Ne visas A. Morkūno keliones pavyktų pakartoti, apie kai kurias jų tikrai saugiau skaityti patogiai įsitaisius ant savo namų sofos. Juo labiau kad knyga išmarginta spalvingomis ir egzotinėmis keliautojo nuotraukomis iš Etiopijos, Čilės, Vakarų Papua, Benino, Šiaurės Korėjos, Irano, Pakistano, Kolumbijos, Tibeto. Taigi įsivaizduoti tolimus kraštus bus tikrai lengva. A. Morkūno kelionių nuotykius išleido leidykla „Alma littera“. Apie knygą ir keliones su autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Ar specialiai taip pasirinkote – skristi ten, kur tik nedaugelis pasiryžta?
Viena iš labai svarbių kelionės sudedamųjų dalių yra žmonės. Kuo regionas mažiau lankomas turistų, tuo jame žmonės natūralesni, nuoširdesni, draugiškesni. Moderniose, gausiai lankomose, saugiose šalyse, kur lengva keliauti, vietiniams gyventojams dažniausiai rūpi tie patys dalykai kaip ir turistams. Štai todėl ten nėra taip įdomu.
Keliaudamas po atokias vietoves, kartais sutinku ilgamečių keliautojų, su kuriais įdomu pasidalyti įspūdžiais. Iš jų išgirstu pasakojimų apie įdomias, vertas ir rekomenduojamas aplankyti vietas. Jeigu užsikabinu, pradedu daugiau domėtis ta vieta ar gentimi ir įtraukiu juos į savo norų sąrašą. Tada lieka sulaukti tinkamo sezono ir – pirmyn.
Ar prisimenate savo pirmąją kelionę? Į kokią šalį reikia nuvykti, kad suprastum, jog kelionės gyvenimui suteikia labai daug spalvų?
Pirmoji kelionė už Europos buvo Malaizija. Vos išlipau iš lėktuvo, tvoskė karštis. Kai pasiekiau miestą, užplūdo egzotiniai azijiečių veidai, gatvės kvapai, į akis krito miestuose augantys atogrąžų augalai, gatvėse – suirutė, nuolatinis pypsėjimas ir triukšmas. Oho, galvoju, čia tai pasaulis – natūralus, neįstatytas į rėmus! Pasijutau visai kitaip nei modernioje ir saugioje Europoje.
Ar dažnai jūsų kelionėse griūna išankstinės nuostatos ir mitai?
Iš tikrųjų, gana dažnai. Žiniasklaida formuoja nuomonę apie šalį ar žmones. Nori nenori, apie tai visi pradeda kalbėti, patiki arba mėgina įtikinti. Štai tada ir gimsta politiškai suformuoti, žiniasklaidos paskleisti ir žmonių kalbomis nušlifuoti stereotipai. Kai nuvyksti į šalį, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Staiga aiškiai pajunti, kad niekas tau nenori pakenkti, atvirkščiai – nešioja ant rankų, padeda, rūpinasi ir pataria. Jau seniai stengiuosi nebeklausyti žmonių, kurie kalba apie šalį, niekada joje nebuvę, neskaityti politiškai suinteresuotų straipsnių ir kabinančių antraščių.
Savo tinklalapyje rašote: kelionė į turistų vengiamą Iraną. Kodėl taip vadinate šią šalį?
Apie Iraną pateikta daug neigiamos informacijos, nes ši šalis – JAV priešas. Tad ir Vakarų šalys stengiasi riboti keliones. Be to, apsilankymas Irane gali turėti neigiamų pasekmių, jei susiruošite į JAV. Kai nuvyksti į Iraną, viskas atrodo kitaip, tai nuostabi šalis, rekomenduoju ten nuvykti.
Leistis į pavojingą kelionę reikia išdrįsti. O gal iš toli viskas baisiau atrodo? Ar esate patekęs į tikrai pavojingą situaciją?
Na, tas pavojus yra subjektyvus dalykas. Vienam baisu ant kalno stovėti, kitam – vakare vaikščioti po nepažįstamas vietoves. Iš tiesų, nesaugu gali būti visur, net saugių šalių didmiesčiuose. Tiesiog esama vietų, kur vakare geriau nekišti kojos. Kiekvieną kartą prieš kelionę stengiuosi šalį ar vietovę įvertinti objektyviai. Nuvykęs būtinai vietos žmonių išsiklausinėju, ar saugu, ar galima vaikščioti vakare? Kaip viena ar kita gentis elgsis mane pamačiusi? Būdamas vietoje situaciją dažniausiai vertini realiai.
Kadangi stengiuosi iš savo kelionių grįžti sveikas, pavojingų situacijų esu išvengęs. Esu apsistumdęs Afrikoje, kai iš manęs atėmė filmavimo kamerą, iškritęs iš plausto, kai plaukėme kalnų upe, dalyvavęs vakarėlyje Brazilijos favelose. Bet visur viskas baigėsi gerai.
Ar svetimose šalyse susidūrėte su piktais žmonėmis? Kokių taisyklių esate įpratęs laikytis savo kelionėse?
Piktas žmogus tampa tada, kai turi tam priežastį. Jeigu nekeli agresijos, rodai pagarbą, padedi, maloniai bendrauji ir šypsaisi, visi ir tau bus malonūs. Kad ir kokioje šalyje būtum, reikia gerbti žmonių tradicijas, nesiginčyti apie politiką ir religiją, kad ir kokie kvaili tų žmonių sprendimai tau atrodytų. Dažniau klausykite žmogaus, kurį sutikote, pasiteiraukite apie jo šeimą, nupirkite dovanų, parodykite palankumą ir viskas apsivers aukštyn kojomis. Net ir piktuolis pasikeis ir taps draugu.
