Mimi ir Dono Galvinų gyvenimas atrodė tarsi amerikietiškoji svajonė. Po Antrojo pasaulinio karo dėl Dono darbo karinėse oro pajėgose šeima persikraustė į Kolorado valstiją. Tuo metu visoje šalyje išaugo gimstamumas, tad gal ir sutapimas, bet jiedu susilaukė dvylikos vaikų: vyriausiasis gimė 1945 m., o jaunėlė – 1965-aisiais. Anais laikais tokia šeima kaip Galvinų turėjo atitikti tam tikrą scenarijų: ambicijos, sunkus darbas, kilimas aukštyn, harmonija šeimoje. Ir jie atkakliai stengėsi gerai atlikti savo vaidmenis. Tačiau užkulisiuose klostėsi visai kitokia istorija: psichologiniai sunkumai, lyg iš giedro dangaus pratrūkstantys smurto proveržiai, slapta vykstantis seksualinis išnaudojimas. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio šeši iš dešimties Galvinų berniukų vienas po kito išgirdo šizofrenijos diagnozę. Kaip tai galėjo nutikti vienoje šeimoje? Kodėl Galvinų šeimą ištiko toks likimas?
Tai, kas dėjosi Paslėptojo slėnio kelio namuose, buvo taip neįprasta, kad Galvinai tapo viena iš pirmųjų šeimų, kurias ėmėsi tyrinėti Nacionalinis psichikos sveikatos institutas. Jų istorija pateikia šešėlinę šizofrenijos mokslo istoriją, prasidedančią nuo pacientų uždarymo ligoninėse, lobotomijų ir šizofrenogeniškų motinų sąvokos, iki genetinių ligos žymenų paieškų, besiskleidžiančių didelių nesutarimų dėl pačios ligos prigimties fone. Be Galvinų žinios, jų DNR pavyzdžiai buvo tiriami ne vieną dešimtmetį. Tie tyrimai trunka iki šiol, siūlant naujus gydymo, diagnostikos ir net visiško ligos panaikinimo būdus ateinančioms kartoms.
Bestselerių autorius ir ne vieną apdovanojimą pelnęs R. Kolkeris itin suprantamai ir jautriai atskleidžia nepamirštamą vienos šeimos patirtį, kančią, meilę ir viltį.
***
Jauniausias iš visų brolių keturiolikmetis Peteris atrodė taip slegiamas tokios gausos autoritetų, kad nusprendė nepaisyti jų visų, kiekviena pasitaikiusia proga pradėti kivirčus ir neklausyti nurodymų. Jis buvo toks maištingas (vėlesniais laikais veikiausiai jam būtų pripažinta opozicinio neklusnumo diagnozė), kad Mimi įprato vadinti jį „panku“ ir kritikavo kiekvieną pačios lūkesčių neatitinkantį jo poelgį. Tai atrodė žiauroka, tačiau Mimi taip elgdamasi jautėsi teisi: kai atrodydavo, kad šeima išgyvena sunkiausius laikus, Peteris, regis, labiausiai išklysdavo iš kelio ir dar labiau viską apsunkindavo. Bet labiausiai jai nerimą kėlė mintis: jeigu Peteris pernelyg nukryps nuo kurso, baigs taip, kaip baigė Donaldas, Džimas ir Brajenas.
Peteris visada buvo priešgyna, tačiau tėvo insultas (priepuolį jis bejėgiškai stebėjo stovėdamas vos per kelis žingsnius), regis, visiškai išlaisvino bet kokius savireguliacijos mechanizmus. Jis buvo sugautas vagiantis daiktus ir net sukeliantis nedidelį gaisrą. Vieną rytą per algebros pamoką, netrukus po Dono insulto priepuolio, Peteris ėmė kažką kliedėti aplink jį sėdintiems mokiniams. Mokytoja mėgino sustabdyti, bet jis priėjo prie jos, prisėdo ant stalo krašto ir kalbėjo toliau. Jai pasodinus Peterį atgal į vietą, į klasę atėjo direktorius ir dekanas. Jie atsivedė ir trečią vyrą, kūno kultūros trenerį, jeigu Peteris taptų agresyvus.
