Pirmadienis, rugpjūčio 29 d.

Bet kuriame kitame mieste negu Berlynas kiekvieną namą Herberto gatvėje būtų juosę ištisi hektarai krūmais apkraštuotų vejų. Tačiau čia atskiruose sklypuose nebuvo vietos nei žolei, nei grindiniui. Kai kurie namai buvo vos per keletą žingsnių nuo šaligatvio. Architektūros požiūriu tai buvo stilių kratinys, pradedant paladišku, neogotika, Vilhelmo II laikotarpio ir baigiant tokiais būdingais vien šiai vietovei, kad jų neįmanoma apibūdinti. Apskritai paėmus Herberto gatvė panėšėjo į sambūrį senų feldmaršalų ir laivyno admirolų, apsirengusių paradinėmis uniformomis ir priverstų sėdėti ant itin mažų ir nepatogių sulankstomųjų kėdučių.

Į milžinišką vestuvinį tortą panašus namas, į kurį buvau pakviestas, būtų visai derėjęs kokioje nors Misisipės plantacijoje. Šį įspūdį dar labiau stiprino duris atidariusi tarnaitė, niekuo nesiskirianti nuo juodo katilo. Parodžiau jai savo pažymėjimą ir pasakiau, kad esu pakviestas. Ji dvejodama spoksojo į mano pažymėjimą, lyg būtų pats Himleris.

– Ponia Langė nieko apie jus nesakė.

– Turbūt pamiršo, – atsakiau. – Klausykit, ji paskambino man į kontorą vos prieš pusvalandį.

– Na gerai, – nenoromis sutiko ji. – Užeikit.

Ji nusivedė mane į svetainę, kurią būtum galėjęs pavadinti skoninga, jei ne didelis, apgraužtas kaulas ant kilimo. Apsidairiau savininko, bet jo nebuvo nė ženklo.

– Nieko nelieskit, – paliepė juodasis katilas. – Pasakysiu jai, kad atėjot.

Tada, niurnėdama ir bambėdama, lyg būčiau ištraukęs ją iš vonios, ji iškrypavo ieškoti šeimininkės. Atsisėdau ant raudonmedžio sofos su porankiuose išpjaustytais delfinais. Šalia jos stovėjo tokio pat stiliaus stalas, jo viršų laikė delfinų uodegos. Delfinai kėlė komišką poveikį, jį visuomet mėgo vokiečių baldžiai, bet mane patį labiau juokino trijų pfenigių vertės pašto ženklas. Išbuvau ten kokias penkias minutes, kai vėl atsirito tas katilas ir pranešė, kad ponia Langė dabar mane priims.

Ėjome ilgu niūriu koridoriumi, kuriame glaudėsi daugybė žuvų iškamšų, stabtelėjau pasigrožėti viena – puikia lašiša.

– Graži žuvis, – pasakiau. – Koks žvejys ją sugavo?

Ji nekantriai pasisuko.

– Čia žvejų nėra, – atsakė ji. – Vien žuvys. Puikūs namai žuvims, katėms ir šunims. Tik katėms čia prasčiausia. Žuvys bent jau negyvos, o nuo kačių ir šunų dulkių nenušluostysi.

Vos ne automatiškai perbraukiau pirštu lašišos spintelę. Neatrodė, kad būtų daug įrodymų, jog kada nors nuo jos valytos dulkės, o per palyginti trumpą viešnagę Langių namuose bemat pamačiau, kad kilimai siurbiami retai, o gal išvis nesiurbiami.

Po apkasų purvo truputis dulkių ir vienas kitas trupinys ant grindų man nelabai badė akis. Vis dėlto buvau matęs daugybę bjauriausių lindynių Naujajame Kelne ir Vedinge, kuriose buvo švariau negu šiuose.