Nuvykęs į Etiopiją dalyvavote keistoje šventėje, kur moterys džiaugiasi plakamos rykštėmis, o vyrai šokinėja per bulius. Kokių dar keistų, neįprastų dalykų pasaulyje esate matęs?
Gentyse dažnai tenka matyti panašių keistų vaizdų, kuriuos suvokti protu gana sunku. Tada ir sau, ir jiems užduodi klausimus ir mėgini išsiaiškinti, kodėl jie tai daro? Tačiau daugybėje savo kelionių supratau – pasaulis yra margas. Kūrybingi žmonės per tūkstančius metų suformavo labai įdomias tradicijas. Džiaugiuosi, kad kai kur jų dar likę, o aš turiu galimybę jas stebėti. Buvo įdomu matyti, ką kai kurios gentys renkasi maistui – kirminus arba beždžiones. Ne mažiau stulbino kūno puošyba – randuoti, supjaustyti veidai ir kūnai, ištampytos lūpos ir ausys, apipjaustytos vyriškos ir moteriškos genitalijos. Būtų galima vardyti ir vardyti. Kai išvysti tokius vaizdus, per jautį šokantis nuogalius neatrodo ekstremalu.
Kaip atskiriate, ar tai, ką matote, yra tikra, ar tik turistams vaidinamas spektaklis? Juk tikrų, grynų vietų pasaulyje nebėra likę daug?
Pasaulis šiuo metu ranka pasiekiamas. Net atokiausios vietovės gali sulaukti įdomybių ištroškusių turistų, todėl viskas keičiasi. Jeigu vienam buvo įdomu, reikia tikėtis, kad atvyks ir daugiau. O tada prasidės turistizacija. Vietiniai pajus, kad iš turistų gali uždirbti, todėl pamažu viskas links į spektaklį. Nėra ko norėti, net atokiausiuose regionuose gyvenantys žmonės nori gyventi geriau. Genčių gyventojai nori batų ar telefonų, jaunimas nori ištrūkti į miestą ir daugiau niekada negyventi šiaudiniame namelyje. Kuo šalis skurdesnė, tuo šeimos turi mažiau galimybių statyti didesnį namą, jie neturi pinigų drabužiams ar persikėlimui į miestą. Štai ten ir išlikusios tikrosios tradicijos.
Kur buvo pastaroji jūsų kelionė?
Į Maldyvų archipelagą. Mokiausi nardyti 30 metrų gylyje. Maldyvų vandenyse – nuostabus povandeninis pasaulis. Plaukiojau su daugybe vėžlių, rajų ir ryklių. Nieko nenukando, grįžau sveikutėlis, su rankomis, kojomis ir pilnas įspūdžių.
Ar keliavote per pandemiją? Karantinas sustabdė jūsų keliones?
Tiesa sakant, per pandemiją keliavau daugiau nei įprastai. Nuolat stebėdavau situaciją, rinkausi keliauti saugias šalis ir nieko neplanavau iš anksto. Karantinai daugeliui iš mūsų leido išvykti iš Lietuvos ir dirbti nuotoliniu būdu. Dar viena gera naujiena – kai kurios šalys stipriai sumažino kainas, o ir turistų nebebūna tiek daug. Taigi šiuo metu keliauti – vienas malonumas.
Jūs su šeima kartais taip pat žiemojate ne Lietuvoje. Ar turite savo mėgstamą vietą, kurioje galėtumėte apsigyventi visam laikui?
Esame leidę žiemą įvairiose Tailando salose, Indijoje, Tanzanijoje, Indonezijoje ir Maldyvuose. Man labiausiai patiko Pangano sala Tailande. Sala nedidukė, labai graži, joje mažai turistų, vietiniai draugiški, pilna vaisių ir jūrų gėrybių. Tiesiog rojaus ir ramybės kampelis su baltais paplūdimiais ir žydra jūra.
Ar yra šalis, į kurią niekada negrįžtumėte?
Nėra. Nebent liliputinės Europos šalys, kuriose nėra ką veikti.
Kaip ruošiatės kelionei į nepažįstamą šalį? Kur ieškote informacijos?
Pirmiausia filtruoju žemyną, į kurį norėčiau vykti, ir šalis, kurios yra mano sąraše. Tada viską prakošiu pro orų sezoną. Nesinori vykti į kalnus, kur lyja ir nieko nesimato. Ar džiungles, per kurias nebus įmanoma pereiti. Tuomet pasitikrinu, kokie yra karantino suvaržymai šalyse, kurios liko. Pagaliau išsirinkęs šalį pradedu planuoti. Skaitau forumus, užsirašau vietinių žmonių kontaktus – kartais jie praverčia, žemėlapyje pasižymiu gražiausias ir įdomiausias vietoves. O kartais nieko neplanuoju. Jeigu žinau, kad toje šalyje pavyks susikalbėti, tiesiog nusiperku bilietus ir po trijų dienų skrendu.
Jūsų tinklaraštis yra būdas užrašyti kelionių prisiminimus? Ar pradėjęs jį rašyti iškart galvojote apie knygą?
Savo keliones sau pradėjau filmuoti dar prieš dešimt metų. Man patinka filmuoti ir fotografuoti, o kai prisikaupė tūkstančiai nuotraukų, pagalvojau, ar nebūtų verta jomis pasidalyti su kitais? Gal imsiu ką nors ir įkvėpsiu keliauti, plėsti savo akiratį, turtėti dvasiškai. Pamažu pradėjau internete, viešai užrašinėti kelionių prisiminimus. Džiaugiuosi matydamas, kad jiems patinka, kad skaito. Žmonėms, kurie mane palaiko, ir skiriu savo knygą.
