K. Grenville kuriamas pasakojimas yra „atvirkščiai“ perteikiama istorinė beletristika, stulbinamas žongliravimas žodžiais, suteikiantis praeičiai visa persmelkiantį tiesioginį ryšį su dabartimi.

„Neskubėk tikėti“ (Elizabeth Macarthur) – tai knygos „Lapijos kambarys“ epigrafas, kurio motyvas kartojasi visame romane. Autorė kviečia skaitytoją susimąstyti apie sudėtingą tiesos ir melo, istorijos ir fikcijos santykį. Ši frazė paimta iš Elizabeth Macarthur, liūdnai pagarsėjusio Sidnėjaus vilnų magnato Johno Macarthuro žmonos, laiškų. Ką sužinotume, jei pati Elizabeth būtų parašiusi skandalingai atvirus atsiminimus?

K. Grenville, atrodytų, rimtai pasakoja apie atrastą ilgai slėptą dėžutę su Elizabeth atsiminimais... O tada ir prasideda žaismingas tikrovės ir išmonės galimybių šokis.

„Bet tai istorija apie įvykius ir žmones, išnyrančius iš laiškų, dienoraščių ir oficialių dokumentų, parašytų ankstyvaisiais Naujosios Pietų Velso kolonijos metais. [...] Sukūriau šį pasakojimą mąstydama taip, kaip siūlytų mano veikėja Elizabeth Macarthur – neskubėti viskuo tikėti“, – rašo autorė. Ji supažindina skaitytojus su stipria moterimi, kuri sugebėjo vadovauti milžiniškam šeimos verslui tais laikais, kai moterys neturėjo teisių.

K. Grenville vaizduojama Elizabeth yra aistringa moteris, gudrybėmis, entuziazmu ir šelmišku sąmoju besistengianti suvaldyti savo sudėtingą gyvenimą santuokoje su kietaširdžiu, beatodairišku žmogumi, savo pačios širdies paskatas ir galios paieškas bendruomenėje.

Elizabeth atsiminimai atskleidžia tamsiąją mandagaus pasaulio pusę: jie griauna praeities moters – atsidavusios, romios ir susitaikiusios su menkomis galimybėmis – stereotipą.

Šios knygos centre – viena sudėtingiausių mūsų laikų problemų: viliojantis melagingų istorijų žavesys. Po Elizabeth gyvenimo ir smurto kupino kolonijinio pasaulio paviršiumi glūdi paslaptys ir melas, turintys pavojingą galią savaip pakreipti tikrovę.

***

K. Grenville – viena įžymiausių Australijos rašytojų. Jos pasaulinis bestseleris „The Secret River“ įvertintas vietiniais ir tarptautiniais apdovanojimais, adaptuotas teatro scenai, pagal jį sukurtas populiarus televizijos miniserialas, šis kūrinys jau tapęs mėgstama klasika. Kiti K. Grenville romanai: „Sara Thornhill“, „The Lieutenant“, „Dark Places“, taip pat apdovanojimą „Orange Prize“ pelnęs „The Idea of Perfection“. Dvi naujausios negrožinės literatūros knygos: „One Life: My Mother’s Story“ ir „The Case Against Fragnance“. K. Grenville yra išleidusi tris knygas apie kūrybos procesą. 2017 m. ji gavo Australijos tarybos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus literatūrai. Autorė gyvena Melburne.

Knygą „Lapijos kambarys“ iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.

***

Kaip ir tikėjausi, Paramata pasirodė tikras atokvėpis nuo Sidnėjaus, kur per daug žmonių liūdnai grūdosi per mažoje erdvėje. Čia dangus didesnis, švaresnis ir atviresnis, nuostabios upės pakrantėse augo visžalės asiūklinės kazuarinos, žvilgančios mangrovės, nardė ir sklandė laukiniai paukščiai. Gyvenvietė tebuvo virtinė nuteistųjų trobelių abiejose gatvės pusėse, o kuklūs dirbamos žemės ploteliai – tik apgailėtini pradraskytos dirvos lopinėliai. Bet kad ir kokia aptriušusi gyvenvietė, kad ir koks menkas ūkininkavimas, vietovė turėjo malonaus drausmingumo, palyginti su skurdaus Sidnėjaus purvu ir vargu, aplūžusiais medžiais ir krūmais.

