdu ant sofos, Džeinė ir Elzė įsitaiso ant dviejų senų sodo kėdžių, mes kalbamės. Džeinė nori daugiau sužinoti apie Niną ir mane, o aš – apie jos šeimą. Greitai įsitikinu, kad ji visa tai daro dėl gerų priežasčių. Džeinė klausia, ar galėtų susitikti su Nina, bet atsakau, kad tai net nesvarstytina.

– Mano duktė su šiuo vaiku nenori turėti nieko bendro. Kitu atveju padėčiau jai jį auginti, – sumeluoju.

Tai sakydama stengiuosi nežiūrėti į Elzę.

– O kaip Dylano tėvas? – klausia Džeinė. – Ar jis neturėtų tarti savo žodžio?

– Nina nebedraugauja su juo, jie nesimatė nuo pat tos nakties, kai ji pastojo. Jis nieko nežino apie vaiką, o Nina tvirtai nutarusi, kad niekada ir nesužinos. Ji nori berniukui ir sau paties geriausio. Ji įsitikinusi, kad pradėti naują gyvenimą yra visiems tinkamas sprendimas.

– O jūs? Kaip jūs su tuo susitvarkysite? Aš taip pat motina, tad negaliu net įsivaizduoti, kaip jaučiatės tokioje situacijoje. Iš to, kaip elgiatės su Dylanu, matau, kad labai jį mylite.

Aš sujaudinta jos atidumo.

– Nebus lengva, bet tai geriausias sprendimas.

– O kaip dėl bendravimo? Ar norite palaikyti ryšį, atvažiuoti jo aplankyti? Gal norite, kad atsiųstume nuotraukų?

Susimąstau.

– Ne, nemanau. Tai būtų pernelyg skausminga. Dylanui reikia naujos pradžios, be priminimų. Po kelių savaičių, kai visos dulkės nusės, turėsime pradėti oficialų įvaikinimo procesą, bet nenoriu, kad į tai būtų įpainiota mano duktė. Įvardykime mane kaip biologinę Dylano motiną, aš pasirašysiu visus reikiamus popierius, pakalbėsiu su socialiniais darbuotojais, kad viskas praeitų sklandžiai.

Džeinei, rodos, nepatinka mintis apie melą, privalau įtikinti ją, kad tai geriausias būdas.

– Jei tikrai norite vėl mėgautis motinyste, o valdžia neleidžia įsivaikinti dėl jūsų amžiaus, tuomet Dylanas – vienintelė jūsų galimybė. Ar labai norite dar vieno vaiko?

Ji pagrąžo rankas ir galiausiai linkteli.

– Ar nieko prieš, jeigu mudvi su Elze pasikalbėsime? – klausia Džeinė.

Jos abi pakyla laiptais ir nueina į virtuvę, o aš stengiuosi kuo geriau išnaudoti man likusį laiką su anūku.

Kai jos grįžta, nenoriai perduodu Dylaną Džeinei, ji iškart jį pamilsta.

– Jei tai priklausytų nuo manęs, iškart jį pasiimčiau, – sako Džeinė. – Bet pirmiausia noriu pasikalbėti su vyru ir vaikais, turime nuspręsti visa šeima. Galite duoti man kelias valandas?

– Žinoma, – atsakau.

Džeinė laikosi žodžio. Iškart po 23 valandos, kai baigiu maitinti Dylaną, pasirodo ji su vyru ir mes kalbamės iki paryčių. Kai baigiame, jie pažiūri vienas į kitą, tarsi sakydami, kad priima teisingą spendimą. Žinau, kad ir mano sprendimas teisingas. Mes su anūku turime atsiskirti.

– Kada norėtumėte, kad jį pasiimtume? – klausia Džeinė.

– Šiandien. Dabar, – sakau. – Elze, gal galėtum surinkti Dylano daiktus?

