Naciams užgrobus valdžią, vos du šimtus sielų turinčiame atokiame Rytų Prūsijos kaime gyvenimas ir toliau teka įprasta vaga, o vokiečių karinė sėkmė daro įspūdį vietos gyventojams. Tačiau vieną dieną žiauriai įsiveržusi realybė viską nušluoja amžiams. Vienuolikmetis Hermanas lieka vienu iš nedaugelio kaimo gyventojų, išgyvenusių karą.

Hermanas Steputatas, Rytprūsių siuvėjo sūnus, Vokietijos istoriją patyrė tiesiogiai: gimęs prezidento Paulio fon Hindenburgo mirties dieną, jis išgyveno nacių eros pradžią, Antrąjį pasaulinį karą, tėvų tremtį ir galiausiai išvarymą iš namų. Visus šiuos skaudžius išgyvenimus palengvina tik vaikiška draugystė su Pėteriu Ašmonaičiu, deja, negailestinga mirtis ilgainiui pasiglemžia ir jį.

Knygos autorius A. Surminkis vaizdingai perteikia savo vaikystės krašto kasdienybę. Autobiografinės detalės persipina su grožinio kūrinio išmone ir sukuria autentiškumu alsuojantį Rytprūsių kaimo paveikslą. Vaikiški žaidimai ir nevaikiški išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje aprašomi santūriai ir nesentimentaliai, tačiau spalvingai ir įtaigiai.

Skaitytojas supažindinamas su Rytų Prūsijos žmonėmis, jų ekscentriškumu ir mažomis kaimo gyvenimo dramomis. Kone apčiuopiamas kraštovaizdžio tarp Kionigsbergo ir Mozūrijos grožis, platūs rugių laukai ir miškų žaluma. Tačiau, karui vis labiau artėjant link kaimo, virš Jokehnenų ima tvenktis tamsūs debesys. Netrukus iliuzijos visiškai sugriūva. Hitlerio portretus tenka nukabinti nuo sienų. Po kurio laiko kaimo gyventojai priverčiami palikti savo namus ir suvaromi į krovininio traukinio vagonus. Rusai grįžo į Rytų Prūsiją!

Nors Jokehnenų kaimo pavadinimas išgalvotas, pati istorija yra skausmingai reali. Žmonės kentėjo ir neteko visko: svajonių, idealų, namų, šeimos narių, neretai ir gyvybės. O tragiškas Steputatų šeimos likimas tėra vienas iš tūkstančių.

Beveik prieš pusę amžiaus išleista A. Surminskio knyga jau tapo vokiečių literatūros klasika, tačiau savo aktualumo nepraranda iki šiol. Ji neleidžia užmiršti Antrojo pasaulinio karo tragedijos ir suteikia balsą bei atminimą žmonėms, kurie žuvo ir liko gulėti kažkur griovyje, buvo išmesti iš traukinio ar palaidoti masinėse kapavietėse. Visi šie žmonės iki pat mirties taip ir nepajėgė suvokti, už ką viso to nusipelnė. 1987 m. pagal šį romaną buvo sukurtas ir televizijos serialas.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Rasa Jasiulionė.

***

Apie vidurdienį prasidėjo sąrėmiai. Kadangi Steputatas turėjo telefoną – kaip ir dar du Jokehnenų kaimo gyventojai, jis pats paskambino akušerei į Drengfurtą, vienintelei, kuri mažame miestelyje ir aplinkiniuose kaimuose palydėdavo į pasaulio šviesą vaikus, jei gandrai pirmiau neištraukdavo jų iš daugybės apylinkėje esančių kūdraprūdžių. Dar prieš metus geroji moteris eidavo į kaimus pėsčiomis, bet naujieji ponai, kuriems patiko, kad gimsta daug vaikų, nupirko jai dviratį. Kokia nauda iš dviračio Rytprūsių širdyje! Juo gali važiuoti tik Angerburgo plentu, vedančiu per Drengfurtą ir Jokehnenus į Koršeną. Nelygu metų laikas, kaimo keliukai būdavo užpustomi smėliu arba pažliugdavo, todėl dviratis buvo daugiau kliūtis nei palengvinimas.