Edvardas, Elizabetė ir aš vaikščiodavome po savo žemę ir kasdien pastebėdami naujų ūglių, labiau suvešėjusią žalumą. Tai tikrai ne Devonas, bet auštant panašiai giedojo gaidys, vištos jaukiai kuitėsi aptvare, buvo malonu žiūrėti, kaip, saulei leidžiantis, jos, plasnodamos sparnais, susijaudinusios grįžta į vištidę, tarsi jau matytų vietinių šunų dantis. Mylėjau tą savo paukščių pulkelį, patenkintas riebias vištas, kudakuojančias ir besikapstančias po žemę, gaidį, tupintį ant mėšlo krūvos ir visiems skelbiantį, koks jis svarbus.

Ponas Makarturas nupirko porelę povų, atplukdytų laivu iš Keipo. Man jie atrodė tikri akiplėšos, pasipūtėliai, bauginamai klykaujantys paukščiai, nemėgau, kaip patinas vilkdavo uodegą dulkina žeme arba virpindamas iškeldavo aukštyn, bet jie buvo savininko pasididžiavimas. Džentelmeno dvare visada privalėjo vaikštinėti povai.

***

Sidnėjuje galėjai įsivaizduoti, kad čiabuviai yra tik laikinas nepatogumas, bet tie, kurie gyveno ne mieste, nepuoselėjo tokių iliuzijų. Čia laukinių žemių neslėpė nei kalvos, nei vandenys. Vos už kelių metrų nuo ūkinio pastato neišmatuojami plotai nežinomybės užgožė ir trupinėlį to, kas mums buvo pažįstama.

Paramatos gyvenvietė buvo taip stipriai apsaugota, kad neturėjo kilti jokių bėdų, kaip ir mūsų namuose, kurie stovėjo netoli kareivinių, tačiau naujose ūkio žemėse šiauriau pasitaikydavo puldinėjimų. Ne kas savaitę, bet tai buvo kaip galvos skausmas – visada sugrįžtantis. Pasėlius padegdavo, gyvulius išpjaudavo, trobas apiplėšdavo. Žmonės manė, kad daugumai antpuolių vadovauja vyras, vardu Pemulvėjus, tačiau buvo ir daugiau vadų, kurių vardų nežinojome. Kad ir kas buvo tie kariai, visi pasižymėjo karybos talentais. Jie žinojo, kaip padaryti didžiausią žalą naujakuriams ir sukelti mažiausią pavojų sau: greitai užpuldavo atokesnę vietovę ir tuoj pat pradingdavo miške. Niekada nesurengė tiesioginio didelio antpuolio ir niekada nepuolė gyvenvietės. Jie palikdavo ūkį ramybėje, jei netoliese būdavo įsikūrę kareiviai, arba jei ūkininkas turėjo šautuvą. Niekada nepasirodydavo du kartus toje pačioje vietoje.

Retkarčiais kokį ūkininką persmeigdavo ietimi, tačiau visi žinojo, kad atokiuose ūkiuose galėjo būti nužudyta daug daugiau žmonių. Šie kariai, atrodė, neturėjo tikslo pribaigti savo priešus, bet stengėsi suduoti smūgį jų egzistencijos pagrindui ir tam jie turėjo idealų ginklą – ugnį. Vėlyvą vasarą, kai javai laukuose sunokdavo, padegdavo pasėlius. Visų metų darbas ir kitų metų maistas supleškėdavo per pusvalandį. Ginklo galia – paprastumas, be to, jis veikė išvien su gamta. Ugnis, įsiplieskusi, kai pučia karštas vėjas, tapdavo nesustabdoma.

Vagystės, su smurtu ar be jo, buvo gerai pažįstama čia apsigyvenusių žmonių veikla, tačiau tai, kas vyko toliau už gyvenviečių, darėsi sunkiau suprasti. Javai padegami, ne pavagiami, meitėliai papjaunami, bet nesuvalgomi, iš trobų nešami drabužiai, iš kurių čiabuviai turėjo mažai naudos. Naujakurių akyse tai buvo įrodymas, kad čiabuviai yra neprotingi, vaikiški ir pagiežingi. Kaip kitaip suprasti jų elgesį?

Vaitholo bendrieji nurodymai buvo tokie pat kaip anksčiau: jei tik įmanoma, vengti kraujo praliejimo. Jei pavyksta, čiabuvius reikia suimti ir teisti kaip bet kuriuos kitus nusikaltėlius. Muškietas užtaisyti stambiais šratais, o ne kulkomis, išgąsdinti ir sužeisti, bet nenužudyti. Tačiau Mielasis Puskvaišis šias smulkmenas patikėjo savo kapitonų nuožiūrai, o ūkininkai patys sprendė, kaip apsisaugoti.

