Visą valandą Lena gilinosi į senus dokumentus, kurie Varnkės paliepimu buvo atsiųsti jai elektroniniu paštu. Dabar užvožė savo naująjį kompiuterį, atlošė galvą ir giliai įkvėpė.

Johanas, sėdintis prie vairo, žvilgtelėjo į ją.

– Gal teiktumeisi ką nors papasakoti savo vairuotojui ir kukliam asistentui?

Lena nejučia šyptelėjo.

– Ar negana, kad panėšėji mano portfelį ir kartais atvairuoji automobilį?

Johanas iki ausų išsišiepė.

– Nei aš Haris Kleinas, nei tu turi portfelį. – Jis iškėlė smilių. – Nagi, kas tiksliai įvyko anuomet, kai aš dar tryniau mokyklos suolą?

– Esmę nusakyti galiu jau dabar, likusią dalį nori nenori turėsi perskaityti pats. Tai štai: viskas prasidėjo nuo nužudymo Flensburge. Paskui nužudymai Hamburge ir Berlyne. Visais trim atvejais atrodė, kad veikia samdomas žudikas. Flensburge žudiką po nusikaltimo pasekė liudytojas. Matė, kaip šis įeina į viešbutį. Bet kol atvyko policija, paukštelis, žinoma, išskrido. Tačiau viešbutyje jis paliko aibę pėdsakų – DNR ir pirštų atspaudų. Po kelių savaičių, palyginus DNR po nusikaltimo Hamburge, nustatytas atitikmuo. Čia taip pat buvo panašu į užsakomąją žmogžudystę. Abi federacinės žemės įsteigė bendrą specialiąją komisiją, paskyrė po dešimt pareigūnų, šie dirbo vietoje ir nuolat keitėsi informacija. Dalis jų ieškojo panašių atvejų ir jų rado. Vis dėlto neaptiko nei sutampančių DNR, nei kitokių pėdsakų, todėl hipotezė, kad čia veikia serijinis žudikas, nebuvo galutinai patvirtinta. Tik trečią kartą radus tą pačią DNR, šįsyk Berlyne, Hamburge buvo sukurta federalinė specialioji komisija. Iš atitinkamų federacinių žemių į ją deleguota po vieną pareigūną. Pridėjus kitus abejotinus atvejus iš Brėmeno, Žemutinės Saksonijos ir Meklenburgo-Pomeranijos, galiausiai susidarė šešios žemės. Tačiau tais atvejais nepavyko vienareikšmiškai įrodyti mūsų ieškomo nusikaltėlio pėdsakų. Vis dėlto šešiose žemėse pradėjo veikti specialiosios komisijos. Tada dirbau Šlėzvigo kriminalinėje policijoje ir turėjau garbės nešioti portfelius.

Johanas išsišiepė.

– Taigi, ratas užsidaro.

– Juokai juokais, bet aš išties buvau žemiausios grandies pasiuntinukė. Niekada nesilankiau centrinėje būstinėje Hamburge, bet tai nesvarbu, juk tikrasis tyrimas vis tiek vyko vietoje.

– Tai Flensburgo viešbutyje jis užsiregistravo kaip Valteris Baumejeris?

– Taip! Žinoma, niekas nemanė, kad čia jo tikroji pavardė. Bet kad nereikėtų visą laiką kalbėti apie Fantomasą, spec. komisija vadino jį Baumejeriu. Tai tiek apie esmę.

Prieš Flensburgą jie išsuko iš A7 ir keliu B200 važiavo link Šiaurės jūros. Lenos vertinimu, keltų prieplauką pasieks po penkiolikos minučių.

– Vadinasi, šešios žmogžudystės, trys neginčytinai įvykdytos to paties asmens, o kitos pateko į jūsų akiratį dėl tokio paties ar panašaus braižo?

Lena linktelėjo.

– Trim pirmais atvejais – Hamburge, Berlyne ir Flensburge – nekilo jokių abejonių, kad veikė tas pats nusikaltėlis.

– Bet tu nebuvai įsitikinusi, kad kiti nusikaltimai susiję?

– Specialiojoje komisijoje kuklios vyresniosios komisarės niekas neklausė. Ir – taip, nebuvau tuo įsitikinusi. Bet tiek to; kad būtų galima kalbėti apie seriją, gana ir trijų to paties nusikaltėlio įvykdytų užsakomųjų žmogžudysčių.

– Tačiau Baumejerio, tiksliau sakant, Klaso Rykerto, be abejo, nesučiupote?

– Specialioji komisija kas mėnesį vis mažėjo, o po metų galiausiai buvo panaikinta. Išskyrus šiandieninį atitikmenį, ta DNR daugiau niekur nebuvo aptikta. Ir ne vien tai. Tarp tų šešių aukų mums nepavyko nustatyti nieko bendro. Taip pat neradome jokių patikimų įkalčių, vedančių prie galimo žmogžudysčių užsakovo ar užsakovų.

– Tobula žmogžudystė? Neskaitant DNR pėdsakų, nors šie juk irgi nepadėjo sučiupti nusikaltėlio.

– Kurį laiką net aš maniau, kad kažkas žudo žmones be atrankos, neturėdamas su jais jokio ryšio. Nei tiesioginio, nei per trečią asmenį.

– Psichopatas?

– Tyrėme ir šią hipotezę. Laukėme kokių nors nusikaltėlio pareiškimų. Kad ims girtis savo žygiais, puikuotis prieš mus, dar ko nors. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Nei skambučių žurnalistams, nei užuominos nusikaltimo vietoje, leidžiančios to tikėtis. Taigi ir ši tyrimo kryptis niekur nevedė.

