Pagal pažiūras Levas Kopelevas buvo idealistas komunistas. Pirmą kartą buvo suimtas 1929 m. kovą už simpatijas „Bucharino-Trockio opozicijai“ ir 10 dienų praleido kalėjime.

1941 metais užsirašė savanoriu į Raudonąją armiją. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, dirbo propagandistu ir vertėju. Kai 1945 m. sovietų armija įžengė į Rytų Prūsiją, buvo suimtas už aštrią kritiką dėl smurto prieš Vokietijos civilius gyventojus. Už „buržuazinio humanizmo“ propagavimą ir „užuojautą priešui“ nuteistas 10 metų nelaisvės. 1954 m. buvo paleistas, o 1956 m. reabilituotas. Vis dar kupinas optimizmo vėl įstojo į TSKP.

Nuo 1966 m. aktyviai dalyvavo judėjime už žmogaus teises. 1968 m. buvo pašalintas iš TSKP ir Rašytojų sąjungos, atleistas iš darbo už tai, kad pasirašė protesto raštus prieš disidentų persekiojimą, taip pat kritikavo sovietų invaziją į Čekoslovakiją. 1977 m. jam buvo uždrausta dėstyti ir leisti savo knygas.

1980 m. per tiriamąją kelionę į Vokietiją iš jo buvo atimta sovietinė pilietybė. Nuo 1981 m. jis dirbo Vupertalio universiteto profesoriumi. Vėliau jam buvo suteiktas Kelno universiteto filosofijos garbės daktaro vardas. 1990 m. Rusijos prezidentas M. Gorbačiovas grąžino jam sovietinę pilietybę.

Levo Kopelevo knygas vienija gebėjimas įžvelgti žmogiškumo apraiškas nežmoniškoje sistemoje. Šioje knygoje jis įvairių sutiktų žmonių lūpomis pasakoja apie karą ir sunkius pokario laikus, negailestingą sovietinio režimo elgesį, įskaitant vokiečių okupuotoje teritorijoje Raudonosios armijos vykdytas masines žudynes, plėšimus ir prievartavimus.

„Mes rašėme, šaukėme apie šventą kerštą. Bet kas buvo tie keršytojai ir kam mes keršijome? Kodėl tarp mūsų kareivių atsirado tiek daug banditų, kurie būriais prievartavo moteris, mergaites – išpleiktas ant sniego, tarpuvartėse, žudė beginklius, triuškino viską, ko nepajėgė išsinešti, dergė, degino? Ir griovė viską – kad tik sugriautų. Kaip visa tai tapo įmanoma?“

2022 m. vasario 24 d. Rusijos pajėgoms pradėjus grobiamąjį karą Ukrainoje, prasiveržusį negailestingomis beginklių žmonių žudynėmis, L. Kopelevo knyga tampa kaip niekad aktuali.

***

Kalėjimo rūsyje katilinėje skalbiausi užnešiotus baltinius, autkojus ir nosines, vis keisdamas dideliame dubeny greit pajuoduojantį vandenį ir keikdamas trofėjinį muilą, kuris, atrodė, daugiau tepė nei skalbė ir dvokė gaišena. Staiga šiukšlių krūvoje prie pakuros pastebėjau suplėšytą knygą. Tai buvo katalikų maldynėlis – dvikalbis, lotynų ir vokiečių kalbomis. Kameroje nebuvo apšvietimo, bet gegužės pabaigoje vakarai šviesūs, žibintai už lango galingi. Prieš miegą skaitydavau ir skaitydavau „Pater noster“, „Ave Maria“, „Credo“…

Po daugelio šimtmečių tariau jau du tūkstantmečius kartojamus žodžius, skambėjusius Romos katakombose, vergų lūšnose, vienuolynų celėse, riterių pilyse, tūkstančiuose katedrų ir koplyčių nuo Pietų Amerikos iki manojo Kijevo (kokia keista egzotika atrodė smalsiems berniūkščiams tarnyba bažnyčioje!), žodžius, aidėjusius kryžiuočių palapinėse ir konkistadorų laivuose. Jie skambėjo visuose kontinentuose ir štai karo lauko kalėjimo kameroje juos kartojo ateistas, bolševikas, Stalino karininkas. Tai suvokti buvo ir keista, ir savotiškai žavu. Knygą kruopščiai apvyniodavau ten pat rasto popieriaus skiautėmis, nakčiai pasidėdavau po čiužinio galvūgaliu, o dieną nešiojausi kišenėje lyg būčiau pats su savimi žaidęs rūpestingą pagarbą… Šis žaidimas gimė nevalingai, aiškinau sau, kad gerbiu tas žmogaus talentų pajėgas, kurios įsikūnijo maldų žodžiuose, tokiuose nuostabiai paprastuose ir tokiuose akivaizdžiai nemirtinguose. Ir dar gerbiu tas žmogaus viltis, svajones, džiaugsmus, negandas, kančias ir paguodas, kurie tiek amžių buvo šiais žodžiais išliejami. Įtikinėjau save, kad naujo ir neįprasto man prisirišimo prie žodžių, kuriuos juk seniai žinojau, prigimtis yra besąlygiškai racionali ir šiapusinė: tiesiog dabar nėra jokios kitos knygos ir veikia neįprasta aplinka – kalėjimas, absurdiškas tardymas, naujos viltys… Bet rytą nubudęs kartodavau „Tėve mūsų“ lotyniškai, rusiškai ir vokiškai ir, jeigu suklysdavau, supainiodavau žodžius, labai nusimindavau; aiškindavau sau – vadinasi, silpsta atmintis. O prisiminęs viską idealiai, džiūgaudavau ir vėl kartodavau: „Bet neleisk mūsų gundyti ir gelbėk mus nuo pikto.“ Rusiškai reikėjo sakyti: „nuo nelabojo“ – mąsčiau, kodėl lotyniškas „malium“ ir vokiškas „Jubel“, t. y. blogis, rusų perteiktas „vyliaus“ sąvoka, ieškojau tam visokių socialinių, istorinių paaiškinimų; mąsčiau, kokią knygą apie rusų moralinės ir filosofinės raidos savitumą reikėtų parašyti. Iš tų kalėjimo pamąstymų apie katalikišką maldyną po daugelio metų išaugo supratimas-vaizdinys: rusų literatūroje, rusų mene sąžinė – ne tik moralinė, bet ir estetinė kategorija. O vėliau kaip tik tuo aiškinau natūralų vokiečių kataliko Heinricho Belio artumą mūsų skaitytojams, mūsų literatūros kūrimo ir suvokimo tradicijoms…

