Pirmuosiuose trilogijos detektyvuose – „Kovo našlaitės“ ir „Beveidis nusikaltėlis“ – veiksmas vyksta XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, Hitleriui stiprinant savo valdžią, o trečiajame – iškart po to, kai naciai pralaimėjo karą. Čia iš Berlyno likusi griuvėsių krūva, gatvėse pūva nužudytųjų kūnai. Vieninteliai žmonės, galintys užsidirbti pragyvenimui, yra šnipai, juodosios rinkos veikėjai ir prostitutės. 

Detektyvas Bernis Giunteris patenka į naują ir bauginantį pokario Vienos pasaulį. Jo paprašoma ištirti amerikiečio nacių medžiotojo žmogžudystę.

Pirmąkart su blogiu Bernis Giunteris susidūrė dirbdamas policininku ketvirtojo dešimtmečio Berlyne ir iš arti jį pažino būdamas privačiu sekliu valdant naciams, kai kiekviena byla įtraukdavo jį vis giliau į režimo žiaurumus.

Karas baigėsi. Bernis mėgina įrodyti, kad senas draugas ir buvęs kriminalinės policijos bendradarbis Bekeris nekaltas dėl amerikiečių karininko mirties. Bekeris dirbo slaptoje nacių medžiotojų organizacijoje, sekė karo nusikaltėlius, kurie klastojo dokumentus apie savo mirtį, kad išvengtų kilpos Niurnberge. Patekęs į šią organizaciją Bernis susiduria akis į akį su vyrais, kurie kartą jau apgavo teisingumą, bet jis turi padaryti viską, kad šįkart jie neišsisuktų.

Pūvančios imperijos didybės apsuptyje Bernis suka vieną blogio ratą po kito, kol atsiduria akis į akį su buvusiu gestapo viršininku ir pamato palikimą, palyginti su kuriuo karo meto žiaurumai atrodo visiškai nekalti. Puslapis po puslapio susiduriame su SS, gestapu, įvairiomis Trečiojo reicho iniciatyvomis.

***

1989 metais buvo išleistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas iš jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį – „Kovo našlaitės“. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė iš reklamos verslo ir atsidėjo rašymui. Jis parašė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, iš jų dvylika – romanai. 1993 m. Ph. Kerras pateko į geriausių britų rašytojų dvidešimtuką.    

***

Rytas buvo šviesus, vaiskus ir vėsus. Einant per parką priešais naująją rotušę, pora voverių prišoko pasisveikinti ir patikrinti, ar neturiu ko pusryčiams. Bet dar neprisiartinusios jos pastebėjo, koks rūškanas mano veidas ir kaip mano kojinės atsiduoda baime. Gal jos atkreipė dėmesį į išsipūtusią mano palto kišenę ir apsigalvojo. Išmintingi padarėliai! Mat dar ne taip seniai maži žinduoliai Vienoje buvo šaudomi ir suvalgomi.

Taigi jos nuskubėjo savo keliais kaip kokie gyvi kailio kamuolėliai. Skylės, kurioje gyveno Veronika, gyventojai buvo įpratę, kad žmonės, daugiausia vyrai, ateina ir išeina bet kuriuo paros metu, ir net jeigu namo savininkė būtų buvusi baisiausiai vyrų nekenčianti lesbietė, abejoju, ar ji būtų kreipusi daug dėmesio į mane, sutiktą ant laiptų. Bet taip jau nutiko, kad žmonių nepasitaikė, ir aš pasiekiau Veronikos kambarį be kliūčių.

Man nereikėjo išlaužti durų: jos buvo plačiai atvertos, kaip ir visi stalčiai bei spintelės. Nesupratau, kam jie varginosi, nes visi jiems reikalingi įrodymai tebekabojo ant kėdės atkaltės, kur juos paliko daktaras Heimas.

– Kvaila kalė! – įpykęs suniurnėjau. – Kuriems galams atsikratyti vyro lavono, jei kambaryje palieki jo kostiumą?

Užtrenkiau stalčių. Nuo smūgio pajudėjo vienas iš apgailėtinų Veronikos eskizų ir nusklendė ant grindų it milžiniškas negyvas medžio lapas. Kionigas tikriausiai apvertė kambarį aukštyn kojomis grynai iš pykčio, paskui nusivežė ją į Grincingą.

