Knygoje Eduardas Strauchas pasakoja apie sukrečiantį ištvermės išbandymą ir stebuklingą išsigelbėjimą iš snieguotų Kordiljerų. Skaitytojas turi galimybę sužinoti, ką likusieji gyvi privalėjo daryti, kad pajėgtų išgyventi būdami 3500 metrų aukštyje, kęsdami didžiulį šaltį ir mėgindami prisitaikyti prie ypač sudėtingų sąlygų.
Knyga „Iš spengiančios tylos. Po katastrofos“ – tai vieni nepaprasčiausių atsiminimų, kuriuose užfiksuoti ekstremalūs išbandymai ir širdį veriantys išgyvenimai. „Pasauliui buvome mirę, nors gyvenome toliau“, – rašo E. Strauchas.
Po tragedijos praėjus keturiems dešimtmečiams vienas alpinistas netoli katastrofos vietos rado E. Straucho piniginę ir ją grąžino. Tai buvo tarsi ženklas, privertęs E. Strauchą pagaliau nutraukti kalnų tylą ir papasakoti tai, ką ne vieną dešimtmetį nešiojosi širdyje: kaip jam pavyko išlikti gyvam ir kaip klostėsi jo tolesnis likimas po to, kai buvo išgelbėti paskutiniai 16 išgyvenusių žmonių.
Šiuose atviruose atsiminimuose E. Strauchas atskleidžia tiesą apie gyvenimą pakeitusius įvykius, kurie pareikalavo fizinės ištvermės ir tapo dvasiniu išbandymu. Kartu autorius dalijasi šios siaubingos jam nutikusios istorijos pamokomis: kaip išgyventi kalnuose, susidūrus su žiauria ir negailestinga gamtos jėga bei apleistu grožiu. Ši patirtis visiems laikams pakeitė jo požiūrį į meilę, draugystę, mirtį, baimę, netektį ir viltį.
***
Vieną iš tų beprasmio laukimo naktų išdrįsau palikti fiuzeliažo teikiamą pastogę ir išėjau į lauką nusišlapinti. Neįtikimas šaltis tarsi tūkstančiu peilių badė man odą. Tokiomis sąlygomis labai neprotinga delsti, tačiau privalėjau bent kelias sekundes sustoti pasigrožėti dangumi, kuriame švietė gausybė žvaigždžių, – tiek daug jų dar niekad nebuvau regėjęs.
Atpažinau kelis žvaigždynus, kuriuos naktį retkarčiais galėjau išvysti ir migla apsitraukusiame gimtojo miesto danguje. Dabar žiūrėjau į juos, žibančius visa didybe, – spiečių nesuskaičiuojamų spindinčių taškelių, išbarstytų giliame dangaus skliaute, kuriame buvo įsirėžęs kalno siluetas.
Tas kalnas tiesiog stovėjo, įspūdingas ir paslaptingas. Už jo dangus mirgėte mirgėjo žvaigždėmis, tačiau būtent kalnas, nuo jo dvelkiantis ramus pastovumas, traukė mano žvilgsnį.
Žiūrėjau į jį suvokdamas savo žmogišką menkumą. Buvau tik trumpalaikė, nereikšminga esybė, stovinti priešais milijonus metų stūksantį kalną – toks mažas prieš jo didybę. Buvau nusilpęs nuo troškulio, bado ir nuovargio, kankinamas nežinomybės ir baimės, tačiau netgi tokiomis aplinkybėmis jaučiau keistą harmoniją su aplinka, tarsi ši milžiniška akmens masė būtų mano tęsinys, tarsi paties kalno sąmonė galėtų pasireikšti per manąją.
Galingas ir milžiniškas kalnas įkūnijo visus kalnus. Tuos, kuriais žavėjausi nuo vaikystės, ir tuos, kuriuose lankiausi keliaudamas po Bariločę ar Šveicarijos bei Italijos Alpes. Šis kalnas buvo visų jų tėvas, ir ne tiek dėl to, kad aukščiu pranoko kitus, kiek dėl gyvo mūsų dialogo.
Šį kartą mūsų susitikimas buvo gilus ir atviras. Nebuvo jokio slidinėjimo ar žaidimų sniege, jokių draugiškų susibūrimų prie židinio patogiame viešbutyje. Štai ir aš, tarsi sakė kalnas, viena esybė kitai. Būtų suprantama, jei paskui būčiau pasijutęs silpnesnis, bet atvirkščiai – kalnas man suteikė stiprybės. Grįžau į mūsų apgailėtiną pastogę atgaivintas nuostabaus grožio akimirkos ir tylaus uolų balso, kuriuo jos man perdavė dalelę savo jėgos.
