Štai čia, atrodo, turėtų būti Antano namelis ir sodas. Lyg ir nieko per kelerius metus nepasikeitė, kiek galėjau įžvelgti blyškioje prietemoje. Nors kas gali keistis miestelyje – kitokia laiko tėkmė. Čia laikas lėtas ir sunkus kaip kaimo ar miestelio darbai.

Jeigu šuo kieme nelos, vadinasi, Antanas čia, jis šunų nemėgsta.

Pravėriau vartelius – tylu. Greitai priėjau prie durų. Prakaitas čiurkšlėmis tekėjo mano pavargusiu kūnu, nors paryčiais buvo vėsoka. Atsargiai paklebenau duris. Tyla.

Širdis baladojosi taip, kad, atrodė, iššoks iš krūtinės. Smarkiau paklebenau. Pasigirdo lengvi, atsargūs žingsniai ir tylus Antano balsas:

– Kas čia?

– Aš, – sušnibždėjau kiek įmanoma tyliau.

– Kas aš?

– Liudas Jankus, žurnalistas iš Kauno, pamenat?

Durys prasivėrė, o aš buvau įtrauktas vidun.

– Žurnalistas, – suburbėjo šeimininkas, – ar ne per anksti interviu imti išsiruošei? Padorūs sovietų žmonės tokiu metu miega, o kontros visokie...

Pamatęs atvėpusį mano žandikaulį tyliai nusijuokė:

– Nekrauk į kelnes, ne pas raudoną komisarą atėjai. Kas tokio nutiko Kaune?

– Aš su reikalu, – pralemenau suprasdamas, kaip kvailai skamba toks atsakymas.

– Suprantama, su svarbiu ir skubiu.

Įėjome į virtuvę.

– Šviesos nedegsiu, nes jei ji spingsi naktį, vadinasi, nesimiega ir velnią galvoji apie valdžią, –nusijuokė.

– Tai kur tavo žydukas? – toliau klausinėjo Antanas su piktoka pašaipa. Visi buvo įsitikinę, kad žydai labiausiai džiaugėsi prarasta mūsų nepriklausomybe ir palaikė naują okupacinę valdžią.

– Suėmė užvakar... Dovydą.

Staiga atsivėrė durys ir į kambarį įpuolė vienmarškinė Rebeka Blium. Aš net į sieną atsirėmiau – lyg vaiduoklį pamatęs. Niekas nebūtų nustebinęs labiau nei tai, ką dabar išvydau. Rebeka Blium. Pas Antaną.

– Liudai, suėmė Dovydkę? – ašaros byrėjo iš jos akių, bet kalbėjo ramiai. – Štai kodėl jis man liepė slapstytis, nesirodyti pas tėvus. Viską nujautė. Nors ir tikėjo socializmu, bet ne sovietiniu, nes suprato, kad tai ne Markso ir Engelso ar Kautskio socializmas, o kažkoks despotizmas. Jis sakė, kad Stalinas yra satrapas, o ne revoliucionierius, – kalbėjo nesustodama, tad šeimininkas nutraukė:

– Rebeka čia jau kelios dienos, – ir atnešęs skraistę uždengė Rebekos pečius, – miestelyje visi mano, kad pas mane saugu. Atseit, jei kažkada įveikiau Smetonos policininką, tai sovietų valdžia manęs nelies. Gerai būtų, bet, kaip matau, raudonskūriams nėra nieko švento, jei jau tokius žurnalistus kaip Jankų ir Bliumą su Bliumiene semti pradėjo.

– Suėmė, jis buvo palankus bolševikams, bet, matyt, suabejojo ir kažkas tai papasakojo kam reikia?

– Nebuvo jis palankus, piktinosi tuo, kas pas mus vyksta. Jis socializmu tiki kaip santvarka, – staiga tvirtai pasakė Rebeka ir pažvelgė į mane, tarsi prašytų pritarti.

