Marcellė norėjo mirti.

Jos košmaras prasidėjo 1954 m. liepos 25-osios naktį, kai į jos butą įsiveržė policijos pareigūnai ir nusitempė į Mukhabarat būstinę Kaire.

Marcellė, 24 metų brunetė, jautri ir švelniakalbė, buvo uždaryta belangėje patalpoje, kurioje keletas vyrų sušoko prie jos ir žiauriai sumušė. Daužydami kūną ir veidą, jie apipylė ją klausimais apie bombas, vardus ir adresus. Bet ji, apsvaigusi ir sužalota, nieko neatsakė. Tada kankintojai ėmė trankyti jai per sprandą, plakti kelius, rauti plaukus, plėšti nagus nuo jos kraujuojančių pirštų – ir visa tai lydėjo šlykštūs keiksmai bei grasinimai.

Ji nualpo, o jie ją atgaivino ir pradėjo viską nuo pradžių. Ji ir vėl nualpo, bet kankinimai netrukus tęsėsi iš naujo. Galiausiai jie išėjo, ir Marcellė ant akmeninių grindų nugrimzdo į neramų miegą. Vieną akimirką ji, gulėdama ant tų nešvarių grindų, prisiminė Jeano Paulo Sartre’o žodžius iš pjesės „Les Mains Sales“ („Nešvarios rankos“): „Laimingas tas, kuris miega savo lovoje.“ „Dieve, – toptelėjo jai, – aš niekada nebepamatysiu savo lovos.“ Kankintojai sutrukdė tęsti šiuos apmąstymus ir įmetė ją į furgoną kaliniams gabenti. Šis nuvežė ją į Mukhabarat padalinį Aleksandrijoje, o ten ir vėl prasidėjo kankinimai.

Vargšė mergina tarė sau, kad daugiau to nebeiškęs. „Tegul šis košmaras baigiasi, daugiau nebenoriu gyventi!“ Tą akimirką, kai jos kankintojas siektelėjo siaubingų instrumentų, išdėliotų ant staliuko kambario gale, ji puolė prie atviro lango ir, iššokusi iš antro aukšto, trenkėsi į akmeninį kiemo grindinį.

Marcellė pabudo kalėjimo ligoninėje. Ji iššoko, bet nemirė. Gydytojai informavo, kad ji buvo atvežta be sąmonės, sulaužytomis kojomis, rankomis ir dubens kaulais, su 11 lūžusių šonkaulių, vidiniu kraujavimu ir smegenų sukrėtimu. Pusę jos kūno kaustė gipsas, o jai prie kojų gydytojai prikabino svarmenis, kad sumažintų sutrupintam dubeniui daromą spaudimą. Gydytojai ir dauguma slaugytojų, Egipto krikščionių koptų mažumos narių, atsidavę ją prižiūrėjo ir rodė nuoširdžią užuojautą, tačiau Marcellė buvo palūžusi. Ištisus tris mėnesius ji praleido lovoje nejudėdama ir kęsdama nepakeliamą skausmą.

Gulėdama Marcellė apmąstė visą savo gyvenimą ir tuos įvykius, kurie atvedė ją prie jos dabartinių peripetijų. Marcellė Victorine Ninion gimė Kaire, žydų šeimoje: jos tėvas buvo iš Bulgarijos, o motina – iš Turkijos. Namuose, bendraudama su tėvais, ji kalbėjo ladino kalba (senovės žydų sefardų vartotu ispanų kalbos dialektu), o mokykloje – prancūziškai. Katalikiškojoje Šventosios Klaros mergaičių mokykloje vienuolės išmokė ją anglų kalbos, o už namų sienų ji kalbėjo arabiškai. Jos tėvas laikėsi tradicijų ir šeštadieniais vesdavosi šeimą į sinagogą. Jis mirė, kai Marcellei buvo dešimt, tad ji augo su dviem netikrais broliais, tėvo sūnumis iš ankstesnės santuokos. Ji su didžiule aistra priėmė sionizmą ir įstojo į Hashomer Hat’zair – „Jaunąjį sargą“, kairiųjų pakraipų sionistų jaunimo organizaciją. Jos vaikinas taip pat priklausė „Jaunajam sargui“, tačiau migravo į Palestiną ir tapo Ein Shemerio kibuco nariu. Atsidavusi sionistė Marcellė buvo girdėjusi, kaip žmonės pakuždomis dalijasi istorijomis apie moterį vardu Yolandė Harmor, kuri neseniai prapuolė iš Kairo.

