Šį kartą Zoja ir jos partneris FTB specialusis agentas Teitumas Grėjus susiduria su rafinuotu serijiniu žudiku, kurio žiaurumas ir iškrypėliška vaizduotė peržengia bet kokias į sveiko proto suvokimą pretenduojančias ribas. Jis grobia merginas, jas apsvaigina, palaidoja gyvas, žiaurią ir kankinamą jų mirtį nuo deguonies trūkumo transliuoja internetu ir, negana to, savo veiksmams mėgina suteikti neva mokslinio eksperimento pavidalą.
Ką jaučia mergina, atsipeikėjusi tamsioje ankštoje dėžėje surištomis rankomis, užkimšta burna ir, negana to, po kiek laiko suvokianti, kad yra po žeme? Dar gyva, bet jau užkasta ir palaidota, o galimybių išsigelbėti – jokių.
Ir ką turėtų jausti detektyvai ir policininkai, per transliaciją iš kapo duobės matantys, kaip auka silpsta, bet neišmanantys, kaip jai padėti?
Įsismelkti kuo giliau į maniako sąmonę ir mėginti suvokti žudiko motyvus, charakterį, jo veiksmų prasmę ir tikslus. Ir dar išprovokuoti, priversti žudiką suklysti. Štai ką daro teismo psichologė Zoja Bentli, kuriai pačiai su šiais kraupiais išgyvenimais teks susidurti iš labai arti. Ar patekus į kraštutines aplinkybes jai pavyks išlaikyti sveiką protą, susiimti pačiai ir dar padėti kolegoms?
Zojai ne tik teks ieškoti San Andželą šiurpinančio maniako, nerimauti dėl savo sesers, kurią persekioja nuo vaikystės jai grasinantis kitas žudikas prievartautojas, bet ir pačiai dalyvauti mirtinose lenktynėse su laiku.
***
Pirma:
Tokios sumautos gimtadienio šventės Džuljeta dar niekada nebuvo patyrusi. Taip blogai nebuvo nei per jos septynerių metų gimtadienį su tuo siaubingu persirengėliu lokiu, kuris ištisas savaites vaidendavosi naktiniuose košmaruose, nei per keturioliktąjį gimtadienį, kai tas šiknius Rodžeris Harisas nustojo su ja draugavęs. Ji visada sau sakydavo per daug nesitikėti iš savo gimtadienių. Mažesnės viltys – mažesni nusivylimai. Vis dėlto net ir mažiausi lūkesčiai nebūdavo tokie slegiantys.
Dar vakar ji tikėjosi, kad gimtadienio vakarėlis bus linksmas. Devyni jos draugai į pakvietimą atsakė „ateisiu“, kiti penki pranešė „galbūt“. Ji iš anksto užsakė didelį stalą restorane „Pas Ronį“, jau įsivaizdavo save sėdinčią tarp draugų, dainuojančių „Su gimimo diena!“, o priešais ją – šokoladinis tortas su maža bengališka ugnele.
Mažiau vilčių, Džuljeta! Mažiau vilčių!
Matyt, taip atsitiko dėl serijinio žudiko, kuriam kažkodėl prireikė apsiskelbti San Andžele kaip tik prieš prakeiktą jos gimtadienį. Tie penki „galbūt“ iškart pavirto į „neateisiu“, o devyni „ateisiu“ staiga tapo „galbūt“ kartu su atsiprašymo ir atsisakymo atvykti žinutėmis.
Koks galutinis tikrųjų draugų skaičius?
Du!
Tifanė ir jos vaikinas Luji. Tiesą sakant, jis net nebuvo vienas iš Džuljetos draugų. Ji laikė jį arogantišku storžieviu. Tačiau, laimei, nors nebuvo bailys.