Kas man beliko:

– Dovydas mane įspėjo bėgti. O suėmė ne vien Bliumą, daug žydų kaliūzėse.

– Sakiau Antanui tą patį, bet jis netiki. Jam visi žydai – raudoni, – pasakė Rebeka.

Antanas vyptelėjo:

– Ir tu nusprendei, kad aš apginsiu? – tarsi šaipėsi klausdamas.

– Na, gal galėtum mane paslėpti, kol prasidės karas, – stebėjau, kaip keisis Antano veidas, paminėjus karą.

– Ir ką Kaune apie tai šneka? – sukluso senas kareiva.

– Sako, kad šį mėnesį.

– Kaip Napoleonas, per Jonines.

– Kas bus žydams, kai ateis hitlerininkai? – susirūpinusi paklausė Rebeka.

– Mes ką nors sugalvosim, reikės slapstytis, – kalbėjau jausdamasis skolingas Dovydui už įspėjimą, – aš tau padėsiu.

Antanas net kostelėjo.

– Žiūrėk tu man, koks kietas. Geriau pasakok, kas dar vyksta Kaune, – ištarė.

– Vyksta areštai, semia be priežasties, žmonės dingsta, niekas iš suimtųjų negrįžta namo... Ar padėsi? – nutraukiau pasakojimą, nes iš esmės nebuvo ką pasakoti. Tik patvirtinau tai, kas ir taip Lietuvoje buvo žinoma: areštai vykdomi visur, kadangi sovietai perėmė archyvus. Apie savo veiklą pas aktyvistus dėl konspiracijos kol kas negalėjau kalbėti.

Dar papasakojau, kad raudonieji užvaldė saugumo departamento archyvus ir rado saugumo agentų bylas, jų pranešimus apie komunistų veiklas. Buvo teisiami žmonės, kurie dirbo naudingą agentūrinį darbą. Antanas klausėsi ir lingavo galva tarsi sakydamas, kokie tie saugumiečiai vis dėlto žiopliai – nesunaikino bylų. Viskas pateko į sovietų rankas. Įsivaizduok, tave areštuoja ir pateikia tavo paties rašytus agentūrinius pranešimus apie komunistų ar komjaunuolių kuopelės narius. Apsiginti nebeįmanoma – tik pasakoti dar daugiau apie Lietuvos saugumo darbą.

Antanas patylėjo, pamąstė.

– Ar šaudyti moki?

– Taip, neblogai pataikau, – su pasididžiavimu pasakiau, nes tikrai šaudžiau taikliai, kai sugalvodavome pasivaržyti su kolegomis. Ir iš pistoletų, ir iš karabinų.

– Į tuščius butelius? – kaip koks aiškiaregys paklausė Antanas.

– Na taip.

– Klausiu, ar šaudyti į žmones moki?

– Neteko, iš kur galiu mokėti, juk žurnalistas esu, – nuoširdžiai nusistebėjau.

– Jei nori, kad padėčiau, turi apsispręsti, ar galėsi šauti į žmogų, – jo balsas suskambo it metalas. Tai buvo ženklas, kad Antanas grįžta į karo režimą.

– Atrodo, kad pasirinkimo neturiu, bet gal įmanoma nešaudyti žmonių? – su viltimi paklausiau.

Antano akys sužaibavo:

– Žurnaliste, ko jus mokykloje mokė? Ar nesakė, kad laisvę reikia išsikovoti? Ar tu mąstai, kaip visi smetonos ir krėvės su paleckiais? Mes juk sovietus įsileidom kaip mandagiausi šeimininkai, su gėlėm ir vaišėm, o suomiai? Suomiai išmoko šauti į žmogų, jei jis ateina kaip priešas. Tu prašai padėti, bet abejoji savimi? Nuo užvakar esi medžiojamas, vadinasi, privalai pasirinkti, ar nori garbingai kovoti! – tarsi prieš rikiuotę išpyškino.

– Antanai, viskas per greitai įvyko.