Bet vis dėlto dviratis! Steputatą ramino mintis, kad akušerė šešis kilometrus nuo Drengfurto iki Jokehnenų nuvažiuos per pusvalandį. Išgirdęs, kaip Marta dejuoja, akimirką svarstė, gal už dvidešimt reichsmarkių reikėtų užsakyti automobilį. Tačiau taip elgtis nederėjo, tik ne Jokehnenuose. Jei sukeltų triukšmą dėl gimdymo, Jokehnenų gyventojai pamanytų, kad jis išprotėjo. Jokehnenuose vaikai gimdavo per popietę už avižų kupetų ar nuėjus melžti karvių.

Pirmą valandą ji turėjo pasiekti Jokehnenus. Tad pirmyn, važiuok dviračiu! Ištrauk mažąjį Steputatą, kad pasakojimas galėtų prasidėti, nes tai šito berniuko istorija ir sykiu šiek tiek istorijos apie du šimtus Jokehnenuose gyvenančių sielų. Pagaliau ji nusileido dviračiu iš Drengfurto priemiesčio nuo kalno, pakeliui sutiko su nuimtu derliumi grįžtančius vežimus, bernus, nusiimančius kepures prieš pribuvėją. Sėdėjo ant balnelio tvirtai, tiesia nugara, atrodė gana pikta, kaip pareigūnė.

Ką veikti Karlui Steputatui, kol atvyks pribuvėja? Siuvykloje nerado sau vietos. Negalėjo kalbėtis apie gimdymą su pameistriu – senuoju Hainrichu iš Mozūrijos. Jis nieko nenutuokia. Steputatas išėjo į lauką. Kaimyniniame darže pamatė, kaip Markovšė per patį vidurdienio karštį kasa ankstyvąsias bulves. Perlipo tvorą ir vagomis per nudžiūvusius bulvienojus nuėjo prie senolės.

– Ji atsigulė, – pasakė Steputatas.

Markovšė, pati keturių suaugusių ir trijų mirusių vaikų motina, atsitiesė.

– Tuoj ateisiu, meistreli, – tarė ji braukdama žemėtas rankas į prijuostę. Steputatui palengvėjo. Tokiomis valandomis moterys geriausiai sutaria tarpusavyje, šis laikas skirtas joms – moterims, motinoms.

Prie sodo siurblio Markovšė nusiplovė rankas, o Steputatas pumpavo vandenį. Kai ji įžengė į namą, jis nurimo ir nuėjo į sodą prie bičių, kurios šiuo metu nešė dobilų atolo medų. Atidarė avilius, atidžiai apžiūrėjo vidų. Jei ir toliau laikysis geri orai, medų suks jau po savaitės. Tai gerai. Medaus reikėjo „Meškiniui“, o „Meškinio“ – krikštynoms.

Markovšė giedojo giesmes apie Jėzų. Jos skardus diskantas nustelbė piktą Steputato bičių dūzgimą ir Martos vaitojimą, sklindantį pro atvirą miegamojo langą.

– Padainuok ką nors smagesnio, motin Markovski! – riktelėjo Steputatas.

Gerai, tebūnie. Kas gi smagesnio Jokehnenuose? Visose linksmybėse yra ir liūdna gaida. O kaip dėl „Ten, apačioje, malūne“ arba „Gražioji sodininko žmona“?

Steputatas sėdėjo ant akmenų tarp pirmųjų žydinčių astrų, jo rankomis ropinėjo bitės. Jos nebegėlė. Nelengva sulaukus beveik penkiasdešimties metų pirmą kartą tapti tėvu. Anuomet, po didžiosios infliacijos, mirė pirmoji žmona – pritrūko kraujo. Dešimt metų gyveno vienas, kartu su Hainrichu iš Mozūrijos siuvo kostiumus ir jojimo kelnes dvarininkams, karininkams, Rastenburgo apskrities viršininkui, gydytojui Vitkei iš Drengfurto, taip pat turtingiems ūkininkams iš Marientalio ir Volfshageno, kurie labai norėjo būti lygūs su dvarininkais.