Gandai bylojo, kad Harmor buvo puiki Izraelio šnipė, rizikavo gyvybe ir paskutinę akimirką sugebėjo pasprukti į Jeruzalę. Marcellei ir daugeliui jos draugų Yolandė buvo tapusi tikru pavyzdžiu, nors jie niekada nebuvo jos matę.

Marcellė taip pat norėjo padėti prieš ketverius metus įkurtai Izraelio valstybei. Tačiau kaip tai padaryti? Baigusi vidurinę mokyklą ji mokėsi stenografijos ir įsidarbino verslo kompanijos vadybininko asistente. Kol kas jos gyvenimas neatrodė kuo nors ypatingas. Jis panėšėjo į tūkstančių kitų jaunų žydų, musulmonų ir krikščionių moterų gyvenimus. Tačiau kartą viskas pasikeitė. Marcellei buvo dvidešimt dveji, kai pas ją apsilankė draugė Mira iš „Jaunojo sargo“.

– Marcelle, – tarė ji, – mums reikia pagalbos.

Supratusi, kad kalbama apie Izraelį, Marcellė iškart sutiko, nė nepaklaususi, ko tiksliai „jiems“ reikia. Mira supažindino ją su jaunu gydytoju žydu Victoru Saadia, kuris nusivedė ją į susitikimą su slaptu pasiuntiniu iš Izraelio Martinu. Martinas, liesas, tamsaus gymio vyras, iš tikrųjų buvo Shlomo Hillelis, vyresnysis žvalgybos pareigūnas. Tik prabėgus daug laiko ji sužinojo, kad Martinas įvykdė daugybę narsių misijų, įskaitant ir veiklą Bagdade su suklastota tapatybe bei didelio masto Irako žydų migracijos į Izraelį organizavimą. Marcellei jis atrodė kaip nusimanantis, autoritetingas vyras, kartu ir santūrus bei ramus. Martinas pasakė, kad ji turės atlikinėti tam tikras užduotis, pavyzdžiui, „nešioti siuntinius ir kitus daiktus“, ir perspėjo:

– Tai pavojinga veikla. Galite atsidurti kalėjime.

Kalėjimas? Na, tai Marcellės tikrai negąsdino. Egipto režimas žydams buvo ganėtinai draugiškas, tad nebuvo ko baimintis: jos draugė Mira, kuri ją ir užverbavo, buvo areštuota ir praleido tris mėnesius kalėjime. Juk tai nėra taip jau baisu.

Taigi šitaip Marcellė pakliuvo į dar neseniai įkurtą Izraelio žvalgybos tarnybą. Visai kaip Yolandė Harmor ir Shula Cohen, ji neišėjo jokių mokymų. Dar blogiau tai, kad jai nebuvo sukurtas joks pabėgimo iš Egipto planas tuo atveju, jei atsidurtų kritiškoje padėtyje. Po kurio laiko dr. Saadia paprašė Marcellės susitikti su Europos elektros įrangos įmonės atstovu, garbanotu siauraveidžiu anglu iš Gibraltaro Johnu Darlingu. Kabinete su ja pasilikęs vienas, jis atskleidė jai tikrąją tapatybę: tai buvo Avrahamas Daras, tarnavęs Palmach elitiniame batalione, kolektyvinio kaimelio Kfar Yehoshua narys ir Izraelio žvalgybos tarnybos agentas.