Įsisprausti tarp tamsoje murmančių žmonių reikėjo pastangų. Kiekvienas judesys dar labiau trikdė tą mažą netvarkingą erdvę. Užsimerkiau ir dar akimirką išvydau ką tik regėto vaizdo didybę: gilią naktį, mirgančias žvaigždes ir to nejudančio uolų, kosmoso ir neišsemiamų platybių pasaulio tobulumą. Tą iš pirmo žvilgsnio negyvą pasaulį, kuris man padėjo užmegzti ryšį su savo paties sąmone. Šis ryšys buvo miglotas ir neapibrėžtas, tačiau pakankamai stiprus suprasti, kodėl senovėje žmonės kalnų viršūnėse statė šventyklas. Daugelis kultūrų kalnus laikė apreiškimų vieta, dvasinės stiprybės šaltiniu, ir dabar, štai čia, nepaisant visų mus užklupusių sunkumų, gerai jaučiau, kad taip ir yra.
Vėl ėmiau judėti, stengiausi rasti kiek patogesnę vietą fiuzeliaže. Vėl išgirdau nepatenkintą murmesį. Į lėktuvą atnešiau šiek tiek šalto oro, kuris garavo iš mano drabužių, ir tai, deja, buvo vienintelė paslaptingo susitikimo su kalnu dalis, kurią man pavyko perduoti snūduriuojantiems draugams. Iš tolimos ir šaltos visatos platybių, iš jaukios kalno globos viduje liko tik silpnas, tarsi sužeistas paukštis plazdantis jausmas.
Mėginau nusnūsti ir, būdamas ties miego riba, kad išvaikyčiau kitas mintis, stengiausi prisiminti, kuo mane taip žavi kalnai. Stengiausi prisiminti „Rolex“ sieninius kalendorius, kurių iš Šveicarijos atgabendavo į mano tėvo juvelyrikos parduotuvę. Kalendorius puošė peizažai, o šiuose neretai būdavo pavaizduoti alpinio stiliaus namai, panašūs į tą, kurį mūsų šeima turėjo pajūrio kurorte Pinare, kiek daugiau nei 30 kilometrų už Montevidėjo. Vaikščiodamas po Pinaro apylinkes, gali lankytis miškuose ir pajūryje, tačiau ten nepamatysi nieko panašaus į tolimą ir nepasiekiamą pasaulį, užfiksuotą tose kalendorių nuotraukose.
Šalyje, kurioje gimiau ir užaugau, kalnų nėra. Vilnijančiose žaliose, – taip apie jas pasakodavo mokykloje, – Urugvajaus lygumose kalvų labai reta, o jų didžiausias aukštis vos 450 metrų. Galbūt dėl to tos Šveicarijos nuotraukos, kuriose namai pavaizduoti visiškai baltame fone, mane taip stulbino: lygus baltas žemės paviršius švelniai kilo aukštyn ir baigėsi aštria keteros linija, o už jos tebuvo ryškiai mėlyna dangaus gelmė. Kai buvau trejų ar ketverių, man kilo klausimas. Kodėl ta žemė balta? Vienas tų kantrių suaugusiųjų, kurie atsakinėja į vaikų klausimus, paaiškino, kad tai ne žolė, žemė ar smėlis, – mano mažos kojytės pažinojo tik tokias reljefo formas. Tai sniegas. Koks jausmas būtų vaikščioti sniegu? Eiti palei tą ryškią ir aštrią liniją, kur baigiasi baltuma ir prasideda dangaus mėlynė? Tame nuotraukose užfiksuotame pasaulyje, apie kurį svajojau, kai kas daug labiau viliojo nei namai: švarus oras ir lyg satinas spindinti balta nuokalnė, ant kurios norėjau palikti savo pėdsakus, – tikrovėje tai padaryti galėjau tik po kelerių metų.
Iš tikrųjų ankstyvas susidomėjimas kalnais buvo viena iš priežasčių, dėl kurių apsisprendžiau vykti į Čilę su šia grupele.
