Dar 2009-aisiais su Tony nuvykome prie Tahou ežero rašyti knygos „Delivering Happiness“. Turėjome vos penkias savaites iki rankraščio pridavimo termino, todėl nusprendėme visai savaitei užsirakinti poilsio namelyje. Kadangi Tony buvo pusiau žmogus, pusiau robotas, nerealus kaip ateivis, tai iki tos savaitės pabaigos parengėme 80 proc. savo knygos.
Dabar, prisimindama šį laikotarpį, galiu teigti, kad tai buvo viena įsimintiniausių ir apskritai magiškiausių šio projekto „darbo“ savaičių. Viename spektro gale turėjome aiškumą ir susikoncentravimą į tai, ką reikia padaryti. O kitame – tobulas oro sąlygas, vaizdą į bene giliausią pasaulyje Tahou ežero kobalto žydrynę ir milžiniškus debesis, primenančius NSO, laukiančius, kol pabaigsime savo darbus ir lipsime į juos. Mes ištempėme daugybę darbingų naktų, retkarčiais darydami pertraukėles, kurių metu valgėme didžiuliame puode Tony išvirtą sriubą (keista, bet jos, rodos, niekaip nemažėjo, kad ir kiek valgėme). Eksperimentavome ir padarėme išvadą, kad kavos pupelės degtinėje padeda atlaikyti visą naktį, bet toli gražu nėra geriausia priemonė kitam rytui pradėti.
Tony ir aš nejučia patys išgyvenome vieną iš tų psichologinių sampratų, kurios galiausiai buvo aprašytos mūsų knygoje. Mudu pajutome srauto būseną – vengrų kilmės amerikiečių psichologas Mihaly Csikszentmihalyi tai vadina „itin sutelkta psichikos būsena, palankia produktyvumui“. Taip apibūdinamas reiškinys, kai esate taip stipriai į ką nors pasinėręs, kad atrodo, jog praėjo vos kelios minutės, nors iš tikrųjų prabėgo ištisos valandos. Neįsivaizduoju tikslesnio šios sampratos apibrėžimo, nes iš tiesų pojūtis toks, lyg būtum natūraliai apkvaitęs.
Dar prieš pradėdami darbuotis su savo knyga, mes sėmėmės įkvėpimo (ir svaigome) iš srauto teorijos ir fakto, jog laimė suderinama su mokslu. Gyvenimiški klausimai, kuriuos svarstėme, – nuo paprastų kasdienių iki egzistencinių, – jau buvo nagrinėjami. Profesoriai ir pozityvumo psichologai, tokie kaip Martinas Seligmanas (dar žinomas kaip pozityviosios psichologijos pradininkas), Talas Benas-Shaharas, Barbara Fredrickson ir Jonathanas Haidtas, nuklojo kelią laimės esmės tyrimams. Kitaip nei tradicinėje psichologijoje, mes suvokėme, kad čia nereikia koncentruotis vien į tai, kas su mumis negerai: gyvenime galėtume būti laimingesni, jei suprastume ir tai, kas su mumis gerai. Šių žmonių tyrimai mums tapo tikru nušvitimu. Tad užvaldė vis didesnis smalsumas, kaip galėtume susintetinti ir išbandyti šiuos mokslinius atradimus praktiškai – ir įmonėse, ir asmeniniame gyvenime.
Turbūt visiems žinoma, kad mokslas – tai nuolatinis klausinėjimo, bandymų ir naujų išvadų darymo procesas. Mokykloje išmokti dalykai, kurie buvo „moksliškai įrodyti“, jau galėjo virsti klaidingais, nes kuo labiau taikome mokslinę metodiką, tuo daugiau įrodymų ir naujų hipotezių gauname. Dabar jau žinome, kad... šikšnosparniai iš tikrųjų mato... dinozaurai turėjo plunksnas... Marse yra vandens... Plutonas daugiau nebepripažįstamas planeta (apie tai sužinojusi visą vakarą praverkiau). Tai tėra priminimas, kad mokslas visuomet bus adaptyvus procesas.