Kas paskatino jį vesti? Mintis, kad mirs be palikuonių, taip pat po keturiasdešimties gyvenimo metų sustiprėję skrandžio skausmai, nuo kurių net valgomoji soda menkai gelbėjo. Dar strėnų gėla, pasikartojanti periodiškai, išsiilgusi moters rankų masažo, karštų bulvių kompresų. Praėjusią vasarą jis buvo šaulių šventėje Marientalyje, kur susipažino su Marta. Lapkritį atšventė vestuves, o dabar, per patį derliaus metą, ji pagimdys jam sūnų arba dukrą. Vienas Dievas težino.

Pameistrys Hainrichas laukė dar pusvalandį. Kai virtuvėje nieko neįvyko, girdėjosi tik monotoniškas Markovšės giedojimas, išslinko iš siuvyklos pro stubą į lauką. Sustojo atokiau nuo spiečių leidžiančių bičių.

– Meistreli, – kreipėsi jis, – jau greitai pirma, o pietų nė kvapo.

– Eik į virtuvę ir ką nors susirask, – atsakė Steputatas.

Vos Hainrichas apsisuko virtuvėje ir išsitraukė iš spintos lašinius, senoji Markovšė jį puolė.

– Vyrams virtuvėje ne vieta! – sušuko ji ir pabandė kočėlu suduoti Hainrichui.

– Bet žmogui reikia valgyti, – gynėsi Hainrichas.

Ji ištraukė peilį ir atrėžė gerą lašinių šmotą. Taip pat duonos. Tada atidarė duris, kaip atidaroma šuniui, kurį norima išvyti iš stubos. Virtuvėje nėra vietos vyrams, ypač šiandien. Tik lauke Hainrichas prisiminė savo dvikalbystės dovaną ir mozūriškai nusikeikė. Palengvėjo.

Jau galėtų atvažiuoti ir ta pribuvėja iš Drengfurto. Steputatas nerimavo, nors turėjo pakankamai darbo su bičių spiečiumi, kabančiu su motinėle laukinės kriaušės tarpušakyje. Tarpais jis pažvelgdavo į Angerburgo plentą, apsodintą ąžuolais, kurių platūs, galingi siluetai rikiavosi iki pat horizonto. Kartais kaimo keliuku pralėkdavo keturkinkis vežimas – vienintelis vidurdienio triukšmadarys šią kaitrią dieną Jokehnenuose. Jis sukeldavo dulkių debesį, tarsi į kaimą būtų atjojęs kazokų būrys. Iš laukų, sunkiai linguodami, riedėjo rugių pėdų prikrauti vežimai. Jokehnenuose derliaus metas. Ir karšta vasara, 1934-ųjų vasara. Vežimai be perstojo dardėjo nuo šeštos valandos ryto iki saulėlydžio. Jokehnenų javų laukai buvo toli. Jie driekėsi nuo Angerburgo plento iki Marientalio palivarko ribos, o kitoje, Volfshageno, pusėje vilnijo nesibaigiančiu geltoniu iki pat tamsaus miško ruožo.

Pribuvėja mynė dviračiu iš Drengfurto tiesiai į akinantį javų geltonumą, mirguliuojančią vasaros kaitrą, palei plento medžius; karščio išvarginta, įsitvėrė ranka į rugių pakrautą vežimą ir leidosi tempiama iki Jokehnenų kapinių, paskui jį aplenkė ir pasuko į kaimo gatvę. Kai važiavo pievele, apsnūdę Jokehnenai staiga atgijo. Šunys ėmė loti, vaikai pasileido bėgti pavymui, mat svetimas žmogus Jokehnenuose buvo didelis įvykis. Dviračio skambalu ji pabaidė ant pievelės sutūpusias Markovšės antis ir suerzino mūrininko Zaidlerio aviną, kuris kelis sykius bergždžiai ją puolė. Grandinė, leidžianti judėti penkiolikos metrų spinduliu, nedavė gyvuliui ragais išlaužti blyksinčių ratų stipinų. Steputatas išėjo pasitikti gerosios moters ir turėjo nuvyti žąsiną, nusitaikiusį į juodas vilnones kojines. Jis paėmė vesti dviratį ir leido moteriai nueiti pirmai, išgirdo, kaip ji kalbasi su viskuo pasirūpinusia Markovše. Ant viryklės garavo virdulys su karštu vandeniu, krosnyje stovėjo kiaušinienė su spirgais, o ant palangės – pasukų ąsotis, iš kurio Markovšė išgraibė muses prieš įpildama gerajai moteriai. Sočiai atsigėrusi, pribuvėja nuėjo pas Martą patikrinti, kiek dar užtruks, ar turinti pakankamai laiko suvalgyti kiaušinienę. Kai pagalvoji, kiek daug laiko reikia žmogui ateiti į pasaulį! Ir kaip greitai jis gali išeiti! Kol Marta vaitojo miegamajame, pribuvėja suvalgė kiaušinienę su spirgais, išgėrė pasukas, visai nekreipdama dėmesio į stuboje neramiai vaikštinėjantį Steputatą.