Paprašau leisti man keletą minučių pabūti su Dylanu vienai, ir mes liekame rūsyje, tapusiame jo namais. Apkabinu jį ir pabučiuoju, pasakau, kad labai myliu, tada nuvalau ašaras, krintančias ant jo tamsių plaukų. Galiausiai paprašau Elzės jį paimti, nes negaliu stebėti, kaip jis išvyksta kitos moters rankose. Gerai, kad jis daugiau nebematys šio rūsio. Po kelių akimirkų mano namų durys užsidaro, pasigirsta užvedamos mašinos garsas, ir naujoji Dylano šeima išsiveža savo sūnų.

Elzė uždeda ranką man ant pečių, bet sakau, kad viskas gerai, susitvarkysiu. Padėkoju jai už viską ir atsiprašau, kad sukėliau tokį chaosą jos gyvenime. Tada grįžtu pas Niną, vis dar miegančią lovoje, visiškai nenutuokiančią, ką iš jos atėmiau. Atitraukiu antklodę, įlipu į lovą, susiriečiu už Ninos, apkabinu ją ir prisiekiu daugiau niekada nepaleisti. Visą likusį gyvenimą jos saugumas ir proto būklė bus vieninteliai mano prioritetai.

Megė

Valandos bėga, o aš tūnau tamsoje. Mano ausis prispausta prie mažytės sienoje išskaptuotos skylės. Nenoriu iš čia pasitraukti, kol nesužinosiu, kas nutiko mano anūkui.

Kaklas sustingęs, galva tvinkčioja, kairėje kojoje jaučiu pastovų veriantį skausmą – susižeidžiau raištį. Bet viskas nublanksta prieš skausmą, kurį patyrė Dylanas paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Mano vargšas mielas Dylanas.

Rėkiau iki užkimimo, maldavau Ninos jam padėti, mano pirštų galiukai ėmė kraujuoti, kai draskiau sienas lyg į narvą uždaryta žiurkė. Bet visą naktį nieko negirdėjau, o tai reiškia, kad arba Ninai baigėsi psichozė, arba ji išgirdo mano maldas. Turbūt tai ir vadinama karma: jei būčiau padėjusi Sali Anai Mitčel, galbūt dievai būtų pasigailėję Dylano.

Dėl savo anūko verkiau be perstojo. Išsipildė mano didžiausios visus tuos metus kamavusios baimės. Mano auka juos atskiriant nuėjo perniek, nes Dylanas mirė. Gražusis berniukas, kurį apraudojau atiduodama, dabar guli laiptų apačioje nužudytas motinos, mano dukters. Ir pirmą kartą gyvenime aš jos nekenčiu. Noriu, kad ji mirtų.

Nežinau, kiek laiko praėjo, kai galiausiai nugalėta pakylu laiptais. Užropoju jais ir galiausiai pasiekiu vonią. Tada bandau stotis, bet sužeista koja įspėja, kad galiu parvirsti. Prisemiu rankas šalto vandens ir sudrėkinu veidą, paskui nušlubčioju į kambarį ir meldžiuosi, kad guziukai krūtyje ir pažastyje būtų piktybiniai. Noriu, kad man būtų vėžys ir aš mirčiau. Daugiau nenoriu nė akimirkos būti užrakinta šitame pragare. Noriu mirti kiek įmanoma greičiau ir išlaisvinti savo susitepusią sielą.

Visų mano bandymų pabėgti galutinis tikslas buvo išsilaisvinti iš šios padėties, o ne palikti dukrą. Nepaisant visko, ką ji man padarė, neketinau išbraukti jos iš savo gyvenimo arba palikti vienos. Iki šiandien. Dabar noriu būtent šito. Nina nešiojasi mirtį atsainiai lyg rankinuką. Man prireikė ištisų dešimtmečių, kad suprasčiau, jog viskas, ką ji paliečia, ima dvokti.

Tamsoje žvelgiu į langą. Praradau viltį išvysti mirksinčias raudonai mėlynas greitosios pagalbos šviesas – tai būtų reiškę, kad Nina atsipeikėjo ir suprato, ką padarė. Šį kartą manęs šalia nebus, nebus kas pridengia jos veiksmus ar apgina ją nuo savęs. Ninai teks pažvelgti į tai, ką padarė, ir su tuo gyventi. Ji gali bet kada išeiti iš šio namo, bet ji tokia pat įkalinta savyje, kaip ir aš šiame kambaryje. 