Ji bent išvengė pažeminimo sėdėti tik su dviem draugais prie tokio didelio stalo. Restoranas „Pas Ronį“ buvo beveik visiškai tuščias, ir jie galėjo pasirinkti bet kurį staliuką. Kartkartėmis pažvelgdama į didįjį stalą Džuljeta pagalvodavo apie tai, kad jeigu tas bjaurybė būtų bent kiek vėliau nužudęs tas dvi merginas, ji dabar ten sėdėtų kartu su savo bailiais draugais.
Ji atsisakė ir to kvailo šokoladinio torto su bengališka ugnele.
Tifanė iš visų jėgų stengėsi atrodyti linksma, bet dėl nuolatinio baimės jausmo balsas drebėjo, ji nuolat žvilgčiojo į laikrodį ir vis primindavo, kad jiems turbūt reikėtų išeiti anksčiau. Tarytum serijiniai žudikai laikytųsi tam tikro grafiko – ak, man jau laikas eiti žudyti.
Nerimavo ne vien Džuljeta. Visi jautėsi įsitempę. Padavėja jau perspėjo juos apie tai, kad restoranas užsidarys anksti. Keletas nuolatinių lankytojų baugščiai dairėsi aplinkui, norėdami įsitikinti, kad jie ne paskutiniai likę tuščiame restorane. „Būryje saugiau“ – šis posakis, atrodo, tapo kasdieniu šūkiu, kurį Džuljeta kartojo atsisakiusiems atvykti savo draugams.
Linksminosi tik vienas Luji. O linksmintis pagal Luji reiškė elgtis kaip gyvuliui. Jis graibaliojo Tifanę prie stalo, o Džuljeta netrukus pajuto, kad tai darė ir po stalu. Porą kartų savo pėda atsitiktinai perbraukė jai per koją siekdamas Tifanės kojos. Nežinia, gal jis taip pasielgė neatsitiktinai. Kai Tifanė staiga aiktelėjo, reaguodama į kažkokį nematomą veiksmą pastalėje, Džuljeta paprašė sąskaitos.
Namo jie visi važiavo Luji automobiliu, ir jo dešinė ranka vis lindo ir lindo po Tifanės sijonu. Tai kartu ir jaudino, ir kėlė pasibjaurėjimą, tad Džuljeta norėjo kuo greičiau grįžti namo ir eiti miegoti.
Pakeliui į jos namus Luji juokais pasiūlė gimtadienio proga surengti meilę trise. Tai buvo vienas iš arkliškų juokelių, kuriuos galima suprasti, lyg sakomus pusiau rimtai.
Fui, fui, fui! Ta kelionė, atrodė, niekada nesibaigs.
Kai Luji privažiavo prie jos namo, ji pravėrė keleivio pusės dureles ketindama išlipti.
– Ei, gal palydėti tave iki durų? – staiga surimtėjęs pasiūlė Luji.
Ji beveik būtų sutikusi, nes pranešimai apie serijinį žudiką ją irgi įbaugino, tačiau taip sakydamas jis vis dar laikė pakišęs ranką po Tifanės sijonu, ir Džuljetai staiga kilo įtarimas, kad jis vėl gali sumanyti pasiūlyti meilę trise.
– Ne, tikrai nebūtina. – Ji nusišypsojo stengdamasi, kad jos šypsena atrodytų maloni, juk jie bent atvyko į jos gimtadienį. – Ačiū, kad atėjote.
– Su gimtadieniu, brangioji, – tarė Tifanė. – Paskambinsiu tau rytoj.
– Palauksime čia, kol įeisi vidun, – pridūrė Luji.
Gal jis nėra jau toks storžievis. Buvo net truputį patrauklus. Na, ir kas iš to?
Išlipusi iš automobilio Džuljeta užtrenkė dureles. Buvo tamsu ir tvanku. Staiga prisiminė, kiek daug kartų motina klausė, ar ji galėtų pasirūpinti, kad namo savininkas įrengtų lauke keletą šviestuvų. Ji nepaisydavo jos pasiūlymų, kaip ir kitų dalykų, kuriais įkyrėdavo, tačiau dabar ji pasigedo poros ar trejeto šviestuvų prie tako, vedančio į namą.
