Travinas tris kartus rusiškai sustūgo nenorįs, kad liktų gyvų: visi nuteistieji verti mirties. Gulėjau ant žemės, Kalonenas spyrė man į šoną, paliepė keltis. Jis Travinui paaiškino, kad pažadėjo man kai ką blogiau už mirtį.
Vargais negalais atsistojau. Kalonenas ir Soura maktelėjo iš butelio, kurį padavė kareivis, priėjęs prie Travino. Travinas irgi patraukė, bet man butelio nesiūlė – išgėrė visą trise ir Travinas nusviedė butelį sau už nugaros, tarp medžių.
Kareiviai toliau varė pasmerktuosius prie ilgos duobės, kurioje jau gulėjo Irina, Ela ir „Sidabro“ žmonės. Pamačiau tarp jų ir Kalę Lahtį bei mirties bijojusį vyrą iš „Spindulio“, ir jie žiūrėjo į mane, kai kareivis paleido kulką. Norėjau paaiškinti, kad mano vieta jau duobėje, kur guli kiti „Sidabro“ žmonės, bet Kalonenas neleido.
Jis privertė mane stebėti visų tądien į Krasnyj Borą atvežtų suomių ir karelų žudynes. Tarp tų žmonių buvo mano pažįstamų iš „Spindulio“, „Angliapelkės“ ir Petrozavodsko ir, kareiviams šaudant, dauguma jų vėrė mane akimis.
Negalėjau atsakyti tiems, kurių akyse mačiau tą patį klausimą: ką padariau, kad atsidūriau budelių gretoje? Atvedė Strangą ir jis pašaukė mane vardu. Nepajėgiau žiūrėti į jį ir nusigręžiau, bet Kalonenas suėmė mano galvą ir privertė, tad mačiau tą akimirką, kai Travino baudžiamojo būrio šaulys nukreipė į Strangą pistoletą. Jis neužmerkė akių: stebeilijo į mane, kai kareivis šovė, kraujas trykštelėjo iš pakaušio ir Strangas aukštielninkas krito į duobę.
Soura man paaiškino, jog pasmerktieji prieš šūvį klupdomi nugara į duobę dėl to, kad nė vienas negalėtų iš jos iššokti, atsirėmęs į lavonus. Pasakiau, kad nenoriu šito girdėti, bet Kalonenas ėmė dėstyti, kad anksčiau nuteistieji buvo klupdomi veidu į duobę ir kareiviai šaudė jiems į pakaušius, bet sykį kažkuris įvirto duobėn ir mėgino pasislėpti po lavonais, tad teko negyvėlius tratinti papliūpom. Kalonenas smulkmeniškai pasakojo, ką jautė, kai įšoko į duobę, mindė kojomis nušautuosius, ieškodamas tarp lavonų gyvojo, kaip liumpsėjo negyvėlių kūnai, kaip dvokė krauju pažliugusi duobė.
Pakartojau, kad nenoriu šito girdėti. Kalonenas pasakė, kad daugelis naujųjų sprendimų paprasti, bet pravartūs: klupdant suimtuosius nugara į duobę, niekam nepavyko iššokti.
Duobė, kurion buvo įspirta Irina, kurioje turėjau atsidurti ir aš, buvo pilna ir kareiviai puolė versti smėlio. Kalonenas įsakė man kasti duobę su jais. Įbruko kastuvą ir aš ėmiau juo žarstyti žemes. Kasdamas mėginau melstis už visus nužudytuosius, savaip – ir už Iriną, kuri čia, Karelijoje, buvo mano žmona, o dabar gulėjo duobėje, slegiama sušaudytųjų kūnų. Bet neradau žodžių, tinkamų Irinai ir kitiems nužudytiesiems palydėti į aną pasaulį.