– Imk, – atkišo revolverį, nutraukęs mano bandymą pasiteisinti, – dabar jau nebe plunksnakočiu turėsi rašyti savo reportažus, o kulkomis. Ir kuo greičiau iššausi, tuo ilgesnis bus reportažas. Tau, moterėle, irgi teks išmokti tai daryti. Laikykitės arčiau vienas kito, kad jau Dovydkės nebėra.

Rebeka žiūrėjo tai į revolverį, tai į mus.

– Esu šaudžiusi, tik ne į žmones, suprantama, – pasakė ji.

– Antanai, galėtum agitatoriumi būti, – šyptelėjau.

– Gerai, kad vaipytis pradėjai. Esi alkanas?

Papasakojau jiems apie savo kelionę.

– Neblogai, žurnaliste. Žygiavai atsargiai, tokia praktika reikalinga. Rebeka atvažiavo traukiniu, bet susiprotėjo ateiti į miestelį vakare, o ne dieną. O tu pamiegojai miške, naktį ėjai ir nepakliuvai milicijai. Nesi visai beviltiškas – nušausi vieną kitą žmogų ir jau galėsi save pusėtinu kariu laikyti. Tik dėl sveikatos gali nepavykti durtuvų kautynėse.

– Gal išvengsime tų durtuvų kautynių, – pasakiau nusiimdamas maišą nuo nugaros.

Išėmiau iš jo maisto likučius ir tuščią butelį.

– Žiūriu, dar ir mus pamaitinsi, kaip Jėzus koks, – nusijuokė Antanas. Iš spintos paėmė butelį ir įpylė degtinės.

Abu išgėrėme.

– Gal ir išsisuksime, kad šauliai abu esate, – pasakė ir šyptelėjo.

Dar įpylė degtinės. Pasijutau tarsi gavęs apsaugą, ko man labiausiai reikėjo. Juk kaip zuikis bėgau nuo nematomo, bet visur tūnančio priešo, kuriam reikėjo mano gyvybės. Buvau jau nebe žmogus, o tik „kontra nedobitaja“, kurią reikėjo suimti ir pritrėkšti revoliucijos nagu. Kaip blusą.

– Revolverį laikyk šalia, tik ne rankoj, nes dar šaudyti pradėsi apsisapnavęs. Pailsėk. Teks pasidalyti viena lova su Rebeka, nes dar vienos neturiu.

Aš kiek sutrikau, bet Rebeka pasakė:

– Tilpsime kaip nors, jei karo metas prasideda, susiglausime. Paskutinis žodis nudilgė, nes šitos moters Dovydkei slapta pavydėjau. O dabar gulėsiu vienoje lovoje.

– Ačiū, Antanai, – pasakiau.

– Nedėkok, aš juk dar nieko nepadariau, pasistenkite numigti.

Mes su Rebeka nuėjome į kitą kambarį. Ji uždarė duris ir atsisuko į mane:

– Pasakok, kaip buvo, – pasakė tyliai.

– Kad aš tiek ir težinau. Paskambino pats, girdėjau, kaip jam rusiškai liepė padėti ragelį.

– Jį tikrai suėmė?

– Garantuotai, pats pasakė, kad ateina jo suimti, – pasakiau rengdamasis, nes buvau pervargęs.

– Vadinasi, Dovydo nebėra, – pasakė keistu balsu, tarsi konstatavo, jog Dovydas mirė.

– Dar neaišku, – norėjau paguosti.

– Viskas jau aišku, Liudai. Ar nors vienas grįžo? Be to, juk jis buvo įsipainiojęs į kažkokią raudonųjų organizaciją, o paskui pakliuvo Smetonos saugumui ir jį užverbavo agentu, juk Dovydas buvo toks minkštas. Bailys. Jis rašė tuos pranešimus gal metus ar ilgiau. Pats man tai papasakojo.

– Na, tada tikrai taip, – turėjau sutikti su jos logika.

– Apie ką tuomet kalbi?..

– To nežinojau, Rebeka, jis man nesakė.

