Kaip vaikystė formuoja mūsų elgesį

Jei tėvai pamatiniams vaiko poreikiams teiks per mažai dėmesio ir supratimo, vaikas darys daug ką, kad to dėmesio ir supratimo gautų. Vaikai daro beveik viską, kad įtiktų tėvams. Kai tėvai nepajėgia besąlygiškai mylėti vaiko ar suprasti vaiko jausmų ir norų, atsakomybės už tvirtą tarpusavio ryšį imasi vaikas.

Pavyzdžiui, jei tėvai labai griežti ir iš vaiko reikalauja besąlygiškai paklusti, vaikas stengsis išpildyti tėvų lūkesčius, kad jiems patiktų ar išvengtų bausmės. Kad būtų lengviau prisitaikyti, vaikui teks užgniaužti savo norus ir jausmus, kurie neatitinka tėvų lūkesčių. Taip jis neišmoks valdyti pykčio jausmo. Pyktis gyvenime labai svarbus, nes padeda apginti savo poziciją ir nubrėžti ribas. Tačiau jei dėl besąlygiško tėvų valdingumo vaikui savo pozicijos visada teks atsisakyti, jis kada nors suvoks, kad pyktį geriau užgniaužti. Jis neišmoks tinkamai elgtis su šia emocija, kaip ir neišmoks natūraliai apginti savo poziciją. Susiformuos įsitikinimai: „Man negalima priešintis!“, „Man negalima pykti!“, „Turiu prisitaikyti“, „Negaliu turėti savo valios“. O ir vėliau, paprastai paauglystėje, susikūręs „protesto planą“ ir priešindamasis tėvų spaudimui bei lūkesčiams, liks nuo jų priklausomas – juk radikaliai priešinga laikysena žmogaus laisvę varžo taip pat kaip ir prisitaikymas. Tokio jaunuolio, o vėliau suaugusiojo, šešėlinis vaikas bus įpratęs taikytis prie tėvų norų. Tokiam žmogui aplinkiniai greitai pasirodys dominuojantys ir visagaliai. O į juos jis reaguos prisitaikydamas arba maištaudamas. Tik susipažinęs su savo šešėliniu vaiku ir įvardijęs savo neigiamus potyrius bei įsitikinimus, žmogus pasijus lygiavertis su kitais.

Mama mane supranta!

Tėvų empatija

Tėvai, kurie nėra itin empatiški savo vaikų poreikiams, nepastebi jų jausmų ir poreikių. Taip vaikams neretai susiformuoja įsitikinimas: „Tai, ką jaučiu ir galvoju, yra neteisinga“, nors jų pojūčiai tikri ir teisingi. Tėvai, kuriems sunku įsijausti į vaikų vidinį pasaulį, nepažįsta savo jausmų, nes tik turintys ryšį su savo jausmais žmonės gali atjausti kitus. Pavyzdžiui, jei vaikas liūdi, nes draugas nenori su juo žaisti, mama turi turėti ryšį su savo liūdesio jausmais, kitaip negalės įsijausti į vaiko būseną. Jei ji savo liūdesį įpratusi nustumti į šalį ir ignoruoti, taip pat elgsis ir su savo vaiko liūdesiu. Galbūt iš bejėgiškumo net pajuokaus, pasakys, kad vaikas per daug viską ima į širdį, o jį įskaudinęs draugas neva tik kvailys. Vaikas padarys išvadą, kad liūdėti nedera ir jis išsirenkąs netinkamus draugus. Jei mama (ar kitas vaiku besirūpinantis asmuo) mokėtų elgtis su savo liūdesiu, neignoruotų vaiko liūdesio ir su vaiku apie jį pasikalbėtų, galbūt pasakytų: „Vaje, gerai suprantu, kad nuliūdai, kai Jonas šiandien su tavimi nenorėjo žaisti.“ Pabandytų išsiaiškinti, kodėl Jonas galėjo nuo vaiko nusigręžti, drauge pasvarstytų, ar vaikas pats neprisidėjo prie susidariusios padėties. Taip vaikas sužinos, kaip vadinami jausmai, kuriuos jis jaučia – šiuo atveju liūdesys; įsitikins, kad nebus paliktas vienas, kai reikia supratimo. Ir išmoks, kad problemas galima išspręsti.

Per empatišką tėvų elgesį vaikas išmoksta atskirti ir įvardyti savo jausmus. O kai tėvai patvirtina, kad visi jausmai yra teisingi, jis išmoksta tinkamai juos valdyti.

Taigi, tėvų empatija yra svarbiausia auklėjimo kompetencijos dalis. Ji tarsi mediumas, per kurį įgyjame gerų arba blogų potyrių.