Ir tuomet Steputato dėmesys staiga nukrypo – jis pamatė iš dvaro atjojantį majorą. Menkas čia netikėtumas, nes kiekvieną dieną popiet majoras apjodavo savo laukus. Tačiau šiandien jis vilkėjo imperatoriškosios armijos kavalerijos uniforma, kurią dėvėdamas 1915 metais Galicijoje puolė priešą. Buvo sutarta, kad majoras taip apsitaisęs pasirodys tik tris kartus per metus: Vokietijos imperijos paskelbimo dieną, per kaizerio gimtadienį ir Sedano pergalės dieną. Kas nutiko, kad eilinę 1934-ųjų rugpjūčio dieną majoras išjojo į laukus vilkėdamas kavalerijos uniforma? Dabar nurisnojo pro mokyklą link smuklės, trumpam sustabdė atvažiuojantį vežimą, pasileido tolyn vėjo malūno pusėn, kur pievoje, prie dvaro ūkinių pastatų, darbininkai krovė į stirtą šiaudus.

Steputato namuose suskambo telefonas, pasigirdo dvaro inspektoriaus Blonskio balsas:

– Ar jau girdėjote, kad mirė prezidentas Hindenburgas?

Steputatas pažvelgė į sieną, kur kairėje telefono pusėje kabojo senojo Hindenburgo nuotrauka, o iš dešinės pusės žvelgė vyras, kurį Hindenburgas prieš pusantrų metų paskyrė reicho kancleriu.

– Mirė Hindenburgas, – pranešė Steputatas moterims.

– Vėl kazokai atjos, – suaimanavo Markovšė ir pratrūko raudoti.

Steputatas net pamiršo jį kausčiusią miegamojo kambario baimę. Įpuolęs pro duris pasakė Martai, bet, regis, nepadarė jokio įspūdžio.

– Tegu Markovšė atneša vandens, – tarstelėjo ji.

Bet Markovšė neturėjo laiko vandeniui, pirmiausia reikėjo susitvarkyti su kazokais.

– Jie atjos per Fiurstenau kalną ant kaltūnuotų arklių. Vėl bus kaip tada...

Ji ištiesė rankas ir parodė į rytus.

– Niekas neatjos, motin Markovski, – atsakė Steputatas ir ryžtingai pažvelgė į vyrą ruda uniforma dešinėje telefono pusėje.

Majoras jau buvo prijojęs lauką. Vienas darbininkas ketino pasiūlyti pakopą nulipti nuo žirgo, bet jis liko raitas ir liepė sukviesti žmones. Jie lėtai rinkosi per ražienas: vyrai, nudegę saulėje iki juosmens, su šakėmis ant pečių, moterys juodais sijonais ir baltomis skarelėmis. Sustojo pusračiu, o į majorą tvokstelėjo prakaito ir česnakų kvapo, sumišusio su aštriais tabako dūmais, debesis.

– Šiandien mirė mūsų generolas feldmaršalas Hindenburgas! – šūktelėjo jiems virš galvų (minėjo jį tik kaip feldmaršalą, nes neatleido Hindenburgui už išdavystę, kad sutiko būti išrinktas Veimaro respublikos prezidentu).

– Prieš dvidešimt metų jis išvijo rusus per šiuos laukus į Mozūrijos ežerus!

Kol kalbėjo, ristūnas pakėlė uodegą ir patręšė Jokehnenų žemę arkliašūdžiais.

– Nė vienas vokietis nenusipelnė Rytprūsiams tiek, kiek mūsų Hindenburgas. Mes pagerbsime jį paskutiniu „valio“!

