Parašyti knygą „Berniukas su žvaigžde kojinėje“ rašytoją D. White įkvėpė tikra istorija apie musulmonus, kurie per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydų vaikus. Į knygą sugulė ir pačios rašytojos šeimos atspindžiai – jos tėvui teko bėgti iš gimtosios Austrijos, kai ją okupavo naciai. Į gimtinę nei rašytojos tėtis, nei ji pati gyventi niekada negrįžo.

Knygos „Berniukas su žvaigžde kojinėje“ pasakojimas nukelia į 1942-uosius. Vienuolikmetis Rubenas slepiasi nuo nacių Didžiojoje Paryžiaus mečetėje. Jei tik kam kils bent menkiausias įtarimas, kokia Rubeno tautybė yra iš tiesų, jį nužudys, o kartu ir žmones, kurie jam padėjo. Rubenas turės ne tik išmokti gyventi musulmono gyvenimą, bet ir patirs pabėgėlio likimą.

Savo knygą australų rašytoja D. White skiria vaikams nuo 12 metų. Į lietuvių kalbą pasakojimą išvertė Daumantas Gadeikis, išleido leidykla „Alma littera“. Interviu su rašytoja parengė žurnalistė Laisvė Radzevičienė, išvertė Augustė Gittins.

Žydai, musulmonai, krikščionys, budistai – pasaulyje egzistuoja daugybė religijų. Visos jos kalba apie meilę žmogui. Kaip nutinka, kad tautos ima nekęsti viena kitos?

Neapykanta vešėti pradeda tada, kaip žmonėms iškyla grėsmė netekti namų ir mylimųjų. Prancūzijoje, kur vyksta mano knygoje aprašyta istorija, žmonės buvo itin stipriai paveikti propagandos, kuri skatino nekęsti žydų. To meto plakatuose jie buvo vaizduojami tarsi žmonės, norintys užkariauti pasaulį ir grobiantys kitų žmonių namus. Žydams getuose netgi grasino šautuvais, kad priešais filmavimo kameras jie pasirodytų tarsi žiaurūs antžmogiai, – vėliau šie filmai būdavo rodomi kino teatruose. Vidurio Prancūzijoje, Viši mieste, netgi egzistavo muziejus, kuris buvo specialiai sukurtas formuoti neigiamą nuomonę apie žydus.

Kaip jūs aptikote šią istoriją? Kokiomis aplinkybėmis ją pirmą kartą išgirdote?

Tuo metu ieškojau informacijos kitai savo istorijai, kuri taip pat nutiko Paryžiuje. Tai šių dienų istorija, sujungianti šiandienos Paryžių ir vienos šeimos paslaptį, saugomą nuo Antrojo pasaulinio karo metų. Ieškodama informacijos apie tą paslaptį, netyčia radau istoriją apie Paryžiaus mečetės musulmonus, gelbėjusius žydus nuo genocido.

Yra parašyta daug knygų apie Holokaustą, tačiau musulmonai šiose istorijose veikia retai. Galbūt, rinkdama medžiagą knygai, radote ir daugiau tokių istorijų?

Radau nemažai istorijų apie musulmonus, kurie žydus gelbėjo visame pasaulyje. Albanijoje musulmonų, pavyzdžiui, labai daug. Ir kai šalis 1943 metais buvo okupuota vokiečių, ji atsisakė okupantams perduoti Albanijoje gyvenusių žydų sąrašą. Dauguma jų buvo nuo nacių iš savo gimtųjų šalių pabėgę žmonės. Albanai žydų pabėgėliams suteikė prieglobstį ir išdavė netikrus dokumentus, kad šie žmonės galėtų saugiai gyventi Albanijoje ir nebūtų deportuoti.

Jūsų šeima taip pat išgyveno karo ir bėgimo nuo jo siaubą. Kaip manote, ar tas siaubas lieka genuose? Persikelia į taikoje gyvenusias kartas?

Mokslininkai yra įrodę, kad Holokausto traumos sukelti genetiniai pakitimai gali būti perduoti vėlesnėms kartoms. Manau, kad tai yra teisybė. Sunku likti nepaliestam, kai sužinai savo giminės istoriją ar kalbi apie tai su siaubingos traumos pažeistu šeimos nariu. Mano tėčio pusbrolį Aušvice nužudė tada, kai jis buvo vos dvejų. Iš mano tėčio, žydo, buvo atimta Austrijos pilietybė, kad jis niekada negalėtų grįžti. Mes, jo vaikai, ten taip pat negalime gyventi. Taigi emociniai ir fiziniai įvykiai, kadaise nutikę mano tėčiui ir jo šeimai, jaučiami iki šių dienų.