– Nejaugi galėjo imti ir pasakyti?

– Matyt, ne. Kažin, ar apie mūsų redakciją rašė pranešimus?

– Nežinau, man nepasakojo.

Ji šmurkštelėjo į lovą, aš atsargiai atsiguliau ant lovos krašto.

– Iškrisi, – išgirdau tylų Rebekos balsą, – slinkis arčiau. Nors esu ištekėjusi, bet atrodo, kad jau likau vieniša ir ne nuodėmė su kitu vyru lovoj gulėti. Nebėra kam teisintis.

Man nereikėjo kartoti. Pasislinkau arčiau jos, o ji nugara prisiglaudė prie manęs. Buvo kiek nepatogu, bet buvau pavargęs, todėl greitai užmigau, jausdamas Rebekos kūno šilumą. Jos žodžiai apie vyro likimą nuskambėjo abejingai. Ir man šmėstelėjo mintis, kad ta šeima nebuvo laiminga. Trūko jai meilės.

Nubudau jau gerokai įdienojus. O gal kad sujudėjo Rebeka. Ji gulėjo atsisukusi į mane ir stebėjo. Tamsios jos akys atrodė neįžvelgiamos. Ranką buvau uždėjęs ant jos liemens, greitai atitraukiau, o ji šyptelėjo.

– Tu mane pažadinai savo vyriškumu, – pasakė ji taip paprastai, lyg mes būtume kartu visą gyvenimą, ir aš pajutau, kad tikrai susijaudinau.

– Atsiprašau, – pasakiau jai ir šyptelėjau, nors ta šypsena turėjo atrodyti kvailokai.

– Aš juk moteris, man sunku, kai kažkas styro, – koketiškai sukikeno.

– Reikės kitą naktį gultis kitaip – valetu.

– Pažiūrėsim, – atsakė ir atsigulė ant nugaros. Buvo sunku atitraukti nuo jos akis.

Pamačiau nuogus jos pečius, o pro naktinius marškinius matėsi krūtų speneliai – tamsūs, sukietėję. Aš net apmiriau nuo to vaizdo. Ji pakėlė rankas virš galvos norėdama pasirąžyti, o gal ją jaudino alkanas vyriškas žvilgsnis. Nesuprasi moterų. Jos krūtys, atrodė, iššoks iš marškinių.

Nė nepajutau, kaip ranka paliečiau jos krūtį, švelniai spaudžiau ją delne – vos telpančią ir šiltą. Rebeka krūptelėjo ir atsisuko į mane. Maniau, kad gausiu antausį, tačiau ji nepatraukė mano rankos, tik prisislinko arčiau ir sušnibždėjo:

– Liudai, aš siaubingai bijau to, kas dabar vyksta.

Mano ranka nuslydo jos nugara iki užpakaliuko. Begėdė ranka palindo po naktiniais. Oda buvo tokia švelni. Norėjosi glostyti. Liesti. Ir aš glosčiau, ir liečiau, o ji žiūrėjo į mane ir tylėjo. Bučiavau ją ir glamonėjau.

– Aš labai bijau vokiečių, o juk rusai irgi tokie pat. Kas mane apgins, kai Dovydkė kalėjime ir nežinia ar gyvas?

– Aš apginsiu, – pažadėjau susijaudinęs. Šalia manęs tokia graži ir nuostabi moteris. Tokios glėbyje gali pamiršti visus pasaulio rūpesčius ir negandas. Gyventi čia ir dabar.

Mes vis bučiavomės, jos ranka begėdiškai drąsiai surado manąjį vyriškumą, tvirtai suėmė į delną. Tas prisilietimas tarsi įelektrino mane, aš paliečiau jos drėgną lytį. Ji suvirpėjo ir įsisiurbė į lūpas. Aistringai bučiavomės, o mūsų rankos pynėsi siekdamos paties slapčiausio.

Pasigirdo triukšmas, virtuvėje šeimininkavo Antanas.