Marcellei šis jaunas agentas paliko didelį įspūdį. Jis pareiškė, kad darbuosis jam jo bute. Norėdamas išvengti galimų vyriausybės tarnybų įtarinėjimų apie jųdviejų ryšius, Daras laikraščių „paieškų“ skiltyse paskelbė, kad jam reikalinga sekretorė dirbti ne visu etatu. Taip Marcellė „gavo darbą“ ir pradėjo dirbti Darui.

Retkarčiais ji spausdindavo jo verslo laiškus, bet dažniausiai užsiiminėjo slapta veikla. Daras buvo įkūręs pogrindinę jaunų žydų organizaciją ir Marcellė žinojo, kad tas pogrindis prisidės prie slaptos Izraelio misijos.

To jai pakako. Tais laikais sionizmas jauniems Egipto žydams buvo tikras įkvėpimo šaltinis, o Izraelis – didingas simbolis, kilnus pasiekimas, todėl jie buvo pasirengę jį ginti ir dėl to net paaukoti gyvybę.

Ši organizacija buvo padalyta į du padalinius: vienas veikė Kaire, o kitas – Aleksandrijoje, ir Marcellė turėjo užtikrinti komunikaciją tarp jų, nešiodama siuntinius ir laiškus, be to, spręsti finansinius ir administracinius klausimus. Daras išmokė ją naudotis koduotėmis ir nematomu rašalu bei patikėjo jai ataskaitų rašymą ir išsiuntimą slaptu adresu Prancūzijoje. Ji gavo Klodės (Claude) slapyvardį. Daras pažadėjo jai gauti pasą, kuris kilus aiškiam pavojui leistų greitai pasprukti, bet taip ir negavo.

Marcellė lankėsi prieglobsčio vietose Kaire bei Aleksandrijoje ir žinojo, kur slaptai įrengtos slėptuvės. Ji susipažino su abiejų padalinių nariais. Daras norėjo, kad visi jie susibičiuliautų, geriau vienas kitą pažintų ir taip pagerintų savo komandinio darbo rezultatus. Dėl to Marcellė pirmą kartą įpyko:

– Kas čia dabar, visuotinis kibuco susirinkimas? Jokio pasidalijimo, jokios atskirties tarp padalinių, jų narių? Tai šitaip mes kuriame slaptą organizaciją?

Iki pat savo mirties dienos ji laikė tai lemtinga klaida. Pogrindžio nariai skrido į Paryžių, o iš ten slapta sėdo į lėktuvus, kurie juos nugabeno į Tel Avivą. Izraelyje jie buvo nusiųsti į karines stovyklas ir išėjo pagrindinį mokymo kursą: apie naudojimąsi ginklais, žvalgybinės informacijos rinkimą, sabotažą, radijo imtuvų veiklą, žinučių užkodavimą ir dešifravimą. Baigę šį mokymo kursą, jie per Paryžių grįžo į Egiptą. Marcellė toje kelionėje nedalyvavo dėl keleto priežasčių. Ji vis dar neturėjo paso, nepriklausė operatyviniam padaliniui ir turėjo rūpintis savo ligota motina, kuriai nustatyta sudėtinga vėžio atmaina.

O Egiptą tuo tarpu sukrėtė politinis žemės drebėjimas. „Laisvųjų karininkų“ chunta įvykdė perversmą, karalius Faroukas buvo ištremtas, ir po trumpai vadovavusio nuosaikiojo generolo Naguibo valdžią perėmė charizmatiškasis pulkininkas Gamalis Abdelis Nasseras. Tuomet Egipto požiūris į Izraelį tapo ypač agresyvus. Kaire padvelkė karo vėjai, o karingasis Nasseras iškilo kaip didžiausias Izraelio priešas. Du Daro pogrindiniai padaliniai slėpėsi po rimta priedanga ir buvo pasirengę veikti už priešo fronto linijų, jei tarp Izraelio ir Egipto visgi įsipliekstų konfliktas.