Regbio klubas „Old Christians“ rengėsi draugiškoms rungtynėms Santjage. Nebuvau komandos narys, tačiau su keletu klubo vaikinų kartu lankėme Montevidėjo Brolių krikščionių koledžą „Stella Maris“, o dauguma žaidėjų buvo mano draugai. Regbis koledže atsirado kartu su broliais iš Airijos. Jiems atrodė, kad šis sportas duos mums naudos gyvenime – išmokys bendradarbiauti ir drauge siekti bendro tikslo.
Ilga savaitgalio kelionė su draugais ir komanda į Čilę man buvo proga apsilankyti Portilyje ir ten pasimokyti slidinėti.
Bet nuo pat pradžių mūsų kelionę trikdė nenumatyti sunkumai. Pirmiausia dėl prastų oro sąlygų lėktuvui teko nutūpti Argentinos mieste Mendosoje, į rytus nuo Andų kalnų pašlaitės. Gerokai dėl to suirzome: vadinasi, Čilėje teks lankytis viena diena trumpiau nei planavome, be to, ir oras neatrodė toks jau labai prastas – apsiniaukę, bet šilta.
Žinoma, lakūnai turėjo informacijos, kad oro sąlygos kalnuose ne tokios švelnios, o Urugvajaus oro pajėgų dviejų variklių lėktuvu „Fairchild F-227“, kurį užsakėme skrydžiui, norint perskristi kalnus, reikėjo kur kas geresnio oro.
Mendosoje radome pigų viešbutį, kuriame galėjome pernakvoti, ir nedidelėmis grupelėmis patraukėme tyrinėti miesto. Gražios pėsčiųjų gatvės, miesto aikštės ir žavingi nedideli lauko barai netruko pagerinti nuotaiką.
Išsiskirstėme norėdami apžiūrėti kiek įmanoma daugiau miesto vietų ir galiausiai labai gerai praleidome laiką, nors vis tiek nekantraudami laukėme, kada atvyksime į Čilę. Prisimenu, kad Marcelas, Gastonas ir aš, visai nemažai pasivaikščioję, anksti nuėjome miegoti, nes tikėjomės, jog kitos dienos rytą pavyks išskristi.
Ryte, maždaug 11 valandą, visi jau stoviniavome Plumeriljo oro uoste ir vylėmės, kad pakilsime kaip įmanoma greičiau. Vis dėlto pilotai tebedvejojo, nes gavo žinių, jog oro sąlygos vis dar labai abejotinos. Jie taip pat aiškino: pakilimo laikas nėra itin tinkamas skristi virš kalnagūbrio – po vidurdienio iš slėnio pradeda kilti pačios šilčiausios srovės. Joms susidūrus su daug šaltesniu kalnų oru, lėktuvą gali pradėti purtyti pavojinga turbulencija. Tačiau mūsų visai nedomino jokie techniniai aiškinimai. Norėjome tik išvykti.
Šie nauji sunkumai mus itin suerzino, o dar labiau supykome sužinoję, kad lėktuvas gali ir visai neskristi į Santjagą. Gali tekti grįžti į Montevidėją, nes Argentinos įstatymai draudžia užsienio karo lėktuvams likti šalyje ilgiau nei dvidešimt keturias valandas.
Kiek vėliau ant kilimo tako nusileido krovininis lėktuvas iš Čilės. Keli mūsų grupės vaikinai klausinėjo ką tik iš orlaivio išlipusio lakūno apie oro sąlygas skrendant virš kalnagūbrio. Lakūnas pernelyg daug nepasakojo, tačiau atrodė savimi pasitikintis ir laimingas, tarsi būtų grįžęs iš malonaus, nesudėtingo skrydžio. Vis labiau nekantravome, o daugelis mūsų grupės žmonių priekaištavo lakūnams ir vylėsi, kad jie vis dėlto nuspręs skristi į Čilę. Galiausiai, šiek tiek pasitarę, pasakė, kad taip ir darysime, ir tai mūsų, entuziastingų jaunuolių, grupėje, sukėlė džiūgavimų bangą.
Dėl lėktuvo ypatybių buvome priversti kirsti Andų kalnagūbrį toje vietoje, kur kalnai žemesni, todėl pirma skrydžio dalis buvo numatyta pietų kryptimi, iki Plančono perėjos. Ten turėjome pasukti į vakarus ir perskristi Andus. Prieš sudūžtant mūsų lėktuvui, skrydžio kursas jau kelias minutes buvo pakeistas. Kur mes buvome? Kokiame aukštyje? Sunaikinto lėktuvo aukščiamatis rodė, kad skridome daugiau nei 2 kilometrų aukštyje, tačiau nežinojome, ar verta juo pasikliauti, juk įrenginys galėjo užstrigti bet kuriuo metu po to, kai lėktuvas rėžėsi į viršukalnę. Kurioje kalnagūbrio vietoje sudužo mūsų lėktuvas?