Netikėtai mane perkėlė į kitą kamerą, į kitą, senesnį, kalėjimo flygelį. Kamera buvo mažesnė, tamsesnė, užtai su gultu. Atlenktas nuo sienos platus geležinis rėmas ant grandinių užimdavo keturis penktadalius ankštos patalpos, likdavo tik siaurutis praėjimas. Ant sienos liko piešiniai ir įrašai, vos vos matomi tik pažvelgus įkypai nuo lango pusės. Penkiakampė žvaigždė su pjūviu ir pjautuvu; kumštis apskritime, išilgai jo kontūro „Rot Front!“ ir kruopščiai mažomis aiškiomis raidelėmis išraižyti du stulpeliai – Šekspyro pjesių sąrašas (vokiškai)…

Netrukus atvedė antrą gyventoją. Jaunas, išblyškusio, nervingai judraus veido, karininko palaidine – ant krūtinės dėmės – daugybės ordinų ir medalių pėdsakai. Bataliono vadas, gvardijos vyresnysis leitenantas Saša Nikolajevas iš Gorkio, areštuotas už tai, kad nušovė seržantą – Šlovės ordino kavalierių, bandžiusį išprievartauti paauglę. Seržantas buvo girtas; kai Saša įsakė jam palikti mergaitę ramybėje ir nešdintis, pradėjo šūkalioti ir tyčiotis: „Tu, snargliau, tu ne iš mūsų dalinio, du tuzinai tokių vadų išdžiovinus nė svaro nesvers.“ Lindo muštis. Saša iššovė iš pistoleto į orą kartą, kitą. Seržantas čiupo automatą, tada trečia kulka Saša patiesė jį. Paaiškėjo, kad seržantas buvo laikomas geriausiu pulko žvalgu, pristatytas antrai Šlovės žvaigždei. Saša neatgailavo vėl ir vėl aptardamas su manimi savo bylą.

– Na, aišku, jei viskas pagal įstatymą, pagal įstatus, turėjau pašaukti kareivius, nuginkluot girtą… Tardytojas man aiškina: „Tu, sako, viršijai būtinąją gintį, plius savo įgaliojimus ir apskritai, sako, neturėjai teisės iškart išsitraukt šaunamojo ginklo…“ Tas tardytojas taip pat vyresnysis leitenantas ir gimęs tais pačiais metais kaip aš, irgi 20-aisiais. Tik jis tvarkingučiu kiteliu su vienu medalėliu „Už kovinius…“ Mano kareiviai jo imti nenorėdavo, sakydavo „Už buitines paslaugas“. O aš nuo būrio pradėjau, tris kartus sužeistas – dukart sunkiai! – ir dukart kontūzytas – kartą sunkiai ir kartą šiaip sau. Batalionui pradėjau vadovauti Lenkijoje. Kai tik puolimas, mes kone kasdien iš mūšio į mūšį visą Prūsiją ir pusę Lenkijos praėjom… Štai, matai! – Pasiraitoja rankovę: šviežias rausvas randas ant dilbio. – Tai kai per Narevą atakavom, rankinė granata už penkių žingsnių kad žiebs!!! Jau maniau, kad galas, ir apkurtau, ir apakau. Paskui atsipeikėjau, na, ne vėliau kaip po ketvirčio valandos. Ir tik ta viena skylutė, net kaulas sveikas, persirišau – ir mūšin. Man tada Aleksandrą Neviškį davė… Tai tu pasakyk, kaip gali tas tardytojas mane suprasti? Jis gi prie stalo apsikasė, iš rašalinės į atvirus taikinius – popierėlius – šaudo. Aš jam tai aiškinu, o jis užsigauna. Labai puikuojasi: socialistinis teisėtumas, sako, būtinosios viršijimas… Tai aš, sako, iš pagarbos tavo nuopelnams ir ankstesniam heroizmui, o jeigu tu, sako, tardymo negerbsi – kad aš, vadinasi, jo popierinę sieliūkštę gerbčiau, jeigu spyriosiesi, neprisipažinsi, tai mes tau, sako, duosim tyčinį nužudymą sunkinamosiomis aplinkybėmis – tiek gausi, kad maža nepasirodys…

Sašą retai vedžiojo į apklausas, per jas daugiausia aiškindavosi smulkmenas: kas ir kur stovėjo, kokiu atstumu, kiek šūvių ir kokia tvarka buvo – piktavalis tardytojas bandė pripaišyti Sašai, kad jis pirmiau nužudė seržantą, o vėliau šaudė į orą…

