Geriausi Škotijos pareigūnai gaus progą įsitikinti, kad pradėti gyvenimą iš pradžių gali būti be galo sunku. Tačiau visi nusipelno galimybės pasitaisyti…

Ričardas Noksas – praeityje smurtinis prievartautojas, nuteistas tik už vieno seno žmogaus išprievartavimą (bet įtariamas ir kelių kitų), pripažino padarytas skriaudas, atrado Dievą ir nori likti savo močiutės namuose Aberdyne, o ne gimtajame Niukasle. Jis nori pamiršti juodą praeitį. Arba tik taip sako...

Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus nesidžiaugia, kad buvo įtrauktas į komandą, kuri turės padėti žiauriam prievartautojui įsikurti Aberdyne. Bet blogiausia – pareigūnui tenka dirbti su žmogumi, įkišusiu Noksą už grotų, – vyresniuoju kriminalistu komisaru Danbiu iš Nortumbrijos policijos, kuris neva atvyko „prižiūrėti proceso“.

Tačiau netrukus viskas pasisuka labai netikėta linkme...

Edinburgo gangsteris Peilis Malkas nori pasipelnyti iš besivystančio Aberdyno statybų bumo. Vietinis nusikaltėlių pasaulio šulas Hemišiukas Movatas rezga grėsmingus Logano ateities planus. O Nokso praeitis vis nenori jo paleisti. Loganas ir komisarė Styl turi rūpinasi ne tik Noksu, bet ir siekia atskleisti, iš kur atsirado daugybė padirbtų prekių bei pinigų, kas ginkluotas nupjautu kūju apiplėšinėja juvelyrines parduotuves ir kur, po galais, dingo informatorius Stivas. Pastarasis prapuolė slapstydamasis vienoje iš Malkolmo statybviečių. Galiausiai randamas palaidotas betone. Regis, dar būdamas gyvas...  

Šis detektyvas gal ir nėra toks baisus kaip kitos S. MacBride‘o knygos, bet nepaleidžia iki paskutinio puslapio.

Iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė

***

– Nagi, Sparki, gal bent truputį, ką? – Ji suplazda blakstienomis, storais juodais pasišiaušėliais, primenančiais apipelijusius vikšrus. – Prašau.

Sparkis nusisuka, atsigręžia į šalikelę… ar pakelę? Jau tokių dalykų tai jis tikrai neskiria. Šalikelėje statyti mašinos negalima, tikrai ne. Pavojinga. Teko matyti per laidą, kur rodo įrašus iš stebėjimo kamerų, kaip sunkvežimis suknežina tokio bičo trantą „Mondeo“. Išvis kas sugalvojo pavadinti mašiną „Mondeo“? Ką, negi koks debilas rinkodarininkas nesugebėjo sukurti geresnio pavadinimo nei… 

– Sparki? Nagi, čia žiauriai šalta.

Nors ir kaip keista, šįkart Storulė Eleonora teisi – šalta tikrai žiauriai. Stambios bjaurios snaigės krinta it… pleiskanos ar dar kas.

Ji prisigretina ir išsišiepia žaizdą primenančia burna.

– Nagi, apsikabink…

Apsiveja jį rankomis, stambiomis ir riebiomis tarsi anakondos.

– Ooo, koks tu šiltas.

Ji priglaudžia putlų žandą, šaltą riebalų pagalvę, jam prie kaklo ir ima glaustytis.

Sparkis visas šiltas, lyg viduje turėtų termostatą ar centrinį šildymą, visad atsuktą iki galo. Karštas kaip krosnis.

– Nagi, Sparki, tiktai vieną paketuką, ką? Aš gi tau atsilyginsiu, m? – Storulė Eleonora nuleidžia ranką už nugaros ir įlenda į kelnes. Perbraukia drėgnu liežuviu jam kaklą, kabindamasi už atžėlusios barzdos.

Sparkis išsilaisvina iš jos glėbio.

– Atsiknisk tu, patvirkusi stora karve.

Ji atsitraukia atkišdama apatinę lūpą, trūkčiodama myžalo geltonumo šviesoje it epilepsijos ištikta sraigė. Storulė Eleonora šniurkšteli.