Majoras iškėlė steką kaip dirigento lazdelę. Tris kartus lauko darbininkai sušuko „valio“, bet skambėjo nelabai įtikinamai. Galbūt tai lėmė ne tiek žmonių balso galia, kiek beaidžiai Jokehnenų laukai. Juose dingdavo bet koks garsas. Ir štai dabar Carkanas, po karo Jokehnenuose likęs Volynės vokietis, užtraukė 1914-ųjų pasipriešinimo dainą:

Ir kalbėjo didvyris Hindenburgas:

Vėl vargas begalinis!

Rusų įprotis blogiau už prigimimą,

Rytprūsiams gresia pavojus.

Lauk! Lauk iš namų,

Totoriai ir kalmukai...

Tuo pat metu burmistro ir siuvėjo Karlo Steputato namuose geroji moteris ištraukė nedidelį šlapią ryšulėlį iš Martos Steputat, gimusios Sablovski, kūno. Išgirdęs pirmąjį riksmą, Steputatas liovėsi nervingai vaikštinėjęs po stubą. Jis puolė į kambarį, tačiau moterys buvo užsirakinusios. Išgirdo vandens teškenimą cinkuotoje vonelėje. Viešpatie, ta Markovšė paskandins vaiką!

– Karlai! O Dieve! – ausys pagavo Martos balsą.

Markovšė atidarė duris.

– Meistreli, berniukas! – sušuko ji ir nusijuokė visomis suvytusio veido raukšlėmis.

– Stambus dykaduonis! – tarė pribuvėja nešdama kūdikį tėvui.

Marta lovoje pakilo, kad pažvelgtų į vaiką, bet moteris stumtelėjo ją atgal ant pagalvių.

– Gulėkite, miela ponia!

Marta laukiamai žiūrėjo į vyrą. Ji visuomet baiminosi nepateisinti lūkesčių. Jis buvo apkeliavęs visą pasaulį, daug vyresnis ir labiau patyręs. Karlas Steputatas kelerius metus gyveno Kionigsberge. O ji pažinojo tik plačius laukus, kurie matėsi nuo Drengfurto bažnyčios bokšto. Dabar pagimdė jam sūnų. Karlas Steputatas šypsojosi. Marta pagalvojo, kad šypsena skirta jai, nors gal ir berniukui, kurį Markovšė nešiojo po kambarį.

– Tai kas nutiko senajam Hindenburgui? – prisiminė Marta.

– Mirė, – atsakė pribuvėja.

Marta išsigando. Mirė garsiausias vokietis, kurį ji pažinojo. Ir tą pačią dieną ji pagimdė sūnų. Ką tai galėtų reikšti? Ar gerasis Viešpats turėjo didelių planų jos vaikui? Steputatas atkėlė dangtį į vyno rūsį, esantį po medinėmis didžiosios stubos grindimis, ir atnešė apdulkėjusį butelį serbentų vyno. Markovšė padėjo kūdikį motinai ant krūtinės, kad atlaisvintų rankas vyno taurei.

– Kokį duosite vardą? – paklausė ji, kol Steputatas pilstė.

Marta pažvelgė į vyrą.

– Ką manai, Karlai?

Steputatas susimąstė. Išprusę žmonės tuo metu rinkosi Arno vardą, nes Rastenburgo poetas Arno Holcas Berlyne turėjo didelį pasisekimą. Tačiau Hermanas Zudermanas iš Mėmelio taip pat atstovavo Rytprūsių kultūrai. Hermanas ar Arno?

– Adolfas būtų visai tinkamas vardas, – pasiūlė pribuvėja.

Karlas Steputatas pažvelgė į griežtą rudą paveikslą, kabantį dešinėje telefono pusėje. Jis akimirką dvejojo, bet paskui pasirinko kultūrą – Hermaną Zudermaną. Taip prasidėjo mažojo Hermano Steputato gyvenimas Jokehnenuose, Rytų Prūsijoje, karštą 1934-ųjų rugpjūtį, tuo metu, kai Kionigsbergo siųstuvas, skambant gedulingai muzikai, transliavo šią žinią:

„1934-ųjų rugpjūčio 2 dieną 9 valandą ryto į amžinybę iškeliavo Paulis fon Hindenburgas.“