Kameroje su įrašais gyvenome neilgai. Paaiškėjo, kad kalėjimo viršininkas vyresnysis leitenantas Ivanovas – Sašos kraštietis, gyveno vienoje gatvėje. Jis atnešė mums kelis pakelius cigarečių, tabako, rūkomojo popieriaus, degtukų. Saša atsiimdavo visas tas gėrybes koridoriuje ir turėdavo laikyti paslaptyje, iš ko gavo. Paskui mus pervedė į kitą korpusą kitame kieme su nedideliu sodeliu vidury – alyvų krūmai, seni medžiai, vešli žolė ir net gėlės – nasturtės, našlaitės, serenčiai apžėlusiose, apleistose klombose. Mus apgyvendino buvusioje ligoninės kameroje pirmame aukšte – erdvioje, šviesioje, su dviem langais netankiomis, šviesiai smėliniais aliejiniais dažais dažytomis grotomis. Keturios lovos, įprastos medinės lovos metaliniais tinklais, čiužinius atsitempėme savus, stalas ir keturios spintelės. Tiesiai prieš mūsų langus kiemo kampe po iš lentų ir brezento sukalta stogine buvo apsaugos virtuvė ir valgykla. Iš ten sklido su niekuo nepalyginamas aromatas. Ten vedžiojo maitinti ir kai kuriuos kalinius. Atpažinau savo draugus jugoslavus, su jais buvo dar kokia pusantros dešimties tokiais pat mundurais. Antrą dieną pavyko prisišaukti Borisą, ir jis per budėtoją perdavė mums visą kepalą nuostabios, šviežios kaštoniškai rudos duonos.

Po mūsų langais stovėjo statinės pilkšvai geltonų silkių ikrų. Kelios lenkaitės rytais ateidavo nešinos dideliais dubenimis ir kibirais, kuriuose skalaudavo ikrus. Pradėjome patyla pasišnekučiuoti. Merginos buvo „lončnički“, t. y. Armijos Krajovos ryšininkės – ne areštuotosios, o sulaikytosios. Joms vadovavo juodaakė, juodakasė Vanda. Ji nuolat dainuodavo romansus, tango, bliuzą, lenkiškas kareiviškas ir partizanų dainas. To triukšmo fone jos draugės ir kalbėdavosi su mumis. Saša taip pat „movil“: jis mokėjo nedaug žodžių, bet narsiai jais naudojosi ir nesigėdijo pasikartoti.

– Girdž, panenka baltapūke, tai tu Basia? Ty bardzo penkna Basia, rozumeješ? Ty bardzo penkna, bardzo slična… ja tebe kochaju, na gerai, kocham, svarbiausia, kad noriu tave kochat. O tu mane mylėsi? O tu, Zosia? Ty tože penkna, irgi slyčna, a Basią ja kocham… Rozumeješ, Basia?..

Šalia jo jaučiausi kaip senis, bet lenkiškai visgi kalbėjau šiek tiek geriau ir klausinėjau merginų, iš kur jos, ką žino apie padėtį frontuose ir Lenkijoje…

Iš kelių nosinių ir rankšluosčio mudu su Saša surišome „arklį“ ir Vandai davus ženklą nuleidome per langą, merginos pririšo ryšulį: pūsles su ikrais. Jos atkakliai aiškino – tik būtinai praplaukit! Ilgai ilgai plaukit, labai sūrūs…

Pirmą kartą mums trūko kantrybė. Šiaip taip praskalavome kavos pakaitalo skardinėje kelias saujas ikrų. Kėlė siaubą, kad jie iškart išteždavo, buvo sunku nusunkti ir gaila išpilti į parašos kibirą neįkainojamą maistą. Ėmėme godžiai ryti pragariškai sūrias, kietas, drėgnas kruopas. O vėliau, jau vidurnaktį, išgėrėme visą kavą – didelį kibirą. Budėtojas pasirodė besąs nykus formalistas – naktį vanduo nepriklauso, iš kur aš jums gausiu vandens – vargais negalais sulaukėme ryto, gerklės užako nuo deginančio troškulio.

Birželio 8-oji buvo didžiausios – netikėtos ir nepakartojamos – palaimos diena, todėl įsiminė visiems laikams. Tądien išvyko jugoslavai. Borisui pavyko pasikalbėti su manimi koridoriuje – jis užsirašė mano šeimos adresą Maskvoje, ką būtent jiems pranešti, – apsikabinome būdami įsitikinę, kad niekada nepasimatysime. (1960 metais jis atėjo pas mane Maskvoje, susitikome ant laiptų ir ne iškart atpažinome vienas kitą. O 1964-ųjų kovą Raja ir aš praleidome dvi dienas pas jį Leipcige, susipažinome su žmona, sūnumi ir marčia. Jis mirė 1966 metais.) Mes matėme, kaip kieme jugoslavai segėsi diržus, antpečius, portupėjas – jie ėjo į laisvę.

Mudu su Saša žiūrėjome neatplėšdami akių, šaukėme: „Laimingai!“, mojome jiems pavymui.

Vėliau dešimt metų ne kartą stebėjau, kaip ruošdavosi į laisvę – lageryje, šaraškėje. Įdomu, kad net patys nedoriausi, patys žiauriausi, pagiežingi areštantai niekada – bent jau atvirai – nereikšdavo pavydo išeinantiems. Laisvė buvo šventa, ir net svetima laisve buvo galima tik džiaugtis.