Katilas atidarė įstiklintas duris ir pasitraukė į šalį. Įėjau į netvarkingą svetainę, kaip pasirodė, dar atstojančią ir kabinetą, tada durys užsidarė. Ji buvo ne moteris, o didžiulė, stora orchidėja. Riebalai karojo nuo rausvai oranžinio veido ir rankų, todėl ji panėšėjo į vieną iš tų kvailų šunėkų, kurie išveisiami taip, kad kailis jiems būtų keliais dydžiais per didelis. Kvailas jos pačios šuo buvo kur kas labiau beformis negu nevykęs šarpėjus, į kurį buvo panaši.

– Esate labai malonus, kad atėjote su manim pasimatyti įspėtas prieš tokį trumpą laiką, – pareiškė ji.

Išleidau keletą pagarbių garsų, bet ji išliko šalta – tokie būna tik žmonės, gyvenantys tokiose prašmatniose gatvėse kaip Herberto. Ponia Langė sėdėjo ant žalio šezlongo, užsiklojusi didžiulį skraitą šuns kailiu lyg mezginiu, kurį ketino megzti aiškindama man savo bėdą. Spėjau, kad jai maždaug penkiasdešimt penkeri. Nors tai neturėjo reikšmės. Įžengusios į šeštą dešimtmetį moterys nebeįdomios niekam kitam, tik sau pačioms. Vyrų padėtis visiškai priešinga.

Ji paėmė portsigarą ir pakvietė mane užsirūkyti kaip išlygą pridūrusi:

– Jos mėtinės.

Manau, vieną paėmiau iš smalsumo, nes užsitraukęs pirmą dūmą susiraukiau, mat prisiminiau, koks šlykštus mėtų skonis.

Ji sukikeno, kai pasijutau aiškiai nesmagiai.

– Dėl Dievo mielės, užgesinkite ją. Jų skonis siaubingas. Nežinau, kam jas rūkau, dievaži. Užsirūkykit savąją, antraip aš niekada nesulauksiu jūsų dėmesio.

– Ačiū, – tarstelėjau užgesindamas cigaretę į rato gaubto pavidalo peleninę. – Turbūt taip ir padarysiu.

– Tuo pačiu metu galite įpilti mums abiem po gėrimą. Nežinau, kaip jūs, bet man taurelė tikrai būtų neprošal.

Ji parodė ranka į didelį bydermejerio rašomąjį sekreterą; viršutinė jo dalis su bronzinėmis jonėninėmis kolonomis buvo senovės Graikijos šventyklos miniatiūra.

– Tame balde yra džino butelis, – tarė ji. – Atmiešti jį tegaliu pasiūlyti žaliųjų citrinų sultimis. Deja, pripažįstu tik šį gėrimą.

Man buvo ankstoka, bet vis tiek sumaišiau du stiklus gėrimo. Man patiko, kad ji stengiasi mane nuraminti, nors ramybė turėjo būti vienas iš mano profesinių pranašumų. Tačiau pati ponia Langė nė kiek nesinervino. Ji atrodė panaši į moterį, turinčią nemažai savų profesinių pranašumų. Padaviau jai stiklą ir atsisėdau ant girgždančios oda trauktos kėdės šalia šezlongo.

– Esate pastabus žmogus, pone Giunteri?

– Matau, kas vyksta Vokietijoje – jeigu tai turit galvoje.

– Ne, ne tai, bet džiaugiuosi tai girdėdama. Turėjau galvoje, ar gerai matote viską aplinkui?

– Liaukitės, ponia Lange, nėra reikalo kalbėti užuolankomis. Klokite atvirai.

Valandėlę palaukiau – žiūrėjau, kaip ji pasijunta nesmagiai.

– Jei norite, pasakysiu už jus. Turite galvoje, ar esu geras detektyvas.

– Turbūt labai menkai išmanau tuos dalykus.

– Jums nėra reikalo juos išmanyti.

– Bet jeigu parodysiu jums pasitikėjimą, turėčiau šį tą žinoti apie jūsų kvalifikaciją.

Nusišypsojau.

– Jūs suprantat, kad mano verslo žmogus negali parodyti jums kelių patenkintų klientų rekomendacijų. Konfidencialumas mano klientams toks pat svarbus, kaip einant išpažinties. Galbūt net svarbesnis.