– Nebūk toks, Sparki, aš noriu tik mažiuko…

– Ne.

Ji kyšteli ranką už kelnių priekio, kiek pagrabalioja, kol randa pimpalą. Spusteli. Ir vėl prisiglaudžia.

– Tik vieną paketuką, kelis kristalus, kad nebūtų taip šalta…

– GAL ATSIPISI VIENĄ DIENĄ? – Jis pastumia ją, Storulė suklumpa ir išsitiesia ant žemės. Guli pasikėlusi trumpą juodą sijoną, atidengusi šlaunis ir spuoguotą skustą putę.

Sparkis nusivalo nuo smakro seilių giją.

– Aš čia rimtais dalykais užsiimu.

Storulė Eleonora pakyla, timpteli sijoną žemyn, trepteli aukštakulniu apauta koja ir parodo jam vidurinį pirštą.

– UŽSIKRUŠK!

Apsisukusi nueina slidinėdama ir čiuožinėdama ant snieguoto šaligatvio.

Kvaila ožka.

Nori kažką gauti chaliavai? Tegu nesvaigsta.

Ir užsikrušti jam nėra kada. Nebent su savo gražiąja mergina.

Jis apsilaižo.

Ji kužda jam iš striukės kišenės. Šnabžda, kad nori jo. Jau seniai jį myli.

Vyrukas pasisukioja apšviestame apskritime. Pasižiūri į kairę ir į dešinę. Atsikrenkščia.

Niekad nekišk nagų prie prekės – niekada. Priešingai nei Nesveikas Džeikas, tas nelaimingas kvailys. Negi smagu gulėti intensyviosios terapijos skyriuje su sutrupintomis čiurnomis. Pono Movato žmonėms nepatinka ilgapirščiai pardavėjai.

Sparkis dirsteli į laikrodį: aštuonios penkiasdešimt trys ir keturiolika sekundžių. Penkiolika sekundžių, šešiolika sekundžių. Pakelia galvą, pasitikrina, ar stovi po pat žibintu, juk reikia būti matomam. Aštuoniolika. Devyniolika. Laikas – pinigai, joa, bet juk pinigai nėra laikas, ką, kitaip visi tie supisti turčiai pirktų jo, kiek telpa, ir niekad nemirtų.

Čia tai gilus pamąstymas, blyn.

Sparkis sutrūkčioja, sutraukuliuoja į taktą, kurio niekas daugiau negirdi. Gerai, kartais jam patinka sutraukti dūmą kitą, gal kada ir pypkutę, kokį švirkštą ar du, bet kas gi to nemėgsta? Juk čia ne jo kaltė, ką? Nea, juk mama buvo chronė, taip? O tėvas narkuša. Genetika. Ge-ne-ti-ka. Tik. Tak. Tik. Tak.

Stovėk ramiai, asile tu, ir susitelk.

Apramink traukulius. Stovėk po žibintu kaip įkaltas.

Pro šalį pravažiuoja mašina. Suklykia žuvėdra.

Ir vėl tyla.

Kai stovi, darosi žiauriai šalta.

Mašina gatvės gale apsisuka ir grįžta link jo. Didelė juoda bjaurybė. Su žibintais vietoj akių. Žiūrinčių. Nuo jų šviesos suspindi visos snaigės.

Sparkio keliai sutrūkčioja.

Didžiulė mašina sustoja kelkraštyje prie pat jo, ir langas nusileidžia. Pro jį pažvelgia moteris: šviesiaplaukė, visai nieko. Jei Sparkio širdis nebūtų užimta, tikriausiai ją padarytų. Tačiau jo mergina yra pavydi kalė… 

Blondinė ištaria:

– Aš kai ko ieškau.

Snobiškas akcentas, kaip iš teliko. Angliškas. Bet nieko tokio, jei tik pinigų turi.

– Ane? Ko? – Sparkis liepia savo keliui stovėti ramiai, po velnių, bet tas jo neklauso ir elgiasi kaip panorėjęs.

– Ar koko yra?

– Gal ir yra. Kas klausia?

Ji kyšteli ranką į striukės kišenę ir išsitraukia kelis banknotus. Ištiesia ir sužiūra į juos.

