„Širdies tatuiruotėse“ G. Vitkevičiūtė pasakoja savo konkrečias istorijas, perlieja jas apibendrinančiomis ekspertų įžvalgomis ir kviečia kartu dėlioti „Tai ką daryti?“ pasjansą. Regis, paprasta, bet, kad galėtų ir išdrįstų, prireikė kokių... 40 metų.
„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai taikliai atsispindi ir knygoje. Drąsu, tikra, jautru“, – sako Respublikinio priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė.
Knyga grožinė, tačiau perskaitę ją palaimino ir profesionalai – terapeutai ir psichologai, psichoterapeutai, ugdantieji vadovai, psichiatrai, toksikologai, anesteziologai. „Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra tarsi kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų“, – apie „Širdies tatuiruotes“ kalba anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner.
Savo knygoje G. Vitkevičiūtė atvirai pasakoja apie tai, kas jos laukė tada, kai nuo priklausomybės nuo alkoholio mirė jos mama. Ano gyvenimo pasekmes ji iki šiol jaučia, gal todėl tokia tvirta savo ieškojimuose. Knygoje ji pateikia mokslu grįstą ligos dekonstravimą. Tai žinios, jausmai ir patarimai bei sprendimai apie priklausomybę (vartojantiesiems) ir apie kopriklausomybę (artimiesiems). Fokusas į artimuosius – itin ryškus, nes, pasak autorės, „priklausomas atiduoda save už butelį, o artimasis – už dyką“.
Gabija tikra: knyga bus naudinga ne tik paliestiems ligos, bet ir tiems, kurie nori žinoti, kaip teisingai ir sąmoningai elgtis, kai netikėtai susidurs su priklausomybe: „Tai gidas tau, jei vis dar gyveni su priklausomu žmogumi, dangstai girtą mamą, dukrą, sesę, tėtį, vyrą ar senelį. Tai nuoroda bendradarbiui, jei tu vis dažniau pavaduoji sloga apsirgusią kolegę ar jau dešimtą močiutę laidojantį kolegą. Tai rąstas per griovį ir tau, jei jau šiandien pavartojai – metas sužinoti, kaip šią beprotystę nutraukti, juk jei ėmeisi ieškoti pagalbos, tai nebegali gerti, bet nebegali ir negerti – gyveni siaubingame konflikte ir nekenti jau ne tik tokių rytų, bet ir savęs. Gal perskaitęs pamatysi, kaip jaučiasi tie, kurie lyg ir niekuo dėti, bet metų metus su tavo liga gyvena.“
Medžiagą knygai ji rinko 10 metų, patirties kalnus įgijo sukūrusi pagalbos namus moterims „Ramunėlė Rehab“, o ir pastaruosius trejus metus dirbdama priklausomybių konsultante. „Nutarusi viską sudėti į beveik 500 puslapių, rašiau miške, kavinėse, laiškuose, kabinetuose, viešbučiuose, lovose, automobiliuose, bet labiausiai – jūsų širdyse, – ji sako. – Juk ši liga – vienatvės karalienė: žmogus mano, kad čia tik jam taip nutiko, tik jis taip jaučiasi, todėl, jausdamas gėdą, kaltę ir baimę, užsisklendžia ir užšąla. Savo slapčiausius išgyvenimus atveriu turėdama tikslą. Tikiu, kad čia rasite ir save, dėl to pajusite bendrystę ir todėl greičiau rasite sprendimus, kaip pajudėti. Širdies tatuiruotės neišnaikinamos, bet jei žinai būdų, kaip gyventi su randais, gali.“
Knyga suskirstyta į tris skyrius – „Aš – tatuiruota širdis“, „Jis – mano mylimas geriantis žmogus“ ir „Mes – kaštonų vaikai“. Kiekvieną dalį knygos autorė baigia skyriumi „Tai ką daryti?“. Dokumentines istorijas knygoje liudija ir ilgus metus nevartojantys autorės draugai.
„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk tada, kai gydytojas perriša žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Nes žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau“, – savo knygoje rašo G. Vitkevičiūtė.
