„Keistos gėlės“ – istorija, užčiuopianti tai, kas glūdi susvetimėjimo ir praradimo šerdyje. Gladnių šeimos likimas iliustruoja visas skriaudas atperkančią meilės galią ir parodo, kad net ir dažnai nesėkme pasibaigiantys bandymai suprasti vienas kitą gali duoti vaisių. Nepaprastai talpiame pasakojime autorius nagrinėja daug šiandien svarbių su tėvyste, religija, socialine klase, lytimi, seksualumu ar rase susijusių klausimų.
„Sunku pateisinti didelės apimties knygas“
D. Ryanas dažnai apibūdinamas kaip reto talento rašytojas, kuriam pavyksta įtikti tiek aukštos prabos, tiek komercinės literatūros gerbėjams. Nors šį skirtumą dažniausiai akcentuoja literatūros kritikai, šio rašytojo kūriniai išties stebina balansu, leidžiančiu lengvai įsijausti į siužetą bei suprasti veikėjus. Ne veltui D. Ryano romanai dukart nominuoti Bukerio premijai ir atsiduria perkamiausių knygų sąrašuose.
„Keistose gėlese“ per trumpą laiką pasakotojas sugeba aprėpti trijų vienos šeimos kartų gyvenimus. Romanas kupinas lyriško ir plataus žodyno, turiningų apmąstymų ir įspūdingų gamtos scenų, kurias parašyti galėjo tik išties gamtą mylintis žmogus. „Sunku pateisinti didelės apimties knygas. Reikia būti kone geriausiu rašytoju pasaulyje, kad skaitytojas tau skirtų tiek daug laiko ir energijos“, – apie lakonišką ir talpų pasakojimo stilių pasakoja „Keistų gėlių“ autorius D. Ryanas. Į lietuvių kalbą „Keistas gėles“ vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.
„Suprantu, ką reiškia būti pašaliečiu“
„Keistos gėlės“ prasideda, kai jauna mergina Molė pradingsta. Tačiau kaip netikėtai dingo, taip netikėtai vieną dieną ji ir sugrįžta. Tiesa, ne viena. Per tuos metus, kol buvo laikoma dingusia, Londone Molė susipažino ir ištekėjo už rūpestingojo Aleksandro, jiedu susilaukė sūnaus Džošua. Aleksandro atvykimas į gimtąjį Molės kaimą sukelia nemenką sumaištį Gladnių gyvenamoje kaimo bendruomenėje, kadangi Aleksandras – juodaodis. Vyras susiduria su išankstiniu nusistatymu prieš jį, tad tenka įdėti nemažai pastangų stengiantis įsilieti į bendruomenę. Tačiau „Keistos gėlės“ kalba ne apie nesutarimus, o apie tai, kaip skirtingi šeimos nariai stengiasi sugyventi vienas su kitu. Apie tai, kaip Padis, Kitė ir visa kaimo bendruomenė pamažu priima Aleksandrą į savo širdis.
„Suprantu, ką reiškia būti visišku pašaliečiu, nes man pačiam teko šiek tiek tai patirti. Kartais iš tikrųjų pasijuntu svetimas, tad galiu įsivaizduoti, kaip toks žmogus galėtų jaustis mažame Airijos, kurios visuomenė iki šiol susisluoksniavusi, kaimelyje“, – pasakoja „Keistų gėlių“ autorius. 2020 metais, kai pasirodė „Keistos gėlės“, Airija kovojo ne tik su tebesitęsiančia pandemija, bet ir su atviru ar slepiamu rasizmu. Šiurpinantis požiūris į Aleksandrą, tarsi jis būtų koks nepažintas ateivis ar gyvūnas, taikliai iliustruoja, kokia dar gaji kitokių baimė. Ir kaip priėmus žmogų tokie įvaizdžiai subyra.
„Rašydamas kovojau su sielvartu“
„Keistų gėlių“ autorius prisipažįsta, kad laisviausiai jis jaučiasi išgalvotame pasaulyje, o šis romanas – pats asmeniškiausias jo kūrinys. „Pirmą romano juodraštį parašiau praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties. Jis mirė netikėtai, todėl buvau tarsi paskendęs sielvarto migloje. Rašydamas šią knygą kovojau su ta migla. Ir labai ryškiai prisimenu, kaip rašiau vieną paskutinių knygos scenų. Atrodė, kad tėtis man šnabždėjo į ausį tai, ką turėjau rašyti. Žodžiai tiesiog liejosi puslapyje ir tos dalies po to nė kiek nepakeičiau. Kai išgirdau tuos žodžius ausyse, pagalvojau: aš tai padarysiu, tėti. Nustumsiu sielvartą šalin ir gyvensiu toliau“, – pasakoja „Keistų gėlių“ autorius D. Ryanas.
Žinojimas, kad „Keistos gėlės“ parašytos sielvartaujančio žmogaus, suteikia romane vaizduojamam šeimos gyvenimui visai kitokią reikšmę. Juk šeimoje, nepaisant visų paslapčių, kaltės ir įtampų, atsiskleidžia geriausios mūsų savybės. Būtent dėl savito ir jautraus požiūrio į tikrovę autoriaus kūryba sulaukia rimto pripažinimo. Jo meilė šeimai, sielvartas dėl tėvo mirties ir suvokimas, kad gyvenimas yra sunkus – visa tai susilieja „Keistose gėlėse“. Tačiau „Keistos gėlės“ jokiu būdu nėra slogus kūrinys. Priešingai, tai vilties ir šviesos kupinas pasakojimas.
„Aš vis dar esu idiotas“
„Paauglystėje mane sukrėtė suvokimas, kad ne visos šeimos gyvena taip, kaip manoji. Vaikystėje buvau apgaubtas naivumo šydo. Buvau labai pozityvus ir mylimas vaikas, todėl man atrodė, kad pasaulis puiki ir laiminga vieta, kurioje visi žmonės yra malonūs ir kiekviena šeima yra lygiai tokia kaip mano“, – pasakoja „Keistų gėlių“ autorius.
Tačiau būdamas atviraširdis, D. Ryanas nekaltina savęs dėl tokio naivumo. Priešingai, sako, kad tai labai svarbu rašytojui. „Manau, kad rašytojas beveik visada turi būti atviras sukrėtimams, nes tuomet gimsta giliausi apmąstymai. Man taip nutinka nuolat. Susiduriu su dalykais, kuriuos aplinkiniai žinojo, o aš – ne. Ir esu eilinį kartą sukrečiamas. Tuomet daug apie tuos dalykus galvoju ir stengiuosi juos vienaip ar kitaip išreikšti kūryboje. Kitaip tariant, aš vis dar esu idiotas. Iki šiol nesugebu nuo savęs nusimesti vaikiško nekaltumo šydo.“
Pasak D. Ryano, rašytojo užduotis – tyrinėti įsivaizduojamus pasaulius bei gyvenimus, „stengiantis apie juos papasakoti su empatija, simpatija ir neperžengiant ribų.“ Šiuo metu D. Ryanas Limeriko universiteto magistrantams dėsto kūrybinį rašymą, bet prieš tai dirbdamas darbo inspektoriumi pastebėjo, kad žmones ypač stipriai paveikia kitų garsiai išsakyta emocinė būklė. „Mano nuomone, čia ir slypi grožinės literatūros problema. Mes tiksliai žinome tik tai, kas vyksta mūsų pačių viduje. O kas dedasi su kitu žmogumi, galime tik spėlioti ir nuo situacijos priklauso, ar šis mūsų spėjimas yra pagrįstas“, – pasakoja „Keistų gėlių“ autorius D. Ryanas.