– Čarlzas Darvinas ir… seras Edvardas Elgaras.

Sparkis pakelia viršutinę lūpą.

– Ką tas turėtų reikšti?

– Trisdešimt svarų.

Linkteli. Jau geriau. Jis greitai galvoje paskaičiuoja, susumuoja paketėlių skaičių ir grąžą iš trisdešimties. Mokykloje aritmetika jam niekad nesisekė. Dabar kur kas geriau varo, skaičiuoja kaip pasiutęs visokią aritmetiką, trupmenas ir kitus šūdus. Mokytojai nori išmokyti vaikus skaičiuoti? Tegu liepia sudaryti gerą narkotikų prekybos sandėrį: Jonukas turi keturis gramus, o Sara norėtų trijų – kaip smarkiai ji apsineš ir kiek grąžos gaus iš dvidešimtinės ir pasmaukymo?

Blondinė žiūri taip, tarsi jis žinotų atsakymą į kažkokį supistą klausimą, kurio net negirdėjo.

Sparkis riebiai ir geltonai nusispjauna į sniegą po kojomis.

– Už trisdešimt gausi du.

Netiesa: už trisdešimt turėtum gauti tris – du blondinei, vienas Sparkiui. Rinkos ekonomika. Pagal Tečer ir Blerą, supisusius Britaniją.

Durelės girgžtelėjusios atsidaro, ir blondinė išlipa ant sniego. Laikydama Elgarą su Darvinu.

– O kaip žinoti, ar geras?

Jis šniurkšteli, vėl nusispjauna.

– Tai vadini mane supistu melagiu?

Blondinė atsisuka per petį.

– Ar aš vadinu jį supistu melagiu?

Galinės mašinos durelės atsidaro, ir išlipa sušiktas Elvis.

– Man tai jis panašus į supistą melagį. – Elvis su Niukaslo akcentu. Žiūrėk, kad nenusigaluotum ant tuliko. Bet stambus gyvatė.

Sparkis žengteli atgal, bet blondinė jau čia pat. Tiesiai už jo. Taukšt.

Jis žvygteli ir krūpteli kaip koks triznius. Apsiramink, blyn, ir imk situaciją į savo rankas. Sparkis atsikrenkščia, apsisuka ir piktai į ją pažiūri. Pamėgina griežtai pareikšti:

– Už trisdešimt gausi du.

Blondinė linkteli, kyšteli ranką į kišenę ir išsitraukia porą odinių pirštinių. Nenori liestis prie prekės, nenori išsipurvinti savo supistų angliškų rankučių.

Kol ji maunasi pirštines, Sparkis nužvelgia papus. Neblogi.

Elvis patapšnoja jam per petį, bet Sparkis nekreipia dėmesio, nenuleidžia akių nuo aptakių grožybių. Apsilaižo. Pagalvoja apie savo merginą, besirangančią kraujotakoje, plūstelinčią gera savijauta.

Kažkas kieto trinkteli jam per nugarą, virš kelnių liemens. O tada perveria skausmas tiesiai nuo dešinio inksto. Dantyto ledo, pulsuojančios ugnies bangos. 

– Blemba… – Keliai pasiduoda. Tačiau stambi ranka apsikabina kaklą ir suspaudžia.

Sparkis purvinomis panagėmis įsikabina į odinę rankovę.

Blondinė užsimoja ir kumščiu trenkia jam į pilvą. Tada dar kartą.

Pilvo raumenys suklykia. Tarsi tūkstantį kartų supykintų, bet vienu metu.

Sparkis bando kažką ištarti. Pagrasinti. Maldauti. Melsti. Nesvarbu, bet ką. Kojos slysčioja ant slidaus šaligatvio, o tada Elvio ranka atsileidžia, ir Sparkis skausmingai įkvepia lyg stiklo šukių. 

– Gaidy…

Blondinė patapšnoja jam per skruostą.

– Iš kur gauni savo prekes, Suplukėli?

Sparkio akys laksto tai į kairę, tai į dešinę. Nieko aplinkui nėra. Nė vieno supisto žmogaus. Ir kur būna tie prakeikti farai, kai tų luinių išties prisireikia?