1953 m. Avrahamas Daras sugrįžo į Izraelį ir Marcellė gavo žinutę, kurioje buvo kviečiama į susitikimą su jo įpėdiniu Emiliu Kairo kavinėje „Groppi’s“. Emilis pasirodė esąs IGP žvalgybos pareigūnas Maxas Binnethas, atsiųstas į Kairą kaip vokietis ir vaidinantis dirbtinių galūnių importuotoją. Kuriam laikui jis tapo Marcellės prižiūrėtoju, po to buvo paskirtas į kitą poziciją, pogrindžio padaliniams gavus naują vadą – išvaizdų šviesiaplaukį vokiečių verslininką, pramintą Paulu Franku, kurio tikrasis vardas buvo Avris El’adas. Marcellė nežinojo, kad El’ado praeitį vagoja ilgas teistumų už vagystes ir apsimetinėjimą sąrašas. Ji ir toliau palaikė ryšius su pogrindžio nariais, o su El’adu faktiškai nedirbo. Gabendama žinutes ir užkoduotus laiškus, ji nesiliovė keliauti tarp Kairo ir Aleksandrijos, kiekviename žingsnyje stropiai laikėsi sąmokslo nuostatų ir buvo kone įsitikinusi, kad Mukhabarat jos neįtarinėja. Slaptosios tarnybos Egipte iš tikrųjų daug daugiau dėmesio skyrė jos broliui komunistui, kurio pagrindinė veikla buvo namuose turėtu trafaretiniu spausdintuvu spausdinti skrajutes. „Ir tuo savo spausdintuvu, – kikeno Marcellė, – jis ketino išgelbėti Egiptą.“

Kairo laikraštyje Ah Ahram Marcellė perskaitė apie dramatišką politinį įvykį: Didžioji Britanija nusprendė sumažinti savo karinių vienetų skaičių keliuose pasaulio regionuose – tarp jų buvo ir Viduriniai Rytai. Kabinetas Londone pasirašė susitarimą su Egiptu, sutikdamas evakuoti toje šalyje, daugiausia palei Sueco kanalą, dislokuotus 80 tūkstančių britų kareivių. Taigi Didžioji Britanija Egiptui atidavė daugybę bazių, aerodromų bei įrangos, priklausiusios Britanijos armijai.

Izraelyje šis susitarimas sukėlė didžiulį nerimą. Tų bazių perdavimas egiptiečiams – tai grėsmingas Nassero karinės galios sustiprinimas. Be to, britų armija Egipte buvo moderuojantis veiksnys. Tad Britanijos atsitraukimas tarsi reiškė visiškos laisvės suteikimą ekstremistams. O „figos lapas“ šiame susitarime buvo pastraipa, nurodanti, kad Didžioji Britanija karo atveju gali atgauti savo bazes Egipte. Tačiau Marcellė vis dėlto nežinojo apie ypač slaptą planą, kurį sukurpė Izraelio gynybos ministras Pinhas Lavonas bei karinės žvalgybos viršininkas, pulkininkas Benyaminas Giblis. Jiedu sugalvojo kvailą ir pavojingą sąmokslą, norėdami sukliudyti britams atsitraukti iš Egipto. Kiek įmanoma slapčiau jie nusprendė įvykdyti daugelį sabotažo operacijų prieš britų, amerikiečių ir egiptiečių institucijas. Žiniasklaida neabejotinai priskirtų tokius sprogdinimus vietiniams pogrindžio disidentams, pavyzdžiui, „Musulmonų brolijai“. Britams tai parodytų, kad situacija Egipte nėra stabili, o Kairo pažadais tikėti neverta. Ir tada, anot naivumu pasikausčiusių Lavono ir Giblio, britai atšauktų tą susitarimą ir pasiliktų Egipte.

Sprogdinimus atlikti pavesta Avrio El’ado pogrindžio organizacijai. El’adas informavo abiejų padalinių jaunuolius apie tokį planą, ir šie pakluso. Žmonės patikėjo, kad taip gina paties Izraelio galimybę egzistuoti. El’adas paskyrė Shmuelį Azarą Aleksandrijos padalinio viršininku, o daktarą Moshę Marzouką – visos operacijos vadu. Marcellė pažinojo daktarą Marzuoką tik iš tos ligoninės, kurioje jis gydė jos sergančią motiną.