Nuo gatvės iki durų nebuvo nė dvidešimt jardų. Vieni niekai.
Eidama smėlėtu taku ji staiga kniubtelėjo, kai aukštas dešinio batelio kulniukas užkliuvo už medžio šaknies ar kažko kito. Aukštakulniai bateliai – ne pats geriausias apavas vaikščioti šiuo taku. Nuėjusi keletą jardų išgirdo krūmuose šlamesį. Mergina sustojo kaip įbesta. Luji automobilis dar buvo už jos – ji girdėjo ūžiant variklį – tačiau kažin ar jie pamatytų ją tokioje tamsoje? Kas bus, jeigu dabar kažkas užpuls ir nusitemps į krūmų šešėlį? Kuo jai galėtų padėti Luji ir Tifanė?
Panikos apimta ji puolė bėgti, širdis pašėlusiai daužėsi, krūtinėje švokštė. Dar kartą vos nesuklupo, atsitiesė ir atsidūrė prie durų. Drebančiomis rankomis pasirausė savo rankinuke ieškodama raktų. Kur jie? Na, kurgi jie?
Užčiuopusi delfino formos pakabuką ištraukė jį, žvangtelėjo raktų ryšulėlis. Atsirinkusi durų raktą įkišo jį į spyną ir rakindama išgirdo trakštelėjimą.
Dusdama iš susijaudinimo paspaudė elektros jungiklius, esančius prie įėjimo. Užsidegė šviestuvai svetainėje ir virš durų. Giliai atsikvėpė stengdamasi nusiraminti. Norėjo verkti.
Įeidama į namus apsidairė aplinkui. Luji ir Tifanė mojavo jai iš automobilio. Džuljeta irgi jiems pamojo stengdamasi nusišypsoti.
Automobilis nuvažiavo.
Dieve, koks sušiktas vakaras! Daugiau nieko nenorėjo, tik nueiti į vonią ir kristi į lovą. Atsigręžusi uždarydama pastūmė koja duris. Tikėjosi, kad durys užsitrenks. Tačiau to neįvyko. Jokio trinktelėjimo, net stuktelėjimo.
Jau norėjo atsisukusi pažiūrėti atgal, bet staiga kažką pajuto prie gerklės, o kažkieno ranka sugriebė ją už dešiniojo žasto.
– Nerėk arba papjausiu. Supratai? – Balsas buvo šiurkštus, piktas.
Džuljeta sustingo, nepajėgė nei pajudėti, nei kvėptelėti.
– Linktelk galva, kad žinočiau, jog supratai.
Ji bejėgiškai linktelėjo.
– Dabar eik. Tiesiai į virtuvę. Jokių staigių judesių.
Mergina pradėjo eiti mažais žingsneliais, jausdamasi taip, lyg kūnas būtų staiga likęs be kaulų. Net jeigu išdrįstų pasipriešinti, smogti alkūne užpuolikui į pilvą ir bėgti arba įkąsti į ranką, laikančią peilį, to padaryti nebūtų įstengusi. Vos galėjo pastovėti.
Tikriausiai jis tykojo pasislėpęs šešėlyje. Kantriai palaukė, kol Luji nuvažiuos. O tada pripuolė prie jos, dar nespėjusios uždaryti durų.
– Miegamajame yra mano vaikinas, – vos pratarė ji kimiu balsu. – Tuoj pabus.
– Tu neturi jokio vaikino. Išsiskyrėte prie keturis mėnesius, nejaugi pamiršai? Apie tai tikrai graudžiai parašei savo paskyroje.
– Ką jūs ketinate man daryti? – Jiems įėjus į virtuvę Džuljetos akys paplūdo ašaromis. Priešais esančiame virtuvės lange mergina pamatė savo ir vyro už jos nugaros atspindį. Šniurkščiodama iš baimės pamėgino žvilgtelėti į šoną.