Kadangi tą rytą ten vyks svarbus susitikimas, neįsivaizdavau, kad jie galėjo važiuoti kur nors kitur. Aišku, jeigu jos tuoj pat nenužudė. Kita vertus, jei Veronika pasakė jiems tiesą apie tai, kas nutiko, – kaip pora jos draugų padėjo jai atsikratyti Heimo lavono, kai šis mirė nuo širdies smūgio, tuomet (jei ji nepaminėjo Belinskio ir mano pavardės) galbūt jie ją paleis. Bet buvo labai tikėtina, kad jie vis dar ją muša norėdami įsitikinti išgirdę iš jos viską, ką ji žino. Taigi kol aš atvyksiu jai padėti, jie jau žinos, kad esu tas, kuris atsikratė Heimo lavono.

Prisiminiau Veroniką pasakojus apie savo, Sudetų krašto žydės, gyvenimą per karą: kaip slapstėsi išvietėse, purvinuose rūsiuose, spintose ir palėpėse, o paskui pusę metų praleido perkeltųjų asmenų stovykloje. „Gyvenime jai teko ragauti vargo“, – taip apibūdino tai Lotė Hartman. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau man atrodė, kad ji paragavo labai mažai to, ką būtų galima vadinti tikru gyvenimu.

Žvilgtelėjau į laikrodį ir pamačiau, kad dabar septynios. Iki susitikimo pradžios dar liko trys valandos, daugiau, kol galėsiu tikėtis Belinskio su „kavalerija“, kaip jis tai pavadino, o kadangi Veroniką išsivežę vyrai buvo tokie, kokie buvo, ėmiau galvoti esant visai tikėtina, kad taip ilgai ji neišgyvens. Matyt, man neliko kitos išeities, kaip važiuoti ten ir pačiam ją išvaduoti.

Išsitraukiau revolverį, atidariau būgnelį ir įsitikinau, kad visi šeši lizdai pilni, tada nulipau laiptais žemyn. Lauke sėdau į taksi Kertnerio gatvės stotelėje ir liepiau vairuotojui važiuoti į Grincingą.

– Į kurią vietą Grincinge? – paklausė jis nurūkdamas nuo šaligatvio.

– Pasakysiu, kai ten nusigausim.

– Kaip įsakysit, – pasakė jis lėkdamas į Žiedą. – Paklausiau tik todėl, kad tokį ankstų rytą viskas ten bus uždaryta, ir neatrodo, kad jūs išsiruošėte pasivaikščioti po kalnus. Tik ne su tokiu paltu.

Automobilį supurtė, kai pataikėme į porą didelių kelio duobių.

– Ir nesate austras. Galiu pasakyti iš jūsų tarties. Kalbat kaip pifkė, pone. Aš teisus?

– Nerodyk savo gatvės universitetų išminties, gerai? Nesu tam nusiteikęs.

– Nepykit, pone. Paklausiau tik todėl, kad jūs galbūt norite truputį pasismaginti. Matot, pone, vos už kelių minučių kelio nuo Grincingo, prie kelio į Kobenclį, yra toks viešbutis – „Spynos“.

Jis vos išlaikė vairą, kai automobilis pataikė į dar vieną duobę.

– Šiuo metu jis naudojamas kaip perkeltųjų asmenų stovykla. Ten yra merginų, kurias galite gauti vos už kelias cigaretes. Net tokį ankstų rytą, jei tik panorėsite. Vyras su tokiu geru paltu galėtų gauti dvi ar gal net tris. Jos surengtų jums gražų pasirodymą, jei suprantate, ką turiu galvoje.

Jis šiurkščiai nusijuokė.

– Kai kurios iš tų merginų, pone, užaugo perkeltų asmenų stovyklose. Jų dorovė kaip triušių, tikrai. Jos padarys bet ką. Patikėkit manimi, pone, aš žinau, ką sakau, nes pats laikau triušius.

Jis šiltai sukikeno apie visa tai pagalvojęs.

– Galėčiau jums kai ką organizuoti, pone. Ant užpakalinės sėdynės. Aišku, už nedidelius komisinius.

Pasilenkiau į priekį ant sėdynės. Nežinau, kodėl jis mane erzino. Gal man tiesiog nepatinka sąvadautojai. O gal man nepatiko tas Trockio antrininko veidas.