Peteris buvo paguldytas į Penrozo ligoninę Kolorado Springse, tačiau trumpam, – kol gydytojams pavyko stabilizuoti būseną. Vyro priežiūra užsiėmusi Mimi nusprendė išsiųsti namo grįžusį Peterį į ledo ritulio stovyklą, kaip ir buvo planuota. Ten jis visiškai sugniužo, ėmė šlapintis į lovą, spjaudyti ant grindų, mušti kitus stovyklautojus. Iš stovyklos Peteris buvo išvežtas į Breidžio ligoninę, privačią psichiatrijos kliniką Kolorado Springse, jos gydytojai daug savaičių neleido niekam jo aplankyti.
Rugsėjo pradžioje Mimi pagaliau aplankė Peterį ir išvydo jį vienomis trumpikėmis pririštą prie lovos, net antklode neužklotą. Visa palata dvokė šlapimu. Mimi akimirksniu jį iš ten ištraukė. Išrašant iš ligoninės, Peteriui buvo paskirta nedidelė dozė Compazine, vaisto, kuris paprastai skiriamas nuo pykinimo ir vėmimo.
Mimi nelabai turėjo iš ko rinktis. Valstijos ligoninė Pueble atrodė pernelyg kraštutinis variantas tokio amžiaus berniukui. Taigi kita Peterio stotelė 1975 metų vėlų sekmadienio vakarą buvo Universitetinė Kolorado ligoninė Denveryje. Jam taip ilgai teko laukti priimamajame, kad apsišlapino.Pagaliau priimtas kalbėjo taip neaiškiai, jog sunku buvo suprasti.
„Su liūdesiu turiu pažymėti: kai paciento elgesys tapdavo labiau provokuojantis, – rašė gydytojas, – jo šeima nuspręsdavo, kad jis grįžta į normalų funkcionavimo lygį.“
Gydytojams pro ausis neprasprūdo, kad, lankydami Peterį, šiam ganėtinai pakilus ant kojų, Mimi ir Donas jį vadino paskutiniu iš savo sergančių vaikų. Netrukus ligoninės personalas išgirdo ir apie kitus.
Jie sužinojo apie Donaldą ir tą nerimą keliančią dinamiką tarp jo ir Peterio: kuo keisčiau elgėsi Donaldas, tuo sunkiau dėl to mokykloje buvo Peteriui ir tuo labiau Peteris nekentė Donaldo namie. „Lengva būti pirmam, – sakė Peteris, – bet ne kiekvienas gali būti dešimtas.“
Jie išsiaiškino apie Džimą, kuris, patyręs tai, ką personalas vadino „ūmia šizofrenine būsena, paryškinta sunkių paranoidinių kliedesių“, kaip tik buvo paguldytas į suaugusiųjų psichiatrijos skyrių toje pačioje ligoninėje.
Sužinojo ir apie Brajeną, apie žmogžudystę ir savižudybę. Jie patys pastebėjo, kad kažkas ne visai gerai Džo, į savistabą linkusiam septintajam sūnumi. Kai Džo aplankė Peterį palatoje, vienas gydytojas apie jį parašė: „Paciento terapeutui jis prisipažino praeityje turėjęs simptomatiką, panašią į Peterio.“
Atrodė, kad tai penktasis atvejis. Medicininėje byloje nebuvo įrašų, kurie leistų imtis kokių nors priemonių, nebent tik atidžiai stebėti, ar Džo neatsiranda tokios psichozės, kuri buvo apėmusi kitus brolius, požymių. Tai tik patvirtino visas Dono ir Mimi baimes. Kažkas darėsi visiems berniukams, vienam po kito – pirma Donaldui, tada Džimui, paskui Brajenui, dabar Peteriui, o netrukus galbūt ištiks ir Džo, – jie nė neįsivaizdavo, kaip tai sustabdyti, ir apskritai ar tai sustabdoma.