Užsimerkiu ir galvoje vis iš naujo skamba trakštelėjimas, kai metalinis žiedas tvojosi į Dylano kaukolę. Šis garsas persekios mane iki kapo duobės, o tai, tikiuosi, nutiks greitai. Tačiau žinau, kad, nepaisant daugelio mano siaubingų sprendimų, atiduodama jį pasielgiau teisingai. Iš to, kad jis atskyrė gera nuo blogo, kad nutarė tikėti manimi, o ne savo motina, akivaizdu, jog jis buvo auginamas su meile ir užuojauta. O šito jis niekada nebūtų gavęs, jei už jo gerovę būtų buvusi atsakinga Nina.

Dar kai kas slegia mano protą. Prisimenu, kada mačiau tokį pat Ninos žvilgsnį, kai ji puolė sūnų. Mačiau jį tą sekundės dalelę, kai ji staiga pasirodė ir trenkė golfo lazda savo tėvui per galvą. Dabar man aišku, kad tas žvilgsnis kitoks nei būna tuomet, kai ją užvaldo psichozė. Psichozė visiškai ją susiurbia, užvaldo. Bet tėvo ir Dylano atveju Nina suvokė, kas vyksta. Aš sudrebu pagalvojusi, ką tai reiškia.

Taip stipriai užmerkiu akis, kad net skauda. Būtų mano valia, daugiau niekada jų nebeatmerkčiau.

Megė

Valgomojo langas atidarytas, tad girdžiu iš lauko paukščių giesmes. Dar visai neseniai man tai būtų buvusi geriausia dienos akimirka. Dabar geriausių akimirkų neliko. Kiekvienas garsas man yra baltasis triukšmas.

Nina nuima dangtelius nuo plastikinių indelių, leisdama po kambarį pasklisti garams ir kvapui. Man nuo to pasidaro bloga. Atpažįstu etiketę ant plastikinio maišelio – mudu su Alisteriu šeštadienio vakarais nuolatos ten užsisakydavome maisto išsinešti. Po jo mirties nutariau to nebedaryti, nes nenorėjau nieko, kas primintų mūsų bendrą gyvenimą. Jei galėčiau atsukti laiką, užkasčiau jo kūną kitoje vietoje, kad mudvi su Nina galėtume išsikelti iš šio prakeikto namo ir viską pradėti iš naujo. Klydau dėl tiek daug dalykų.

– Dėkis, – sako Nina.

Atsisakau ryžių ir jautienos su juodųjų pupelių padažu, pasiimu tik du storus trikampius skrebučius su krevetėmis. Nesu alkana ir iš tiesų jų nenoriu, tačiau skrandis gurgia kaip kanalizacijos vamzdis. Galbūt skrebučiai jį kažkiek nuramins.

Man šalta nepaisant keturių sluoksnių drabužių. Orai atvėso, tad Nina ir dieną palieka įjungtą šildymą, bet dėl nukritusio svorio nebeturiu riebalų, apsaugančių nuo šalčio. Didžiąją laiko dalį praleidžiu susisukusi į antklodę.

Daugumą dienų guliu susirangiusi lovoje, apatiškai žiūrėdama į vaizdus televizoriaus ekrane, išjungusi garsą, nes man visiškai neįdomu, kas vyksta pasaulyje. Nustojau matuoti laiką pagal tai, kada išeina ir pareina kaimynai, nes man jau jokio skirtumo, ar dabar aštunta ryto, ar antra nakties. Žinoti laiką neturiu nei reikalo, nei noro. Kad atėjo ruduo, supratau iš palei langą skriejančių lapų, o kad Helovinas – iš gatvėmis besibastančių paauglių, vilkinčių vampyrų kostiumais. O kai horizontą nušvietė ryškiaspalviai fejerverkai, supratau, kad tai Gajaus Fokso naktis. Netrukus stebėsiu be garso dainuojamas kalėdines giesmes ir švęsiu trečias savo Kalėdas nelaisvėje.