– Bet kaip tuomet gali žinoti, kad nusisamdei žmogų, kuris gerai dirba savo darbą?

– Aš labai gerai dirbu savo darbą, ponia Lange. Mano reputacija gerai žinoma. Prieš porą mėnesių net gavau pasiūlymą parduoti savo verslą. Beje, ganėtinai gerą.

– Kodėl jo nepardavėte?

– Visų pirma, verslas nebuvo parduodamas. Visų antra, būčiau toks pat prastas darbuotojas, koks būčiau darbdavys. Vis dėlto glosto savimeilę, kai toks dalykas nutinka. Žinoma, visa tai niekaip nesusiję su tuo, apie ką mudu kalbamės. Daugumai žmonių, kuriems reikia privataus tyrėjo paslaugų, nebūtina pirkti jų firmos. Įprastai jie tiesiog paprašo savo advokatų rasti kokį nors tyrėją. Jūs sužinotumėt, kad mane rekomenduoja kelios advokatų kontoros, tarp jų tokios, kurioms nepatinka mano tartis ar elgsena.

– Atleiskite, pone Giunteri, bet, mano manymu, advokato profesija yra gerokai pervertinama.

– Dėl to negaliu su jumis ginčytis. Man dar neteko sutikti advokato, kuris mielai nepavogtų savo motinos santaupų ir čiužinio, po kuriuo ji jas laikė.

– Beveik visuose verslo reikaluose įsitikinau, kad mano pačios sprendimai kur kas patikimesni.

– Koks konkrečiai jūsų verslas, ponia Lange?

– Aš esu leidybos bendrovės savininkė ir vadovė.

– Langės leidybos bendrovės?

– Kaip sakiau, retai klystu pasikliaudama savo pačios sprendimais, pone Giunteri. Leidyboje itin svarbu skonis, o norėdamas žinoti, koks leidinys bus gerai perkamas, turi išmanyti apie skonį žmonių, kuriems jį parduodi. Esu berlynietė iki kaulų smegenų ir, manau, pažįstu šį miestą ir jo gyventojus ne blogiau negu kas nors kitas. Taigi turint omenyje mano pirmą klausimą, susijusį su jūsų pastabumu, atsakykit štai į kokį: jeigu būčiau atvykusi į Berlyną iš kitur, kaip apibūdintumėte man jo gyventojus?

Nusišypsojau.

– Koks yra berlynietis, ar ne? Geras klausimas. Joks klientas iki šiol nėra prašęs manęs peršokti per porą lankų, kad parodyčiau, koks gudrus šuo esu. Žinot, įprastai triukų nerodau, bet jums padarysiu išimtį. Berlyniečiams patinka, kai žmonės dėl jų daro išimtis. Tikiuosi, jūs klausotės įdėmiai, nes aš pradėjau savo triuką. Taip, jiems patinka, kai jie laikomi išskirtiniais, nors tuo pačiu metu jiems patinka apsimetinėti. Beveik visi jie panašūs išvaizda. Šalikas, skrybėlė ir batai, su kuriais pėsčias nueitum iki Šanchajaus nepritrynęs nė vienos nuospaudos. Taip jau nutiko, kad berlyniečiams patinka vaikščioti pėsčiomis, todėl tokia daugybė jų laiko šunį: kokį nors aršų, jei yra vyras, kokį nors mielą, jei nėra. Vyrai šukuojasi plaukus dažniau negu moterys, be to, jie užsiaugina ūsus, kuriuose galėtum medžioti šernus. Turistai mano, kad daug Berlyno vyrų čiustijasi labiau negu moterys, bet tik bjaurios moterys menkina vyrus. Kita vertus, šiais laikais turistų nėra gausu. Per nacionalsocializmą juos dabar pamatysi taip retai, kaip Fredą Asterą su auliniais batais.