– Ei, pabėgėliai, laikas keltis, – pasigirdo jo balsas.

Vadinasi, turime keltis ir nutraukti tai, kas turėjo įvykti. Dar pora bučinių, ir išsiritome iš lovos. Buvau susijaudinęs. Rebekos moteriškumas ir intymumo poreikis tikrai nustebino, bet buvau linkęs viską nurašyti jos nesaugumo jausmui. Virtuvėje nužvelgiau Antaną. Jis nė kiek nepasikeitė per tuos kelerius metus, tik veidas atrodė rūstesnis, randai – tamsesni ir gilesni. Geriau įsižiūrėjus Antano veidas tarsi švytėjo.

Gal jis pajuto karo artumą? Prisiminęs ankstesnę istoriją su grafu, visas reinkarnacijas, vizijas ir išgyvenimus, galėjau tik spėlioti, apie ką jis mąsto. Supratau, kad man pavyko jame pažadinti karį. Prisiminiau savo artimuosius. Mama, tėvas, sesuo. Kažin, kaip jiems einasi? Žadėjo važiuoti pas tetą į Jurbarką, iš ten galima valtimi į Rytprūsius nusiirti. Ar išvažiavo? O gal juos suėmė? Ką galvojo Kamilė, kai neužėjau vakar arbatos? Turėjau merginą Kaune, o šį rytą bučiavau ir glosčiau gražuolę žydę.

– Pailsėjai, žurnaliste? – išgirdau visai linksmą Antano balsą.

– Atrodo, – atsiliepiau ir ėmiau gerti vandenį. Gerklė buvo išdžiūvusi, nors dar jutau saldų Rebekos lūpų skonį.

– Tu jau man dovanok, kad triukšmavau, bet jei karas bus, tai reikia jam ruoštis, – tarsi atsiprašinėjo, tarsi šaipėsi.

Stalas buvo nukrautas ginklais, granatomis, durklais.

– Jei čia taviškis arsenalas, gali kam nors paskelbti karą, – nepataikaudamas atsakiau jam.

Tačiau su tuo žmogumi ir jo ginklais aš jaučiausi saugus. Gal pirmą kartą nuo tada, kai pabėgau iš Kauno. Į kambarį įėjo Rebeka, apsivilkusi tamsią kuklią suknelę, tačiau ir toks rūbas puikiai išryškino jos figūros linkius ir iškilumus. Ilgai nenužiūrinėjau, nes nepatogu prieš Antaną.

Ji ėmė gaminti pusryčius.

– Buvo nuo tėvų atėję, atnešė mums maisto, – pasakė jai Antanas, knebinėdamas karabiną.

Rebeka iš krepšio ėmė traukti visokiausias gėrybes.

– Sara prašė perduoti, kad tavo mergaitę vakar išvežė į Zarasus, pas gimines. Jei reikėtų, jie bėgtų į Rusiją. Jei vokietis puls, – nepakeldamas galvos pasakė, tarsi tai būtų kas nors kasdieniška ir įprasta.

Mačiau, kaip Rebeka krūptelėjo ir sustingo, bet nuleidusi galvą klausėsi ir neabejoju, kad verkė. Gal ir be ašarų. Buvo aišku, kad ji ilgai nematys savo dukters. Nežinia ir kur reikės ieškoti vaiko. Tai buvo baisi nelaimė, bet reikėjo iškentėti ir tokį likimo smūgį. Antanas dėbtelėjo į ją. Gal norėjo pasižiūrėti, ar neverkia?

– Be to, buvo atėję milicininkai ir klausinėjo, ar tu nebuvai atvykusi, vadinasi, ieško ir tavęs. Ir kuo tiems komisarams neįtiko žurnalistai? – staiga paklausė jis.

Suprasdamas, dabar kaip jaučiasi Rebeka, atsakiau pats:

– Ne taip rašėme. Mums sakė, kad esame fašistų ir imperialistų tarnai, o Rapolo „svečiai“ pavadino mus prisišikusiais nedraugais. Atsiprašau, bet cituoju tą milicininkų vadą, nesugebantį ištarti žodžio „proletariatas“.