Laikydamiesi iš Izraelio gautų nurodymų, pogrindžio nariai paruošė savo „degiąsias bombas“. Tai buvo akinių dėklai, į kuriuos įdedama po rūgšties pripildytą prezervatyvą: rūgštis greitai išėda prezervatyvo gumą ir įvyksta sąlytis su kitu chemikalu, kuris dėkle įtaisomas iš anksto. Tas sąlytis sukelia nedidelę, trumpalaikę liepsną. Lavonas ir Giblis manė, kad, padegus keletą taikinių, Britanijos imperijai teks permąstyti savo planus.

Premjeras Sharettas apie šį planą informuotas nebuvo. Tačiau kaipgi Lavonas ir Giblis, du aukšto rango politiniai lyderiai, patikėjo, kad dėl kažkokių rudimentinių naminių bombų Didžioji Britanija atšauks savo strateginį sprendimą? Beje, šį planą, be jo kvailumo, gaubė ir milžiniškas pavojus. Juk jei jaunieji žydai, kuriems patikėti tie sprogdinimai, būtų sučiupti, jiems už tokį planą veikiausiai tektų sumokėti savo gyvybe!

Pirmieji sprogdinimai įvyko liepos 2 ir 14 d. Jaunieji vyrai padėjo savo akinių dėklus pašte bei amerikiečių ir britų bibliotekose Aleksandrijoje. Tuos jų sukeltus nedidelius gaisrus policija labai nesunkiai užgesino. Liepos 23-iąją El’adas išsiuntė savo vaikinus prie penkių taikinių: dviejų kino teatrų Kaire, dviejų Aleksandrijoje ir Kairo geležinkelio stoties bagažo saugyklos. Tą vakarą, didžiulei miniai einant į Rio kino teatrą Aleksandrijoje, vienas policininkas pastebėjo, kaip kažkoks jaunuolis raitosi iš skausmo, o iš jo kišenės kyla dūmai. Tai buvo Aleksandrijos padalinio narys Philipas Nathansonas. Jo bomba sprogo per anksti. Nathansonas buvo suimtas, o po to – ir jo bendražygiai. Taip pogrindžio organizacija sugriuvo tarsi eilė sustatytų domino kaladėlių.

Pirmuosiuose laikraščių puslapiuose pasipylus naujienoms apie areštus, Marcellė su draugais buvo išvykusi už miesto. Ji nuskubėjo atgal į Kairą, nematomu rašalu parašė laišką ir išsiuntė jį slaptu adresu Prancūzijoje. „Vaikai sunkiai serga, – rašė ji, – liga užkrečiama, todėl negalime jų aplankyti.“ Žinutė aiški – vaikinai sučiupti. O po keleto valandų ir ji pati buvo suimta. Vienas ar keletas jos bendražygių kankinami prasitarė ir išdavė pogrindžio organizacijos narių vardus, įskaitant ir jos. Marcellė niekada taip ir neišsiaiškino, kas Mukhabarat išdavė jos vardą ir adresą, bet ją pažinojo visi pogrindžio nariai – už tai reikėjo dėkoti tam prieš kurį laiką Daro surengtam „kibuco susirinkimui“.

Ir tada prasidėjo košmaras.

Vėliau Marcellė sužinojo, kad Maxas Binethas taip pat buvo suimtas ir kameroje nusižudė. Savo kameroje negyvas rastas ir dar vienas Egipto žydas pavarde Carmona – pasklido gandas, kad jį nužudė egiptiečiai. Keista tai, jog pats El’adas dėl to nesijaudino: jis pardavė savo automobilį ir be problemų išvyko iš Egipto. Dar vienas Aleksandrijos padalinio narys visgi išvengė arešto: jis buvo laiku perspėtas, todėl spėjo sunaikinti visus inkriminuojančius įrodymus, atsikratė pistoleto, ir policija jį paleido. Tai buvo Elis Cohenas, kuris vėliau tapo įžymiausiu Izraelio šnipu, o po vienuolikos metų atsidūrė Damasko kartuvėse.

