Laimingoji figa

Naujausioje knygoje „Išeinančių medžių sala“ rašytoja nukelia į Kiprą, vienintelę pasaulyje padalytą sostinę Nikosiją. 1974 metai, netrukus įsiplieksiančio graikų ir turkų karinio konflikto Kipre išvakarės. Nesantaikos draskomoje Nikosijoje gyvena įsimylėję Kostas ir Defnė, priversti slapstytis nuo priešiškų akių – graikui ir turkei, krikščioniui ir musulmonei nevalia bičiuliautis, juo labiau mylėti. Saugiu prieglobsčiu jaunuoliams tampa „Laimingosios figos“ taverna, vienintelė vietelė, kurioje po svyrančiomis medžio šakomis ir prieskonių girliandomis Kostas ir Defnė gali pamiršti už durų tvyrančius įtampą ir nerimą. Tavernos viduje, stiebdamasis virš prakiurusio stogo, auga figmedis, slaptų įsimylėjėlių susitikimų ir tylių išsiskyrimų liudininkas, karo, suskaldžiusio Nikosiją į šipulius, stebėtojas. Šis figmedis tampa ir naujo gyvenimo, Kosto ir Defnės kuriamo daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų nuo Kipro nutolusioje saloje, dalimi. „Galima sakyti, kad kiekvienai akimirkai ir kiekvienai nuotaikai yra savas medis. O jei ieškai meilės ar ją praradai, visada ateik prie figmedžio.“

Londone auganti šešiolikmetė Kosto ir Defnės dukra Ada priversta tenkintis menkomis tėvų prisiminimų apie gyvenimą Nikosijoje nuotrupomis. Ji nė karto taip ir neišvydo gimtosios tėvų salos. Ieškodama atsakymų, Ada imasi narplioti dešimtmečius slepiamas šeimos paslaptis, nuoskaudų, išsiskyrimų ir netekčių kupinas istorijas.

Politika, religijos nesutaria, bet papročiai ir tradicijos keliauja per sienas, sujungia žmones – tai vienas kertinių visos E. Shafak kūrybos postulatų, jo autorė laikosi ir naujausiame romane. Kaip visada – pasakoja su skaidriu liūdesiu, melancholija, begaline meile ir empatišku humoru. Apie knygoje „Išeinančių medžių sala“ aptariamas kertines temas – keletas E. Shafak minčių.

Meilė gali nugalėti neapykantą

Gyvename pasaulyje, kuris mus nuolat skirsto į dėžutes, kategorijas, gentis, susipriešinančias tikroves. Ar galima mylėti žmogų, kuris nepriklauso jūsų genčiai, religijai, etninei kilmei? Taip, galima. Meilė nuo pat pradžių buvo „Išeinančių medžių salos“ epicentras, taip pat ir karas, konfliktas, trauma, atmintis, persikėlimas, atsiskyrimas. Kaip galima papasakoti istoriją apie padalytą kraštą? Tai nelengva, bet būtent meilė man atvėrė duris į istoriją. Šiame romane yra dvi meilės rūšys: meilė tarp žmonių ir meilė, kurią žmonės jaučia savo žemei, šaknims, prisiminimams, meilė, kurią imigrantai jaučia prarastoms tėvynėms.

Tikiu, kad yra kažkas nepaprastai gražaus ir jaudinančio, kai žmonės iš skirtingų sluoksnių, rasių, religijų sugeba sukurti mylinčius, rūpestingus ir užjaučiančius santykius. Meilė gali nugalėti neapykantą. Kaip solidarumas ir bendrystė gali nugalėti susiskaidymą ir ekstremizmą. Tačiau taip pat žinau, kad tai pasiekti nelengva. Ir vis dėlto turime stengtis. Ypač dabar. Labiau nei bet kada anksčiau.   

Nuolat galvoju apie šaknis

Jau daugelį metų norėjau parašyti apie Kiprą, bet nedrįsau, nes tai labai sudėtinga istorija. Tai tokia graži sala. Ir vis dėlto joje tiek daug susikaupusio skausmo, iš kartos į kartą keliaujančių traumų, praradimų ir nepasitikėjimo, etninio susiskaldymo. Žaizdos vis dar atviros, neužgijusios. Nežinojau, kaip visa tai išreikšti. Kaip papasakoti istoriją apie padalytą kraštą, nepakliuvus į nacionalizmo spąstus?