Antanas smagiai nusijuokė.

– Beje, teisingas pastebėjimas, – pareiškė jis.

– Kodėl? – vos neįsižeidžiau.

– Todėl, kad ne kovojate, o bėgate.

Žiūrėjau į jį ir bandžiau suprasti, ką jis nori pasakyti.

– Jūsų ginklas juk žodis? – paklausė jis.

– Žodis, – atsakiau.

– Tai ko nerašote?

– Juk uždarė laikraščius, žurnalus – kur rašyti?

– Ant sienų proklamacijas rašyti, kaip bolševikai darė prie Smetonos. O jūs sėdite ir laukiate, kol ateis naktį ir išves kaip avinus į skerdyklą.

Priekaištas buvo teisingas. Kaip norėjau pasigirti, kad taip ir dariau, bet kol kas reikėjo tylėti.

– Buvo tų atsišaukimų, ir ne vienas. Net laikraštukas pogrindinis, juk žinai ir apie Vėlines Kaune, ir apie pogrindžio organizaciją. Tik viskas taip slapta, kad nepavyko prisikasti saugumui, todėl nežinome, ar suėmimai susiję su pogrindžiu.

– O bėgti naktį iš Kauno ir ateiti čia nėra drąsu, tik baisu? – paklausė jis.

– Dabar jau suprantu, kad drąsu.

– Vadinasi, tas milicininkas teisingai jus išvadino pridirbusiais kelnes! Jie tyčiojasi iš mūsų visų. O mes tylime nuleidę galvas, kai girtuokliai, tinginiai iš kumetynų, kalėjimų ar atvažiavę iš Rusijos tyčiojasi, vaidina valdžią, nemokėdami net pasirašyti. Paskaičius jų „Tiesą“ atrodo, kad mes čia ir negyvenome, nieko nemokėjome, esame atsilikę, beveik laukiniai ir bučiavom imperialistams ir ilgaskverniams bažnyčios tarnams rankas už apgraužtą kaulą. O jei būtų proklamacijos, atsišaukimai, demaskuojantys jų begėdišką melą, o jei kokiam nusuktume sprandą tamsiam skersgatvyje, kad bijotų sutemus išeiti į lauką? Jei žodžiu ir durklu prieš juos? A?

Ir dar pridūrė:

– Bet pats sėdžiu ir bambu kaip klebono Adomo davatka. Manęs naujoji valdžia nejudino ir aš juos stengiuosi apeiti – pats nekovoju, o jums priekaištauju, nors jus gaudo. Geras šiknius esu, žinoma.

Nusijuokėm iš tos netikėtos išpažinties.

– Laikas pradėti kovą, gana kentėti ir bambėti.

– Prašom valgyti, – tyliai pakvietė Rebeka.

Ji paruošė arbatos ir padėjo ant stalo sūrio, sviesto, duonos, kumpio, dešros. Žodžiu, puikių užkandžių iš Mendelių strateginių atsargų.

– Ką darytume, jei ne Mendeliai? – nusišaipė Antanas.

– Po krūmu miegočiau ir laukines avietes valgyčiau, – liūdnai pajuokavau.

– Priešas tave užuos, kad ir kaip giliai avietyne lindėsi.

Jis baigė tvarkyti savo arsenalą, įsikišo į kišenę granatą, pistoletą paslėpė už diržo po švarku. Kitus ginklus užkišo už spintelės – ten buvo įrengęs saugyklą.

– Rebekai taip pat reikia ginklo, – pasakė imdamas duonos riekę su kumpiu.

– Reikia, – trumpai ir tvirtai atsakė ji.

– Kalba maloni mano ausiai, ne moteriškos ašaros, – pagyrė ją šeimininkas.

Žvalgiausi po Antano virtuvę. Vyriška, gal net kariška tvarka.