Rašydama knygą daug domėjotės Holokausto istorija. Ar joje atradote naujų atspalvių, ar sužinojote naujų dalykų? Kokias išvadas padarėte dėl to, ką per Antrąjį pasaulinį kartą išgyveno žydai?

Aš, tikriausiai, nesupratau tikrojo Holokausto vaizdo ir neįsivaizdavau tikrojo žuvusiųjų skaičiaus iki tos akimirkos, kol nepradėjau domėtis šia tema. Buvo siaubinga matyti tūkstančių vaikų, kurie pasitiko tokią siaubingą mirtį, veidus. Per Holokaustą buvo nužudyti ne tik žydai, bet ir čigonai, žmonės su fizine bei protine negalia. Neįtikėtina, iš kur randasi tiek neapykantos žmogui vien dėl to, kad jo tikėjimas – kitoks?! Buvau šokiruota, kad galima taip nužmoginti tautą, jog prieš ją stotų visi. Panašią situaciją galima matyti ir Australijoje – pabėgėliai valdžios laikomi atstumtaisiais, o propaganda mums mėgina įrodyti, kad jie – dar ir teroristai ar naudos ieškantys žmonės. Nuo tokių valdžia ir saugo savo tautą, nors realybė – visai kita: pabėgėliai dažniausiai tiesiog žmonės, gelbstintys savo gyvybę. Visai kaip mano tėtis.

Tačiau šis mano tyrimas parodė ir kitą pusę – pasaulyje yra daugybė gerų žmonių, kurie turi gerą širdį. Ir dėl kitų jie kartais rizikuoja savo gyvybe.

Šiandien Ukraina išgyvena karo siaubą. Ir vėl matome raiščius žmonėms ant alkūnių – baltus ar raudonus ir mėlynus. Kaip manote, kodėl pasaulis nėra linkęs mokytis iš savo klaidų?

Manau, yra keletas faktorių. Pirmiausia, sąmoningumas. Žmonės ne visada supranta, kas pasaulyje vyko anksčiau. Pavyzdžiui, 2020 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose surengta apklausa parodė, kad ketvirtadalis suaugusių žmonių tarp 28 ir 39 metų tiki tuo, jog Holokaustas neįvyko, kad jis yra išpūstas arba iki galo nežinojo, tikėti Holokaustu ar ne.

Būtent todėl autoriai rašo apie tai knygas, kaip ir aš parašiau „Berniuką su žvaigžde kojinėje“. Reikia, kad vaikai sužinotų tiesą apie pasaulį, kuriame jie gyvena, kad bandytų suvokti, kas vyko praeityje, kad išsiaiškintų, kaip gali tas patirtis išnaudoti, kad galėtų pasaulį paversti geresniu.

Antrasis dalykas, apie ką būtina pakalbėti, – valdžioje esantys žmonės dažniausiai yra ne humanistai, o asmeninių interesų ir statuso siekiantys politikai. Taigi egoizmas užima labai svarbią vietą pasaulio įvykiuose. Egoizmas daugelį mūsų stabdo, net tada, kai matome, kad šalia vyksta kažkas labai negero.

Trečia – žmonės ne visada turi laiko ar resursų kapstytis žiniose ir atsirinkti, kas yra tiesa, o kas ne. Australijoje turime gana šališką mediją, kuri priklauso žmonėms, turintiems savų tikslų ir siekiantiems paveikti tuos, kurie rengiasi tapti šalies lyderiais. Baimė leidžia žmones lengvai valdyti.

Jūsų knygą nėra paprasta skaityti. Ką pati išgyvenote ją rašydama?

Tai buvo labai intensyvi ir itin asmeninė kelionė. Buvo sunku praleisti tiek daug laiko prie liudijimų, kurių paliko mano pačios šeima. Taip pat lankyti muziejus, memorialus ir matyti nužudytų žmonių veidus, įsivaizduoti jų kančią ir tai, kaip iš jų buvo atimta gyvybė.

Gelbėjo mane neįtikėtinos, tačiau vilties kupinos Holokaustą išgyvenusių žmonių istorijos. Buvo nuostabus jausmas tuos žmones sutikti, sužinoti apie geruosius jų gelbėtojus.

Kaip manote, kodėl vaikai turėtų skaityti tokias istorijas? Ir ką joms duoda grožinės literatūros stilistika?

Vaikams yra svarbu žinoti istoriją, suprasti, kokios įtakos ji turi mūsų gyvenimui. „Berniukas su žvaigžde kojinėje“, o ir kitos, panašios knygos skaitytojui leidžia pasijusti kito kailyje, patirti skirtingą laiką ir situacijas, mokytis reikšti savo emocijas, skatina empatiją. Tokios istorijos vaikus iškrapšto iš saugaus jų kiauto ir skatina galvoti apie pasaulį ir jame gyvenančius kitus žmones.