Ieškodami užuominų, Mimi su Donaldu svarstė, ar visus brolius iš vėžių išmušė vienoks ar kitoks širdies skausmas: Donaldo ir Džimo byrančios santuokos, Brajeno išsiskyrimas su Noni, Peterio patirtis matant insulto pakirstą tėvą. Mimi ieškojo ko nors jų šeimų istorijose: kokių nors tolimų giminaičių siunčiamų pranašingų ženklų, kurie būtų galėję juos perspėti. Kartą Dono motina išgyveno depresiją, taip pat ir pats Donas po karo. O kaip tas emocijų proveržis, kurį Donas patyrė Kanadoje? Gal tai galima pavadinti priepuoliu? Ar Donas nešiojo tą užkratą, kurį visi berniukai anksčiau ar vėliau buvo pasmerkti pasigauti?
O gal kalti narkotikai? Kadaise berniukai klausėsi Metropoliteno operos, o dabar visu garsu leido Cream ir Jimį Hendrixą. Brajenas, Maiklas ir Ričardas – visi vartojo LSD, – švelnusis Džo taip pat. Šachmatų genijus Markas buvo įnikęs į amfetaminą ir kitus stimuliantus. Net Merė, būdama penkerių, rūkė žolę, tuo pasirūpino Peteris ir Metas, veikiausiai nudžiovę jos iš vyresniųjų brolių. Donas ir Mimi pastebėjo šį bei tą, kas tuo metu vyko namuose, tačiau jautėsi bejėgiai suvaldyti šitiek berniukų. Jie negalėjo numatyti, kad narkotikai staiga taip įsigalės ir įtrauks jų išskirtinius vaikus.
Dabar jie ėmė įtarinėti kontrkultūrą. Ar gali būti, kad tai, kas vyksta jų berniukams, vienaip ar kitaip yra kintančių, maištingų laikų, kuriais jiems tenka gyventi, aspektas?
Bet Peterį stebintys gydytojai turėjo kitą teoriją.
1975 metų Peterio gulėjimo ligoninėje įrašuose apie Mimi atsiliepiama ypač griežtai. Vienas gydytojas rašė, kad ji „nenori arba negeba išgirsti nemalonių naujienų“, yra linkusi siųsti sūnui „neaiškias ir prieštaringas žinutes“ (tai atrodė panašu į užuominą apie netinkamą motinystę) ir „trukdo jam sėkmingai atkreipti dėmesį į konfliktines sritis.“
Gydytojas pastebėjo, jog terapijos sesijose dalyvaujant Mimi, Peteris mėgindavo papasakoti apie savo haliucinacijas ir baimes, bet Mimi neleisdavo tęsti tokių kalbų. „Atrodė akivaizdu: kad motina taip linkusi elgtis ir su kitais sūnumis“, – rašė gydytojas.
Vis dėlto nekilo abejonių, kad Mimi ir Donas jaudinasi dėl savo sūnaus, motina akivaizdžiai buvo jam paguodos šaltinis. „Kartais per šeimos susitikimus, – rašė gydytojas, – pacientas pasidėdavo galvą motinai ant peties ir nusišypsodavo tarsi patenkintas vaikas.“ Bent jau gydytojo požiūriu tokia dinamika – visagalė motina ir nuo jos priklausomas vaikas – „buvo patogiausia ir motinai, ir vaikams.“
Per vieną susitikimą, kurio Mimi niekada neužmirš, juodu su Donu, įsitaisę prie didžiulio stalo ir apsupti gydytojų, tapo tiesioginiais teorijos apie šizofrenogeniškas motinas objektais. Viskas, ką medikai kalbėjo Mimi, palaikė įsitikinimą, kad ji buvo pirminis Peterio (vadinasi, ir visų kitų vaikų) psichikos sutrikimų šaltinis. Abu liko suglumę. Mimi iš pradžių išsigando, paskui ją apėmė siaubas, galiausiai ji ėmė gintis.