Mirtinai sužalotas lakūnas prieš užgesdamas nuolat kartojo: „Mes praskridome Kuriko.“ Jis tai pasakė aiškiai ir užtikrintai, o paskui kartojo šiuos žodžius visą baisią pirmąją naktį, kurią praleidome fiuzeliaže.
Niekas nežinojo, nei kas yra Kuriko, nei, juo labiau, kur ta vieta. Kai lėktuve radome skrydžių diagramas, paskyrėme Arturą Nogueirą (jam buvo lūžusios abi kojos, ir jis negalėjo vaikščioti)rasti Kuriko tuose sudėtinguose žemėlapiuose, pribraižytuose linijų ir su daugybe nesuprantamų žymėjimų. Arturas ieškojo ne vieną valandą, ir galop jam pavyko. Nustebome sužinoję, kad Kuriko buvo tolimiausioje vakarinėje kalnagūbrio dalyje, kuri yra prie pat Čilės slėnių. Jei tai tiesa, mus ir tuos slėnius, kurie būtų tikras išsigelbėjimas, skiria tik šis milžiniškas kalnas.
Tačiau neatrodė, kad tas kalnas, užstojęs mums vaizdą į vakarus, būtų žemesniųjų priekalnių dalis. Jis priminė tvirtai stovinčią didžiulę baltą sieną, kuri galėjo būti Andų širdyje. Ar mes tikrai praskridome Kuriko?
Slenkant dienoms, pradėjome geriau pažinti naująją aplinką, kurioje buvome priversti gyventi. Kalnai mums kalbėjo, tik savaip. Debesų spalva ar forma pasakydavo, ar artėja audra; nesmarkus sniegas, krentantis ant viršukalnės, pranešdavo, iš kurios pusės pučia vėjas; pradėjome suprasti tolimą sniego lavinų dundesį ir dar daug kitų mums lig tol negirdėtų garsų, pavyzdžiui, trumpą, tačiau labai stiprų griaustinį, primenantį vis dar aktyvaus ugnikalnio gaudesį.
Šis nykus peizažas buvo tarsi paveikslas, nes atrodė, kad niekas jame nekinta, tačiau iš tiesų jam būdinga savita dinamika, kurią ilgainiui perpratome ir mes, – kraštovaizdžio šviesa bei spalvos nuolat keitėsi.
Kartais vienas ar kitas dalykas, atsiskleidžiantis tam peizažui kintant, mums atrodė toks panašus į tikslingą judėjimą, kad jame įžvelgdavome gyvoms būtybėms būdingų bruožų. Kai visiškoje tyloje į mūsų fiuzeliažą atsitrenkdavo koks akmuo, be garso atriedėjęs iš viršaus, tarsi priminė, jog žaismingasis kalnas nori atkreipti mūsų dėmesį ir sako: „Kaip sekasi, vyručiai? Dar nemačiau šiandien jūs lendant iš to bjauraus balto slieko, kuris teršia mano švarų ledyną.“
Vis dėlto kalnas galėjo pasakyti kur kas daugiau, todėl mums buvo būtina įkopti į stačias jo sienas, kur beveik neegzistuojančioj pastogėj ant jo akmenuotų šlaitų leistume itin šaltas bemieges naktis, lėtai kvėpuodami vis retesniu oru; žingsnis po žingsnio pamažu judėtume, išlaikytume pusiausvyrą kabindamiesi už išsikišusių akmenų; rastume kelią, kuriuo įmanoma eiti per sniego ir akmenų labirintą; mėgintume prisiminti žingsnius klaidingu keliu, kuris atvedė į aklavietę; statytume koją ant siauros kalno keteros, kai už nugaros žioji praraja – vos suklydus tektų beviltiškai kristi nuo skardžio, o tam būtų gana tik lengvai paslysti arba atsistoti ant žmogaus kūno svorio negalinčio išlaikyti akmens. Kopiant, be žmogiško ryžto, reikėtų ir gyvūnams būdingo atkaklumo: tektų įsikibti į stačias kalno sienas, eiti per aštrias ir dantytas vietas, kurias įveikus priešaky iškiltų dar viena viršūnė, ir lauktų dar daug kelio, kol pasiektume viršukalnę.
