– Tai šitų suskretėlių mes bijom? – prunkštelėjęs knechtas pažvelgė žemyn.

Paskui jo žvilgsnį nuskriejo pirmasis lietaus lašas. Knechtas matė, kaip jis nusileido vienam iš atvykėlių ant kepurės. Gelsvas plokščias veidas su arti nosies įsodintomis siauromis akimis kilstelėjo. Sargybinis donžono viršuje kiek atšlijo.

– Pagalvojo, kad apspjovei jį, – suniurnėjo kitas sargybinis ir taip pat atsitraukė nuo sienos krašto. Turbūt ir jam nepatiko tas siaurų akių žvilgsnis.

Tarsi išgelbėjimas iš pilko dangaus pasipylė lietus. Apačioje stoviniuojantis keistas atvykėlių septynetas ėmė nekantrauti. Vyrai vis dirsčiojo į stovintį už pakeliamųjų grotų Kulmo įgulos viršininką. Žemi ir gauruoti žirgai trypė ant pakeliamojo tilto, o jų raiteliai piktokai niurnėjo. Priekyje ant žirgo sėdintis vyras pakėlė ranką, ir murmesys nutilo. Vadas priėjo arčiau Kulmo įgulos viršininko ir per grotas jam kažką pasakė. Vokietis kiek patrypčiojo, bet taip pat kilstelėjo ranką.

– Įleiskite, – sušuko.

Geležinės grotos krūptelėjo ir girgždėdamos ėmė kilti. Ilgai nelaukdami, pasiuntiniai kirto savo žirgams ir įjojo į Kryžiuočių ordino tvirtovę. Čelubėjus ir bendražygiai jautė pro šaudymo angas į juos įremtus žvilgsnius. Šnabždesys lydėjo totorių žirgų kanopų caksėjimą.

– Pamatę tik mus septynis, už šių akmenų tupintieji gerokai prileido į kelnes. Kas bus, kai čia atžygiuos visas Nogajaus tumenas? – nusišypsojęs tarė pasiuntinių vadas.

Jo palydovai patenkinti krizeno, o juos stebinčių kryžiuočių šnibždesys nutilo. Išnirusius iš donžono totorius užklupo stiprus rudeninis lietus. Iš karto prie jų prišoko žirgininkai. Jie nustebo išvydę ir keistus raitelius, ir dar keistesnius jų žirgus. Vienas patarnautojų net susijuokė, bet rūsčios raitelio akys ir prie šono kabantis lenktas kalavijas iškart privertė surimtėti.

– Malonėkite... – kvailai nusilenkęs ir mostelėjęs ranka, į atvykėlius kreipėsi Kulmo įgulos viršininkas. Jo kvietimą suprato tik vokiškai kalbantis Čelubėjus. Jis paragino vyrus sekti paskui kryžiuotį. Pro nedideles duris įnėrę į akmeninio monstro vidų, totoriai nuo drabužių nukratė lietaus lašus. Iškart juos pasitiko prieblanda ir deglų šviesa.

– Malonėkite... – kaip papūga kartojo kryžiuotis, tikėdamasis, kad šį žodį pasiuntiniai jau supras.

Pirštu bedęs į savo kalavijo buožę ir mostelėjęs į šalia stovintį suolą, jis nurodė, kur svečiai turi sudėti ginklus. Totoriai piktai susižvalgė, tačiau rūstūs pilies įgulos viršininko ir penketo sargybinių žvilgsniai vertė elgtis kaip liepiama. Niurzgėdami ant suolo dėjo lenktus kalavijus, durklus, lankus, strėlines bei prie sienos atrėmė ietis. Palaukęs, kol visi jo bendražygiai baigs nusiginkluoti, vyriausiasis pasiuntinys, skėstelėjęs rankomis, nusišypsojo:

– Malonėkite.

Nesupratęs, ar totorius išmoko naują žodį, ar tiesiog tyčiojasi, riteris pamojo sekti paskui jį. Nuvedė pasiuntinius į nedidelę celę. Ten viduryje tvirto ąžuolinio stalo stovėjo dubuo su duona, sūriu, rudeniniais obuoliais ir trys ąsočiai. Pasiuntiniai nesivaržydami patikrino jų turinį: viename buvo vanduo, kitame vynas, o trečiame alus.

Nespėjo totoriai pasivaišinti, grįžo Kulmo įgulos vadas. Jis vos vėl neleptelėjo „malonėkite“, tačiau, nenorėdamas pasirodyti kvailai, tiesiog tarė:

– Magistras laukia ir pasirengęs išklausyti. Eisite vienas, kiti liks čia.

Čelubėjus supratingai linktelėjo ir nusekė paskui riterį. Kol jie ėjo tvirtovės skliautuotais koridoriais, pasiuntinio galvoje sukosi mintys ne tik apie artėjantį sunkų pokalbį su Ordino galva. Nuo šio susitikimo priklausys kita Čelubėjaus stotelė, ji galėjo būti arba Praha, arba Lvivas. Šimtų mylių skirtumas reiškė arba sėkmę, arba pralaimėjimą. Pastaruoju atveju jis tikrai bus nubaustas. Nogajus savo kariauną pasuko į Balkanus, o tada laukė dar didesnis iššūkis – Bizantija. Didžiajam baskakui Vakaruose reikėjo ramybės. Nesėkmė Gardine ir Polocko netektis tebuvo katalikų įtakos Lietuvoje padarinys. Jei taip toliau, Levas gali sugalvoti prisiminti tėvo patirtį, ir vėl atsigręžti į Vakarus. Avantiūra su Vaišvilku akivaizdžiai įstrigo. Sumuštas Mindaugo vyresnėlis puikiausiai jautėsi gerai pažįstamame Naugarduke. Ypač kai Lietuvoje vidaus karas slopsta. Reikėjo ką nors skubiai daryti, ir Nogajus šią užduotį skyrė Čelubėjui. Visa ko raktas buvo Vakaruose, ir pirmas mėginimas jį pasiimti Čelubėjaus laukė Kulme.

Štai jie ir pasiekė tikslą. Plienu kaustytas duris saugojo du sargybiniai. Priėjus įgulos viršininkui, jie pasitempė ir pabeldė. Durys prasivėrė, ir riteris kyštelėjo galvą vidun.

„Viduje dar pora sargybinių“, – suprato Čelubėjus. Tai buvo svarbios žinios. O žinios kaip auksas – visada pravers, tik svarbu nepamiršti, kur pasidėjai.

Tuo metu durys plačiai atsivėrė, ir totorių pasiuntinys įžengė vidun. Įveikęs sargybinių kambarėlį, praėjo kitas pravertas duris ir pateko į nedidelę celę. Pamatęs, kas jo laukia, Čelubėjus kiek sutriko. Šalia plačiapečio kumpanosio raudonais it ugniniais plaukais sėdėjo moteris. Totorius nebuvo pratęs, kad derybose dalyvautų kunigaikščių žmonos, meilužės ar motinos. Sutrikimą pasistengęs paslėpti po lipšnia šypsena, pasiuntinys nusilenkė.