Tik kai atradau figmedį, galėjau išdrįsti pradėti rašyti. Figmedžio idėja man kilo per pandemiją ir karantiną. Jau kurį laiką skaičiau apie gamtą ir ekologiją, bet būtent pandemija mane iš tiesų paskatino tvirtai žengti šia kryptimi. Kaip ir daugelis mūsų, pajutau poreikį, beveik būtinybę, atkurti ryšį su gamta, iš naujo susimąstyti apie aplinką, ypač apie medžius ir miškus. Medžiai man svarbūs ir kaip metafora. Esu imigrantė, tad daug galvoju apie šaknis. Ką reiškia būti įsišaknijusiam, išrautam su šaknimis ar iš naujo įsišaknijusiam? Šaknys svarbios visoje mano kūryboje. Man rūpi tokios temos kaip priklausymas, nepriklausymas, tėvynė, prisijaukinta žemė, tremtis.

Paveldime ne tik veido bruožus, bet ir jausenas

Šeimos susideda iš istorijų. Ir tylos. Visada tikėjau, kad paveldimas skausmas egzistuoja. Iš tėvų ar senelių paveldime ne tik nosį, skruostus ar plaukų spalvą. Mes taip pat paveldime liūdesį ir melancholiją, net jei nežinome protėvių istorijų. Mus formuoja ir tyla. Tai, apie ką šeimoje negalime lengvai kalbėti, neišsakytai keliauja iš kartos į kartą. Ypač tokių nutylėjimų daug imigrantų, tremtinių šeimose arba šeimose, kilusiose iš suskaldytų kraštų.

Pirmos kartos atstovai yra patyrę daugiausia sunkumų ir kliūčių, tačiau jie nelabai žino, kaip galėtų išreikšti savo skausmą. Antra karta paprastai nenori gilintis į praeitį, nes yra užsiėmusi prisitaikymu, įsiliejimu į bendruomenę, savo kelio ieškojimu. Jie mieliau susitelkia į dabartį ar ateitį. Tačiau yra ir trečia ar ketvirta karta, jaunos šeimos, kurios šiandien užduoda svarbiausius klausimus apie savo kelius, tapatybę. Jie nori žinoti. Sutikau daugybę trečios kartos imigrantų, kurie turi senesnius prisiminimus net už savo tėvus. Būtent trečia karta pradeda gilintis į atmintį.

Papročiai ir maistas įveikia sienas

Ar žmogus gali ilgėtis vietos, kurioje niekada nebuvo arba kurią pažinojo tik trumpai? Manau, kad gali. Savo sieloje nešiojiesi vietą net ir per istorijas, kurių tau niekas nepasakojo. Praeitis svarbi, nes ji mus formuoja, nesvarbu, ar mes ją žinome, ar ne. Esu įsitikinusi, kad tokį ilgesį dažnai sukelia kultūriniai dalykai, pavyzdžiui, maistas. Dėl to romane gausu kiprietiškų patiekalų aprašymų. Religijos nesutaria, bet papročiai, tradicijos keliauja per sienas, tas pats ir su maistu. Virtuvėje graikų ir turkų šeimų gyvenimas gali būti labai panašus.

Skaitau įvairią literatūrą: ir grožinę, ir negrožinę. Žinoma, grožinė literatūra yra mano pulsas, bet man patinka ir tarpdisciplininiai tyrimai. Skaitau viską, kas man įdomu, nuo politinės filosofijos iki botanikos mokslų, kulinarinių knygų ir grafinių romanų. Žinioms kaupti reikia laiko, joms auginti reikia vidinio sodo. Kipre lankiausi daug kartų, sutikau gražių šios nuostabios salos žmonių ir pagarbiai jų klausiausi. Man labiausiai patinka sujungti rašytinę kultūrą su žodine. Taigi šiame romane daug tyrimų, bet taip pat nuoširdžiai domiuosi žodine kultūra, prietarais, mitais, legendomis, tuo, ką nebūtinai rasi knygose.

Humoro ir liūdesio šokis

Esu kilusi iš pesimistiško krašto. Balkanai, Anatolija, Levantas. Mūsų istorijoje daug liūdesio ir melancholijos. Taigi istorijos, kurias rašau, atspindi kultūrą, iš kurios esu kilusi. Tačiau visada tikėjau, kad mano kūryboje egzistuoja ir stiprus humoro elementas. Labai mėgstu humorą, ypač kupiną empatijos. Ne tokį, kuris žvelgia į žmones iš aukšto, bet humorą, kuris supranta ir silpnumą, ir atsparumą, žmogiškosios būties sudėtingumą ir paprastumą. Trumpai tariant, mane traukia humoro ir liūdesio šokis, melancholijos ir vilties, pesimizmo ir optimizmo santykis. Nepaisant viso „Išeinančių medžių saloje“ aprašyto skausmo, Kosto figmedis leidžia manyti, kad šviesiai žiūriu į ateitį. Noriu būti optimistė.  

Parengta pagal E. Shafak pasisakymus