Šio miesto gyventojai valgo grietinėlę su bemaž viskuo, įskaitant alų, o į alų jie žiūri labai rimtai. Moterys jį mėgsta su tiršta puta, visai kaip vyrai, ir sutinka pačios už jį susimokėti. Beveik visi, vairuojantys automobilį, važiuoja per greitai, bet niekam nė į galvą neateitų važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui. Berlyniečių plaučiai netikę dėl prasto oro ir todėl, kad per daug rūko, o jų humoro jausmas atrodo žiaurus, jeigu jo nesupranti, ir dar žiauresnis, jei supranti. Jie perka brangias bydermejerio spintas, tvirtas kaip fortai, o paskui pasikabina užuolaidėles vidinėje stiklinių durelių pusėje, kad paslėptų, ką ten laiko. Tai tipiškai savitas pretenzingumo ir privatumo derinys. Kaip man sekasi?

Ponia Langė linktelėjo galvą.

– Visai neblogai, jeigu neminėsime pastabos apie bjaurias Berlyno moteris.

– Ji buvo ne vietoje.

– Čia jūs klystate. Nesitraukite, nes nustosite man patikti. Ji buvo savo vietoje. Netrukus pamatysite kodėl. Koks jūsų atlygis?

– Septyniasdešimt markių per dieną plius išlaidos.

– Kokios galėtų būti tos išlaidos?

– Sunku pasakyti. Kelionės. Kyšiai. Visa, kas padeda gauti informaciją. Gausite kvitus už viską, išskyrus kyšius. Deja, dėl jų turėsit patikėti mano žodžiu.

– Ką gi, tikėkimės, jūs gerai sprendžiate, už ką verta mokėti.

– Kol kas niekas nesiskundė.

– Ir manau, norėsite kokių nors rankpinigių, – ji padavė man voką. – Čia rasite tūkstantį markių grynaisiais. Jus tenkina?

Linktelėjau galvą.

– Savaime suprantama, norėsiu kvito.

– Savaime suprantama, – atsakiau ir pasirašiau jos paruoštą popierių.

Labai dalykiška, pamaniau. Taip, ji buvo stebėtina moteris.

– Beje, kaip pasirinkote mane? Savo advokato neklausėte, – ir pridūriau mąsliai: – o aš, žinoma, nesireklamuoju.

Ji atsistojo ir nepaleisdama šuns priėjo prie rašomojo stalo.

– Turėjau jūsų vizitinę kortelę, – tarė paduodama ją man. – Bent jau turėjo mano sūnus. Mažiausiai prieš metus radau ją vieno iš senų jo kostiumų, kuriuos siunčiau „Žiemos pagalbai“, kišenėje.

Ji turėjo galvoje labdaros programą, kurią vykdė Darbo frontas – DAF.

– Pasilikau ją ketindama jam grąžinti, bet kai jam užsiminiau, deja, liepė ją išmesti. Tik to nepadariau. Turbūt pamaniau, kad ji gali kada nors praversti. Ką gi, aš neklydau, tiesa?

Kortelė buvo sena, iš tų laikų, kai Brunas Štalekeris dar nebuvo tapęs mano partneriu. Kitoje pusėje net buvo užrašytas ankstesnis mano namų telefono numeris.

– Įdomu, iš kur jis ją gavo, – pasakiau.

– Man regis, jis sakė, kad kortelę turėjo daktaras Kindermanas.

– Kindermanas?

– Jei neprieštaraujate, netrukus apie jį pakalbėsiu.

Ištraukiau iš piniginės naują kortelę.

– Tai nesvarbu, bet dabar turiu partnerį, tad verčiau turėkit vieną iš naujųjų mano kortelių.

Padaviau jai kortelę, ji padėjo ją ant stalo šalia telefono. Jai sėdantis veidas įgavo rimtą išraišką, tartum būtų kažką atjungusi galvoje.

– O dabar geriau pasakysiu jums, kodėl čia pasikviečiau, – niūriai prašneko ji. – Noriu, kad sužinotumėte, kas mane šantažuoja. Ji patylėjo ir pasimuistė ant savo šezlongo.

– Atleiskite, man tai nėra labai lengva.

– Neskubėkite. Kiekvienas šantažuojamas žmogus nervinasi.