Rengiate rašymo dirbtuves, seminarus, pamokas. Kokie mokiniai susirenka į jūsų klases? Ar kūryba gali padėti žmonėms įveikti nerimą?

Rengiu dirbtuves, pamokas ir seminarus vaikams nuo 8 iki 18 metų. Taip pat ir nuotolines pamokas rašytojams visame pasaulyje, gyvus susitikimus Australijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Europoje. Be abejonės, kūrybiškumas gali padėti kovoje su nerimu, nes jis skatina ekspresiją ir neleidžia emocijoms užsibūti viduje. Kūryba suaktyvina smegenų dalį, atsakingą už emocijų paleidimą. Pastebėjau: kurdama esu daug ramesnė ir labiau susikoncentravusi.

Užkliuvo pastaba jūsų interneto puslapyje: „Buvau labai užimta virtualiajame pasaulyje.“ Ar galite pasakyti, ką reiškia būti užimtai virtualybėje?

Šioje COVIDO eroje daugiausia informacijos teko susirinkti internete, o ne važinėjant po pasaulį ir bendraujant su žmonėmis. Autoriaus skaitmeninis gyvenimas yra labai aktyvus – virtualybėje mes susijungiame su skaitytojais. Jie dažnai rašo mums elektroninius laiškus, socialiniuose tinkluose klausia apie mūsų darbą, dalijasi savo mintimis apie kūrinius. O mes, autoriai, internete sužinome apie vieni kitų darbus ar galimybes išleisti savo knygas kitose šalyse. Leidėjams patinka, kai autoriai interneto erdvėje yra aktyvūs, tai padeda skleisti žinią ir informaciją apie leidyklą ir mūsų kūrinius.

Septynerių jūs norėjote tapti rašytoja. Ir tapote. Išduokite, kaip galima įgyvendinti svajonę?

Būdama septynerių parašiau poemą, mane pakvietė ją perskaityti mokykloje. Ji patiko klausytojams, o tada supratau, kokie galingi gali būti žodžiai. Nuo tada ir nenustojau rašyti. Rašiau eilėraščius, istorijas ir scenarijus. Mano anglų kalbos mokytoja tikėjo manimi ir nuolat kartojo – jei tik noriu, galiu tapti rašytoja. Beje, ši mokytoja dalyvauja kiekviename mano knygos pristatyme ir iki šiol siunčia man palaikymo žinutes.

Kai užaugau, dirbau reklaminių skelbimų kūrėja ir žurnaliste, bet iš tikrųjų norėjau rašyti knygas. Nuolat galvodama apie knygas, kurias pati mėgstu skaityti, pradėjau rašyti. Išėjau rašymo kursą universitete, dalyvavau dirbtuvėse ir mokiausi iš kitų rašytojų. Rašymo konferencijose stengiausi sužinoti apie galimybę savo knygas išleisti, dalyvavau rašymo konkursuose, išvykau į meno rezidentūrą, – naudojausi bet kokia galimybe išmokti visko, ko reikia rašytojai. Prisijungiau prie rašytojų grupių, kuriose galėjau sutikti kitus rašančius žmones, palaikyti vieniems kitus ir vieniems iš kitų mokytis.

Lietuviškai knyga pavadinta „Berniukas su žvaigžde kojinėje“. Skamba be galo gražiai ir prasmingai. Kaip sugalvojote pavadinimą knygai?

Kai pagrindinis knygos personažas Rubenas priverstas apsigyventi mečetėje, jis turi apsimesti musulmonu. Jeigu maldos namuose apsilankytų kareiviai ir jie suprastų, kad berniukas yra žydas, nužudytų ne tik jį, bet ir žmones, kurie jį gelbėja. Rubenas labai stengiasi būti musulmonu, bet širdyje jis vis dar Rubenas, berniukas žydas. Savo širdyje jis saugo savo tikėjimą, o kojinėje slepia Dovydo žvaigždės ženkliuką. Tai – itin pavojinga, jei kareiviai žvaigždę suras, supras, kad berniukas yra žydas. Ieškodama informacijos knygai kalbėjausi su Holokaustą išgyvenusiais žmonėmis. Viena moteris man papasakojo istoriją apie tai, kad išsiųsta į katalikų vienuolyną ji visą laiką slėpė Dovydo žvaigždę, turėjusią jai priminti apie žydų tikėjimą. Vėliau ji tą žvaigždę perdavė savo anūkams. Suprantu, kodėl Lietuvoje knygai buvo parinktas toks pavadinimas, ir man jis labai patinka.