– Antanai, kaip išgyvenote sovietų invaziją? – paklausiau, kai užkirtome Mendelių pristatyto maisto.

Antanas kiek nustebo:

– Liudai, nepraradai humoro jausmo. Tavo klausimas toks smetoniškas – sovietų invazija...

Atrodė, kad Antanas kenčia skausmą:

– O pas mus tos invazijos ir nebuvo.

– Kaip? – nesupratau.

– Manai, kad kledarų rusiškų tankų privažiavo į mūsų miestelį ir kad nebuvo kur nusispjauti padoriam piliečiui? Ar kad tankai čia važiavo, kad nušalintų nuo valdžios valsčiaus viršaitį su raštininku ir policininku?

Pagalvojau, kad Dovydas buvo teisus, kai sakė, jog provincijoje valdžia buvo labai lengvai pakeista. Todėl pasitikslinau:

– Bet juk sovietų kariuomenė buvo užsukusi?

– Buvo, – burbtelėjo Antanas.

Rebeka į pokalbį nesikišo, tik klausėsi.

– Buvo, broliuk, Raudonosios armijos šokių ir dainų ansamblis. Padainavo mums dainuškų, pabarškino balalaikomis, patrypė – visas koncertas už dyką. Susirinkusi minia žiūrėjo liežuvius iškišę, plojo delnų negailėdami. Va kokius matėme rusų kareivius. Dainuojančius ir šokančius okupantus, ginkluotus balalaikomis, o ne kulkosvaidžiais ir tankais. Mūsų merginos gėlėm apdovanojo ruskelius, o kai kurios ir saldaus bučinio nepagailėjo tautų draugystės vardan. Taip sulaukėme sovietų invazijos. Užkariavo kaimą dainomis ir šokiais. Grįžo iš kalėjimo Chaimas su savo basiakų kompanija ir jau kitą dieną susėdo valsčiuje. Iš kamerų – į kabinetus. Mūsų valsčiaus vadai išlėkė iš darbo. Kaip Žemaitė su Valančium rašė, „ir paliko kaip grobą pūtę“. Karingieji šauliai pridavė valsčiaus valdžiai savo ginklus ir gavo po kažkiek parų kalėjimo už nelegalų ginklų laikymą ir panaudojimą prieš civilius gyventojus. Chaimas turėjo kažkaip atsiteisti už areštą 1935 metų vasarą.

Antanui pasakojant apie žydus, prisidėjusius prie sovietų valdžios tvėrimo, Rebeka sėdėjo nuleidusi galvą, jai buvo gėda dėl tautiečių. Antanas ją paguodė:

– Rebeka, mūsiškių išdavikų yra irgi apsčiai. Baisu tik, kad per kelis išgamas nenukentėtų nekalti žmonės. Jei prasidės karas, bus pjautynės, tik žudys ne pagal kvapą, kaip sakė Liudui milicininkas, o pagal spalvą. Raudonieji bus šaudomi. Ir jiems prijaučiantys.

– Neduok Dieve, – atsakė jam Rebeka.

Neilgai laukti liko. Pamatysim, galvojau klausydamas.

– Ir kas kaltas, kad taip atsitiko? – paklausė Antanas.

– Kas? – abu su Rebeka laukėme atsakymo.

– Žurnalistas Paleckis, sukčiai rašytojai Krėvė, Cvirka, Gira, Nėris, banditas Zibertas. Kitų nepamenu, tik keista, kad tiek rašto žmonių susidėjo su raudonaisiais. Kodėl, žurnaliste Liudai?

– Įdomus klausimas. Cvirka, kai jo romaną „Žemė maitintoja“ išvertė į rusų kalbą, išvyko Rusijon, rašė reportažus apie sovietinį rojų Juodosios jūros kurortuose. Paskui išsišoko su padėka SSRS už Vilniaus krašto „atidavimą“ Lietuvai. Bet ir 1918–1919 metais su Kapsuku draugavo.