Bet žinau, kad ketvirtųjų nebesulauksiu. Galios pusiausvyra tarp Ninos ir manęs pasikeitė, ir nors ji gali kontroliuoti mano gyvenimą, laisvę, ką valgau, kada galiu nusileisti laiptais ar išsimaudyti, ji negali kontroliuoti mano likimo. O mano likimas – netrukus mirti. Guzai išsiplėtė ir atsirado pažastų bei kirkšnių limfmazgiuose. Jaučiu nuolatinį skausmą, maudžia plaučius, kai giliai įkvepiu. Dažnai sergu, jaučiuosi išsekusi, sutrikusi. Ant surakintos kojos atsirado pūlinių, nuolatos kosčioju. Šiame apgailėtiname gyvenime džiugina viena mintis – kad man mirus Nina nebeturės ko skaudinti.

Dažnai sapnuoju Dylaną ir kaip jį gelbsčiu nuo Ninos žiaurumo. Scenarijus visada toks pat. Jis pasirodo prie mano kambario durų ir aš bandau jam rėkti: „Bėk!“ Bet dvi rankos, kurias jaučiu, bet nematau, sugniaužia man gerklę. Dylanas nesupranta mano įspėjimų, o kai supranta iš lūpų, būna jau per vėlu. Už jo stovi Nina, ji užmeta grandinę jam ant kaklo ir nutempia laiptais. Mane persekioja jos žvilgsnis, kupinas tamsos ir sąmoningas. Ji puikiai žino, ką daro. Kai prabundu, Dylano netekties pojūtis būna toks stiprus, lyg būčiau auginusi jį visą jo gyvenimą.

Nina man už nugaros įjungia magnetofoną. Kai atsisėda, pasigirsta įžanginiai ABBA dainos „Skambutis“ akordai. Jaučiu jos pėdos, tuksenančios į stalo koją, vibraciją.

– Senokai šito neklausėme, ar ne?

Nieko neatsakau ir nemanau, kad Nina pastebi, jog nepratariau nė žodžio nuo tada, kai ji atėjo pakeisti grandinės. Ji nekreipdama dėmesio kalba toliau, pasakoja apie savo dieną, į biblioteką atvežtas naujas knygas, kad per kelias kitas savaites parneš jas namo. Man tai nerūpi. Jau seniai lioviausi skaityti. Nina ištraukia iš kišenės dvi tabletes, matau, kad jos nuo skausmo.

– Beveik nepalietei skrebučių, – sako ji. – O tablečių negalima gerti tuščiu skrandžiu.

Man nereikia, kad ji aiškintų, kaip jos veikia. Praėjusią savaitę Nina nedavė man tablečių, kol nepavalgysiu, bet aš nepasidaviau. Turbūt tik pakenkiau sau, nes visą naktį kamavausi skausmais. Šiandien mano vidaus organai, rodos, ir taip jau nerimsta, vadinasi, vėliau bus dar blogiau. Nenoriai paklūstu ir imu valgyti.

– Taip jau geriau, – tęsia Nina ir pastumia tabletes.

Noriu ją iškeikti visais man žinomais žodžiais, bet susilaikau. Vietoj to nuryju pyktį kartu su vaistais. Visus tuos mėnesius po Dylano mirties Nina apie jį net neužsiminė. Po dviejų dienų, kai pagaliau atnešė man padėklą su maistu, staiga pravėriau duris ir pareikalavau paaiškinti, ką ji padarė su kūnu.

– Kokiu kūnu? – abejingai paklausė ji.

– Dylano! – surikau. – Tavo sūnaus!

– Mege, apie ką tu kalbi? Aš neturiu vaikų, tu tuo pasirūpinai. Pameni?