Ji pritariamai linktelėjo ir gurkštelėjo džino.

– Taigi maždaug prieš du mėnesius, gal kiek anksčiau, gavau voką su dviem laiškais, mano sūnaus rašyto kitam vyrui. Daktarui Kindermanui. Aišku, pažinau sūnaus rašyseną ir, nors jų neskaičiau, žinojau, kad jie intymaus pobūdžio. Mano sūnus homoseksualas, pone Giunteri. Jau kurį laiką tai žinojau, taigi man tai nebuvo siaubinga naujiena, kaip tikėjosi tas žmogus. Jis aiškiai tai leido suprasti savo laiškelyje. Jis parašė turintis dar keletą laiškų, panašių į tuos, kuriuos gavau, ir kad atsiųs juos man, jei sumokėsiu jam vieną tūkstantį markių. Jeigu aš atsisakysiu, jis neturės kitos išeities, kaip nusiųsti juos gestapui. Esu tikra, jūs ir pats, pone Giunteri, žinote, kad ši vyriausybė žiūri į tuos nelaimingus jaunuolius ne taip atlaidžiai, kaip žiūrėjo Veimaro respublika. Bet koks ryšys tarp vyrų, kad ir koks nereikšmingas, dabar laikomas baustinu. Jeigu Reinhardas būtų demaskuotas kaip homoseksualas, jis neabejotinai gautų iki dešimties metų koncentracijos stovykloje bausmę.

Taigi aš sumokėjau, pone Giunteri. Mano vairuotojas paliko pinigus ten, kur man buvo liepta, o po savaitės ar kiek vėliau gavau ne keletą laiškų, kaip tikėjausi, bet vienintelį. Prie jo buvo pridėtas anoniminis raštelis, pranešantis man, kad autorius apsigalvojęs, kad jis esąs skurdžius, kad aš turėsianti išpirkti laiškus po vieną ir kad jis dar turintis jų dešimt. Nuo tada aš atgavau keturis, jie man kainavo beveik penkis tūkstančius markių. Kiekvieną kartą jis prašo daugiau negu praėjusį.

– Ar jūsų sūnus apie tai žino?

– Ne ir kol kas nematau priežasties, kodėl kentėti turėtume abu.

Atsidusau ir jau norėjau pareikšti, kad su tuo nesutinku, bet ji mane sulaikė.

– Taip, jūs sakysite, kad dėl to sugauti nusikaltėlį sunkiau ir kad Reinhardas galbūt turi informacijos, kuri galėtų jums padėti. Jūs, žinoma, visiškai teisus. Bet išklausykit mano argumentus, pone Giunteri.

Visų pirma, mano sūnus yra impulsyvus jaunuolis. Veikiausiai jis lieptų šitam šantažuotojui nešdintis velniop ir jam nemokėtų. Tada jis beveik neabejotinai būtų suimtas. Reinhardas mano sūnus, aš, motina, be galo jį myliu, bet jis kvailys, visiškai nesuprantantis, kas yra pragmatiška. Įtariu, kad tas, kuris mane šantažuoja, puikiai išmano žmogaus psichologiją. Jis supranta, ką motina, našlė, jaučia savo vienturčiui sūnui – ypač turtinga ir ganėtinai vieniša kaip aš.

Antra, aš pati kiek išmanau homoseksualų pasaulį. Velionis daktaras Magnusas Hiršfeldas šia tema parašė keletą knygų, didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad vieną išleidau pati. Tai slaptas ir ganėtinai klastingas pasaulis, pone Giunteri. Šantažuotojo rojus. Taigi galimas daiktas, šis nedorėlis išties pažįsta mano sūnų. Net vyro ir moters meilė gali duoti gerą pagrindą šantažuoti, ypač kai vienas jų yra neištikimas ar kai pažeminama rasė – tiems naciams, matyt, tai labai rūpi. Todėl kai išsiaiškinsite šantažuotojo tapatybę, pasakysiu Reinhardui, o tada jau jis spręs, ką daryti. Bet ligi tol jis nieko apie tai nežinos.