– Nustok verkti. Juk šiandien tavo gimtadienis, tiesa? – Jis pastūmė ją prie virtuvės stalo. – Sėsk.
Virtuvės kėdė buvo tamsiame kampe. Ji suprato – jeigu atsisės, niekaip neįstengs atsistoti. Stovėdama dar turėjo šiokią tokią galimybę išsigelbėti. Galėjo ištrūkti ir bėgti, priešintis. Galėjo pagriebti ką nors, smogti jam ir...
Staiga aštrus skausmas kakle privertė ją sudejuoti.
– Tai tik negili žaizdelė, – pašnibždėjo jai į ausį. – Juk nenorėtum, kad įpjaučiau giliau.
Džuljeta lėtai, atsargiai atsisėdo. Žagtelėjusi sukūkčiojo kartą, kitą. Ji negalėjo nustoti kūkčiojusi. Jautė šiltą, lipnią kraujo srovelę, tekančią kaklu žemyn.
– Pasistenk nusiraminti. Še, atsigerk, – pasiūlė jis, paleisdamas jos ranką iš savo gniaužto ir statydamas priešais ant stalo butelį mineralinio vandens.
– Aš... neištroškusi...
– Gerk! – Jis vėl pagriebė ją už rankos ir skaudžiai suspaudė.
Atkimšusi butelį ji nugėrė porą gurkšnių. Paskui dar keletą, tada pastatė butelį ant stalo.
– Dabar geriau? – paklausė jis.
– Prašau manęs neskriausti!
Užpuolikas tylėjo. Ji manė, kad ką nors darys. Bet ką. Tačiau jis nieko nedarė. Peilio ašmenys lietė jos kaklą. Ranka vis dar spaudė žastą. Gal jis užsnūdo? Džuljeta jau svarstė, ar pamėginti pašokti nuo kėdės, spirti jam į tarpukojį ir bėgti laukan.
Ji truputį pajudino galvą.
– Nejudėk!
Mergina sustingo.
Laikas slinko palengva. Ji neturėjo jokio supratimo, kas čia vyksta. Kraujas bėgo per apykaklę, sunkėsi pro palaidinukę. Ar tikrai ta žaizda negili? O gal ji jau miršta?
Džuljeta jautė nedidelį šleikštulį, truputį svaigo galva. Rankos ir kojos apsunko, tapo nejudrios. Tikriausiai neteko daug kraujo. Nors neatrodė, kad būtų tiek daug išbėgę.
Ne. Tai ne dėl kraujo. Jis kažko įmaišė į vandenį.
– Ko? – Liežuvis nebeklausė. – Ko?
Jis pasilenkė ir tyliai uždainavo jai į ausį:
– Su gimimo diena, su gimimo diena, su gimimo diena, miela Džuljeta! Su gimimo...
[...]
Jis miegojo mažiau nei tris valandas ir pabudo dar prieš aušrą. Mielai būtų pasnaudęs dar porą valandų, tačiau mergina netrukus pabus, o dienos pradžioje, prieš atsikeliant kitiems miesto gyventojams, dirbti bus saugiau.
Vis dėlto verta įsiklausyti į tylą. Ankstus sekmadienio rytas. Visi miega. Jausmas toks, lyg būtum vienas pasaulyje.
Konteineriai su žeme ir dėžė su joje gulinčia mergina jau buvo pakrauti į mikroautobusą. Jis tai padarė vakar vakare prieš eidamas miego. Dabar tereikėjo sėsti į vairuotojo vietą, atidaryti garažo duris ir išvažiuoti.
Pakeliui jis staiga suabejojo, ar nepamiršo pasiimti kokio nors reikalingo daikto. Sustojęs prie šaligatvio patikrino krepšio turinį. Nešiojamasis kompiuteris, vienkartinis telefono aparatas, ryšio kabelis, pirštinės. Kasimo įrankiai buvo bagažinėje.