Mano vyras pasirūpino būti paskirtas Paramatos įgulos vadu, turėdamas mintyse daug platesnę strategiją, bet netrukus paaiškėjo, kad bent šįkart jis apsiskaičiavo. Iki šiol karinėms pareigoms jis neskyrė itin daug laiko, o dabar tai grasino apimti visą jo gyvenimą.

Kaip Paramatos įgulos vadas ponas Makarturas buvo atsakingas už antpuolių ir niokojimų suvaldymą nuošalesniuose ūkiuose. Po kiekvieno užpuolimo jis turėjo siųsti vyrus ieškoti kaltininkų, nors niekas netikėjo, kad šie žygiai gali būti sėkmingi, nes čiabuviai nelaukė, kol juos sučiups. Reikėjo suformuoti atskirus dalinius, kurie saugotų pažeidžiamiausius ūkius, nors čiabuviai nebuvo akli ir puldinėjo ten, kur kareivių nebuvo. Vis tiek tai reikėjo atlikti, palaikyti regimybę, neva padėtis – valdoma. Mano vyras turėjo daug darbo, siuntinėjo kariškius iš vienos vietos į kitą, mėgino nuspėti, kur įvyks naujas antpuolis. Rimtai baimintasi, kad pabėgę kaliniai gali prisidėti prie čiabuvių, o tada prie iečių dar atsirastų ir muškietų. Padėtis ruseno nei įsiplieksdama atvira ugnimi, nei visiškai užgesinama ir atėmė iš pono Makarturo vis daugiau laiko bei energijos, kai buvo kitų, daug pelningesnių veiklų, kuriomis jis galėjo užsiimti.

Jis atsisakė suteikti garbės tam, kas vyko, pavadindamas tai karu. Tai padriki ir piktavaliai laukinių veiksmai, tvirtino ponas Makarturas, iš esmės – beprasmiai ir nerimti. Ir iš tiesų, tai buvo kitoks karas, nei įprastas tokiems kareiviams kaip jis. Pagal jų papročius, jei neatsistoji į rikiuotę ir nekovoji tvarkingoje kovoje, tai ne karas. Ši veikla buvo apibūdinama kitu žodžiu – išdavystė. O kaltinamieji išdavyste nenusipelnė pasigailėjimo.

Šiaip ar taip, ponas Makarturas nuramino mane neketinantis leisti bemiegių naktų dėl vyrų, kuriuos paniekinamai vadino nuogais laukiniais, plėšikavimų. Paramatai negresia joks pavojus, sakė jis, o ūkių puldinėjimus mano vyras laikė nereikšmingais.

– Na, ir tegul sudegina kelis smulkius ūkius, – tarė. – Negalime apsaugoti kiekvienos trobos ir kukurūzo burbuolės. Bet aš nenumoju į tai ranka, brangioji. Nemanyk, kad Pemulvėjus ir jo vyrukai dar ilgai mus gaišins.

Jo balsas nuskambėjo grėsmingai, todėl pažvelgiau į savo vyrą, tačiau jis tik santūriai šyptelėjo.

***

Sužinojau, kad pirmomis gyvenvietės Paramatoje įkūrimo savaitėmis buvo užsimezgę draugiški santykiai su buramatagalais. Prasidėjo mainai, duoną ir sūdytą jautieną mūsų žmonės keitė į žuvis, bet kažkuriuo metu santykiai pašlijo, vienas nuteistasis neteisėtai sunaikino čiabuvių kanoją, tad daugiau mainai nevyko.

Kelios buramatagalų šeimos dar gyveno netoliese, vis mažesnėse žemėse, kurios dar nebuvo padovanotos mūsiškiams, o jie netapę jose pašaliniais. Šie žmonės pasirinko kitokią taktiką nei Pemulvėjus – paprasčiausiai pavirto nematomais. Kai pagausėdavo ungurių, du ar trys vyrai kartais pasirodydavo prie upės su žvejojimo ietimis, tarp mangrovių moterys su vaikais ieškodavo krabų. Būčiau norėjusi prieiti prie jų ir pasisveikinti, tikėdamasi, kad moterys supras pono Doso išmokytus žodžius, bet jos visada pastebėdavo mane besiartinančią ir dingdavo, man nespėjus prieiti, o toje vietoje, kur jas mačiau, telikdavo mirguliuojantys medžių lapų šešėliai. Toje pačioje erdvėje gyveno dvi žmonių grupės, ir kiekviena rūpinosi savo reikalais taip, tarsi kitos nė nebūtų.