– Aš ne… – Balsas kimus ir šaižus. – Aš nesuplukęs, aš turiu tokį kaip ir termostatą…

Šįkart nuo jos smūgio vyrukui atsilošia galva, o nosyje sprogsta pipirinė liepsna. Veidą varsto kaip peiliais.

– Blemba… susikruvinsiu striukę! 

Sparkis parvirsta ant žemės. Kosėdamas, taškydamasis seilėmis, palikdamas ant sniego tamsiai violetines kraujo dėmes. Jėzau, kaip skauda…

Į šonkaulius susminga kažkas aštraus. Batas. Tada dar vienas. Jie jį užmuš. Tie debilai negyvai jį užspardys kažkokioje apšnerkštoje gatvelėje palei prieplauką. Kiekvienas įkvėpimas perveria plaučius it stiklo šukė. 

– Suplukėli, – uždususi kreipiasi blondinė. – Suplukėli škoto šmote. Rimtai, negi tu visai kaušas?

O tada ir vėl suvaro batą jam į šonkaulius.

Tonis žiūri, kaip Džulė baigia užspardyti liesą kaip šakalys narkomaną. Jau ji tai tikrai nežino, kada liautis.

Narkomanas nebejuda. Bent jau nebejuda pats, krusteli tik Džulės batui smingant į šonkaulius. Trūkteli. Refleksyviai.

Ji susilenkia, atsiremia rankomis į kojas, nugara kilnojasi, garas virsta iš burnos didžiuliais tumulais. Džulė parodo į kūną, gulintį ant šaligatvio.

– Perkraustyk… perkraustyk jo kišenes.

Švokšt, švokšt, švokšt.

Nylas jį apžiūri.

– Aštuoni paketėliai, penkiasdešimt gramų kokso ir maždaug… – Jis perbraukia pirštu šūsnelę banknotų. – Šimtas, šimtas dvidešimt svarų?

Džulė atkiša ranką.

– Duokš paketėlį.

Ji atsistoja, atsivynioja foliją, pasižiūri į turinį, tada prieina ir atkiša pro pradarytą mašinos langą.

– Toni?

Atodūsis.

Jis paima paketėlį. Ten gali būti bet kas: miltai, cukraus pudra, žiurkių nuodai. Tonis lyžteli mažylio galiuką, įmerkia į miltelius, tada įsikiša į burną ir pasitrina dantenas.

– Eina šikt…

Milteliai karčiai suputoja. Tonis nusispjauna pro vairuotojo langą, užtėkšdamas ant juodo mašinos sparno putojančią dėmę, primenančią žuvėdros išmatas. Atsikrenkščia, vėl nusispjauna. Jaučia pažįstamą dantis tirpdantį malonumą, bet tik vos vos apčiuopiamą.

Ant asfalto nutykšta dar vienas skreplys.

– Supista soda…

Džulė dar porąkart užvažiuoja su batu.

– Skiedi jį pats ar jau gavai suvarytą?

Narkomanas nieko nesako – negali pasakyti, tad Džulė pamėgina sulaužyti jam dar kelis šonkaulius savo kaubojiškais batais.

Bum.

Bum.

– Paskutinė galimybė, Suplukėli.

Bet Tonis jau nebesiklauso. Jį apniko tas senas, pažįstamas pojūtis. Galbūt tas jausmas ir prasideda nuo putojimo ir spjaudymosi, bet baigiasi taip maloniai, tarsi šilta ranka suimtų kiaušus. Tikriausiai netruks ilgai, tokia maža dozė, tad Tonis pasižiūri, ar Džulė su Nylu vis dar tvarko narkušą, ir tik tada suvartoja paketėlio likutį.

Švariai išlaižo foliją. Nesvarbu, kad putoja ant liežuvio. Juk taip tik greičiau pateks į kraujotaką, ar ne?

Tonis atsiremia į atlošą, įsikimba vairo. Atsirūgsta. Mėgaujasi užliejamas kaifo bangos, kol Džulė su Nylu ima darbuotis su to vyruko rankomis ir kojomis.

Ką gi, kiekvienas darbas turi privalumų.