Ji klausiamai į mane pažiūrėjo.

– Sutinkate?

– Jūsų mąstysena man atrodo nepriekaištinga, ponia Lange. Jūs labai nuodugniai viską apgalvojote. Ar galiu pamatyti jūsų sūnaus rašytus laiškus?

Jau tiesdama ranką į aplanką prie šezlongo, ji linktelėjo galvą, bet tada sudvejojo.

– Ar tai būtina? Turiu galvoje skaityti laiškus.

– Taip, – griežtai atsakiau. – Ir ar tebeturite šantažuotojo raštelius?

Ji padavė man aplanką.

– Viskas čia, – paaiškino. – Ir laiškai, ir anoniminiai rašteliai.

– Jis neprašė nieko grąžinti?

– Ne.

– Tai gerai. Vadinasi, turime reikalą su mėgėju. Kitas, daręs taip anksčiau, būtų paprašęs grąžinti jo raštelius kaskart jam mokant. Kad nustotumėt kaupusi įkalčius prieš jį.

– Taip, suprantu.

Žvilgtelėjau į tai, ką optimistiškai pavadinau įkalčiais. Rašteliai ir užrašai ant vokų buvo atspausdinti mašinėle ant geros kokybės popieriaus be jokių ypatumų ir išsiųsti iš įvairių rajonų visame vakarų Berlyne – V.35, V.40, V.50. Visi pašto ženklai buvo išleisti minint penktąsias nacių atėjimo į valdžią metines. Tai man kai ką sakė. Metinės buvo švenčiamos sausio 30-ąją, tad, matyt, ponios Langės šantažuotojas nedažnai pirkdavo pašto ženklus.

Reinhardo Langės laiškai buvo rašyti ant storesnio popieriaus, kokį pirkti pasivargina tik įsimylėjėliai – jis toks brangus, kad tiesiog privalai rimtai į jį žiūrėti. Braižas tvarkingas, pedantiškas, netgi rūpestingas – to tikrai negalėjai pasakyti apie turinį.

Osmanų imperijos pirtininkas galbūt nebūtų matęs juose nieko itin smerktino, bet nacistinėje Vokietijoje Reinhardo Langės meilės laiškų tikrai būtų užtekę, kad pelnytų šelmiškam jų autoriui kelionę į koncentracijos stovyklą su rožiniais trikampiais per visą krūtinę.

– Tas daktaras Lancas Kindermanas, – pasakiau perskaitęs pavardę ant žaliosiomis citrinomis kvepiančio voko. – Ką konkrečiai apie jį žinote?

– Vienu metu Reinhardas buvo įtikintas gydytis nuo homoseksualizmo. Iš pradžių jis mėgino įvairius endokrininius preparatus, bet jie pasirodė esą neveiksmingi. Atrodė, kad psichoterapija duos geresnių rezultatų. Man rodos, keli aukšto rango partijos nariai ir hitlerjugendo vaikinai gydėsi tuo pačiu būdu. Kindermanas – psichoterapeutas, ir Reinhardas pirmiausia susipažino su juo, kai buvo atsigulė į jo kliniką Vanzėje norėdamas išsigydyti. Užuot pasveikęs, jis suartėjo su Kindermanu, kuris pats yra homoseksualas.

– Atleiskit už neišmanymą, bet kas yra ta psichoterapija? Maniau, kad tie dalykai jau uždrausti.

Ponia Langė papurtė galvą.

– Nesu visiškai tikra, bet manau, kad pabrėžiamas psichikos sutrikimų, kaip bendros fizinės sveikatos dalies, gydymas. Neklauskit manęs, kaip tai skiriasi nuo to bičiulio Froido, tik šis yra žydas, o Kindermanas – vokietis. Kindermano klinika yra griežtai vien vokiečiams. Turtingiems vokiečiams, turintiems bėdų dėl alkoholio ir narkotikų, tiems, kuriems patraukli ekscentriškesnė medicina – chiropraktika ir panašūs dalykai. Ar tiems, kurie tenori brangiai pailsėti. Tarp Kindermano pacientų yra fiurerio pavaduotojas Rudolfas Hesas.