*

1954 m. gruodžio 11 d. Kaire prasidėjo „sionistų šnipų“ teismas. Specialiajam kariniam teismui pirmininkavo generolas Fuadas el Digwis. Skausmo kamuojama Marcellė buvo atvesta į teismo salę – ji niekada nesijautė tokia vieniša. Vaikinai buvo laikomi visi kartu savotiškame narve, o ji kitame kampe buvo viena, iš abiejų pusių prižiūrima dviejų policininkų. Kiekvieną jos judesį stebėjo policijos ir armijos pareigūnai – baiminosi, kad ji gali ir vėl mėginti nusižudyti.

Marcellę stipriai sukrėtė keletas siaubingų momentų teismo proceso metu, ypač kai prisipažino daktaras Marzoukas:

– Esu atsakingas už viską, kas ten nutiko!

Tada prabilo generolas Digwis.

– Ar girdėjote? – nugriaudėjo jis, atsigręžęs į teismo stenografininkę. – Pabrėžkite tai, ką jis ką tik pasakė: „Aš esu atsakingas.“

Ir tą akimirką Marcellė suprato: Moshės Marzouko likimo jau nebepakeisi. Šis teismas atsidūrė viso pasaulio antraštėse. Jis pasibaigė 1955 m. sausio 27 d. Du iš kaltinamųjų buvo išteisinti, tačiau kiti šeši nuteisti ilgiems metams kalėjimo: nuo septynerių metų iki nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos. Abu pogrindinės organizacijos lyderiai, Shmuelis Azaras ir dr. Moshė Marzoukas, nuteisti myriop. Izraelis kreipėsi į valstybės tarnautojus, garsiausius intelektualus, rašytojus, filosofus, religinius lyderius, netgi popiežių – visi jie mėgino užkirsti kelią Egipto valdžios organams, melsdami malonės pasmerktiesiems, tačiau veltui. 1955 m. sausio 31 d. Azaras ir Marzoukas buvo pakarti Kairo centrinio kalėjimo kieme.

Marcellė pritrenkta išklausė savo nuosprendį – penkiolika metų kalėjimo. „Penkiolika metų, – toptelėjo jai. – Praleisiu penkiolika savo gyvenimo metų kalėjime. O už ką? Aš juk net nedalyvavau tuose sprogdinimuose, nė nepaliečiau tų akinių dėklų!“ Jos nusivylimas tik dar labiau sustiprėjo, kai ji buvo atvežta į Kairo moterų kalėjimą ir pamatė, kad ten teks kalėti kartu su prostitutėmis, narkotikų prekeivėmis ir vagilėmis.

– Sėskis ant grindų kartu su kitomis! – įsakė kalėjimo prižiūrėtojas. Marcellė sugniaužė kumščius.

– Ant grindų nesėsiu!

– Sėskis!

– Ne.

Jai jau neberūpėjo. „Tegul daro su manim, ką nori, – manė ji, – bet sėstis tikrai nesiruošiu.“ Ji pajuto visai kitokį užsispyrimą, nenorą paklusti. Ir tam tikru atžvilgiu tai suteikė jai stiprybės. Galiausiai kalėjimo prižiūrėtojas nusigręžė, lyg ignoruodamas nepaklusnią kalinę, o Marcellė ir toliau stovėjo. Pirmoji nedidelė pergalė. Kai pradėta skirstyti kalines į kameras, ji ir vėl sukilo. Neketino savo metų kalėjime leisti su paleistuvėmis ir nusikaltėlėmis.

– Aš čia nepasiliksiu, – pareiškė ji. – Perkelkite mane kur nors kitur, o jeigu ne – pradėsiu bado streiką.

Sargai nežinojo, kaip susitvarkyti su tokia nepaklusnia moterimi. Jie prašė, šaukė, grasino, o ji laikėsi savo. Ši gležna, jautri moteris pavirto narsia kovotoja. Teismo procesas, vienatvė, griežta bausmė – visa tai suteikė jai stiprybės ir atsparumo bei visiško abejingumo pojūtį. Ji negalėjo pasiduoti ir leisti jiems daryti tai, ką panorės.