Jie buvo pirmieji mano palydėtieji iš kalėjimo į laisvę.

Vakarop mūsų atėjo budėtojas ir nuvedė į stoginę, kur jau buvo pavakarieniavę kareiviai.

– Viršininkas liepė. Tiems, kurie išvažiavo, maitinimas iki mėnesio galo išrašytas. Tai jūs ir maitinkitės.

Virėjas, jaunas, raudonveidis kareivis sumurkštlinta kepure ir nešvaria prijuoste ant išblukusios kareiviškos palaidinės, žiūrėjo rūsčiai, bet su užuojauta.

– Nagi, šveiskit, draugai piliečiai, kol viršenybė nepersigalvojo!!!

Pastatė prieš mus didelę fajansinę sriubinę, sklidiną kvepiančio tiršto viralo – lakštiniai, mėsos gabalėliai, bulvės, svogūnai, pastūmė arčiau dubenėlį su duona. Valgėme palaimingai šypsodamiesi vienas kitam, duoną dėl viso pikto sukamšėme į kišenes… Virėjas pastebėjo ir tyliai tarė:

– Tai jūs neabejokit, ryt bus šviežios.

Ištuštinome sriubinę, pavargę, suprakaitavę, riaugėdami atsidrėbėme parūkyti.

– Neskubėkit rūkyt, dar antras yra…

Prieš mus atsirado dubuo su auksine keptų bulvių kalva, apsupta rusvų žvilgančių keptos mėsos pylimų.

Saša net sukūkčiojo:

– Oi, ko tu anksčiau neįspėjai, mes gi jau iki kaklo pilni… taip ir sprogti galima.

– O jūs neskubėkit, kur skubėt… Šiek tiek pasivaikščiokit, iki signalo gult dar visa valanda… Sudorosit. Juk taip išbadėjot…

Per valandą mes tikrai sudorojome – nors ir ne visą kalną – nuostabaus maisto. Pilvai išsipūtė. Apsvaigome nuo persivalgymo. Virėjas pripylė pusę laikraščio machorkos.

– Imkit, gryniausias naminis tabakas, ne valdiškas…

Naktį nemiegojome. Saša raitėsi iš skausmo jau nuo vakaro, mane suėmė vėliau – paryčiais. Laimei, tąnakt budėjo pažįstami, gailestingi kareiviai: atnešė kibirą karšto vandens ir antrą šildyklę; vieną turėjau iš anksčiau – šildžiau kiaušą. Saša vėmė, aš pradėjau viduriuoti… Rytą abu vos laikėmės ant kojų. Bet susitarėme nesiskųsti, neprisipažinti, kad sirgome, tik valgyti atsargiau. Išprašiau iš felčerio salolio, tanalbino ir kažkokių vokiškų skrandžio tablečių… Dar kokias dvi dienas pasirgome, bet apsimetėme, kad viskas gerai. Kita vertus, virėjas ir pats susivokė:

– Jūsų pilvai tikriausiai maištauja iš atpratimo. Taip būna. Reikia karštų skysčių daugiau gert, kad žarnas praplautų… O valgyti nebijokit – čia visas maistas šviežias. Tik į naudą…

Taip ir padarėme. Gėrėme nepaprastai daug kavos, pavalgę gulėdavome kameroje su šildyklėmis. Po dienos kitos viskas susitvarkė, įpratome rytą, per pietus ir vakare laukti, kol pavalgys kareiviai, ir sėsdavomės už ilgo stalo; prie jo buvo pristatytas kitas – apskritas, raudonmedžio, lenktomis kojelėmis, beveik susiliečiantis su lentine pertvara, už kurios buvo virtuvė – mūsų krosnininkų iš plytų sukrauta viryklė, spintos su indais ir t. t.

Be mudviejų, toje valgykloje, kurioje maistas dėl trofėjinių produktų gausos buvo nepalyginti įvairesnis ir maistingesnis nei priklausė pagal aukščiausias kariškas normas, maitinosi dar keli privilegijuoti areštantai.

Du nekalbūs vaikinai iš „strateginės ag-žvalgybos“ buvo ne areštuotieji, o sulaikytieji, laukė iškvietimo iš Maskvos.

Vokiečių generolas, kresnas, kone kvadratinis, atrodė labai senas: skystos žilos garbanėlės, violetiškai rausvas, gumburiuotas, tarsi karščiuojantis veidas. Jis nuolat bambėdavo, išsamiai pasakodavo apie savo ligas, kartais vos girdimai murmėdavo, purkštaudavo, keikdavosi.

