Visos Australijos spalvos
„Prisilietimas“ – aistringas, švelnus ir jaudinantis romanas apie moters likimą. Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio, ją nori vesti tolimas giminaitis Aleksandras Kinrosas, tačiau šis noras skamba veikiau kaip įsakymas. Australijoje nėra padorios vedyboms tinkamos merginos, rašo Aleksandras laiške. Kadangi iš visų seserų Elizabetės amžius tinkamiausias, ji ir iškeliauja į šalį, kurios nepažįsta, tekėti už vyro, kurio niekuomet nematė. Nepažindama krašto papročių, nenutuokdama, kas yra santuoka, ir nepažinodama savo vyro, Elizabetė neria į naują gyvenimą. Apipilta turtais, išmokslinta ir parengta pagal sutuoktinio norą, ji ima suprasti, kad nuo šiol gyvens visai kitaip. Kad jai bus lemta gyventi su vienu, o mylėti kitą. Kad vyro meilužė taps geriausia jos drauge. Kad laimė ateina per skausmą ir yra nuo jo neatsiejama.
Kaip ir daugeliui puikiai žinomi „Erškėčių paukščiai“, „Prisilietimas“ – šeimos saga, prisodrinta istorijos, aistros ir lemtingų bei neretai tragiškų įvykių. Bešakniai žmonės keistoje ir svetimoje žemėje kuria naują gyvenimą. Kaip pastebi kritikai, retas rašytojas sugeba taip prikelti ir atskleisti vietos jausmą – Australija, jos socialinis ir politinis gyvenimas, gamta ir gyvūnija romane „Prisilietimas“ atsiskleidžia visomis spalvomis.
Jeilio universiteto įkvėpti „Erškėčių paukščiai“
25 romanų autorė C. McCullough buvo itin stropi ir produktyvi rašytoja. Kadaise ji prisipažino, kad per dieną parašo apie 20 tūkstančių žodžių ir kartais jos darbo diena trukdavo net 18 valandų. Rašyti C. McCullough pradėjo dirbdama mokslininke Jeilio universitete. Tuo metu jos alga buvo mažesnė nei kolegų vyrų ir norėdama pajamomis prilygti jiems, atkaklioji australė nusprendė laisvalaikiu rašyti romanus. Ji padarė apklausą – paklausė Jeilio studentų, ko jie tikisi iš geros istorijos, ir atsižvelgdama į jų atsakymus (įtraukiančio meilės romano, įdomių personažų, siužeto vingių) parašė vieną garsiausių visų laikų knygų.
Prisiminusi keltų legendą apie paukštį, besiblaškantį erškėčių krūme ir giedantį nuostabią mirties agonijos persmelktą giesmę, ji pavadino knygą „Erškėčių paukščiais“. „Buvau kaip tik įpusėjusi rankraštį ir staiga suvokiau, kad tą patį, ką ir tas paukštis, daro ir mano veikėjai. Žinote, yra žmonių, kurie patys pasirenka tragišką likimą. Jie užsikrauna šią naštą ir didvyriškai ją neša“, – pasakojo C. McCullough duodama interviu 1977 m.
Jei ne alergija muilui
C. McCullough gimė 1937 m. birželio 1 d. Velingtone, Naujajame Pietų Velse. Šeima dažnai kraustėsi, sekdama paskui tėvą, priverstą nuolat ieškoti darbo. Būsimos rašytojos vaikystė buvo sunki – tėvas dažnai jai kartodavo: „Susirask skalbėjos darbą skalbykloje ir dink iš namų. Tik tam tu ir tinki – vis tiek niekada nesusirasi vyro, nes esi per stora ir per bjauri“. Moteris viską ištvėrė ir įstojo į mediciną. Deja, greitai paaiškėjo, kad ji netoleruoja antiseptinio skysčio, kuriuo plaunamos rankos, tad teko atsisakyti svajonės tapti gydytoja. Ji pakeitė studijų kryptį ir pasirinko neuromokslus. Būtent susidomėjimas neurofiziologija C. McCullough septintajame dešimtmetyje atvedė į Jeilio universitetą – ji dešimt metų sėkmingai dirbo Jeilio medicinos mokykloje neuromokslininke ir dėstytoja.
Namais tapusi Norfolko sala
C. McCullough po „Erškėčių paukščių“ sėkmės sugrįžo į Australiją, tačiau, kaip yra sakiusi, negalėjo dalytis vieno žemyno su mama, tad apsigyveno Norfolko saloje. Ten sukūrė šeimą ir atsidėjo kūrybai. „Erškėčių paukščių“ sėkmė suteikė jai progą rašyti tai, ką norėjo, kaip nepriklausoma moteris, finansinėms problemoms nevaržant kūrybinių sprendimų.
C. McCullough buvo socialiai ir kultūriškai veikli, tiesa, tikrai ne visada politiškai korektiška. Per savo karjerą atvirai kalbėjo tokiais klausimais kaip nepilnamečių seksas tarp Pitkerno salos gyventojų ir Janelle Patton žmogžudystės byla Norfolko saloje. Iš C. McCullough romanų akivaizdu, kad už populiarios grožinės literatūros rašytojos slypėjo taikli žurnalistės akis. Beje, 2005 metais C. McCullough viešėjo Vilniaus knygų mugėje. Šį vizitą primena dabar jau legendine tapusi fotografija su režisiere Galina Dauguvietyte.