Galiausiai kalėjimo prižiūrėtojas pranešė Marcellei, kad ji bus perkelta į Al Antaro kalėjimą už Kairo miesto ribų. Ji atsidūrė nepilnamečių nusikaltėlių skyriuje ir gavo didžiulę kamerą pastato ligoninės sparne – vien tik sau.

Taip prasidėjo tie penkiolika metų. Čia jos gyvenimas atrodė labiau pakenčiamas. Ligoninės personalas, daugiausia koptai, su ja elgėsi mandagiai.

Vienas gydytojas po švarku jai slapta atnešdavo sumuštinių, kad ji galėtų maitintis ne vien šlykščiu kalėjimo maistu. Tačiau ji buvo siaubingai vieniša, o naktimis mintimis vis sugrįždavo į tą pirmosiomis dienomis patirto skausmo ir pažeminimo košmarą.

Per pirmuosius metus ji beveik nekontaktavo su išoriniu pasauliu. Gana ilgai jos brolis komunistas nė negalėjo aplankyti sesers. Be to, jai neleista gauti knygų ir laikraščių. Visgi jos brolis su šeima pagaliau gavo Prancūzijos vizas. Prieš išvykstant jam buvo leista aplankyti Marcellę, ir jis atnešė jai labai originalią dovaną – prausimosi kriauklę! Tikrą kriauklę, kurią įtaisė jos kameroje. Ji dėl to tiesiog tryško džiaugsmu. „Štai kas teikia man laimės, – mąstė ji, – o žmonės išorėje to niekuomet nesupras.“

Po kurio laiko kalėjime galiojęs režimas truputį sušvelnėjo, ir „vaikinai“, pogrindžio organizacijos nariai, kurie buvo įkalinti kitame kalėjime, gavo leidimą atsiųsti jai knygų bei žurnalų. Būtent taip ji ir sužinojo, kad Izraelyje gynybos ministras Lavonas buvo priverstas atsistatydinti dėl „bjauraus reikalo“ Egipte. Karinė cenzūra neleido smulkiau rašyti šia tema. Na, o Marcellė su kartėliu pagalvojo, kad aiškiai žino, kas tai per bjaurus reikalas. Ji taip pat pastebėjo, kad armijos žvalgybos viršininkas buvo pakeistas.

Marcellė nežinojo, jog Izraelio valdančiuosius sluoksnius drebina beprecedentė itin slapta krizė. Premjeras Sharettas su ministrų kabinetu tik per teismą Kaire išsiaiškino, kad sprogdinimai buvo įvykdyti laikantis įsakymų iš Izraelio. Ir situacijos Egipte žlugimas iškėlė vieną klausimą: kas gi davė įsakymą vykdyti tokią katastrofišką misiją? Lavonas ir Giblis vienas kitam žarstė kaltinimus, o tyrimo tarybai nepavyko išsiaiškinti, kuris iš jų buvo atsakingas. Lavonui teko atsistatydinti, o Giblis buvo perkeltas į nereikšmingą poziciją ir niekada nebegavo paaukštinimo. Taip klausimas „kas davė tą įsakymą?“ ne vienus metus nuodijo Izraelio politinį gyvenimą ir netgi paskatino procesą, kuris ateityje padėjo nuversti Ben Gurioną.

Dar vienas mįslėmis apipintas įvykis – nesustabdytas El’ado išvykimas iš Egipto. Vėliau Marcellė sužinojo, kad sklandi El’ado kelionė sukėlė įtarimų Izraelio žvalgybos tarnybų bendruomenėje. Ramsadas Harelis manė, jog El’adas pats išdavė pogrindžio organizaciją ir perdavė jos narius egiptiečiams. Tačiau nieko, kas įrodytų tokius kaltinimus, rasti nepavyko. Po to El’adas buvo suimtas Izraelyje dėl su tuo visai nesusijusių kaltinimų ir 10 metų praleido kalėjime.