Laimės moksle man labiausiai patinka tai, kad jis irgi aktyviai juda per evoliucijos etapus... visuotinai žmogišku požiūriu. Pradiniai laimės apibrėžimai mus nukelia į laikus, kai tokie filosofai kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis bandė ieškoti gyvenimo prasmės. Šiais laikais matome, kaip pozityviosios psichologijos, subjektyviosios gerovės ir klestėjimo terminai vartojami pakaitomis su laimės samprata. Be to, man atrodo, kad subjektyvus yra pats veiksmingiausias žodis. Atsižvelgiant į tai, kas esame ir kurioje pasaulio dalyje gyvename, laimė skirtingiems žmonėms gali reikšti visiškai skirtingus dalykus. Bet kad ir kaip tai vadintume, dabartiniai laimės apibrėžimai bei šioje srityje atliekami tyrimai kilo iš dviejų skirtingų požiūrių: hedonistinio (kuris remiasi malonumais ir kančiomis) ir Aristotelio eudemonistinio (kuris remiasi prasmingumu ir savirealizacija).
Vertinant hedonistiniu požiūriu, laimė siejama su mūsų juntamomis teigiamomis emocijomis, pavyzdžiui, malonumu, jaukumu, viltimi ir įkvėpimu. Tokia perspektyva byloja, kad laimė atsiranda tada, kai juntamos teigiamos emocijos, o neigiamų nėra.
Eudemonistinis požiūris labiau atitinka Maslow hierarchiją, nes teigiama, kad laimė sietina su žmogaus egzistencijos ir tikslų savirealizacija.
Iš Martino Seligmano knygos „Autentiška laimė“ (angl. „Authentic Happiness“) mudu su Tony sužinojome, kad egzistuoja keletas skirtingų laimės tipų, kurie artimesni arba hedonistinei, arba eudemonistinei pusei. Štai kaip mes tuo pasidalijome savo knygoje „Delivering Happiness“, atsižvelgdami į kiekvieno laimės tipo tvarumą.
Malonumas – tai laimės tipas, kurio trukmė pati trumpiausia. Išnykus stimulo šaltiniui, mūsų laimės lygis labai greitai sugrįžta ten, kur buvo, pavyzdžiui, pažiūrėjus juokingą „YouTube“ vaizdo įrašą arba išgėrus taurę vyno, o dar geriau – ir viena, ir kita. Tą akimirką tai atrodo smagu, bet iš tikrųjų tėra trumpalaikis potyris. Kiti tipai – troškimai, „plaukimas ant bangos“ ir įtraukumas – labiau pageidautini, nes trunka ilgiau nei malonumas. Tai galime pastebėti tada, kai atletai jaučiasi savo rogėse arba kai taip stipriai pasineriame į savo mėgstamą veiklą, kad nebejaučiame laiko. O svarbiausia ir tvariausia laimės forma – tai tikslo turėjimas. Būtent tai suteikia pagrindą po kojomis, o drauge ir įžiebia mūsų šiaurinę žvaigždę. Tikslingas gyvenimas yra pati patvariausia laimės forma, tad apie tai daug kalbėsiu ir likusioje šios knygos dalyje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad tvari laimė kyla iš: 1) suvokimo, kaip čia atsiradote (paveldėtų polinkių); 2) jums susiklosčiusių hedonistinių (utilitarinių) aplinkybių; 3) jūsų eudemonistinio (savirealizacijos) aspekto. Kitaip tariant, laimė atsiranda tada, kai patys sau būname autentiški, jaučiame malonumus, aistras ir leidžiamės nešami srauto bei gyvename tikslingai.
Ankstesni tyrimai tvirtino, kad gimstame tam tikrame laimės taške, kurį paveldime ir kurio negalime pakeisti. O naujausi tikina, kad turime galimybę pagerinti savo tvarios laimės lygį, „investuodami“ į save (t. y. darbuodamiesi su savimi) ir mus supančią bendruomenę.