Ir nusprendė daugiau niekada nė iš tolo prie savo sūnų neprileisti universiteto gydytojų. Nuo to laiko bus tik Pueblo ligoninė arba jokios.
Kadaise Mimi mėgavosi aiškia struktūra ir taisyklėmis, bet dabar gyvenimas jai klostėsi toli gražu nuo jų. Sulig kiekvienu susirgusiu berniuku ji darėsi vis panašesnė į kalinę, – įkalintą paslapčių ir paralyžiuotą psichikos ligos ženklų jėgos.
Dabar pretenzijos į normalumą buvo tikra prabanga. Daugiau nepavyko nusikratyti sielvarto, kurį ji šitiek metų mėgino slėpti.
Ir vis dėlto kas atvedė Mimi Galvin prie šios akimirkos? Vienas sūnus miręs ir žudikas, vyrą pakirto insultas, jis išėjęs iš rikiuotės; du sunkiai sergantys sūnūs namie, be jos, daugiau nėra kam jais pasirūpinti. Liko tik vienas berniukas, šešiolikmetis Metas, trylikametė Margareta ir dešimtmetė Merė. Rūpintis jais visais ir galvoti, kuris dar gali susirgti, Mimi buvo per sunku, – bet kam būtų.
Kaip tik tuo metu, vieną vakarą per Kalėdų atostogas, Galvinų virtuvėje suskambo telefonas. Mimi atsiliepė. Skambino Nensė, Dono ir Mimi draugė iš federacijos. Naftos magnato žmona.
Nensė tikrai buvo ne tas žmogus, su kuriuo Mimi būtų norėjusi tuo metu kalbėtis. Vos išgirdusi telefono ragelyje nerūpestingą, įžūloką balsą, Mimi pasijuto tarsi girdinti savo senojo gyvenimo aidą, kviečiantį, pašaipų. Skraidymai į Solt Leik Sitį ir Santa Fė Nensės ir Semo privačiu lėktuvu buvo gyvenime, kuris daugiau niekada nepasikartos – tokia ateitis lemta ne jai.
Bet paaiškėjo, kad Nensė tinkamas žmogus, pasirodęs tinkamu laiku. Ji paklausė Mimi, kaip ši laikosi, ir pirmą kartą Mimi prarado budrumą. Ji padarė tai, ko niekada neįsivaizdavo: ėmė raudoti girdint moteriai, kurią laikė tolima drauge.
Nensė nebuvo linkusi demonstruoti jausmų. Tačiau turėjo puikų bruožą: mokėjo pasinaudoti savo vyro turtais, kad problemos išnyktų.
„Turi iš ten išsiųsti savo mergaites, – pareiškė Nensė. O tada greitai ir sklandžiai, lyg užsisakydama maisto į viešbučio kambarį, išpyškino: – Atsiųsk Margaretą man.“
Merė Galvin žinojo, kad neturi rodyti jausmų. Po visko, kas nutiko, kuriai nors dukteriai praradus savitvardą, motina kaskart balansuodavo ant isterijos ribos.
Bet kai sesuo Margareta, vienintelė artima sąjungininkė šiuose namuose, susikrovė daiktus išvažiuoti, Merė verkė garsiau ir stipriau nei bet kada. Ji akivaizdžiai kraustėsi iš proto, ir tėvai baiminosi, kad ji iškels sceną, kai reikės palikti Margaretą pas Gary’ius. Todėl neleido jai kartu važiuoti.
Ta 1976 metų sausio mėnesio diena amžiams įsirėžė jos atmintyje: stovėdama prie paradinių Hiden Valio kelio namų durų, mergaitė nevaldomai klykė, nes jie išvežė trylikametę seserį ir pačią paliko su Donaldu bei Peteriu ir trečiuoju broliu Džimu, laukiančiu jos savo glėbyje, kurį siūlė kaip prieglobstį. Bet Merė giliai širdyje žinojo, kad taip nėra, todėl jautėsi tokia apleista, palikta likimo valiai ir bejėgė kaip dar niekada gyvenime.