Duobę užkasė tie patys kareiviai, kurie sušaudė nuteistuosius. Kareiviai buvo persigėrę: gyrėsi tuo, ką padarė, ir vis klausinėjo, kodėl mane nutempė nuo duobės krašto pas gyvuosius. Nieko nesakiau ir negėriau, kai pasiūlė man trūktelėti vodkos iš butelio. Ilgoji duobė žiojėjo ir toliau į mišką, bet mes užkasėm tik tą jos dalį, kurioje gulėjo sušaudytieji. Kai duobė buvo užkasta, Travinas sušaukė vyrus į krūvą. Jie greitai susirikiavo po keturis į gretą ir nužygiavo prie sunkvežimių.
Kalonenas ir Soura iš Petrozavodsko buvo atvažiavę Jono Harjaus automobiliu, kuriuo dabar naudojosi kaip nuosavu, bet man liepė lipti į sunkvežimio kėbulą, o kareiviams įsakė vežti mane atgal į kareivines. Į kėbulą įlipo ir jaunas kareivis, saugojęs mus dar Petrozavodske. Travino vyrai išvažiavo kitomis mašinomis. Jie buvo girti, bet tas kareivis, kuris saugojo mane, buvo blaivus ir nesusivaldęs apsiverkė, kai važiavom link Petrozavodsko. Negalėjau jo paguosti: sėdėjau atsirėmęs į vairuotojo kabiną ir tvardžiausi, susiėmęs rankomis kelius, susigūžiau į gumulą, užsiverdamas kaip siuntinys, kurio niekas negalės atidaryti.
Kareivis ašarojo iki pat miesto ir proverksmiais rusiškai klausinėjo daugybės dalykų, bet aš supratau tik kelis klausimus ir neatsakiau nė į vieną. Netrukdžiau jam klausinėti. Kareivinių kieme jis liovėsi verkęs, milinės rankove nusišluostė akis ir skruostus, dviem pirštais suėmė nosį, nusišnypštė mašinoje, šūktelėjo vairuotojui, kad atidarytų kėbulą iš galo, ir iššoko į kiemą.
Aš taip pat iššokau iš mašinos kareivinių kieme ir tik ten pamačiau, kad vilkiu vienais apatiniais ir esu kiaurai permerktas lietaus.
Paprašiau drabužių – parodžiau vairuotojui ir kareiviui apatinius. Jie negalėjo man padėti, tik paskėsčiojo rankom. Kareivis nuvedė mane į tuščias arklides: visi „Sidabro“, „Spindulio“ ir „Angliapelkės“ vyrai buvo sušaudyti Krasnyj Bore, likau tik aš vienas.
Įsiglaudžiau į toliausią kampą, prisispaudžiau šonu prie sienos. Sėdėjau visai nejudėdamas. Nepajėgiau verkti nei šaukti, apsikabinau kojas rankom, kad nesubyrėčiau. Negalėjau suimti ranka jokios pasaulio briaunos, jaučiausi visai atitrūkęs nuo jo ir stengiausi laikyti pats save.
Nežinau, kiek laiko buvau prasėdėjęs, kai į arklides atėjo du kareiviai. Vienas iš jų priėjo prie manęs, numetė kelnes, marškinius, megztinį, man netinkamus batus. Jie buvo svetimi ir aš paklausiau, kur mano drabužiai. Vienas kareivis kalbėjo kareliškai. Jis atsakė, kad aš neturiu nuosavų daiktų, sovietų šalyje niekas jų neturi, o viskas čia bendra – kas mano, tai ir jo: drabužiai ir batai, anksčiau priklausę kitam, dabar mano, nes savininkas netikėtai mirė. Jis tai pasakė rusiškai ir antras kareivis ėmė juoktis iš socializmo įstatymų, paaiškintų draugo karelo. Man jie nebuvo juokingi: apsivilkau drabužius, apsiaviau batus ir išėjau su kareiviais, kai tas, kuris kalbėjo kareliškai, paliepė.
Išėjom į kiemą, bet nesusigaudžiau, į kurią pusę eiti. Sustojau ir kareiviai ėmė baksnoti į nugarą šautuvų vamzdžiais, šitaip rodydami man kelio kryptį.