Vieną popietę netrukus, kai persikėlėme į Paramatą, užklupau kelias moteris prie upės, tačiau jos, kaip visada, dingo. Priėjusi radau paslėptą laužą, žarijas be dūmų ir ugnies, o šalimais gulėjo tikriausiai per skubėjimą pamiršta lazda, su kuria buvau mačiusi jas kapstant žemę. Pakėliau ją, dar šiltą nuo kito delno.

Reikėjo paimti ją į rankas, kad suprastum, kaip išmoningai ši padirbinta. Mediena, patamsėjusi tarsi nuo ugnies, buvo kieta ir tvirta kaip metalas, bet lazda neatrodė sunki ir buvo maloni laikyti. Vienas galas suapvalintas kaip bumbulas, į kurį galėjai pasiremti. Kitas – nuaštrintas ir išplonintas kaip geležtė. Vieta, kurią suimdavai delnu, nugludinta iki blankaus švytėjimo. Supratau, jog tai daugybės valandų darbo vaisius, padarytas taip pat gražiai ir sumaniai kaip bet kuris vežimo ratas ar valgomojo kėdė.

Panūdau ją pasiimti. Nueiti su lazda rankoje. Parsinešti namo, parodyti kitiems ir pasidėti ant židinio atbrailos, pasivogti bent truputėlį jos puikumo.

Bet liesdama jutau artumą kitos moters, kuri nešiojosi lazdą rankoje tiek metų, kad ta vieta ėmė blizgėti. Ji priminė man didžiulį mamos šaukštą, kuriuo maišydavo saldų padažą. Vienas jo kraštas nusidėvėjęs, nes tiek metų brūžinta juo prikaistuvio dugną. Šaukštas buvo tarsi paženklintas mano mamos parašu.

Apėmė gėda, jog norėjau pasiimti lazdą. Padėjau ją prie laužo. Moteris grįš ir apsidžiaugs pamačiusi. Supras, kad galėjau nusinešti, bet to nepadariau. Toks bus mūsų bendravimas. Draugiškas pasisveikinimas, galbūt net pokalbio pradžia.

Tą vakarą, gulėdama lovoje, mąsčiau apie girdėtus žuvies ir sūdytos jautienos mainus. Prisiminiau pažinotas gadigalų moteris, kurių įžvalga apie poną Dosą ir mane gerokai pralenkė manąją ir kurių subtilų humorą man kaip mažam vaikui reikėjo paaiškinti. Tos moterys buvo pakankamai nuovokios, kad suprastų, jog apkartusios sūdytos mėsos mainai į šviežią žuvį nėra lygiaverčiai. Kodėl jų kaimynai buramatagalai turėtų būti bukesni?

Staiga suvokiau dar vieną galimybę, ir man palengvėjo, tarsi būčiau išsprendusi šį galvosūkį. Mainai buvo mūsų žodis. Tai, ką darė buramatagalai, keisdami žuvį į mūsų jautieną, veikiausiai buvo ne prekyba. Galbūt tai kai kas panašu į mokymą. Žiūrėkit, – galėjo sakyti jie. – Rodome jums, kaip pridera elgtis: duodame jums, o jūs duodate mums. Priimdami jūsų prastesnį maistą, mokome jus malonės, gailestingumo ir dosnumo. Galbūt ir gėdos.

Mainai tikriausiai baigėsi, nes mokiniai buvo pernelyg nenuovokūs. Per daug atbukę, kad pajustų gėdą.

Jaučiausi patenkinta savimi, jog pasinaudojau lazda kaip draugiška žinute jos savininkei, bet galbūt ji buvo palikta kaip žinutė man, o aš – tokia bukaprotė, kad nesupratau? Čia mano vieta, ir šis daiktas rodo, kad čia mano vieta. Kaip vienas iš visokeriopų jos panaudojimo būdų, lazda galėjo būti nuosavybės dokumentas, toks aiškus ir nedviprasmis žmogui, mokančiam jį skaityti, kaip popieriaus lapas, ant kurio parašyta: Dž. Makarturas, 100 akrų.

Tai buvo šešėlis mano gyvenimo pakraščiuose, suvokimas, jog gyvenu žemėje, kurią kiti laiko sava. Tomis dienomis, kai vaikščiodama nepamatydavau buramatagalų, mėgdavau apsimesti, kad jokio šešėlio nėra.