– Būtų tiesiog puiku, – atsakiau kieto vyruko balsu, – jeigu ne ta paslėpta granata, ant kurios užsiroviau Ukrainoje. Partizanai padėjo granatą už stalčiaus, kurį paliko pusiau atdarą su buteliu degtinės dėmesiui atkreipti. Aš priėjau, patraukiau stalčių, ir granata sprogo. Ji nuplėšė gabalą mėsos man nuo pilvo ir abu kiaušus. Vos nemiriau nuo šoko, paskui dėl kraujavimo. O kai galiausiai pabudau iš komos, ko nemiriau iš sielvarto. Patikėk: jei tik pamatau mergą, pasiuntu iš nevilties. Tikriausiai nudėčiau arčiausiai manęs esantį vyrą grynai iš pavydo.

Vairuotojas dirstelėjo per petį.

– Atleiskite, – nervingai tarė, – nenorėjau...

– Tiek to, – atsakiau jau beveik šypsodamasis.

Kai pravažiavome tą geltoną namą, liepiau vairuotojui važiuoti iki kalvos viršaus. Nusprendžiau eiti prie Nebės namo iš užnugario, pro vynuogyną.

Vienos taksi skaitikliai buvo seni ir prastai veikė, todėl įprastai norint sužinoti mokėtiną sumą jų rodmenį reikėjo dauginti iš penkių. Taksometras rodė šešis šilingus, kai liepiau vairuotojui sustoti, tiek jis iš manęs ir tepaprašė, o imant pinigus jam drebėjo ranka. Kai aš susigriebiau, kad jis užmiršo suskaičiuoti, automobilis jau rūko tolyn.

Stovėjau ten, purvinoje šalikelėje, keikdamas save, kad neprikandau liežuvio, mat ketinau paprašyti jo truputį palaukti. Jeigu dabar man pavyks rasti Veroniką, turėsiu sunkumų norėdamas išvažiuoti. Ak, tas mano ilgas liežuvis! – pamaniau. Tas vargšas šunsnukis juk tik siūlė man paslaugą, pasakiau sau. Vis dėlto jis dėl vieno dalyko klydo. Kai kas dirbo – „Rudelshofo“ kavinė toliau Kobenclio gatvėje. Nusprendžiau: jei mane nušaus, geriau jau mirti ne tuščiu skrandžiu.

Kavinė buvo jauki, nedidelė, jei tau netrukdė iškamšos. Atsisėdau po blizgančiomis kaip karoliukai ir pažiūros nuo juodligės nugaišusios žebenkšties akimis ir laukiau, kol prastai iškimštas savininkas prikėblins prie mano staliuko.

– Dievas sveikina jus, pone, – tarė jis. – Gražus rytas.

Nusisukau nuo alkoholiu atsiduodančio jo kvapo.

– Matau, kad jau juo mėgaujatės, – vėl nesuvaldžiau savo ilgo liežuvio.

Jis nesuprasdamas patraukė pečiais ir priėmė mano užsakymą. Mano sušlamšti vienietiški pusryčiai už penkis šilingus buvo tokio skonio, kad atrodė, jog juos tarp savo darbų pagamino iškamšininkas: kavoje plaukiojo rupios pupelių dalelės, bandelė buvo šviežia kaip banginio ūsas, o kiaušinis kietas lyg iš akmenų kirtyklos. Vis dėlto viską suvalgiau. Galvoje sukosi tiek minčių, kad, ko gero, būčiau suvalgęs tą žebenkštį, jei ji būtų patiekta ant skrebučio.

Išėjęs iš kavinės pasukau keliu žemyn, paskui perlipau per mūrinę tvorą į tai, ką maniau esant Arturo Nebės vynuogynu. Žiūrėti nelabai buvo į ką. Patys vynmedžiai, pasodinti tvarkingomis eilėmis, buvo tik jauni daigai, ne ką aukštesni už mano kelius. Šen ir ten ant aukštų vežimėlių gulėjo kažkas panašaus į reaktyvinius variklius, bet iš tikrųjų buvo degikliai, uždegami naktį, kad šildytų orą aplink daigus ir apsaugotų nuo vėlyvų šalnų. Paliesti jie tebebuvo šilti. Pats laukas buvo gal šimto metrų ilgio ir pločio, pasislėpti jame beveik nebuvo kur. Spėliojau, kaip Belinskis sugebės išdėstyti savo vyrus.

Galėjai tik peršliaužti visą lauką ant pilvo arba laikydamasis arti mūrinės tvoros nusigauti iki medžių prie pat geltonojo namo ir ūkinių pastatų.