– Aš generolas leitenantas, reikalauju, kad su manim elgtųsi pagal rangą… tegu nors ir sušaudo, bet kaip pridera, nepažeisdami karininko garbės... O čia aš priverstas šlapintis į suskretusį kibirą ir skustis šalta kava… Tai negirdėta… Juk yra Hagos konvencija. Naciai, žinoma, kiaulės, pakorė maršalą fon Viclebeną kaip dezertyrą, kaip marodierių, o jis buvo nusipelnęs vokiečių karininkas… žinoma, jis norėjo pučą surengti, užgrobti valdžią… Tai nusikaltimas, bet karinis, politinis nusikaltimas, neteršiantis garbės ir laipsnio… Jį derėjo sušaudyti. Bet pagarbiai, su munduru, atiduodant deramą pagarbą… Ir čia – visiška kiaulystė; aš ne nusikaltėlis, aš – generolas leitenantas, „Vyslos“ armijos grupės užnugario viršininkas… Tardytojai man sako: jūs Himlerio pavaldinys, o jis – didžiausias nusikaltėlis… Bet kuo aš dėtas? Aš vykdžiau savo pareigą, aš su tuo Himleriu jokių kitokių santykių nepalaikiau. Ir negalėjau palaikyti. Aš kadrinis karininkas, o ne vaistininkas, partijos bonza, policininkas, SS fiureris. Tikri kadriniai karininkai visuomet šalinosi tų tipų… Bet jeigu jį paskyrė vadu, o mane – užnugario viršininku, negalėjau gi aš dėl to dezertyruoti. Aš gaudavau įsakymus, juos vykdžiau. Aš nieko nežudžiau, mano uždavinys buvo aprūpinimas, transportas, sandėliai, apsauginių statinių statyba… Politika aš niekada neužsiėmiau… O mane areštavo kaip banditą. Aš senas žmogus, mano nesveikos kepenys, nesveika šlapimo pūslė, blogai matau, iš manęs atėmė akinius. Štai jus aš skiriu tik iš toli, o iš arti – vien išskydusios dėmės… Aš protestuosiu… Į tarptautinį teismą… į tarptautinį Raudonąjį Kryžių. Aš generolas, karo belaisvis, o ne vagis… kodėl turiu miegoti viename kambaryje su žmogum, kuris kurtinamai knarkia kaip tanko variklis, kodėl turiu šlapintis į suskretusį kibirą. O be akinių aš negaliu skaityt…

Generolą nuolat lydėjo kontradmirolas fon Bredovas, Ščecino kranto gynybos viršininkas. Tai jis kurtinamai knarkė, visad mandagiai sveikinosi, į klausimus atsakydavo trumpai, bet maloniai, o generolui gargždžiai erzeliuojant ir skundžiantis, atsargiai minkštais rankų judesiais parodydavo – pakeldavo prie galvos, paskui prie širdies ir liūdnai skėstelėdavo: supraskit, senis serga, nesusivokia… 

Dvi savaites mudu su Saša gyvenome kaip devintame danguje. Kameros kartais dieną visai neužrakindavo. Turėdavome nešdintis iš kiemo – sodo tik tada, kai ten maitindavo kareivius ir kai per pietų pertrauką ar baigiantis darbo dienai ateidavo smeršo darbuotojai. Tada grįždavome į kamerą ir kaifuodavome arba žaisdavome kortomis. Saša per tą patį geradarį – virėją – prasimanė dvi vokiškas kortų malkas…

O gerovės viršūnė – vienas iš sargybinių man pakuždėjo, kad tame pačiame ligoninės pastate, kurio pirmame aukšte buvo mūsų kamera, trečiame priversta knygų, – „kiek tūkstančių – ir nesuskaitysi… Bet ten ir vadovybė sykiais kolidorium praeina, tai tu žiūrėk!“

Dviejuose dideliuose kambariuose kalėjimo bibliotekos stelažai, knygų krūvos suverstos tiesiai ant grindų. Man dreba ir trūkčioja rankos – negalima imti pernelyg daug, negalima ilgai rinktis, durys nuplėštos, koridoriuje bet kurią minutę gali pasigirsti žingsniai…

Ieškau dusdamas, širdis galugerklyje… Kokia laimė – Gėtė, nedideli tomai, čiumpu kelis. Ir dar du Liudvigo knygos apie Gėtę tomai, ir kišeninė Biblija. Paskubom lipu laiptais, rankomis prilaikau ant pilvo knygas po palaidine, o alkūnėmis stengiuosi prispausti kelnes: knygos kišenėse tempia jas žemyn – juk aš be diržo, gerai, kad per šias dienas bent atsišėriau, antraip būtų nusmukusios… Saša iš pradžių nesavanaudiškai džiaugiasi drauge su manimi, vėliau ima niurti – jam skaityti nėra ką, o aš ėmiau vangstytis kortų ir net pasivaikščiojimų kieme. Kitą kartą einame į biblioteką drauge, randame jam vokiečių kalbos vadovėlį moksleiviams, iliustruotų žurnalų…

Dvi palaimos savaitės: sotu, ilgos valandos tarp žalumynų, knygos – radau vietą už krūmų, kur buvo galima skaityti ir dieną. Naktimis skaitydavau šviečiant žibintui, kuris apšviesdavo dalį kameros. Į apklausas mūsų nevesdavo, kareiviai buvo draugiški, kalbėjo: netrukus visus paleis dėl pergalės, būtinai turi būti toks įsakas. Kiek liaudies žuvo, visur reikia vyrų, ko juos veltui penėti kalėjimuos. Šitie svarstymai atrodė neatremiami. O dar ir tribunolas atmetė… Viltys vis šviesesnės, vis atkaklesnės. Spoksau į knygą ir ilgai ne skaitau, o įsivaizduoju, kaip tai įvyks, kaip iškvies, grąžins antpečius, ordinus, lagaminą, kaip važiuosiu į Maskvą… Anksčiau, kad ir apie ką svajodavau, visada įsivaizduodavau šnypščiančią kiaušinienę ir būtinai daug keptų bulvių – pykdavau ant savęs, bandydavau prisiversti galvoti apie ką kitą, bet vėl ir vėl: štai pareinu namo… Nadia, mergaitės, mama verkia ir stato ant stalo didelę keptuvę – plonai pjaustytos bulvės, auksiškai rudos, kvepiančios, minkštos, traškiais krašteliais… Tačiau, mums pripratus prie sotumo, jau iškildavo susitikimai su draugais ir nedraugais, pokalbiai politinėje valdyboje ir su Manuilskiu, ir su Burcevu… ir susitikimai su draugėmis… Kad taip greičiau. Lenkų merginas išvežė, kai vežė ir jugoslavus. O kas, jei rytoj atveš kitas, tokias pat linksmas, nutrūktgalves, į gretimą kamerą, dabar galima susitarti su kareiviais, ten dar yra tuščių kamerų… mudu su Saša išsirinktume po panelę…

