XX amžių pelnytai galima vadinti moterų amžiumi. Tai šimtmetis, kai jos kaip niekada aukštai kėlė galvas, ryžtingai kalbėjo ir kovojo už savo teises.
Šiandien daugelis jų pasiektų pergalių, kaip antai teisė balsuoti ar mokytis universitete, Vakarų pasaulyje laikomos savaime suprantamais dalykais. Vis dėlto už tai turime padėkoti stiprioms, kūrybingoms ir drąsioms praėjusio šimtmečio moterims, kurios nutiesė kelią pokyčiams, pradėjusiems naują epochą. Savo nepaprastais gyvenimais jos reikšmingai prisidėjo prie istorijos kūrimo, gracingai ir išdidžiai palikdamos pėdsakų metraščiuose, kuriuose iki tol visas dėmesys tekdavo vyrams – generolams ir diktatoriams, prezidentams ir mokslininkams, išradėjams ir menininkams. Dėl šių ikonų indėlio ir jų rodomo pavyzdžio kitoms po jų gyvenusioms moterims buvo šiek tiek lengviau įsitvirtinti ir palikti pasauliui savo žinių, patirties ir vaizduotės vaisius.
Knygoje pristatoma penkiasdešimt moterų, kurios nebūtinai yra pačios žymiausios veikėjos, o kai kurios gana kontroversiškos, tačiau tai moterys, kurios savo pavyzdžiu vis dar įkvepia naujas kartas. Jos kilusios iš skirtingų žemynų, įvairių odos atspalvių, skirtingų religinių pažiūrų – kiekviena savaip ypatinga. Jos išskirtinės net savo trūkumais, nes buvo tikros asmenybės, o ne romantinių istorijų herojės. Jų gyvenimo istorijos ne visada baigiasi laimingai, nes tai tikros istorijos, kuriose pasakojama apie sėkmę, nesėkmes ir milžiniškas pastangas. Be to, kad puoselėjo savo kūrybiškumą ir talentą (kartais dėl to pelnė pasaulinę šlovę ir įgijo didžiulę galią), šios moterys visada turėjo prisitaikyti prie savo kaip motinų, žmonų ar dukterų kasdienio gyvenimo.
Tiesą sakant, nors plačiai žinomas posakis, kad „už kiekvieno sėkmingo vyro stovi tokia pat moteris“, apie moteris to pasakyti negalima, nes daugelis čia pristatomų galėjo pasikliauti tik savimi, dažnai turėjo kovoti su konservatyviais tėvais ar egoistiškais vyrais. Šios moterys siekė savo ambicijų ir įgyvendino svajones – net tada, kai pasaulis bandė joms įteigti, kad to daryti nereikėtų.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė
FRIDA KAHLO
Gležname jos kūne gyveno nesutramdoma dvasia. Teptuku, aistra ir revoliucinėmis idėjomis savo silpnybes ji perkeldavo į meno kūrinius, pabrėžiančius netobulumo grožį.
„Mano gyvenime buvo du rimti nelaimingi atsitikimai. Vienas nutiko, kai į mane rėžėsi tramvajus, o kitas buvo Diego’as. Su Diego’u buvo daug blogiau.“ Šis sakinys galėtų būti Fridos Kahlo gyvenimo santrauka – jis tobulai apibūdina jos varginančių negalavimų ir didelės aistros paženklintą egzistenciją. Ji gimė turėdama stuburo smegenų išvaržą (nustatę klaidingą diagnozę, gydytojai gydė kaip poliomielitą), o kai buvo aštuoniolikos, į mokyklos autobusą, kuriuo ji važiavo namo, trenkėsi tramvajus. Tai buvo siaubinga avarija. Frida tik per stebuklą liko gyva, bet buvo taip sunkiai sužalota, kad jai teko iškęsti 32 operacijas. Ilgam prikaustyta prie lovos, ji nutapė savo iš po antklodės kyšančias pėdas („Kam man reikalingos kojos, kai turiu sparnus?“ – rašė ji savo dienoraštyje). Tada ji ėmė tapyti visą savo kūną tyrinėdama jį dideliame veidrodyje, kurį tėvai buvo pakabinę ant lovos baldakimo. Paklausta, kodėl tapo tiek daug autoportretų, Frida atsakė: „Tapau save, nes dažnai būnu viena ir todėl, kad save pažįstu geriausiai.“ Taip prasidėjo ilga serija autoportretų, kuriuose ji vaizdavo save apsirengusią ryškių spalvų tradicine meksikietiška suknele ir su dailiomis kasomis – atrodė kaip tikra karalienė. Jos „karalius“ buvo menininkas Diego’as Rivera, dvidešimt metų už ją vyresnis vienas žinomiausių Lotynų Amerikos menininkų. Jie beprotiškai vienas kitą įsimylėjo, palaikė darbininkų ir vietinių meksikiečių iniciatyvas, daug keliavo ir dažnai lankėsi populiariuose intelektualų rateliuose. Vis dėlto jų santuoką pakirto desperatiškas Fridos noras susilaukti vaikų, kurių dėl silpno savo kūno negalėjo išnešioti, ir nuolatinis Diego svetimoteriavimas – situacija pasiekė kulminaciją, kai Frida užklupo jį su savo seserimi Cristina. 1939-aisiais jiedu išsiskyrė, o kitąmet ir vėl susituokė.
Įskaudinta ir nusivylusi Frida nusprendė atsilyginti Diego’ui tuo pačiu – ji traukė tiek vyrus, tiek moteris ir užmezgė aistringus romanus su Leonu Trotskiu, fotografais Nickolasu Muray’umi, Tina Modotti ir dainininke Chavela Vargas. Atrodo, kad neištikimybė dar labiau sužadino jos menišką sielą ir paskatino leistis į keliones, kuriose užsimezgė pažintys su kitais menininkais ir rašytojais. Tarp jų buvo ir André Bretonas, pasiūlęs jai eksponuoti savo darbus Paryžiuje. Ji išgarsėjo, Luvrui įsigijus vieną iš jos autoportretų. Jai nebereikėjo, kad greta būtų vyras, kuris palaikytų ir padrąsintų. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje ji buvo tikra įžymybė, tačiau jos sveikata kasdien vis blogėjo. Kai 1953-iaisiais Meksikoje buvo surengta jos darbų paroda, atidaryme ji dalyvavo gulinti lovoje. Skausmas buvo nepakenčiamas, bet Frida nepasidavė ir tapė iki pat mirties, visada ištikima savo motto, kurį kraujo raudonumo dažais užrašė ant arbūzo paskutiniame savo paveiksle: Viva la vida!
1 nuotrauka
Vokiečių fotografo ir meksikietės dukra Frida visada tvirtino, kad gimė 1910 m. liepos 7 d., tačiau iš tiesų gimė trejais metais ir viena diena anksčiau. Ši melagystė niekaip nebuvo susijusi su noru atrodyti jaunesnei, veikiau su troškimu vadinti save tais metais prasidėjusios Meksikos revoliucijos dukra. Ši nuotrauka daryta apie 1938 m. Fridos mėlynajame name (Casa Azul) Kajokane.
2 nuotrauka
Paskutiniais gyvenimo metais Frida galėjo tapyti tik gulėdama lovoje. Šioje nuotraukoje, darytoje 1952 m., matyti jos paveikslas „Mano šeima“ („My Family“), primenantis genealoginį medį, bet jis taip ir liko nebaigtas. „Aš nesergu, aš sugedusi. Bet aš džiaugiuosi, kad esu gyva tol, kol galiu tapyti“, – sakė ji. Po dvejų metų Frida mirė.