Atsidūręs prie medžių dairiausi kokių gyvybės ženklų, bet jokių nepamatęs slinkau pirmyn, kol išgirdau balsus. Šalia didžiausio ūkinio pastato, ilgo į daržinę panašaus pastato mediniu karkasu, stovėdami kalbėjosi du man nepažįstami vyrai. Abu ant nugaros buvo užsidėję metalinę statinaitę, ji gumine žarna buvo prijungta prie rankoje laikomo ilgo metalinio vamzdžio, spėjau, kažkokio augalų purškimo prietaiso.

Galop jie baigė šnekėtis ir pasuko į priešingą vynuogyno pusę, tarsi ketindami pradėti puolimą prieš gyvenimą jiems kartinančias bakterijas, grybelius ir vabzdžius. Palaukiau, kol jie buvo bebaigią pereiti lauką, tada išėjau iš medžių priedangos ir įėjau į pastatą.

Į šnerves tvoskė priplėkusių vaisių smarvė. Dideli ąžuoliniai kubilai ir bakai it milžiniški sūriai buvo išrikiuoti po nedengtomis gegnėmis. Perėjau per visas akmenines grindis ir atsidūriau šio pirmo statinio gale priešais duris į kitą, pasuktą stačiu kampu į namą.

Šiame antrame ūkiniame pastate buvo šimtai ant šono gulinčių ąžuolinių statinių, tartum laukiančių, kada jų pasiimti ateis milžiniški senbernarai. Laiptai vedė į tamsą. Vieta atrodė tinkama žmogui įkalinti, tad uždegiau šviesą ir nulipau žemyn pasižiūrėti, bet pamačiau tik tūkstančius butelių vyno; ant kiekvieno stelažo stovėjo juoda lenta su kreida užrašytais keliais skaičiais, kurie tikriausiai kam nors kažką reiškė. Vėl užlipau į viršų, išjungiau šviesą ir atsistojau prie to statinių kambario lango. Pradėjau manyti, kad Veronika vis dėlto name. Iš ten, kur stovėjau, aiškiai mačiau vakarinę namo pusę už trumpo akmenimis grįsto kiemo. Priešais atdaras duris tupinti didelė juoda katė spoksojo į mane. Šalia durų buvo langas, matyt, virtuvės. Ant palangės gulėjo didelis žvilgantis daiktas, pamaniau, tikriausiai puodas ar virdulys. Netrukus katė lėtai priėjo prie ūkinio pastato, kuriame slėpiausi, ir garsiai sumiaukė ant kažko šalia lango, prie kurio stovėjau. Valandėlę ji skrodė mane žaliomis akimis, o paskui lyg ir be jokios priežasties nubėgo šalin. Vėl atsigręžęs į namą toliau stebėjau virtuvės duris ir langą. Po kelių minučių nusprendžiau būsiant saugu išeiti iš to statinių kambario ir pasukau per kiemą.

Nenuėjęs nė trijų žingsnių išgirdau tarkštelint pistoleto spyną ir beveik tą pačią akimirką pajutau stipriai man į kaklą įremtą šaltą vamzdį.

– Susidėk rankas už galvos! – nelabai aiškiai paliepė balsas. Paklausiau. Man po ausimi prispaustas ginklas buvo toks sunkus, kad spėjau, jog tai 45-o kalibro koltas. Užtektų nunešti didžiąją dalį mano galvos. Krūptelėjau, kai jis įspraudė pistoletą man tarp žandikaulio ir jungo venos.

– Tik sujudėk, ir rytoj būsi kiaulių ėdalas, – pagrasino jis tapšnodamas mano kišenes ir ištraukdamas iš jų revolverį.

– Paklausk pono Nebės – jis manęs laukia, – pasakiau.

– Nepažįstu jokio pono Nebės, – atrėžė jis neaiškiai, tarsi negalėtų deramai prasižioti. Nėra ko nė sakyti, man nekilo noras atsigręžti ir įdėmiai pasižiūrėti.

– Taip, jis juk pakeitė pavardę, ar ne?

Iš paskutiniųjų bandžiau prisiminti naująją Nebės pavardę. Tuo tarpu išgirdau, kaip vyras man už nugaros pasitraukia atatupstas porą žingsnių.

– Dabar eik į dešinę! – paliepė man. – Medžių link. Tik nesugalvok kristi užmynęs ant batų raištelių ar dar ko.