Birželio 22-oji, karo metinės. Tądien mane vėl iškvietė antrą kartą pasirašyti 206-ojo straipsnio, kad tardymas baigtas. Pirmą kartą, pamokytas B., pareiškiau daugybę reikalavimų. Dalis jų buvo įvykdyta. Vinogradovas apklausė Galiną, Ivaną, man leido pačiam parašyti apie savo praeitį ir susikirtimo su Zabaštanskiu istoriją. Skaitydamas Galinos ir Ivano apklausų protokolus džiūgavau – šaunuoliai, net iš nykių rašalinių tardytojo dailyraščio eilučių matyti, kaip jie priešinosi jo gaudomi, kaip gynė tiesą. Tačiau mano prašymai, kad būtų apklaustas Jurijus Maslovas – jam išsamiai rašiau, kaip mane persekioja Zabaštanskis, – ir Arnoldas Goldšteinas – jis dalyvavo per tą pokalbį, kai aš, kaip teigė Zabaštanskis, smerkiau vadovybę ir vyriausybę, – neįvykdyti. 

Aš reikalavau. Zabolockis pyko. Vinogradovas nuobodžiavo. Tikindamas, kad tie parodymai visiškai paneigs tai, ką meluoja kaltintojai, aš vėl įrašiau į protokolą prašymus. Zabolockis žvelgė su pasibodėjimo kupina neapykanta.

– Jau iš jūsų elgesio per tardymą akivaizdi jūsų antisovietinė esmė…

Ne, nesileisiu išprovokuojamas skandalui, apsižodžiavimui.

– Šiandien karo metinės. Prieš ketverius metus aš tą dieną pirmą valandą užsirašiau savanoriu, nors turėjau teisę likti rezerve… Ir visus tuos metus buvau frontuose. Viskas, ką dariau, – visi mato. Argi tai nėra akivaizdžiau už tai, kad nesutinku su tardymu, juo labiau kad esu neteisingai kaltinamas?

– Gerai. Gerai! Mes žinom, kaip jūs mokat užkalbėti dantis. Jus areštavo ne už tai, ką viešai darėt, o už tai, kad patyla sukot antisovietčiną. Už nuopelnus ačiū, o už nusikaltimus atsakysite.

– Nepadariau jokių nusikaltimų. Tai matyti net iš šitos bylos.

– Kas matyti iš bylos – ne jums spręsti. Išpaikot jūs čia! Išveskit!

Tą pačią dieną po pietų mūsų nebeįleido į kamerą, budėtojas pasakė: „Pasivaikščiokit“, bet ištarė tai neįprastai rūsčiai. O vėliau atėjo mūsų ir taip pat nedraugiškai: „Varot į kamerą, prisivaikščiojot, o čia per jus dar ir tampo…“

Pasirodo, pas mus netikėtai atliko kratą, kuriai vadovavo pats prokuroras Zabolockis. Jis išsinešė visas knygas, liko tik Biblija, gulėjusi tarp čiužinių, ir Gėtės eilėraščių tomelis, kurį turėjau su savimi; jie pasiėmė indus, skutimosi reikmenis, kortų malką, viena liko Sašos kišenėje.

Kamerą vėl užrakino. Bet vakarieniauti visgi išvedė. Virėjas privertė krūvą mėsos.

– Pirmyn, kas netilps, pasiimkit, nes rytoj kraustomės.

Kitą dieną mus išvežė į stotį.

Didelis prekinis vagonas. Durys iš vidaus užkabintos brezentu.

Kitu plačiu brezento gabalu – ištempta palapine – iš šono atskirtas siaurutis kampelis moterims. Dieną uždangą pakeldavo. Devynios jaunos, dailios moterys sulamdytomis užsieninėmis suknelėmis – įvairiaspalvėmis, puošniomis; dvi su vaikais – kokių trejų mergaitė ir kūdikis… Prie moterų sektoriaus uždangos ant taburetės sėdėjo budėtojas. Nakčiai pasodino dar ir antrą. Pagrindinėje vagono dalyje suvirtusios kelios dešimtys areštantų, tarp jų – abu žvalgai, generolas ir admirolas, diduma likusiųjų – karo belaisviai, bet yra ir marodierių, ir dezertyrų.