Pamiršo saulės akinius. Važiuoti atgal bus velniškai nemalonu. Jau ketino grįžti jų pasiimti, bet paskui persigalvojo. Važiuos be akinių, o spiginanti saulė padės nepamiršti jų kitą kartą.
Dangus buvo tokios švelnios, tamsiai žydros spalvos, kokia būna prieš saulėtekį, dar galima matyti keletą ypač ryškių žvaigždžių. Vairuodamas jis tyliai niūniavo ir jautė kylančią geidulio bangą.
Paskutinė kelio atkarpa buvo duobėta, jo autobusiukas trinksėjo riedėdamas akmenuota vietove. Palyginti su ankstesniais kartais, ši duobė buvo iškasta sunkiau privažiuojamoje vietoje. Ratui atsitrenkus į akmenį jis akimirką sunerimo, kad pažeidė padangą. Tačiau nieko bloga neatsitiko.
Gale pasigirdo triukšmas. Mergina prabudo.
Sustabdęs mikroautobusą jis atidarė dureles, pasiėmė krepšį su daiktais ir iššoko lauk. Duobė, aišku, buvo visiškai nepastebima, bet numanė, kur ji yra. Iš bagažinės pasiėmęs kastuvą nužėrė žemes nuo lentų, kuriomis buvo uždengta duobė. Tam darbui nereikėjo nė penkių minučių. Kasti jis sugebėjo geriausiai.
Įsmeigęs kastuvą į žemę, pakėlė kairiąją lentą...
Jo laukė didelis nusivylimas.
Vienas duobės šonas buvo įgriuvęs, beveik iki pusės pribyrėję žemių. Jis piktai nusikeikė. Kada tai atsitiko? Vos prieš dvi savaites tikrino šią vietą, ir viskas buvo gerai. Dabar duobei išsemti reikės maždaug dviejų valandų.
Už nugaros suklykė mergina.
Jis dvejojo ir niekaip negalėjo apsispręsti, kaip pasielgti. Gal nuvažiuoti į kitą vietą? Pasirinkti jis turėjo keletą variantų, tačiau labai nemėgo keisti sprendimų paskutinę minutę. Be to, policija jau buvo suradusi artimiausią vietą.
Ne. Nėra jokios priežasties per daug jaudintis. Duobė dar visiškai tinkama, jam tereikia susitaikyti su esama padėtimi ir palaidoti ją tik trijų pėdų gylyje. Galų gale, laidoti reiškia laidoti. Niekas juo dėtas neimtų į galvą, kokio gylio duobės reikia.
Apsisprendęs pasijuto geriau, geidulingas susijaudinimas vėl ėmė stiprėti. Atidaręs galines dureles iš mikroautobuso ištraukė dėžę, lyg jau būtų tai daręs milijonus kartų. Turbūt tai kebliausia darbo dalis – tvarkingai ir lygiai įleisti dėžę į duobę, stengiantis per daug nekratyti viduje gulinčios merginos.
Dar nenutempęs dėžės iki duobės jis stabtelėjo, kad prijungtų ryšio kabelį prie vaizdo kameros. Prieš įleisdamas į duobę dėžę su Maribele Hou jis pamiršo tai padaryti, todėl paskui turėjo vargo, kol prijungė laidą duobėje. Tačiau dabar jis labiau patyręs. Veiksmų eiga kruopščiai apgalvota.
Dėžė įkrito į duobę beveik netrinktelėjusi, bet mergina vis vien dusliai suklykė. Nekreipdamas į ją dėmesio jis vieną po kito iškrovė iš mikroautobuso konteinerius su žemėmis. Įkišęs kabelio jungtį įjungė nešiojamąjį kompiuterį. Ekrane pasirodė viduje gulinčios merginos vaizdas. Jis su pasigėrėjimu atsiduso. Puiku!
Vėl paėmęs į rankas kastuvą šiūptelėjo ant dėžės pirmą žemės porciją. Slopūs merginos klyksmai vis garsėjo.