Iš balso atrodė stambus, bet ne itin protingas. Be to, kalbėjo keista vokiška tartimi: lyg ir prūsiška, bet kitokia, veikiau senosios prūsų kalbos, kuria girdėjau kalbant senelį – beveik vokiečių kalbos, kurią buvau girdėjęs Lenkijoje.

– Klausyk, darai klaidą, – pasakiau.– Kodėl tau nepaklausus savo viršininko? Mano pavardė Bernhardas Giunteris. Šįryt dešimtą vyks susitikimas, turiu jame dalyvauti.

– Dar nėra nė aštuonių, – suniurzgė mano pagrobėjas. – Jei atėjai į susitikimą, kodėl atsiradai čia taip anksti? Ir kodėl nėjai pro laukujes duris kaip visi lankytojai? Kodėl eini laukais? Ko šniukštinėji po daržines?

– Atėjau anksti, nes turiu porą vyno parduotuvių Berlyne, – atsakiau. – Pamaniau, kad būtų malonu apsidairyti po dvarą.

– Daireisi ne juokais. Esi šnipelis, – jis sukikeno it koks beprotis.

– Man įsakyta šnipelius šaudyti.

– Pala...

Sukdamasis sulaukiau smūgio pistoletu ir griūdamas spėjau pamatyti stambų vyrą skusta galva ir kreivu žandikauliu. Jis griebė mane už sprando ir vėl pastatė ant kojų, o aš keikiau save, kad nesusiprotėjau įsiūti skutimosi peiliuko po ta apykaklės dalimi. Jis stumdamas nusivedė mane pro medžių virtinę, paskui nuokalne į nedidelę proskyną, kur stovėjo kelios didelės šiukšliadėžės. Pro mažos plytų trobelės stogą kilo dūmų debesis ir šleikščiai saldus dvokas: čia jie degino šiukšles. Šalia kelių kažko panašaus į cementą maišų ant plytų gulėjo rūdijantis gofruotos geležies lakštas. Vyras liepė man patraukti jį į šalį.

Dabar supratau. Jis buvo latvis. Stambus, bukas latvis. Ir nusprendžiau: jeigu jis dirba Arturui Nebei, veikiausiai jis iš latvių SS divizijos, tarnavusios vienoje iš lenkų mirties stovyklų. Tokiose stovyklose kaip Aušvico tarnavo daug latvių. Latviai buvo užkietėję antisemitai, o Mozė Mendelsonas30 buvo vienas mėgstamiausių Vokietijos sūnų.

Patraukiau geležies lakštą ir pamačiau po juo dreną ar atmatų duobę. Nėra ko nė sakyti, pasklido baisus dvokas. Tada vėl pamačiau tą katę. Ji išlindo tarp dviejų popierinių maišų šalia tos duobės, ant jų etikečių buvo užrašyta „kalcio oksidas“. Katė niekinamai sumiaukė tarsi sakydama: „Įspėjau tave, kad kažkas stovi kieme, bet tu manęs nesiklausei“. Iš duobės pakilo aitri, panaši į kreidos smarvė, nuo jos mano kūnas nuėjo pagaugais. „Tu teisus, – sukniaukė katė lyg koks padaras iš Edgaro Alano Po apsakymų, – kalcio oksidas yra pigus šarmas rūgščioms dirvoms nurūgštinti. Tokį dalyką kaip tik ir tikiesi pamatyti vynuogyne. Bet jis dar vadinamas negesintomis kalkėmis ir yra itin veiksminga medžiaga žmogaus kūno irimui paspartinti.“

Siaubas apėmė suvokus, kad tas latvis iš tiesų nusiteikęs mane nužudyti. O aš lyg koks filologas bandžiau suprasti, kokios kilmės tas jo akcentas, ir prisiminti mokykloje išmoktas chemines formules.

Tuomet pirmą kartą gerai į jį pasižiūrėjau. Jis buvo aukštas ir stambus lyg cirko arklys, bet nelabai tai pastebėjai žiūrėdamas jam į veidą: visa dešinė jo pusė buvo persikreipusi, tartum jis laikytų už žando didelį gumulą tabako; dešinė akis spoksojo plačiai atmerkta, tarsi būtų stiklinė. Ko gero, jis būtų įstengęs pabučiuoti sau ausies spenelį. Bet kuris vyras tokiu veidu tikriausiai patyrė šiltų jausmų badą, todėl jam teko tai daryti.