Važiuodami dažnai stabčiojome. Areštantų iš vagono neleido. Vyrams grindyse pramušė skylę, moterims pastatė kibirą – parašą…

Jau pats judėjimas jaudino. O dar nesibaigiančios kalbos apie greit skelbsiamą amnestiją. Tada dar nebuvau pratęs prie nesenkančio kalėjimų-lagerių gandų – „parašų“ – optimizmo. Tačiau ir vėliau tas optimizmas prasimušdavo ir į sąmonę, ir į pasąmonę – net kai daugelį kartų įsitikinau, kad visos viltys bergždžios. Ir visgi jos vis atsinaujindavo. „Tiksliai žinoma: amnestija bus!.. Vienam pats tardytojas sakė, jis pats matė atspausdintą įsaką.“ – „Sargybinis per pasivaikščiojimą užsiminė – greit visi eisit namo.“ – „Pirty laisvai samdomas autoritetingai kalbėjo – jau išlaisvinamųjų sąrašus sudaro…“ 

Važiavome traukiniu į rytus – tai atrodė reikšminga, teikė vilčių, žvalumo, net linksmumo… Saša, aš ir dar keli kalbėjomės su moterimis. Mudu su Saša iš savo atsargų vaišinome mažą baltapūkę mergaitę. Vaikas areštantų vagone! Visų akys šviesėjo, vieni šypsojosi, tauškė meilias nesąmones, kiti paniurdavo, nusisukdavo.

Būdavo akimirkų, kai užimdavo kvapą, galva apsvaigdavo nuo suvokimo: šalia, už pusmetrio, už lentinės sienelės, – laisvė. Nei mūro sienų, nei grotų, nei geležinių durų. Ir apačioje, visai arti, ten, kur bildėdami dunda ratai, – žemė, laisva žemė!.. Žuoliai, bėgiai; žygiuok, važiuok, kur akys mato…

Traukiniui važiuojant sargybinis kiek atstumdavo vagono duris, ir siaurame plyšyje švytėjimas: medžiai, miškas, laukas, namų stogai…

Nuo nepasiekiamos laisvės artumo, judėjimo į rytus, į rytus, į rytus – vadinasi, visgi arčiau namų, svaigo galva. Pradėjome dainuoti. Sargybinis – pagyvenęs kareivis – palankiai klausėsi.

– Kad jau norit dainuot, tai tik važiuojant, o kai traukinys sustos, kad iškart būtų tyla.

Dainavome „Jermaką“, „Baikalą“, „Tai ne vėjas…“, „Žiburėlį“, „Sudie, gimtasis mieste“.

Mums užtraukus „Variagą“ staiga pagyvėjo vokiečių admirolas, net ėmė pritarti be žodžių. Vėliau prisėdo prie manęs.

– Prašau atleisti, bet aš maloniai nustebintas. Vadinasi, ir jūsiškėje… Raudonojoje armijoje dar dainuoja šią puikią seną dainą. Tai labai gerai, tradicijos reikalingos ir daina gera. O juk pažinojau jos herojus… Taip taip, tada buvau ką tik pradėjęs tarnybą, pirmieji metai leitenantu kreiseryje. Stovėjome tame pačiame Čemulpo reide. Tada Rusija ir Vokietija tradiciškai palaikė draugystę. Juk mūsų imperatorius Vilhelmas ir jūsų caras Nikolajus buvo giminės, pusbroliai, sakė vienas kitam „tu“… Ir jūrų karininkai – rusai ir vokiečiai – iš tiesų draugavo, ne tik apsikeisdavo oficialiomis mandagybėmis. Ir mes, ir jūsiškiai nemėgome anglų. Anglija anuomet rėmė Japoniją – didžiausią Rusijos priešą; į amerikiečius dar niekas rimtai nežiūrėjo. Iš jų karo jūrininkų mūsiškiai pasišaipydavo: spjaudyklės ant galvų… žinot, jų jūrininkų tokios savotiškos kepurės…

O „Variagas“ buvo puikus laivas, nors ir tomis sąlygomis nepakankamai šarvuotas ir nepakankamai apginkluotas… Kai anglų admirolas, jis buvo vyriausias reide, pareikalavo, kad „Variagas“ ir „Korėjietis“ išplauktų arba pereitų į internavimo režimą, jį palaikė amerikiečiai ir, regis, olandai, prancūzai dvejojo, tik mes, vokiečiai, nesutikome. Mes norėjome atmesti japonų admirolo ultimatumą ir padėti rusų laivams, jei Japonija atakuoja juos neutraliame uoste. Bet mūsų buvo mažuma… Aš buvau tarp tų vokiečių karininkų, kurie paskutiniai atėjo atsisveikinti į „Variagą“. Mus sužavėjo pavyzdinė tvarka ir ramus rusų jūrininkų ryžtas. Juk po kelių valandų jie turėjo susidurti su priešu, daug kartų stipresniu, negailestingu… japonų laivai buvo gerai matyti, jie dreifavo prie pat vidinių vandenų ribos… O kitą dieną stebėjome mūšį. Tikriau sakant, ne mūšį, o skerdynes. Vilkų ruja užpuolė taurųjį elnią. Tuzinas iki stiebų viršūnių ginkluotų greitaeigių laivų prieš „Variagą“, kuris negalėjo palikti lėtaeigio „Korėjiečio“ – pasenusios kanonierės. Ir narsiai grūmėsi. Japonai šaudė iš pažangesnių toliašaudžių pabūklų. Jie beveik nerizikuodami pliekė kaip į taikinius. Tai buvo siaubinga. Daugelis iš mūsų tada verkėme. Paskui mačiau sužeistus jūsų jūrininkus. Lankėme juos pakrantės lazaretuose. Puikūs vaikinai. Vokiečių gydytojai labai prie jų prisirišo… Taip, o paskui du tokie baisūs karai… Trisdešimt devintaisiais sudarius paktą su Rusija labai džiaugėmės. Ne, šito karo neturėjo būti… Ar galėčiau paprašyti, norėčiau dar kartą išgirsti dainą apie „Variagą“…

Pakeliui virėjas atnešė šešis katiliukus kareiviškos sriubos savo globotiniams. Mes su Saša ir vienas iš žvalgų pasidalijome su moterimis.