Bet jeigu trumpam pamirštume mokslą, man atrodo, kad laimėje galima atrasti ir meno. Būtent čia savo asmeninį, subjektyvų laimės apibrėžimą jūs patys ir nusakote – sau patiems. Supinti savo autentiškojo savęs meną su mokslu ir yra pats svarbiausias apibrėžimas iš visų... nes jis yra vien tik jūsų ir niekieno kito.
Mane asmeniškai laimė aplanko tada, kai nustoju pernelyg daug galvoti ir pradedu jausti. Ji užplūsta mano kūną ir natūraliai ragina išeiti pažaisti viduje slypintį vaiką, o kartu ir išmintingesniąją sielą. Laimė – tai suvokimas, kad dalyvauju savo augimo bei mokymosi procese ir būdama aukštumoje, ir pasiekusi dugną. Tai buvimas visiška optirealiste – kai, suvokdama visas padėties puses, turiu laisvę rinktis, pasitelkusi aiškius ketinimus, pozityvumą, truputį malonės bei linksmybių ir, žinoma, meilės. Laimė reiškia pabudus žinoti, jog mane supa mylimi žmonės ir aš dėsiu visas pastangas, kad kiekviena tos dienos akimirka būtų svarbi. Esu laimingiausia galėdama įsisavinti tai, kas mano aplinkoje, – tebūnie tai viena iš begalybės žvaigždžių danguje, sodri žaluma ir besikeičianti jūra, krintantis lietaus lašas ar saulės spindulėlis ant mano odos, – ir pajusti, kaip didinga būti viso to dalimi.
Kaip šią akimirką jūs patys sau apibūdintumėte laimę? Čia nėra teisingų ar klaidingų atsakymų. Savo laimės apibrėžimas tuo ir nuostabus, kad jis unikalus, visai kaip jūsų piršto atspaudas. Tik jūs galite palikti tokį pėdsaką ir niekas iš jūsų to neatims.
Kaip jau minėjau, ši knyga perima estafetę ten, kur baigėsi „Delivering Happiness“. 2010-ųjų birželį su Tony išleidę tą knygą, dar nežinojome, kad iš jos gims ir visa kompanija. Paskui juokavome, kad aš nė nenumaniau, jog tapsiu jos generaline direktore. „Aš niekada taip ir nepaklausiau tavęs, ar tu išvis norėjai tuo užsiimti, tiesa?“ – lyg iš niekur nieko paklausė Tony po keleto mėnesių.
„Taip“, – atsakiau jam, klaidžiodama prisiminimuose apie tai, kaip prasidėjo visa ši kelionė. Mažai nutuokiau, kokia galėjo būti įmonė, pagrįsta laimės siekiu. Tačiau mintyse slypėjo svarbesnis tikslas – visam pasauliui išplatinti žinutę apie prasmingą laimę, ir savyje aš nebūčiau galėjusi įžvelgti nieko tikslingesnio.
Kompanijoje „Zappos“ idėja „laimė kaip verslo modelis“ sulaukė sėkmės, o 2009 m. šią įmonę už 1,2 mlrd. JAV dolerių įsigijo „Amazon“. Tad DH užsibrėžė sukurti universalesnį modelį, kad ir kitos organizacijos galėtų pritaikyti jį savo kompanijose. Man „Zappos“ atrodė kaip savotiška Petri lėkštelė, kurioje sėkmingai išbandyta mūsų samprata, o DH virto tarptautine kultūros ekspertų – iš dalies instruktorių, iš dalies konsultantų – laboratorija. Ji turėjo padėti kitiems sukurti ir išmėginti savo įmonės kultūras Petri lėkštelėse, kurios unikalios būtent tos organizacijos DNR.
Žmonės iš DH komandos, tokie kaip Jamesas Key Limas, Ronas Mandelas ir Sunny Grossas, padėjo suformuoti ir išbandyti pradinį modelį pagal knygą „Delivering Happiness“ – taip mokslas susiliejo su pamokomis, išmoktomis iš „Zappos“. Tai buvo originalus DH modelis, tapęs pagrindu dabartiniam šiltnamio modeliui – tas kaip, kuris padeda pasiekti dvigubo ROI kodėl.