– Ar esate kada nors mačiusi daktarą Kindermaną?

– Kartą. Jis man nepatiko. Ganėtinai pasipūtęs austras.

– Argi ne visi austrai pasipūtę? – suniurnėjau. – Manot, jis iš tų, kurie mėgintų griebtis šiokio tokio šantažo? Juk laiškai buvo skirti jam. Jei šantažuotojas ne Kindermanas, turi būti kas nors, kas jį pažįsta. Bent jau kas nors, turėjęs galimybę pavogti laiškus iš jo.

– Prisipažinsiu: Kindermano neįtariau dėl tos paprastos priežasties, kad laiškai rodo jų abiejų kaltę.

Ji valandėlę svarstė.

– Žinau, atrodo kvailai, bet aš niekada nesusimąsčiau, kaip laiškai atsidūrė kažkieno kito rankose. Bet dabar, kai tai paminėjote, manau, kad jie tikriausiai buvo pavogti. Sakyčiau, iš Kindermano.

Linktelėjau galvą.

– Gerai. Dabar leiskit užduoti jums sunkesnį klausimą.

– Regis, žinau, ką ketinate sakyti, pone Giunteri, – atsakė ji giliai atsidusdama. – Ar svarsčiau galimybę, kad kaltininkas – mano pačios sūnus?

Ji kritiškai į mane pažiūrėjo ir pridūrė:

– Neklydau dėl jūsų, tiesa? Tikėjausi, kad kaip tik tokį cinišką klausimą ir pateiksite. Dabar žinau, kad galiu jumis pasikliauti.

– Detektyvas turi būti cinikas, kaip sodininkas turi įgimtą gebėjimą prižiūrėti augalus, ponia Lange. Kartais per cinizmą turiu nemalonumų, bet dažniausiai jis padeda man neapsirikti ir deramai įvertinti žmones. Taigi, tikiuosi, atleisit man, jei pasakysiu, kad tai gali būti geriausia priežastis nevelti jo į šį tyrimą ir kad jūs jau apie tai pagalvojot.

Pamatęs, kad ji šypteli, pridūriau:

– Kaip matot, jus deramai įvertinu, ponia Lange.

Ji linktelėjo galvą.

– Kaip manot, jam galėtų stigti pinigų?

– Ne. Jis gauna nemenką algą kaip Langės leidybos bendrovės direktorių valdybos direktorius. Be to, jis turi pajamų iš tėvo įsteigto patikos fondo. Tiesa, jis mėgsta azartinius lošimus, bet man blogiau yra tai, kad jis – visiškai netikusio leidinio „Uranija“ savininkas.

– Leidinio?

– Tai žurnalas. Apie astrologiją ar panašius niekus. Nuo tada, kai jį nusipirko, tai vien pinigai į balą.

Ji užsirūkė dar vieną cigaretę ir čiulpė ją atkištomis lūpomis, tarsi ruoštųsi sušvilpauti kažkokią melodiją.

– Be to, jis žino, kad jeigu kada ne juokais pritrūktų pinigų, jam tereiktų ateiti pas mane ir paprašyti.

Gailiai nusišypsojau.

– Žinau, kad negalėtumėt pavadinti manęs mielu, bet ar jums niekada neatėjo į galvą įsisūnyti tokį kaip aš?

Jai nusijuokus iš mano žodžių, kalbėjau toliau:

– Atrodo, kad jis labai laimingas jaunuolis.

– Jis labai išlepintas, tikrai. Be to, jis nebėra labai jaunas.

Ji spoksojo kažkur į tolį, lyg akimis sektų savo cigaretės dūmus.

– Tokiai turtingai našlei kaip aš Reinhardas yra tai, ką verslo žmonės vadina gaminiu, parduodamu nuostolingai, kad pritrauktų pirkėjų. Gyvenime joks nusivylimas nė iš tolo neprilygsta motinos nusivylimui vienturčiu sūnumi.