Pati šnekiausia iš jų buvo ir pati jauniausia – Nadia iš Borisovo – juodakė, standžios juodos garbanos ant kaktos, ant žandų, putlutė, vaikiškas persikinis pūkas ant apskritų skruostų su duobutėmis…

– Na nejaugi mane nuteis, na sakykit, na tikrai, na nejaugi?.. Aš gi buvau dar nepilnametė, man šešiolika buvo, kai karas prasidėjo, gimiau 25-aisiais. Kai vokiečiai atėjo, įsteigė mūsų mokykloj tą sąjungą, na tokią kaip pionierių ar komjaunimo, tik vadinosi antibolševikinė. Bet irgi būdavo sueigos, orkestras, šokiai, dainos, už miesto pramogaudavom, laužus deginom. O vėliau, kai pradėjo varyt Vokietijon darbams, man vienas rusų berniukas patarė – mes su juo draugavom – jis pas vokiečius gerą tarnybą turėjo, tik slaptą, jis ir patarė, o tu paduok pareiškimą, kad nori su bolševizmu kovoti, tave atgal į mokyklą priims, jeigu nusipelnysi, mudu važiuosim į tą Vokietiją ne žemių kasti, o kaip savarankiški pan ir pani. Pas juos ten tvarka – ką prižada, visada įvykdo… Na aš įteikiau tą pareiškimą ir mokiausi „A“ mokykloje. Toje, kur be radijo, o tik šiaip – suprasti žemėlapius ir kokios patrankos, kokie tankai, kaip rašyti slaptaraščiu, kad nesimatytų… Ir tik kartą ėjau vykdyti užduoties pas sovietus, dar kai frontas buvo prie Dniepro ir kur Čavusai, aš ten lauko ligoninėj dirbau slaugytoja-šeimininke… Na tai aš gi nieko blogo nepadariau. Čia sovietai pulti pradėjo, o aš tik Lenkijoje pabėgau, saviškius prisivijau. Ir viskas, ką atsinešiau, jau be jokios naudos… O po manęs daugiau nesiuntė, zonderfiureris pasakė: ji dummedchen – kvaila, na, dar stipriai moteriškai sirgau, na, o dar tas berniukas su kita ėmė draugauti, ir aš labai sielojaus – vėliau jau tik virtuvėje dirbdavau…

– Dieną dirbdavai, o naktį užsidirbdavai. Dar celka apsimeta… – negarsiai pasakė aukšta, ilgais šviesiai rusvais palaidais plaukais mergaitės motina…

– Na ko tu, Ania, na ko tu taip? Aš gi tavęs nekliudau, na, tau nelaimė, bet ko gi tu plūstiesi? Juk aš ne tokia, aš visada su vienu berniuku draugavau… O kai mane tie esesai išgvoltavojo, tai jų gi trys buvo, o aš viena, aš gi paskui taip verkiau, taip graužiausi, o tu sakai… – apskritose juodose akyse – tikras liūdesys ir stambios ašaros tarp tankių mergaitiškų blakstienų… Pakuždom: – Ta Anka su labai narsiu vaikinu gyveno, iš tiesų ištekėjusi, jie cerkvėj tuokėsi, ir mergaitė krikštyta… O jį užmušė – dar žiemą; Lenkijoj jis užmuštas, na tai ji vis dar sielojasi ir ant visų pyksta. Na o aš dar kaip ir panelė, ištekėjusi nebuvau, bet draugavau, žinoma, nes kvaila, berniukais tikėjau – karas, viskas atleistina… Aš visada žmonėmis tikiu ir tardytoju patikėjau, viską viską apie save, kaip yra, papasakojau.

– Kad taip tik apie save, kurva išverstakė, o juk visus įdavė, ko ir nepažinojo. Ir vis tiek su mumis kabėsi, kojom mataruosi.

– Ir kam tu taip, Ania?! Na, dievaži, ne aš pirma tave paskundžiau – tas kapitonas pats viską žinojo ir įsakė, kad prisipažinčiau… Na kam tu sakai – kabėsi?! Juk negali taip būti, aš gi viską sąžiningai, na viską papasakojau, ir kapitonas, ir tas majoras sakė: sulauksiu pasigailėjimo, nes nuoširdžiai ir nesąmoninga buvau, ir nepilnametė… O teisme – mane jau vakar teisė – tik dar nepasakė to… kaip ten jis, nuosprendžio. Jie pasitarti išėjo – pasakė, vėliau perskaitys. Teisme, ten, tiesa, šaukė toks juodbruvas prokuroras, jis, panašu, iš žydų, raidės „rė“ neištaria, na, jis stipriai šaukė, kad nuslėpiau pareiškimą, o jį kiti surado, na, tą pareiškimą, kad noriu su bolševizmu kovoti. Tai juk ne pati jį rašiau – man tas berniukas patarė, ir man šešiolika buvo…

Kitą vakarą, jau sutemus, atvykome į Bydgoščių. Moteris išlaipino anksčiau. Kai sunkvežimis, kuriuo vežė mus su Saša, įriedėjo į ankštą kalėjimo kiemą, išgirdome širdį veriantį moters klyksmą ir neaiškius rypavimus. Vienas iš kareivių paaiškino:

– Tai šnipė Nadka, jai čia nuosprendį paskelbė – penkiolika metų katorgos.