Pakreipiau galvą ir žvelgiau į ją, ieškodama ženklų, kad ji apsimetinėja, bet Nina neatrodė apsimetanti. Tai buvo žmogus, nuoširdžiai neturintis jokio supratimo, apie ką kalbama. Tarsi jos smegenys būtų visiškai ištrynusios Dylaną iš atminties. Paskutinė psichozė turbūt buvo kitokia nei ankstesnės. Spėju, kad praeidama ji nusinešė ir visus Ninos prisiminimus. Svarsčiau, ar verta dėti pastangas juos grąžinti. Tačiau jeigu atrakinsiu kambarį jos smegenyse, kuriame slepia savo sūnų, jeigu ji sužinos, kad pati jį nužudė, ką aš išlaisvinsiu? Ar ji supras, kad nužudė ir savo tėvą bei Sali Aną Mitčel? Ar tikrai norėčiau būti įkalinta viename name su žmogumi, kuris visa tai apie save žino?

Taigi atsakiau:                                                                        

– Aš pavargusi ir sutrikusi. Atleisk.

Tą vakarą atsisakiau su ja vakarieniauti, taigi ji atnešė maistą į viršų. Knebinėjau jį, o mintys sukosi apie tai, ko niekada nesužinosiu apie savo anūką. Tikiuosi, jo gyvenimas buvo geras ir laimingas, kupinas meilės ir šviesos. Bet man tai per amžius liks nežinoma. Nuo to laiko buvo atvejų, kai svarstydavau: o gal Nina visą tą laiką buvo teisi? Gal man tikrai kraujagyslių demencija, gal aš įkalinta savo pačios prote, todėl niekada negalėsiu pabėgti? Galbūt aš gyvenu globos namuose, mes su Nina nesame susijusios kraujo ryšiu ir ji tiesiog mane prižiūri? Galbūt ir Dylano mirtis buvo mano vaizduotės žaismas, nes Dylanas niekada neegzistavo? Galbūt aš atkartoju santykius su savo motina, tik atlieku jos vaidmenį? Galbūt Nina laiko mane surakintą todėl, kad neturi kito pasirinkimo, nes aš keliu pavojų sau ir kitiems? Juk perdūriau ją, tvojau, spyriau, dariau viską, ką galėjau, kad tik išsilaisvinčiau, tačiau vis tiek tebesu čia. Gal visa tai – mano pačios psichozės pasekmė? Gal tai mano protas pasimaišęs, o ne Ninos? Gal tai aš esu nepatikimas mūsų istorijos pasakotojas?

Tvirtai žinau tik viena – mano kūne gyvena liga ir manimi maitinasi. Kiekvieną akimirką, kai nemiegu, aiškiai jaučiu savo vėžį, kaip jis lėtai auga, plečiasi, skverbiasi į visas mano kūno kerteles. Ilgai netruks, prasibraus giliau į mano smegenis ir aš tapsiu visiškai bejėgė. Negaliu sulaukti tos akimirkos, nes tada aš tikrai pabėgsiu iš šių namų ir nuo savo dukters. Tik tada mes atsiskirsime. Tik tada galėsime būti savimi. Tik tada aš būsiu laiminga.

Tik tada išsilaisvinsiu nuo jos.

– Vos nepamiršau. Turiu tau kai ką, – sako Nina, nutraukdama mano mintis.

Tada pakelia nuo grindų lėkštę su apvaliu keksu. Ant jo skaičiaus 3 formos žvakė. Nina išsitraukia iš kišenės degtukų dėžutę, vieną brūkšteli ir ją uždega.

– Smagių metinių, – sako ji ir nusišypso.

Nežinau, ko ji tikisi, bet niekaip nereaguoju.

– Kaip greitai prabėgo treji metai! Atleisk, bet neturėjau laiko iškepti tikro torto. Kitais metais labiau pasistengsiu. Sugalvok norą ir pūsk.

Darau, kas pasakyta: sugalvoju norą ir pučiu. Ir nuojauta sako, kad tas noras gali išsipildyti gerokai greičiau nei tikėjausi.