Dabar jie ilgu pylimu važiavo prieplaukos link. Prieplaukai priklausančioje stovėjimo aikštelėje Johanas be vargo rado vietą automobiliui. Buvo beveik dvidešimt laipsnių, ir kaip gegužės pradžioje oras atrodė nepaprastai vasariškas. Tik iš šiaurės vakarų pūtė lengvas vėjelis, giedrame danguje švietė pavasario saulė. Jie įsigijo bilietus, tada Johanas nupirko du puodelius kapučino ir nusekė paskui Leną į krantinę. Kelto dar nebuvo matyti, tad jie susirado suoliuką, atgręžtą į Vatų jūrą.

– Tai kur mes sustojome? – paklausė Lena, maktelėjusi gerą gurkšnį stebėtinai skanios kavos.

– Prie hipotezės apie psichopatą, kurios nelaikei labai tikėtina.

– Aš taip nesakiau. Tiesiog neradome jokių užuominų, patvirtinančių šią tyrimo kryptį. Be to, atrodė, kad serija staiga nutrūko. Psichopatams tai nebūdinga. Bet tiek to, turim mažai laiko...

– Kodėl? – pertraukė ją Johanas.

– Oi! – Lenai toptelėjo, kad dar nepapasakojo Johanui apie Varnkės sąlygas. Išdėsčiusi jas, pridūrė: – Daugiau iškaulyti nepavyko. Deja.

– Toks jau tas Varnkė. Tikras bestuburis. Ne prasčiau už mane žinai, kad per kelias dienas kažin ko nepešime. Paskutinis žinomas nusikaltimas įvykdytas daugiau kaip prieš dešimt metų. Todėl teks nemažai patyrinėti papildomai.

– Apie anuometinę bylą kol kas nekalbame. Mums svarbiausia – Klaso Rykerto mirtis. Bent jau oficialiai.

Suglamžęs tuščią popierinį puodelį, Johanas sviedė jį į šiukšliadėžę prie suoliuko.

– Belieka tikėtis, kad toje keistoje saloje greitai rasime, už ko užsikabinti. Kiek ten iš tikrųjų gyvena žmonių?

– Hogė yra haliga. Ir kol dar nepaklausei: namai stovi ant varftų; gruntinio vandens, kaip, pavyzdžiui, Amrume, nėra; nėra ir apsaugos nuo Šiaurės jūros.

– Ant varftų? Ar tai tos kalvelės, ant kurių vis stūkso keli pastatai? Rodos, kartą mačiau reportažą per televiziją...

– Kiek laiko jau gyveni Šlėzvige-Holšteine? – Numojusi ranka Lena pasakojo toliau: – Hogėje mažiau kaip šimtas gyventojų. Ir – taip, namai stovi ant supiltų kalvų, kad Šiaurės jūra per potvynius jų neapsemtų.

– Toje... – Johanas nutilo ir išsišiepė, – haligoje tikriausiai baisiai linksma. Ką žmonės ten veikia?

Sudejavusi Lena baigė gerti kavą.

– Palauk, Johanai. Jei pasiseks, sužinosi.

Keltas jau buvo nuplaukęs gerą trečdalį kelio. Stovėdama prie turėklo Lena užsimerkusi traukė į plaučius sūrų Šiaurės jūros orą, tuo tarpu Johanas apatiniame denyje studijavo senus dokumentus. Jis padėkojęs atsisakė eiti su Lena į viršutinį denį.

Plaukti į Hogės haligą Lena nusprendė spontaniškai. Nujautė, kad porai dienų Varnkė ją vis dėlto išleis. Po bylos Amrume prieš dvejus metus, kurią tiriant jiems teko ne kartą susidurti, abu ėmė atsargiai artėti prie kits kito, pirmąsias paliaubas pakeitė netvirta taika, o šioji per tą laiką virto pusėtinai produktyviu bendradarbiavimu. Vėliausiai pirmadienį Lenai reikės būti nustačius žudiką ar bent jau turėti ką nors apčiuopiamo, kad Varnkė pasisakytų už tyrimo termino pratęsimą. Galiausiai kaip vienvaldis bylos viešpats sprendimą priims vyriausiasis prokuroras. Viską apibendrinus, jai ir Johanui tai nežada nieko gero.

Lena prisivertė galvoti apie kitus dalykus. Kada pastarąjį kartą matėsi su Rika? Prieš metus ar dvejus? Mokyklos laikais jos artimai draugavo, paskui Lena išvyko į gimnaziją Fiore ir visą savaitę gyvendavo internate. Tačiau jiedvi bendravo, net ir kai žuvo Lenos motina, o Lena „pabėgo“ iš Amrumo. Rika visada duodavo gerų patarimų ir įtikinėjo nenutraukti saitų su tėvu. Tačiau išskyrus šiltus santykius su teta Beke, motinos seserimi, Lena nepalaikė su Amrumu jokių ryšių. Tik susitikus jaunystės meilę Erką ji kiek sušvelnino savo neigiamas nuostatas, nors tėvo vis dar lenkėsi iš tolo. Kitas žingsnis gyvenime bus bendras namas Huzume. Visa kita Lena atidėjo tolimai ateičiai.

Keltas praplaukė Griodės haligą – joje stovi tik trys namai ir gyvena lygiai dešimt žmonių, taigi tai mažiausia savivaldybė Vokietijoje. Dešinėje – Langeneso haliga, kurioje septyniolika varftų ir šiek tiek daugiau gyventojų nei Hogėje. Nuplaukta daugiau negu pusė kelio. Dar sykį pasukiojusi galvą vėjyje, Lena nulipo į apatinį denį pas Johaną.

– Tai lauke vis dėlto per šalta? – paklausė jis, kai prisėdusi prie jo staliuko Lena ėmė trintis rankas.